Parengė Irena MONTVYDAITĖ – GIEDRAITIENĖ, LLA sąjungos pirmininkė

Sukanka 70 metų kai prasidėjo partizaninis judėjimas prieš raudonąjį okupantą

1940 m. įžengus Sovietų armijai į Lietuvą, Lietuvai grėsė netekti Nepriklausomybės, likti sunaikintai. Kūrėsi įvairios pasipriešinimo okupacijoms organizacijos. 1941 metais, vokiečių okupacijos  metais atsargos karininko Kazio Veverskio iniciatyva buvo įkurta Lietuvos Laisvės armija, viena iš stipriausių pasipriešinimų okupacijoms organizacija. Labai slapta,    su tikslu iškovoti Lietuvos nepriklausomybę. Slaptumo dėka vokiečių okupacijos metais liko nesunaikinta. Lietuvos laisvės armija buvo Lietuvos kariuomenės teisių perėmėja. Jautė  nuoskaudą , kad 1940 metais gerai paruošta Lietuvos kariuomenė  nepakėlė ginklo prieš Sovietų armiją, nestojo į atvirą kovą ir leido okupuoti Lietuvą.

            1944 m. vasarą,  antrą kartą grįžtant rusų okupacijai į Lietuvą ir frontas Lietuvą padalijo į dvi dalis,  Žemaitijoje, Platelių miškuose, K. Veverskis su bendražygiais suformavo LLA karinius dalinius  vadinamus „Vanagais“. Buvo vykdomi karių apmokymai. Lietuvos laisvės armijos vadovybė suprato, kad stoti atvirą kovą su besiveržiančiomis skaitlingomis sovietinėmis divizijomis nėra jokios prasmės. LLA kariams buvo duotas įsakymas grįžti į savo rajonus arba grupėmis išsidėstyti miškuose ir priešintis antrajai sovietų okupacijai. Sudėtinga buvo pereiti į užimtus Raudonosios armijos rajonus. Vienam iš Lietuvos laisvės armijos štabo pareigūnui Leonui Vilučiui – Bitinėliui buvo suteikti įgaliojimai, grįžti į savo gimtąjį  Derviniškės k. Linkmenų  vIs., Švenčionių aps. įkurti Rytų Lietuvos Vanagų rinktinę, pavaldžią būsimai LLA Šiaurės Rytų Lietuvos apygardai. Organizuoti stambius pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizanų „Vanagų“ dalinius. Daugelis švenčioniškių  į miškus jau buvo pasitraukę 1944 metų vasarą, nes tas kraštas buvo pirmiausiai okupuotas ir vyrai buvo priverstinai imami į sovietų armiją.

            Tų pačių metų spalio 22 d, savo tėviškėje Dervininkės k Linkmenų valč. Su Lietuvos kariuomenės karininkais LLA nariais: kpt.B. Kaletka, kpt. F. Kvartūnu, ltn. J.Daščinsku, ltn. Gimžausku, M. Vilučiu,  J. Murmuliu ir kitais vietinių partizanų vadais ir Kirdeikių klebonu P. Liutkumi įkūrė Tigro rinktinę, suformavo štabą. Partizanai buvo suskirstyti būriais, kuopomis, batalionais. Pirmuoju Tigro rinktinės vadu tapo Leonas Vilutis. Rinktinės štabo viršininku paskirtas Jaronimas Bulka – Deimantas. Vado adjutantas Mykolas Vilutis – Klevas, jis ir bataliono vadas. Rinktinės teritorija: Utenos, Švenčionių, Zarasų apskritys. Ryšių punktu buvo Kirdeikių klebonija. Šios parapijos klebonas Petras Liutkus tapo rinktinės partizanų kapelionu. Už agitaciją per pamokslus buvo suimtas, nuteistas 25 metams. 1946 m. mirė Vorkutos šaktoje. Į kleboniją būdavo atvežami iš Vilniaus apygardos Tigro rinktinei LLA nurodymai, dėl sukilimo rengimo, reikalingos literatūros, medikamentų ir kt. Jau lapkričio mėnesį remiantis LLA nuostatais, Tigro rinktinėje jau buvo prisiekusių apie 600 kovotojų. Gruodžio mėnesį į Švenčionių apskrities miškus iš lėktuvo buvo nuleistas 12 vyrų desantas, gerai ginkluoti, paruošti Gdansko regione veikusioje Abvero žvalgų mokykloje, tai sustiprino Tigro rinktinę.  Parašiutininkai tuoj užmezgė ryšį su vietiniais partizanais, įsijungė į bendrą kovą.1944 – 1945 m. Šiaurės Rytų Lietuvos girios glaudė gausiausius Lietuvoje partizaninius junginius. Partizanai gindavo gyventojus nuo okupantų represijų, jie užpuolė Alantos miestelį, buvo sudeginta stribų būstinė ir valsčiaus vykdomojo komitetas su visais dokumentais, nukauti  keli stribai ir tris partijos aktyvistai. 1944 m. lapkričio mėn. ant Ginučių piliakalnio vyko stiprus  mūšis su NKVD kariauna. Mūšis buvo sėkmingas, partizanų pusėje aukų nebuvo, o enkavedistai patyrė nemažus nuostolius. Mūšis buvo laimėtas ir Obelų kalne. Nurodžius rinktinės vadui L. Vilučiui – Arūnui,  buvo surengta pasala enkavedistų kariuomenei tarp Ripaičių ir Saldutiškio. Pasala pavyko: trys aplamdytos mašinos su negyvais enkavedistais paliko pakelyje, o partizanai be nuostolių pasitraukė į savo dislokacijos vietas..

