Prieš šimtą keturiasdešimt penkerius metus gimė Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas Narutavičius. Šio Lietuvos bajoro gyvenimas buvo kupinas dramatizmo, laisvės siekio ir pagarbos paprastam žmogui.
S.Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Telšiuose. Lietuvoje tuomet vyko 1861–1863 m. sukilimas, kuriame dalyvavo ir jo tėvas – pavieto teisėjas, bajoras, Brėvikių dvaro savininkas Jonas Narutavičius. Tėvas buvo vedęs net triskart, dukart anksti liko našliu. Su pirmąja žmona Ona Narbutaite susilaukė sū-naus Kazimiero (1847–1918) ir dukters Onos (1849–1923), o su trečiąja žmona Viktorija Ščepovskaite – dviejų sūnų: Stanislovo ir Gabrieliaus. J.Narutavičius su šeima gyveno Telšiuose, Didžiojoje gatvėje bu-vusiame name, o sunkiai susirgęs ir pasitraukęs iš teisėjo pareigų, įsikūrė pas vienintelę seserį Pauliną Antusevičienę . 1866 m. jis mirė, paliko našlę su dviem mažais berniukais. Brėvikių dvarą slėgė J.Narutavičiaus giminaičių skolos, jis buvo išnuomotas, todėl našlė jame įsikurti negalėjo. Pasigailėjęs V.Narutavičienės, ją su vaikais priglaudė draugės tėvas, Renavo grafas Antanas Renė. Dvaro namų mo-kytojas Laurynas Ivinskis tapo ne tik grafo vaikaičių, bet ir S.Narutavičiaus pirmuoju mokytoju. Jis įdie-gė vaikui pagarbą lietuvių kalbai ir susidomėjimą žemaičių tautosaka. Motina vaikus išmokė prancūzų kalbos, o vokietė auklė – vokiečių. Mirdamas grafas A.Renė V.Narutavičienei paliko lėšų, užtikrinusių šeimos pragyvenimą. Vėliau našlės šeimą rėmė kunigaikštis Mykolas Oginskis, gyvenęs Plungės dvare. Jis paskatino V.Narutavičienę susigrąžinti Brėvikių dvarą.
Išsilavinusi, Švietimo epochos filosofiją mėgusi, vyro priešiškumą Rusijos imperijos santvarkai perėmusi V.Narutavičienė nenorėjo, kad sūnūs mokytųsi rusiškoje gimnazijoje. Todėl 1873 m., kai berniukams atėjo laikas stoti į gimnaziją, ji persikėlė į Liepoją (Latvija) ir abu sūnus leido į vokišką, laisvės ir tolerancijos dvasia garsėjusią šio miesto gimnaziją. Čia besimokydamas Stanislovas rinko lietuvių tautosaką savo mokytojui Edmundui Veckenstetdui, vėliau vokiškai išleidusiam žemaičių tautosakos rinkinį , dalyvavo mokyklos visuomeninėje veikloje. Vasarą V.Narutavičienė su vaikais svečiuodavosi Renavo arba Brėvikių dvare.
1882 m. įgijęs vidurinį išsilavinimą, S.Narutavičius tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Teisių fakultetą. Ten susibičiuliavo su grafu Vladimiru Zubovu (1862–1933). Už dalyvavimą slaptame kairiųjų pažiūrų studentų ratelyje buvo pašalintas iš universiteto ir kurį laiką gyveno pas motiną Liepojo-je, slapta stebimas policijos. Iš naujo pradėjęs studijas, šįkart Kijevo šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete, vėl prisijungė prie vietos kairiųjų lietuvių ir lenkų studentų būrelio, bet ilgainiui nuo tenykščių socialistų veiklos atitolo.
