Laimutė Cibulskienė, Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė, www.voruta.lt

Siekiant pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, paminėti bendrą lietuvių ir totorių kovą su Kryžiuočių ordinu, skatinti Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, Seimas yra paskelbęs 2021 metus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.

Lietuvos totoriai – unikali etninė grupė, apsigyvenusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XV a. Tai išeivių iš Aukso ordos ir Krymo chanato palikuonys. Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo pagrindinių totorių-tiurkų šaknų ir apsupta svetimų šalių, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą.

                      Šia proga Varėnos viešojoje bibliotekoje parengta ekspozicija, skirta Lietuvos totorių buities muziejui Subartonyse. Nors informacijos apie Subartonyse veikiantį muziejų  netrūksta, tačiau trumpai noriu priminti muziejaus istoriją.

                       2007 m. birželio 17 d. Liusės ir Vlado Gaidukevičių sodyboje Subartonių kaime buvo atidarytas Lietuvos tororių buities ir kultūros muziejus, pasakojantis apie šios tautos istoriją, religiją, papročius, žymius žmones.  Muziejaus įkūrėja – totorė Liusia Gaidukevičienė. Jos iniciatyvą palaikė vyras – lietuvis Vladas Gaidukevičius. Muziejus įkurtas 1939 m. statybos Vlado Gaidukevičiaus tėvų name. Idėja įkurti Lietuvos totorių etnografijos, kultūros ir buities muziejų nuosavoje sodyboje veikliajai Lietuvos totorių Varėnos rajono bendruomenės pirmininkei Liusei Gaidukevičienei gimė neilgai trukus po to, kai būtent jos entuziazmu ir rūpesčiu ši bendruomenė su dešimčia narių buvo oficialiai įregistruota 2005-ųjų pabaigoje. Muziejuje galima pamatyti šventąją musulmonų knygą Koraną, nacionalinių totorių drabužių, namų apyvokos daiktų, susipažinti su šios tautos amatais, muzika, menu. Dalis ekspozicijos skirta ir karybai, nes totorius į Lietuvą Vytautas Didysis atsivežė iš žygių į Krymą, kaip gabius ir ištikimus karius. Kasmet muziejuje vyksta tradiciniai edukaciniai užsiėmimai, rengiamos parodos, šventės, susitikimai su įdomiais žmonėmis.

Profesorius Adas Jakubauskas ir Liusė Gaidukevičienė Subartonyse. Elenos Glavickienės nuotr.

                      Parodoje – segtuvas, kuriame sudėtos straipsnių kopijos apie muziejaus įkūrimą bei veiklą. Tai vienas iš tų muziejų, kurie būna neatsiejami nuo juos kuriančio žmogaus. Tad parodoje – daug publikacijų apie muziejaus įkūrėją Liusią Gaidukevičienę. L. Gaidukevičienės asmenybės fenomenas tikrai yra įdomus tuo, kad ji savo tautinės tapatybės paieškas pradėjo labai anksti, dar jaunystėje, sovietiniais laikais. Gimusi 1949 metais Trakų rajono Aukštadvario miestelyje, vėliau su tėvais gyveno Trakininkų kaime šalia Raižių, Butrimonyse. Buvo vyriausia iš šešių vaikų. Žinojo, kad proseneliai ir senelė iš motinos pusės – Raižauskai, t. y. kilę iš Raižių. Liusė Gaidukevičienė jau tada didžiavosi esanti totorė, todėl, baigusi mokyklą, išvyko iš Lietuvos į Tatarstano autonominę respubliką ieškoti savo kilmės šaknų ir kartu studijuoti architektūros. Mieste Naberežnyje Čelny dirbdama projektuotoja, kartu mokėsi totorių kalbos, buvo nusipirkusi rusų – arabų kalbų žodyną. Ir dabar moka pasisveikinti, padėkoti arabiškai. Totoriški genai, didžiulis noras pažadinti juos savyje 2006 metų žiemą šią moterį nuvedė į Simferopolį, kur vyko Krymo totorių dekoratyvinės tautodailės paroda. Čia ji daug stebėjo, piešė, mokėsi pajusti tautinių motyvų raštus, simboliką, išmoko subtilaus siuvinėjimo karoliukais meno, kuris kadaise buvo ir Lietuvos totorių moterų kasdienybės dalis.

L. Gaidukevičienė parengė  knygas apie totorių kulinarinį paveldą: „Šimtalapis, ir ne tik… Lietuvos totorių kulinarinio paveldo paslaptys“ 2011), „Totorių virtuvės kulinariniai receptai“ (2012) ir „15 metų totorių koldūnai garsina Subartonių kraštą…“ (2020). Į knygas sudėjo iš tėvų ir senelių žinomus, daug kartų išbandytus receptus.

                      L. Gaidukevičienė rašo eilėraščius. Jos eilėraščiai yra išspausdinti Varėnos literatų poezijos leidinyje „Linguojantys Merkio lieptai“ (2013) bei įvairiuose periodikos leidiniuose. Du iš jų – „Tėvynei“ bei „Gimtoji kalba“ – pateikiami parodoje. Parodoje taip pat eksponuojami Padėkos raštai, kurie buvo įteikti L. Gaidukevičienei už įvairią visuomeninę veiklą, totorių etnografinio muziejaus įkūrimą, už indėlį puoselėjant Lietuvos totorių tautinę savimonę, etninę kultūrą  ir kt.

                      Ekspozicijoje rasime šiais metais išleistą knygą  „Lietuvos totorių muziejaus ištakos: nuo tarpukaryje Vilniuje veikusio muziejaus iki muziejaus Subartonyse“ (2021). Ši knyga atskleidžia privataus Totorių muziejaus Subartonyse atsiradimo istoriją, raidą bei keturiolikos veiklos metų pasiekimus.

                      Spaudinių paroda skirta visiems, kas domisi Lietuvos etninių mažumų istorija, kultūra ir tadicijomis. Platesnį literatūros šia tema bibliografinį sąrašą galima Varėnos viešojoje bibliotekos Kraštotyros kartotekoje.