            1945 m. pradžioje jau NKVD kariuomenė pradėjo stambias operacijas prieš partizanus. Sausio 10 d. vykstant vaduoti iš NKVD apsupimo partizanų – Vanagų  Šiškinių kaime, mūšio metu, nelygioje kovoje su okupantu, Lankos kalne žuvo bataliono vadas Mykolas Vilutis – Klevas. Jo kuopos partizanai, išstatę visuose keliuose sargybą, gerbdami vadą jo kūną paršarvojo tėviškės beržynėlyje, vėliau jo karstą nešė 3 km. Kirdeikių bažnyčią. Tigro rinktinės kapelionas aukojo šv. Mišias. Po Mišių su salvėmis palaidotas Kirdeikių kapinėsi. Gal vienintelis toks atvejis partizaninėje kovoje?

            Po brolio Mykolo laidotuvių Tigro rinktinės vadas Leonas Vilutis -Bitinėlis     užėjo į savo tėviškę ir 1945 m. sausio 15 d. pateko į  NKVD pinkles. Buvo spygliuota viela surištos rankos ir kojos, ir nežiūrint, kad buvo didelis žiemos šaltis, pragulėjo visą naktį lauke, prie  NKVD būstinės. Apie tolimesnius kankinimus neįmanoma aprašyti. Okupanto žiaurumai pasirodė Lietuvoje, primenantis visų viduramžių žiaurumus. Viską  jie panaudojo, pritaikė, patobulino. Nei viename kare nugalėtojų kūnai nebuvo taip niekinami kaip partizaniniame kare. Lietuvos partizanas neišsigąsdavo barbariško ruso ir toliau tęsdavo kovą su to pačiu pasiryžimu.

           Tigro rinktinės likimas. Tigro rinktinė sudarė pagrindą Šiaurės rytų Vytauto apygardai. Apygarda susikūrė iš  pirminės Rytų Lietuvos ginkluoto pogrindžio organizacijos LLA Jungtinės Tigro rinktinės ir jai pavaldžių pogrindžio struktūrų. Rintinės ribos teritoriniu atžvilgiu atitiko naujai sukurtos apygardos riboms: Zarasų, Švenčionių ir Utenos apskritys. Zarasų ir Švenčionių  apskričių teritorijos ribavosi su Baltarusijos respublika. Tai buvo viena didžiausių visoje Lietuvoje veikusių rinktinės tipo partizanų junginys. Ginkluoti partizanų junginiai bendradarbiavo su Baltarusijoje veikusiais gudų ir lenkų partizanais. Kaip visos Lietuvos partizanų sunaikinimui taip ir šiam kraštui raudonasis okupantas siuntė gausingas, gerai apginkluotas NKVD pajėgas. Daugel susirėmimų su okupacinę kariauna baigdavosi partizanų praradimu. Nuostolingos buvo Davedynų kautynės, Mieginės mūšis 1946 m., Dvarykščiaus vienkiemyje 1946 m., Reškutėnų kautynės ir kiti susirėmimai su  okupacine kariauna retino kovotojų gretas.

             Skaudūs nuostoliai buvo patirti Tigro rinktinei Kauneliškio kautynėse, vykusiose 1945 m. kovo 11 – 12 dienomis. Kuopos vado įsakymu mjr. Bronius Vaivada – Vilkas paruošė „Panteros“ planą, Labanoro girioje įrengti dvi įtvirtintas, ilgalaikei gynybai pritaikytas stovyklas – tvirtoves. Kiekvienas bunkeris turėjo pavadinimą. Apie 500 NKVD kariuomenės kareivių kovo 11 d. apsupo tvirtoves. Prasidėjo kautynės. Margio bunkeryje buvę partizanai nutarė kautis, o Kauno bunkeryje partizanai traukėsi, liko kautis tik 15. Gerai įrengtuose bunkeriuose įsitvirtinę partizanai nepasidavė, kautynės vyko dvi dienas. Priešo pajėgos buvo apie 2000 kareivių, NKVD karininkai paprašė iš bazių atvežti minosvaidžių ir prieš tankinių granatų. Tik 12 d. bunkeriai buvo išsprogdinti. Žuvo virš 60 partizanų. Žuvo LLA Tigro rinktinės štabo narys V. Vaitkevičius – Kirvis, būrio vadas A. Jurčys – Vytenis. Po šių kautynių štabas persikėlė į Švenčionių valsčiaus Antanų miškus. Keitėsi taktika.

            1948 m. vien mūšiuose žuvo apie 20 Tigro rinktinės partizanų. Prasidėjo miškų „šukavimai“, agentai smogikai retino rinktinės kovotojų  gretas. 1950 m. prasidėjo galutinis Tigro rinktinės sunaikinimo laikotarpis. Tigro rinktinė Vytauto apygardai priklausė iki 1951 m.,  kol buvo sunaikintas apygardos štabas. 1951 – 52 m.  visoje rinktinėje buvo likę vos 15 – 20 partizanų.  1952 metais ginkluotas pasipriešinimas tame Lietuvos krašte buvo nuslopintas.

Nuotraukose:

Leonas Vilutis – štabo pareigūnas, Tigro LLA rinktinės įkūrėjęs,

Viršila Juozas Murmulis Juozas