Stasys Lozoraitis jaunesnysis. Nuotrauka iš parodos „Lozoraičiai kelyje į laisvę“

Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

Vasario mėnesį Tiltų bibliotekoje veikia paroda „Diplomatų Lozoraičių veikla valstybingumo baruose“. Šiais metais minimos užsienio reikalų ministro, Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovo Stasio Lozoraičio vyresniojo (1898–1983) 126-osios gimimo metinės, Lietuvos diplomatinio atstovo Vašingtone Stasio Lozoraičio jaunesniojo (1924–1994) 100-osios gimimo metinės ir Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio (1929–2007) 95-osios gimimo metinės.

Atsižvelgdamas į tai, kad diplomatų Lozoraičių šeima yra vienintelė tokia Lietuvos diplomatijos istorijoje,  LR Seimas 2024-uosius paskelbė Diplomatų Lozoraičių metais. Jie dalyvavo šalies visuomeniniame gyvenime ir valstybės kūrime, okupacijos metais siekė Lietuvos nepriklausomybės, pasisakė už pamatines tautų išlikimo vertybes ir ištikimai dirbo Tėvynės labui.

Stasys Lozoraitis (tėvas) diplomatinės karjeros pradžioje dirbo Berlyne, vėliau Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto. 1934–1939 m. buvo LR užsienio reikalų ministras, vėliau – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. 1940 m. birželį buvo paskirtas užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu. Prezidentas Antanas Smetona S. Lozoraitį paskyrė Ministru Pirmininku, Prezidento pavaduotoju. Šias abi pareigas S. Lozoraitis ėjo iki pat mirties.

Jo sūnus Stasys Lozoraitis nuo 1970 m. dirbo Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto, 1983–1991 m. buvo Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Vašingtone,  1991–1993 m. – pirmasis Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau – ambasadorius Italijoje.  1993 m. dalyvavo LR Prezidento rinkimuose ir tautos atmintyje išliko Vilties prezidentu. Kitas sūnus Kazys Lozoraitis nuo 1960 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Italijoje, 1985–1992 m. buvo Lietuvos atstovybės prie Šventojo Sosto kanceliarijos vedėjas, vėliau – ambasadorius prie Šventojo Sosto, ambasadorius prie Maltos ordino, dirbo Vatikano radijo lietuvių redakcijoje, tvarkė Lozoraičių šeimos kolekciją  ir daugiau kaip 23 tūkst. spaudinių perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.

Paroda supažindina su Lozoraičių diplomatine veikla, jų nuopelnais ir apdovanojimais, atminties įamžinimu. Vytauto Landsbergio  knygoje „Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų“ (2002) atskleidžiama, kad laiškus Sąjūdžio vadovui V. Landsbergiui S. Lozoraitis pasirašinėjo slapyvardžiu „Pusbrolis Motiejus“. Didesnė knygos dalis yra autentiški diplomato S. Lozoraičio jaunesniojo tekstai, supažindinantys su 1988–1994 m. veikla, kuriant Lietuvos valstybę bei įtvirtinant ją tarptautinėje arenoje, kitą dalį sudaro V. Landsbergio komentarai. Aukštos kultūros, įžvalgų, bet kuklų jaunosios kartos diplomatą Stasį Lozoraitį ir kitus Lozoraičius Prezidentas Valdas Adamkus prisimena knygose „Likimo vardas Lietuva“ (1998), „Pokalbiai nesilaikant protokolo“ (2016),  „Paskutinė kadencija“ (2011), „Pareigos, kurios nesibaigia“ (2015). S. Lozoraičio  kandidatavimą į Lietuvos prezidento postą laiškuose V. Adamkui aptaria Vytautas Kavolis, šie laiškai skelbiami knygoje „Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos“ (2000). Vilius Kavaliauskas knygoje „Lietuvos garbės kodas. Ženklai, istorija ir žmonės“ (2013) tarp kitų apdovanotojų už nuopelnus Lietuvai pažymi ir Lozoraičius.

Parodoje taip pat yra straipsnių apie Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigtą Stasio Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, kurios dvidešimt trečiuoju laureatu už ilgametį ir nuoseklų darbą žurnalistikos srityje 2022 m. pelnė istorijos laikraščio, dabar žurnalo „Voruta“ steigėjas, vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius. Šiais metais premija skirta leidyklos „Kalendorius“ steigėjui ir vadovui, istorikui Aurelijui Antanui Noruševičiui.