Su būsimąja žmona Joana Bilevičiūte (1868–1948), gimusia Klyšiuose (Akmenės r.), S.Narutavičius su-sipažino per brolį Gabrielių. Mergina buvo baigusi mokslus Varšuvos pensione ir Peterburge rengėsi abitūros egzaminams, o G.Narutavičius ten studijavo. Juos supažindino J. Bilevičiūtės vyresnioji sesuo Sofija, Narutavičių draugo V.Zubovo žmona. Zubovams ir šiems dviems šeimos bičiuliams grįžtant va-saros atostogų, netoli Vilniaus G.Narutavičiui staiga paūmėjo sunki plaučių liga, teko skubiai iškviesti jo motiną ir brolį. Taip neromantiškai, prie ligonio lovos, susipažino du žmonės, ne tik darniai gyvenę dau-giau nei keturiasdešimt metų, bet ir kartu įkūniję daugelį juos siejusių idėjų. S.Narutavičius ir J.Bilevičiūtė susituokė 1889 m. Vilniuje.
Paminėtina, kad J. Narutavičienė laikoma pirmąja Lietuvos moterim, įgijusia aukštąjį išsilavinimą Vaka-ruose – ji studijavo filosofiją Šveicarijoje, Ciuriche . Studijų metais ji taip pat dalyvavo vietos kairiųjų sambūriuose. Dėl šeimos J.Narutavičienė paaukojo savo mokslinę karjerą. Nors vos ištekėjusi ji grįžo į Šveicariją rengti disertacijos, bet gana greitai parsikėlė pas vyrą į Varšuvą.
Dar 1887 m., baigęs studijas, S.Narutavičius įsikūrė Varšuvoje. Jis dirbo apskrities teisme, vėliau užsiė-mė advokato praktika – teismuose gindavo darbininkų teises, ėmėsi žurnalistinės ir leidybinės veiklos. Su žinomu lenkų socialdemokratu, mokslininku Liudwiku Krzywickiu vadovavo pirmajam lenkų darbi-ninkijai skirtam legaliam laikraščiui „Tygodnik Powszechny“ (iš ankstesnio savininko nupirktas ir pra-dėtas leisti 1890 m. rudenį, lėšas pirkimui skyrė grafas V.Zubovas). Laikraščiui buvo parengiama nema-žai socialinę nelygybę ir santvarkos ydas atskleidžiančių straipsnių, todėl leidybos darbams buvo nuolat trukdoma, o 1890–1891 m. abu sutuoktinius Narutavičius slapta stebėjo policija .
Kai carinė cenzūra laikraščio leidimą sustabdė, Narutavičiai apie 1891–1892 m. įsikūrė Brėvikių dvare. Atsiminimuose apie tuos metus J.Narutavičienė rašė: „Su karščiu ėmėme mokytis žemdirbystės iš knygų ir <…> patarimų. Šitaip likimas pasišaipė iš mūsų didelių planų: mus visiškai nelauktai apgyvendino kaime, o Gabrielių nukreipė į mokslo kelią. Ypač man buvo sunku atsisakyti daktarato ir mokslinės kar-jeros; guodžiau save tuo, kad ir kaime, turėdama universiteto vadovėlius, galėsiu studijuoti savo mėgs-tamą filosofiją, o mano vyras neprarado vilties ir kaime rasti dirvą visuomeniniam darbui“ . Rūpinda-miesi ankstesnių nuomininkų nustekento atkuriamo ūkio reikalais, jie rasdavo laiko kultūrinei veiklai, stengėsi savo idėjas įkūnyti santykiuose su samdiniais, rėmė slaptą lietuviškos spaudos gabenimą, dažnai svečiuodavosi Zubovų dvare Ginkūnuose (Šiaulių r.), kur susiburdavo lietuviai inteligentai.
1899–1904 m. S.Narutavičius su šeima praleido Kališe (Lenkija) – ten vadovavo dujų gamybos įmonei „S.A.Vereinigte Gaswerke“. Gyvenimas Kališe buvo lengvas ir malonus – S.Narutavičius džiugino pa-togumai, saugumo jausmas, vietos žmonių pagarba. Tačiau išgirdę apie artėjančią rusų ir japonų karo pradžią ir galimus neramumus visoje Rusijoje, Narutavičiai nutarė vėl grįžti į Lietuvą .
