Ostrogo pilis. Nuotrauka: Panchuk Valentyn, CC BY-SA 4.0 <https://creativecommons.org/licenses/by-sa/4.0>, via Wikimedia Commons

Julius Markevičius, Valstybinės kultūros paveldo komisijos visuomenės informavimo specialistas, www.voruta.lt

Pastaruosius dvejus metus jokia kita valstybė taip nekausto mūsų dėmesio kaip Ukraina. Ne iš žingeidumo, o dėl Rusijos sukelto siaubingo karo išmokome Ukrainos geografiją, atstumus, miestų ir upių pavadinimus. Daugelis šių žinių semiasi tik ekranų žemėlapiuose, o dalis ir pačioje Ukrainoje, veždami ir teikdami pagalbą jos žmonėms. Lietuvių įsitraukimas į Ukrainos palaikymą tiek valstybės, tiek individualiu lygmeniu yra beprecedentis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Daugelis tai aiškina racionalumu – padedame, nes Ukraina kovoja ir už Lietuvos laisvę. Tačiau norisi tikėti, kad čia veikia kai kas daugiau, kažkas, kas kyla iš gilaus bendrumo jausmo.

Šis bendrumas turi savo aiškius regimuosius ženklus – su Lietuva susijusius kultūros paveldo objektus, deja, dažnam visai nežinomus. Juos rasime ir dalyje miestų, kurių pavadinimai prabėga kasdieniniame karo naujienų sraute. Paradoksalu, bet būtent šis nežinomas paveldas šiandien geriau padeda suprasti, kodėl Lietuva išlieka viena artimiausių Ukrainos rėmėjų už jos istorinę vietą Vakarų civilizacijoje. Tuo pačiu šis paveldas pasakoja visai kitokias istorijas, nei bando įteigti Kremliaus propaganda, tapdamas neišnaudotu ginklu kovai su Rusijos platinamais naratyvais.

2008 m. sudaryto nekilnojamojo Lietuvos kultūros paveldo Ukrainoje inventorinio sąrašo duomenimis, šioje šalyje yra 55 su Lietuva susijusios vietovės, o jose – bent po kelis Lietuvos paveldui priskirtinus objektus. Tai miestai ir miesteliai, bažnyčios, cerkvės ir vienuolynai, pilys ir piliakalniai, svarbių įvykių vietos. Sąrašo autoriai teigia, kad jis tikrai ne galutinis. Išties, informacijos apie su Lietuva susijusį paveldą Ukrainoje nuolat daugėja – leidžiamos monografijos, rengiamos ekspedicijos, todėl valstybinės institucijos turi atnaujinti turimus sąrašus. Tačiau be nekilnojamojo yra ir kilnojamasis, bei nematerialus su Lietuva susijęs paveldas, kurių kol kas niekas nebandė inventorizuoti. Tai suprantama, nes kas suskaičiuos, kiek Ukrainoje yra likę garsioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminėms priklausiusių meno kūrinių, kiek yra su Lietuvos epocha siejamų vietovardžių, gatvių pavadinimų, kiek Vyčių dar slypi fasaduose, kiek dokumentų dar laukia Ukrainos archyvuose. Šio darbo nepalengvintų ir ta aplinkybė, kad nėra iki galo aišku, ką oficialiai galime vadinti Lietuvos paveldu užsienyje. Pavyzdžiui dar 2005 m. patvirtinti nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio užsienyje, atpažinimo principai yra pernelyg abstraktūs. Tačiau su Lietuva susijusį paveldą užsienyje būtina žinoti, reikia mėginti jį inventorizuoti, aprašyti ir juo sudominti Lietuvos piliečius. Viena iš institucijų, kuri veikia Lietuvos paveldo užsienyje lauke yra Valstybinė kultūros paveldo komisija.

Dar 2016 m. Paveldo komisija inicijavo duomenų bazės ir žemėlapio upaveldas.lt sukūrimą, kuriame kiekvienas norintis gali susipažinti su įvairiais Lietuvos kultūros paveldo objektais užsienyje nuo Baltarusijos iki JAV ir Australijos. Kol kas tai vienintelis visus Lietuvos istorinius laikotarpius ir kultūros paveldo tipus užsienyje pristatantis paveldo žemėlapis. Šis žemėlapis nuolat plečiamas – 2024 m. pradžioje jis pasipildė daugiau nei 60 su Lietuva susijusių objektų Ukrainoje. Puslapyje www.upaveldas.lt galima pasižiūrėti tikslią objekto vietą, perskaityti jo istoriją, peržiūrėti nuotraukas – tai leidžia atrasti vietas, į kurias vykti karo Ukrainoje metu nerekomenduojama. Šiandien norime Jus supažindinti su kai kuriais iš šių paveldo objektų.

