Kun. Juozas Zdebskis

www.punskas.pl

Minėdami Lietuvos nepriklausomybės 100-metį privalome prisiminti svarbias mūsų tautai datas, įvykius ir žmones, pasisemti iš jų gyvenimo drąsos, ryžto, meilės žmonėms ir Tėvynei. Vienas šviesiausių ir tauriausių XX a. lietuvių buvo kunigas Juozas Zdebskis – iškilus Katalikų bažnyčios kunigas, pogrindinės spaudos leidėjas, kovotojas už religijos laisvę, uolus misionierius, mąstytojas. Jis gimė, kunigavo ir atgulė amžino poilsio jotvingių žemėje. Š. m. vasario 5 d. minėsime 32-ąsias jo žūties metines.

Kun. Juozas Zdebskis beatodairiškai mylėjo Dievą, žmones ir tėvynę. Jis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Naujienos kaime, netoli Kalniškės miško, kuriame 1945 m. gegužės 16 d. vyko garsus sovietų okupantų ir Lietuvos partizanų mūšis. Kunigo tėveliai ūkininkai Vincas Zdebskis ir Ieva Slavėnaitė-Zdebskienė. Jų šeimoje gimė 4 vaikai, bet užaugo tik Juozas ir Marytė. 1936 m. Juozas pradėjo mokslus Naujienos pradinėje mokykloje. Besimokydamas Kalvarijos gimnazijoje, jis subūrė pogrindinį katalikišką jaunimo būrelį ir jam vadovavo.

1948 m. Juozas įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1953 m. pavasarį. Kunigavo Šiluvoje (vikaras), Raseiniuose (vikaras), Šiupyliuose (klebonas), Vilijampolėje (vikaras), Kauno Įgulos bažnyčioje (vikaras), Šakiuose (vikaras), Gudeliuose (klebonas), Alytuje (vikaras), Leipalingyje (vikaras), Kapčiamiestyje (klebonas), Valakbūdyje (klebonas), Prienuose (vikaras), Šlavantuose (klebonas) ir Rudaminoje (klebonas).

1964 m. kun. Juozas Zdebskis pirmą kartą paragavo kalinio duonos. Už vaikų katekizmo mokymą jis buvo nuteistas vieniems metams kalėjimo. Bausmę atliko tarp kriminalinių nusikaltėlių Vilniaus Lukiškių ir Rasų kalėjimuose. Kai sovietai neleido Juozui dirbti sielovadoje, Prienuose jis kasė griovius. 1971 m. už „nepilnamečių tvirkinimą“ vėl buvo įkalintas.

Kun. Juozui Zdebskiui daug kartų teko kilnotis iš parapijos į parapiją. Jis pats nuolat keliavo, važinėjo po Lietuvą rinkdamas protesto parašus, lankydavo Sovietų Sąjungos gilumoje gyvenančius katalikus, tarnaujančius sovietinėje armijoje kareivius ir politinius kalinius. Neretai dėl vieno žmogaus nuvažiuodavo tūkstančius kilometrų. Jis sakydavo: „Kai aš iš meilės išeinu iš krantų, tai jau nebeturiu parapijos ribų. Visi mano parapija, visi – mano.“

Dvasininkas ragino jaunimą giedoti tuo metu uždraustą „Tautišką giesmę“, dainuodavo su jais patriotines dainas, vesdavo ant piliakalnių. Tikėjimu besidomintiems inteligentams, kunigams ir seserims vienuolėms vedė slaptas rekolekcijas.

Kunigas turėjo literatūrinių gebėjimų, rašė dienoraštį, maldas, meditacijas. Norėjo parašyti krikščionišką romaną. Rinko medžiagą ir platino Katalikų bažnyčios kroniką. 1978 m. drauge su kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincentu Vėlavičiumi subūrė Tikinčiųjų teisėms ginti komitetą ir buvo jo narys.

Kun. Juozas Zdebskis patyrė daug persekiojimų, kankinimų, buvo mušamas ir šmeižiamas. Jo namuose vyko kratos, buvo sekami telefono pokalbiai. Jam persekioti užverbuota 115 saugumiečių! Yra išlikusi kunigo sekimo byla – 8 tomai, iš viso 2040 puslapių. Norėdama jį sukompromituoti, KGB skleisdavo apie kunigą melagingas istorijas. Ne kartą bandyta pasikėsinti ir į jo gyvybę. 1980 m. prieš kunigą buvo panaudota speciali cheminė priemonė (saugumiečiai chemikalais apipurškė automobilio sėdynes). Dvasininkas vos liko gyvas. Jis savo drąsiu elgesiu čekistus varė tiesiog į neviltį. Buvo nuolat jų provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais, smarkiai sužalotas, o galiausiai turbūt nužudytas. Tokią prielaidą sustiprina daug faktų. Antai pirmieji į įvykio vietą prisistatė čekistai. Jie prie sumaitoto automobilio ilgai neprileido net milicijos pareigūnų. Įvykio tyrimas buvo greitai nutrauktas. Nors KGB bandė greitai užglaistyti Juozo Zdebskio žūties aplinkybes, tragedijos aidai gyvi iki šiol. Apie kunigą, jo persekiojimą ir žūtį prirašyta nemažai straipsnių, knygų, sukurtas dokumentinis filmas.

Kun. Julius Sasnauskas 1997 m. sukurtame dokumentiniame filme „Mylėti artimą“ apie Juozą Zdebskį kalbėjo: „Turėtume suvokti, kad nebūna krikščionio gyvenime atsitiktinumų. Ir man visai nesvarbu, ar saugumas suorganizavo tą avariją (tuo aš, beje, visai netikiu). Saugumas iš tiesų kitaip jį sudorojo: per kunigus, per vienuoles paleisdami įvairiausius gandus ir apspjaudydami jį, atstumdami nuo žmonių. Jo išsižadėjo net tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, pašalino jį iš savo narių. Bet viskas telpa į labai gražų paveikslą: krikščionis, einantis ant kryžiaus. Ir tada argi svarbu, kaip jis žuvo. Čia yra jo šventumas, nes ta jo meilė niekur kitur negalėjo nuvesti, tik po ratais. Niekur kitur! Ne į altorių, ne į Seimą ar prezidento kėdę, bet tik po ratais, tik į mirtį. Tai buvo labai nuoseklus gyvenimas, kuris šitaip baigėsi.“

Apie 20 kartų KGB mėgino sukelti avarinę situaciją kelyje. Galop kun. Juozo Zdebskio automobilio susidūrimas su pienvežiu Eišiškių plente 1986 m. vasario 5 d. tapo jo mirties priežastimi.

Kun. Juozas Zdebskis palaidotas Rudaminoje, šalia labai gražios, atnaujintos bažnyčios. Jo kapą žymi paminklinis akmuo, kuriame iškalti šv. Pauliaus žodžiai: „Meilė niekada nesibaigia.“