Iki 1908 m. Brėvikių šeimininkas vertėsi advokato praktika, laisvalaikį skyrė kultūriniam ir visuomeni-niam darbui. 1905 m. Telšių apskrities bajorai išrinko S.Narutavičių atstovu į kuriamą gubernijos savi-valdos instituciją – zemstvą. Jau pirmajame jos posėdyje 1905 m. rugpjūčio mėnesį Telšių atstovas pasi-priešino bandymui paversti institucijos narius caro valdžios įrankiu, nepritarė nekilmingosios visuome-nės dalies ignoravimui priimant svarbius politinius sprendimus  ir už tai netekęs balsavimo teisės iš zemstvos pasitraukė. 1905 m. gruodžio 4–5 d. S.Narutavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Jis rėmė Lietuvos autonomijos, savivaldos ir socialinės lygybės siekius, pasisakė už privačios nuosavybės panaikinimą . Grįžęs į Alsėdžius, prisidėjo skelbiant savivaldą ir kuriant vietos miliciją. Vadinamoji „Alsėdžių respublika“ gyvavo apie mėnesį. Po to S.Narutavičius buvo suimtas, nuo represijų už neloja-lumą caro valdžiai jį išgelbėjo tik ryšiai ir autoritetas tarp krašto bajorų. 1907 m. gegužės mėnesį įstojo į Lietuvių mokslo draugiją. 1909 m. Telšiuose Brėvikių dvaro šeimininkas įsteigė berniukų gimnaziją, 1907 m. jo žmona – mergaičių progimnaziją. J.Narutavičienė dirbo abiejose šiose šeimos rūpesčiu įkur-tose mokyklose, kuriose buvo dėstomos lietuvių ir lenkų kalbos, rūpindamasi vaikams ne tik pateikti ži-nias, bet ir ugdyti sveiką, sąžiningą, tolerantišką asmenybę. Apie to meto savo vyro veiklą ji pasakojo: „Mano vyras, ypač nuo Vilniaus Seimo, <…> vis labiau įsitraukė į visuomeninį darbą. <…> Aktyviai da-lyvavo visose visuomeninio gyvenimo srityse. Rūpinosi nutiesti per Telšius plentą, dirbo Alsėdžių vals-čiuje ir kt. Žmonės priprato su visais reikalais, ypač kai ištikdavo nelaimė, kreiptis į mano vyrą, jausda-mi pasiaukojusią jiems širdį. <…> Abu turėjome itin daug darbo ir aibes rūpesčių, tačiau gyvenimas buvo visiškai užimtas ir naudingas žmonėms, tad buvome patenkinti“ .
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S.Narutavičius pasirūpino, kad šeima pasitrauktų į saugesnę Ru-sijos gilumą, o pats liko savo ūkyje. Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą, daug padėjo vietos žmonėms, gindamas juos nuo okupantų savivalės, rekvizicijų ir prievartinių darbų, rengdamas jiems reikalingus dokumentus, prireikus rašydamas protestus. Kelis alsėdiškius išgelbėjo net nuo mirties bausmės.
S.Narutavičius talkino rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusią Lietuvių konferenciją, joje dalyvavo ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliucijos formuluotę: „Svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuva etninėse ribose“. Tarybos posėdžiuose palaikė kairiųjų, radikalesnių nuostatų šalininkus. Kartu su jais pasipriešino Tarybos daugumos nuostatai, kad siekiant at-kurti Lietuvos Nepriklausomybę nepavyks išvengti laikinų įsipareigojimų kitoms valstybėms. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 14 d. – pasitraukė iš jos, nepritardamas svarstomam Lietuvos paskelbimui konstitucine monarchija.
Grįžęs į Žemaitiją, S.Narutavičius prisidėjo prie vietos savivaldos institucijų kūrimo: rūpinosi Alsėdžių valsčiaus tarybos steigimu ir veikla, vėliau buvo paskirtas Telšių apskrities valsčių atstovų seimelio va-dovu. Kilus Lietuvos ir Lenkijos konfliktui, pasisakė už taikų jo išsprendimą, liko ištikimas nuostatai, kad Lietuva turėtų likti nepriklausoma. Nerėmė nei lietuvių, nei lenkų radikalių dešiniųjų, manė, kad Lietuvos lenkai turėtų išsaugoti tautiškumą ir kultūrą, bet būti lojalūs valstybei.