Lietuvos kultūros paveldas Ukrainoje – neišnaudotas ginklas kovoje su Kremliaus naratyvais

Gali kilti klausimas, kuo dėta istorija ir juo labiau kultūros paveldas Ukrainoje, kai kalbame apie šiandieninius įvykius. Prieš pradėdamas karą, Rusijos diktatorius ilgai bandė įtikinti žiūrovus, kad tokia valstybė kaip Ukraina neegzistavo, o 2024 m. pradžioje duotame interviu teigė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo dalis Rusijos. Kaip teigė istorikas Robertas Service`as, Rusijoje populiarus antiistorinis požiūris į savo praeitį – pavyzdžiui stengiamasi neprisiminti, kad didelė Ukrainos dalis, įskaitant Kyjivą, ilgiau buvo valdoma Abiejų Tautų Respublikos nei Rusijos imperijos, o Ukraina egzistavo ir anksčiau. Įvairios Ukrainos žemės beveik 250 metų buvo Lietuvos sudėtyje, o vėliau dar 226 metus įėjo į bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Didžiąją šio laiko dalį pavyko sėkmingai atremti Maskvos įtaką. Didysis kunigaikštis Gediminas, jo sūnūs ir jų palikuonys Ukrainoje steigė miestus, statė pilis, dvarus, fundavo šventoves, pradėjo savo atskiras didikų šakas.

Už nuopelnus Lietuvai Ukrainoje iškilo ir garsios vietos didikų šeimos, čia taip pat kūrėsi iš Lietuvos branduolio kilusios garsios giminės. Visa tai simbolizuoja ir kasdien istorijas pasakoja Ukrainoje likęs jų sukurtas paveldas. Tačiau svarbiausia, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribose susiformavo atskira nuo rusų slavų tauta – ukrainiečiai. Tiek kalba, tiek kultūra, tiek tapatybe. Pasak kultūros ministro Simono Kairio, karas vyksta ne tik fronte, bet ir kultūroje, istorinės atminties politikoje ir pavelde. Todėl šiandien ypač svarbu kalbėti apie Lietuvos kultūros paveldą Ukrainoje, kuris visuomet yra bendras su šiandienine Ukrainos valstybe, o neretai ir su kita svarbia Lietuvos sąjungininke – Lenkija.

Ukrainos sostinėje – lietuvių pilis, šventieji bei Maironio Lietuvos įvaizdis

Turbūt mažai kas susimąsto, kad tais pačiais metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pirmą kartą laiškuose paminį Vilnių, jis galėjo įžengti ir į Kijivą. Pagal vieną iš versijų Gediminas šį miestą užėmė apie 1323 metus. Toks simboliškas sutapimas gražiai parodytų, kad 600 kilometrų, skiriantys šiuos miestus, nebuvo kliūtis Lietuvos valdovams juos abu regėti vieningoje geografinėje erdvėje. Tad švęsdami Vilniaus 700 metų sukaktį, galėjome švęsti ir tokią pačią Kijivo atsiradimo Lietuvos žemėlapyje datą. 14 amžiaus pirmoje pusėje į Kijivą atžygiavę lietuviai mieste rado senesnės už Lietuvą valstybės Kijivo Rusios palikimą su jos įspūdingais bizantiškos kultūros paminklais, net jei ir gerokai apgriautais mongolų. Tarp jų ir 11 amžiaus pradžioje statytus Šv. Sofijos soborą ir Pečiorų lauros vienuolyną, šiandieninius UNESCO pasaulio kultūros paveldo objektus. Kijivą nuo to laiko valdė Gedimino sūnus Algirdas ir jo palikuonys, taip pat lietuvių skiriami vietininkai. Tokia situacija tęsėsi apie 250 metų iki pat Liublino Unijos, kuomet Žygimantas Augustas Kijivą ir kitas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir prijungė prie Lenkijos Karalystės.

