Libertas KLIMKA
1387 metais vasario 22 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila išdavė raštą, liepiantį pavaldiniams krikštytis. Taigi ši data – Lietuvos krikšto diena, pažyminti istorinį valstybės žingsnį Vakarų civilizacijos ir dvasinių Europos vertybių link. Kokios buvo istorinės šio ryžtingo posūkio aplinkybės?
XIV amžiui einant į pabaigą, paskutinioji pagonių valstybė stovėjo kryžkelėje: galėjo rinktis tris kelius – priimti krikštą iš Kryžiuočių ordino, Maskvos metropolito arba Lenkijos. Keista, bet gal toliausiai buvo pažengta derybose su vokiečiais. Vytautas jau buvo Marijenburge apsikrikštijęs, o Jogaila Dubysos sutartimi pažadėjęs krikštyti ir visą Lietuvą. Tačiau tai būtų reiškę politinę priklausomybę nuo pikčiausio priešo, karas su kuriuo, trukęs jau bemaž porą šimtmečių, kraštui kainavo per milijoną gyvybių. Šio karo liepsnose pražuvo septynios prūsų gentys, žiemgaliai, sėliai, skalviai, sūduviai, grėsmė pakibo ir virš žemaičių…
O Jogailos motina kunigaikštienė Julijona, būdama stačiatike, piršliavo sūnui Maskvos kunigaikščio Dimitrijaus Doniečio dukrą Sofiją, lenkdama jį krikštytis Rytų apeigomis. Tačiau ši sąjunga nebūtų sustabdžiusi Ordino agresijos. Lietuvos tuometiniams politikams geriausia išeitis atrodė kviestis į kūmas Lenkiją. O ši, išvarginta karo su Ordinu, pati siūlė Jogailai karaliaus sostą. Tai buvo abipus naudingas aljansas. Jis tapo apibrėžtas 1385 metų vasarą lyg kokiu ketinimų protokolu – Krėvos unijos aktu.
Taip pat skaitykite
Krikštyti Lietuvos Jogaila į Vilnių atvyko 1387-ųjų pradžioje. Čia jis paskelbė tris privilegijas – steigiamos Vilniaus vyskupystės valdytojui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Jomis buvo išreikšta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės raidos naujo etapo programa. Bažnyčia buvo aprūpinta dvarais, kurie atleisti nuo mokesčių. Bajorai gavo nuosavybės teises į tėvonijos žemes, bet turėjo statytis pilis ir mokėti duokles karo reikmėms. Vilniui suteikta savivalda – magdeburginės teisės, labai svarbus raidai dalykas. Taigi Lietuvos krikštas nuo pirmųjų žingsnių reiškė krašto europėjimą.
O kaip gi vyko christianizacija krašto gilumoje? Žinia, kad labai pamažu. Lietuviai, liepiami kunigaikščio, ateidavo krikštytis. Juolab, kad gaudavo dovanų krikšto marškinius. Tačiau iki religijos tiesų supratimo buvo, oi, kaip toli. Savosios dvasininkijos dar neparengta, atvykėliai misionieriai iš Lenkijos nemokėjo vietinės kalbos, lėtai buvo steigiamos ir parapijos. Tačiau senojo tikėjimo sistema, paremta žynių ar vaidilų institucija, žlugo. Likę be dvasinių vadovų kaimo žmonės religinėje praktikoje elgėsi kaip kas išmanė. Todėl paplito įvairūs burtininkavimai, kerėjimai ir prietarai, radosi daugybės vietinių dievybių ir demonų įvaizdžiai. Tai liudija netgi XVI amžiaus pabaigos autorius Jonas Lasickis, prūsų metraštininkai Simonas Grunau ir Lukas Davidas. Jie mini pagonišką daugdievystę, ypač paplitusią kaimuose toli nuo religinių centrų.
Vis tik senieji religiniai ritualai, kaskart labiau netekdami sakralumo, virto liaudiškais papročiais ir tikėjimais. Jie savaip įteisino žmonių elgesio normas, labai tinkančias tradicinei gyvensenai, susiformavusiai mūsų krašto klimato ir gamtos apsuptyje. Šiandien tai etninės kultūros dalis, sudaranti tautos požymius. Todėl ir lietuviškasis liaudies pamaldumas turi savąjį pobūdį, o bažnytinės šventės – tautinę raišką, sąlygotą istorinės raidos.
Vienas tokių pavyzdžių – kalendorinės šventės. Štai vasario 24-ąją bažnyčia mini švento apaštalo Motiejaus vardadienį. Liaudiškoje tradicijoje tai Vieversio diena, pirmoji pavasario šventė. Sakoma, apie tą laiką iš šiltųjų kraštų sugrįžtant mielą paukštelį – žemės artojų linksmintoją. Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju. Kaip dainos žodžiuose:
Vyturiuks ant oro aukštai lakioja,
Pamatęs artoją, linksmai giedojo…
Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Vieversį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!”
Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Galimas dalykas, kad liaudiškų pastebėjimų data nusakyta senuoju kalendoriniu stiliumi ir skiriasi bemaž dviem savaitėmis. Antraip prapultų paukštelis tarp pusnynų. Bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo.
Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse.
Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną patižusiu sniegu triskart gerai išsiprausti.
Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“. Todėl mokykloje Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti. Žiemos apsnūdimui išblaškyti… Ir sveikuoliai savo maudynes lediniame vandenyje galėtų sutapatinti su šia išskirtine kalendoriaus data. Atsirastų naujos dienų prasmės, primenančios liaudiškas tradicijas, kurių būdingiausias bruožas – artumas tėviškės gamtai.
Miesto žmogui bundančios gamtos padangėje suvirpėjusi vieversio giesmė – tikras stebuklas…
Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją
Nuotraukoje: Etnologas, mokslo istorikas L. Klimka