1920–1921 m. signataras prisidėjo steigiant Kauno apskrities teismą, kurį laiką dirbo šio teismo teisėju. Grįžęs į Brėvikius, toliau šeimininkavo ūkyje, rasdavo lėšų bei laiko pasirūpinti vietos neturtingųjų švie-timu ir ugdymu, jų sveikatos apsauga. Narutavičių šeima buvo priglaudusi sergantį neturtingą žemaičių poetą Butkų Juzę. Dažnai svečiuodavosi Kaune. 1922 m. įsteigė Alsėdžių pieno kooperatyvą, kuris kles-tėjo ne vienerius metus.
Baigiantis tiems patiems 1922 m., S.Narutavičių pasiekė skaudi žinia iš Varšuvos – gruodžio 16 d. buvo nužudytas jo jaunesnysis brolis Gabrielius. G.Narutavičius buvo žymus inžinierius ir konstruktorius, Ciuricho politechnikos mokyklos, kurią 1891 m. pats baigė, profesorius, 1913–1919 m. – vieno iš fakul-tetų dekanas. Suprojektavo daug Vakarų Europos pirmųjų vandens jėgainių, buvo vienas iš Šveicarijos elektrifikavimo pradininkų. Jo darbai 1896 m. buvo apdovanoti tarptautinėje Paryžiaus parodoje. 1919 m. G.Narutavičius atvyko į Lenkiją, čia įsitraukė į politinę veiklą. Vadovavo Viešųjų darbų, vėliau Už-sienio reikalų ministerijoms, o 1922 m. gruodžio 9 d. Seime buvo išrinktas Lenkijos prezidentu.
Po dešimties metų, 1932 m. gruodžio 31 d. Lietuva neteko Stanislovo Narutavičiaus. Staigi, netikėta jo mirtis dažniausiai siejama su šeimą ištikusiomis nelaimėmis ir ekonominiais sunkumais.
Stanislovas ir Joana Narutavičiai užaugino keturis vaikus: pedagogę Zofiją (1893–1976), pedagogą ir psichologijos tyrinėtoją Joną (1896–1930), biologę Eleną (1899–1942), tekstilės pramonės tyrinėjimų srityje dirbusį Kazimierą (1904–1987). E.Narutavičiūtė gyveno su tėvais, o jos sesuo ir broliai įsikūrė Lenkijoje. J.Narutavičienė iki 1945 m. gyveno Lietuvoje – Brėvikiuose ir Kaune, vėliau išvyko į Varšu-vą pas dukterį Zofiją Krassowską.
S.Narutavičiaus ūkyje tvyrojusią atmosferą galima pavadinti „Brėvikių respublika“: tai, ko nepajėgė įgyvendinti „didžiosios politikos“ bandymais, jis įkūnijo savo dvare. Senieji alsėdiškiai Brėvikių dvaro šeimininką S.Narutavičių prisiminė kaip labai paprastą ir dorą žmogų, ne tik gynusį juos nuo politinės savivalės ir plėšikavimų 1905–1907 m. revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Alsėdžių bažnyčioje Narutavičiai melsdavosi ne labiausiai gerbiamiems parapijiečiams skirtoje ložėje, o klauptuose, greta nekilmingų ir neturtingų kraštiečių. Samdinių vaikams nedrausdavo lakstyti po kiemą ir sodą, pasiskinti obuolių. Brėvikiuose veikusioje mokyklėlėje 1891–1899 m. slapta, o panaikinus spaudos draudimą ir viešai, J.Narutavičienė mokė dvaro ir apylinkių vaikus lietuvių kalbos . Ten buvo klasė, lenta, o vadovėlius ir rašymo priemones dvarininkų šeima vaikams duodavo veltui, pamokos prasidėdavo pasibaigus ganiavos metui. Samdiniams ar jų šeimos nariams susirgus, šeimininkai rūpindavosi, kad būtų pakviestas gydytojas, dažnai pati šeimininkė padėdavo ligonį slaugyti. Dvarininkui dėkingi samdiniai neieškodavo kito šeimininko, kai kurie Brėvikiuose išdirbdavo net dvidešimt metų. Dalis jų net nepatikėjo šeimininko netektimi – Brėvikiuose ir Alsėdžiuose sklandė legenda, kad iš Kauno pargabentas karstas su velioniu buvęs „įtartinai lengvas“ . Samdinių vaikai sovietmečiu prižiūrėjo signataro kapą Alsėdžių kapinėse. Geras vardas dėkingų už rūpestį dėl socialinio teisingumo žmonių atmintyje gerokai pergyveno jo šeimininką. 