Iš LDK laikotarpio Lietuvos paveldu Kijive neabejotinai galime laikyti Pilies kalną Podilo rajone. Čia stovėjo medinė lietuvių pilis, turėjusi iki 15 bokštų. Šioje pilyje rezidavo vietininkai, apsistodavo keliaujantys užsienio pasiuntiniai. Tarp Kijevo valdytojų buvo tokios Lietuvoje geriau žinomos istorinės asmenybės kaip Algirdo sūnus Skirgaila, Vytauto Didžiojo uošvis Jonas Alšėniškis, Goštautų koplyčios Vilniaus Arkikatedroje fundatorius ir Alberto Goštauto, kurio vardu pavadinta gatvė Vilniaus centre, tėvas Martynas Goštautas, bei daugelis kitų. Pilis stovėjo iki 1651 m., kuomet ją sudegino sukilę kazokai. Šiandien buvusią pilį mena pailga kalva, ryškiai išsiskirianti Podilo rajono panoramoje. Kita su Lietuva susijusi Kijivo įžymybė – Pečorų lauros vienuolyno kompleksas. Lauromis vadinami labai dideli vienuolynai, o „pečora“ reiškia „ola“. Olose prie Kijevo šį vienuolyną 1051 m. įkūrė du iš Graikijos Atono kalno atvykę vienuoliai Antonijus ir Teodosijus. Prie šio paveldo objekto gyvavimo irgi prisidėjo Gediminaičių dinastijos atstovai – po mongolų sugriovimų Pečorų vienuolyną atstatė Algirdo sūnus Vladimiras Algirdaitis. Šis vienuolynas garsus kaip didelis nekropolis – čia esančiose olose buvo laidojami vienuoliai ir ne tik. Čia ilsisi daug garsių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenybių. Tarp jų – 16 a. viduryje gyvenusi Julijona Alšėniškė, stačiatikių bažnyčios šventoji, garbinama kaip moterų globėja. Julijona buvo kilusi iš garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kunigaikščių giminės. Beje, dalis Julijonos palaikų perkelta į cerkvę Alšėnuose, visai netoli Lietuvos sienos. Vienuolyno olose palaidotas ir Teodoras Ostrogiškis, šios garsios giminės pradininkas, Žalgirio mūšio dalyvis. T. Ostrogiškis gyvenimo pabaigoje tapo vienuoliu Pečorų lauroje. Vėliau Stačiatikių bažnyčios buvo kanonizuotas. Vienuolyne palaidoti ir Algirdo sūnūs Skirgaila ir Vladimiras Algirdaitis, bei pastarojo sūnus Aleksandras bei vaikaitis Semionas. Pečorų lauros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų sobore yra LDK didžiojo etmono, Trakų vaivados, Vilniaus kašteliono Konstantino Ostrogiškio kapas. K. Ostrogiškis ypatingai išgarsėjo pergale Oršos mūšyje prieš Rusiją, po kurios Vilniuje fundavo cerkvę – dabartinę Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią greta Aušros vartų, kurioje pamaldos šiandien laikomos ukrainiečių kalba. Pečorų lauros Sobore buvo žymus renesansinis karvedžio antkapis, tačiau šventovę 20 a. susprogdino sovietai. Įdomi ir vienuolyno pavaldumo istorija – iškart po to kai Kijivas buvo prijungtas prie Rusijos, 1688 m. vienuolyną, visada buvusį pavaldų Konstantinopolio patriarchui, perėmė Maskvos patriarchatas.

Kita Kijivo vieta, glaudžiai susijusi su Lietuva yra dabartinis Kijivo Taraso Ševčenkos nacionalinis universitetas. Jį galime traktuoti tiek kaip atmintiną vietą, tiek kaip kilnojamojo paveldo saugojimo vietą. Pats universiteto atsiradimas yra susijęs su 1832 m. dėl studentų dalyvavimo Lenkijos ir Lietuvos 1830–31 sukilime uždarytu Vilniaus universitetu. Po dviejų metų, 1834 m. Kijive buvo įkurtas Šv. Vladimiro imperatoriškasis universitetas, į kurį buvo pervežta nemažai inventoriaus iš Vilniaus – dalis archyvo, knygos, meno kūriniai, kabinetų įranga, mineralų ir anatomijos rinkiniai, herbariumas. Tiesa, sovietmečiu dalį šių vertybių pavyko susigrąžinti. Į Kijivo universiteto Medicinos fakultetą persikėlė daug profesorių ir studentų iš Vilniaus. Tarp Kijivo universiteto studentų, rasime tokias asmenybes kaip 1863 m. sukilimo vieną vadų Antaną Mackevičių, Vincą Krėvę ir Maironį. Poetas čia vieną semestrą studijavo literatūrą ir klausėsi LDK istorijos paskaitų. Po šių mokslų Maironis parašė trumpą Lietuvos istoriją, kurioje įtvirtino iki šiol populiarų pasakojimą apie herojišką Lietuvos valstybės laikotarpį, apie Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Simboliška, kad įkvėpimas šiam darbui galėjo kilti būtent Ukrainoje. 2012 m. ant Kijivo universiteto Filologijos instituto buvo atidengta skulptoriaus Leono Pivoriūno sukurta memorialinė lenta su Maironio bareljefu.

Su Lietuva susijusio paveldo objektų aplink Ukrainos sostinę yra ir daugiau. Vienas labiausiai intriguojančių – baltų kapinynas Ostrive, esančiame apie 100 km. į pietus nuo Kijevo. 2017 m. Ukrainos archeologai prie Rosės upės atkasė XI-XII a. laikų baltų kapinyną, kuriame daugelis palaidojimų yra su baltų gentims būdingais papuošalais – zoomorfinėmis apyrankėmis, segėmis, žiedais. Kapinynas užima 10 hektarų plotą. Spėjama, kad baltų gyvenvietė buvusi kitame upės krante, aplink ten esantį piliakalnį. Šią vietą tyrinėja archeologai, vyksta keletas tarptautinių projektų. Kapinyno sąsaja su mūsų kraštais nagrinėjama nuo metalurgijos ir DNR tyrimų iki arklių mobilumo, o ateityje tikimasi ir daugiau įspūdingų atradimų šiame objekte.

Luckas – Vytauto tvirtovė Ukrainoje

Vytautas Didysis mums pirmiausiai asocijuojasi su Trakais. Tačiau didysis kunigaikštis turėjo penkias rezidencines pilis: Trakuose, Vilniuje, Kaune, Gardine ir Lucke. Tad jei Trakų pilį laikome Lietuvai reikšmingu paveldu, tokio pat įvertinimo nusipelno ir Vytauto pilys, esančios už mūsų sienų. Vakarų Ukrainoje esantis Voluinės srities miestas Luckas šaltiniuose minimas dar 11 a., tačiau lietuviškoji jo istorijos dalis prasideda Gedimino laikais. Tuomet miestas įjungtas į LDK sudėtį, o Lucko kunigaikščio sostas atiteko Gedimino jauniausiam sūnui Liubartui. Liubartas Lucke pasistatė pilį, kurios kieme stovėjusioje Jono Teologo cerkvėje ir buvo palaidotas. Liubartas buvo priėmęs stačiatikišką krikštą ir Dimitro vardą. Deja, šventovė 18 a. buvo visiškai sugriauta ir Liubarto kapas neišliko. Tačiau po Liubarto mirties Jogaila Lucką perdavė Vytautui, kuris miestą pavertė svarbiu Lietuvos valstybės centru, fundavo bažnyčias ir baigė mūryti Aukštutinę Lucko pilį. Luckas Lietuvos istorijoje dar labai garsus dėl 1429 m. čia vykusio Lucko suvažiavimo, kuriame pirmą kartą oficialiai buvo iškeltas Vytauto karūnavimo klausimas. Šiame suvažiavime dalyvavo Lenkijos karalius Jogaila, Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgas, Maskvos, Tverės, Popiežiaus, Bizantijos imperatoriaus ir kitų regiono valstybių valdovai ir jų pasiuntiniai. Pilyje dabar veikia muziejus bei paveikslų galerija su kūriniais iš taip pat su Lietuva susijusios Radvilų Olykos dailės kolekcijos. Šioje galerijoje yra ne vienas LDK didikų portretas.

Šiandien LDK pėdsakus Lucke rasime ne tik pilyje, bet ir kai kuriuose miesto pastatuose, statytuose jau po Liublino unijos, kuomet Luckas atiteko Lenkijai. Pavyzdžiui 1624 m. Lucke buvo pastatytas brigitiečių vienuolynas, kurį fundavo LDK valstybės veikėjas, publicistas, Vilniaus akademijoje mokęsis kunigaikštis Albertas Stanislovas Radvila. Jis buvo LDK vidaus ir užsienio politikos svarbiausias kuratorius. Kitas pastatas – Šv. Trejybės soboras pastatytas 1754 m. Yra versijų, kad pirmąją bernardinų vienuolyno bažnyčią fundavo dar Vytautas, o šią, statytą XVIII a. fundavo LDK didikas, ATR valstybės ir karinis veikėjas, Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila II. 1867 m. šventovė atiduota stačiatikiams.

Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste galima sieti ir Lucko žydų bendruomenę. Pirmieji žydai mieste apsigyveno 15 amžiaus pradžioje, Vytauto valdymo metu. Būtent šis Lietuvos valdovas suteikė žydams pirmąsias privilegijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dar ir šiandien stovinti Didžioji Lucko sinagoga, buvo pastatyta 17 a. pradžioje pagal Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos privilegiją senosios medinės Vytauto laikų sinagogos vietoje.

***

Straipsnis parengtas pagal D. Vitkauskaitės sudarytą Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo Ukrainoje inventorinį sąrašą, kolektyvinę monografiją „Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“ (autorės D. Klajumienė, J. Liškevičienė, A. Paliušytė, T. Račiūnaitė, I. Vaišvilaitė), kolektyvinę monografiją „Ukraina: Lietuvos epocha 1320-1569“ (A. Bumblauskas, G. Kirkienė bei kiti autoriai), Z. Kiaupos monografiją „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“ ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnius.

Daugiau informacijos apie su Lietuva susijusius objektus Ukrainoje ir visame pasaulyje rasite Valstybinės kultūros paveldo komisijos kuriamoje svetainėje www.upaveldas.lt

(Bus daugiau)