Brėvikių dvaras patyrė nuosmukio ir klestėjimo metų. Kai 1891 m. į jį atvyko Narutavičiai, nuomininkų prižiūrimų rūmų „<…> būklė buvo tiesiog apverktina. Gyvenamasis namas, gana didelis ir gražus, pabu-vęs beveik negyvenamas, ėmė pūti. <…> Su šeima [nuomininkas – V.B.] gyveno dviejuose kambariuo-se, svetainę pavertė avide, o kituose kambariuose laikė supylęs bulves ir grūdus“ . Į Brėvikius atsikėlus Narutavičiams, dvaras atgavo buvusią didybę. Rūmai skendėjo gėlėse, per šventes didžiajame jų kieme grieždavo iš Alsėdžių arba Telšių pakviestas pučiamųjų orkestras, beje, ir pats šeimininkas neblogai grieždavo smuiku, tarp samdinių klajojo legenda apie didžiulei sumai apdraustus jo pirštus. Deja, so-vietmečiu atitekęs Telšių r. Pasruojo žuvininkystės ūkiui, dvaras vėl prarado buvusį grožį. Sunyko rūmai ir juos puošusios alėjos, dalis dvaro pastatų buvo nugriauta.
Vaikystėje įdiegtas XIX a. pirmosios pusės bajorų romantizmas S.Narutavičių tvirtai susiejo su Žemaiti-ja: nors ir puikiai mokėdamas literatūrinę lietuvių kalbą, su žemaičiais jis kalbėdavo tik žemaitiškai. Nuolat semdavosi jėgų iš senovės – vasarodamas Brėvikiuose, vaikystėje dažnai klausydavosi itin istori-ja besidomėjusio, 1863 m. sukilime dalyvavusio brolio Kazimiero pasakojimų apie Lietuvos praeitį, la-bai mėgo Adomo Mickevičiaus poeziją, Henryko Sienkiewicziaus prozą, Fryderyko Chopieno muziką . Tačiau pagarbą praeičiai jis visuomet siejo su rūpesčiu šiandiena ir savo dvare įkūnijo pažangiausias žmogaus teisių idėjas.
1 J. Narutavičienės atsiminimai apie Stanislovą Narutavičių, Žemaičių praeitis, 1994, nr. 3, p. 46.
2 A. Merkelis, Lietuvos Nepriklausomybės skelbėjai: D. Malinauskas ir S. Narutavičius (1862–1932), Lietuvos aidas, 1938, nr. 114, p. 3.
3 B. Kaluškevičius, K. Misius, Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904, Vilnius, 2004, p. 67.
4 Narutowicz Stanisław, Narutowicz z Billewiczów Joanna, Polski słownik biograficzny, 1977, t. 22/3, p. 578–579.
5 J. Narutavičienės atsiminimai apie Stanislovą Narutavičių, p. 52.
6 S. Narutowicz, Autobiografia adresowana do członka urzędu powiatowego w Telszach, Znak, 1989, nr. 6, s. 78.
7 Ten pat, p. 79.
8  E. Motieka, Didysis Vilniaus Seimas, Vilnius, 1996, p. 165.
9 J. Narutavičienės atsiminimai apie Stanislovą Narutavičių, p. 56.
10 Brėvikiuose pradėtą pedagoginį darbą J. Narutavičienė baigė 1935 m. Kaune, A. Mickevičiaus lenkų gimnazijoje. Telšiuose ir Kaune vaikams dėstė filosofijos, logikos ir psichologijos įvadinius kursus.
11 J. Skomskis, Po žaliais Žemaitijos klevų kupolais, Kauno diena, 1997, nr. 257, p. 24.
12 J. Narutavičienės atsiminimai apie Stanislovą Narutavičių, p. 52.
13 W. Narutowicz-Ziołek laiškas, Poznanė, 2007 08 09, l. 5.