Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. XIX a. I p. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

VDU profesorius Juozas Skirius, www.voruta.lt

Lietuvai švenčiant Vilniaus miesto, prieš 700 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtą, jubiliejų, yra puiki proga prisiminti ir Vilniaus miesto, Lietuvos sostinės, įkūrėją valdovą Gediminą. Verta prisiminti ir tai, kokius titulus nešiojo Lietuvos valdovai iki Gedimino ir po Gedimino ? Ar jie buvo tituluojami tik Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais? Ar Lietuva turėjo daugiau karalių?… Tiesa, tai nėra nauji klausimai. Jie kas kartą iškildavo ir anksčiau.

      Jeigu dėl Mindaugo karaliaus titulo niekas nesiginčija, tai dėl kitų valdovų statuso nevienareikšmiškai pasisakoma. Dar 2009 m., švenčiant Lietuvos tūkstantmetį, dr. Rasa Gečaitė paskelbė drąsų, paremtą dokumentais, straipsnį „Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai“ (Atgimimas. 2009 m. vasario 27 d.: http:www.delfi.lt/archive/print.php?id=20758150). Vien per paskutinį dešimtmetį tuo klausimu sukaupta nemažai informacijos. Lietuvos mokslo akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius 2013 m. spalio 4-ąją surengė seminarą „Lietuvos karaliai, arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a.“. Ta proga istorikė Auksė Ūsienė parengė 10 puslapių lankstinuką, kuriame argumentuotai aptarė Lietuvos valdovų statusą (kam.lt/wp-content/uploads/2022/03/lietuvos-karaliai.pdf). Prof. Alvydas Butkus 2018 m.  publikavo straipsnį „Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos“, išdėstydamas valdovų titulatūros klausimą (http://alkas.lt/2018/05/05/a-butkus-lietuvos-valstybingumo-pobudziai-ir-ju-interpretacijos). Beje, straipsnis buvo parengtas Daugpilio universitete skaityto pranešimo pagrindu Garbės daktaro vardo suteikimo autoriui proga. Tais pačiais metais minimu klausimu buvo publikuotas solidus darbas – dr. Algimanto Bučio didelės apimties knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kuri dar kitais metais susilaukė antro pakartoto leidimo. Knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atliktos jo tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Įdomu ir tai, kad autorius kalba, jog Šv. Brunonas Bonifacijus 1009 m. pakrikštijo lietuvių karalių Netimerą. Straipsnių ir nuomonių titulų klausimu galime surasti ir daugiau. Tiesa, reikia pridurti, kad išeivijoje JAV lietuviai istorikai (Jonas Dainauskas, Rimantas Kunčas-Žemaitaitis, Violeta Rutkauskienė ir kt.) vienareikšmiškai pasisakė ir pasisako, kad Lietuvą iki XV a. pradžios valdė karaliai. Taigi, nors atrodytų, kad yra pakankamai tyrinėjimų ir šaltinių, bet iki šiol akademinėje bendruomenėje vis dar dominuoja „tradicinis“ vertinimas; mokykliniuose vadovėliuose mokiniai randa Lietuvos valdovus – didžiuosius kunigaikščius. Kodėl? Vieną priežastį man, dar 1998 m. stažuotės metu Čikagoje, bandė paaiškinti istorikas Jonas Dainauskas (1904-2000), kuris, kaip pats pasididžiavo, „40 metų tyrinėju Lietuvos ir Lenkijos santykius“. Paaiškinimas nebuvo iš maloniausių. Mat jis, atsiliepdamas apie senųjų laikų Lietuvos tyrinėtojus pasakė, kad lietuviai istorikai yra stiprioje lenkų istoriografijos įtakoje.  Norint geriau suprasti, ką turėjo omenyje JAV lietuvių istorikas, tenka dar kartą prisiminti tą klausimą, pasiremti minėtų autorių tekstais.

      Įsigalėjusi Lietuvos istoriografijoje nuomonė, kad Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą (1200 (?)-1263), o jo valdoma Lietuvos karalystė teišbuvo apie 7 metus, ne visus besidominčius senųjų laikų istorija, tai įtikina. Tuo labiau, keistai atrodo, kad Lietuvos valstybė greičiausiai yra vienintelė Europos valstybė, kuri po savo valdovo Mindaugo mirties nežlugo, o jos teritorija tik didėjo ir valstybė stiprėjo. Bet ši karalystė kažkaip ir kažkieno buvo „pervadinta“ į Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste (toliau – LDK), o jos valdovus – didžiaisiais kunigaikščiais?! Dar įdomiau yra tai, kad XIII-XIV amžiais (iki Vytauto valdymo pradžios), kaip pažymi kai kurie istorikai, nėra nė vieno rašytinio dokumento (išskyrus slavų metraščius), kuris paliudytų buvusią LDK. Visuose to meto dokumentuose (Mindaugo ir Gedimino laiškai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir P. Dusburgiečio kronikos ir t.t.) minima Lietuvos karalystė ir jos karaliai (lotynų k. Rex, vokiečių k. Kunig). Tik Jogaila, vedęs karalaitę Jadvygą, Lietuvos karaliau titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Tai pirmas tokio įvardijimo liudijimas. Tai kodėl Lietuvos valdovai istorikų buvo vadinami ir vis dar vadinami didžiaisiais kunigaikščiais (rusų kalba velikij kniaz)? Atsakymas gali būti trumpas – mat buvo stipriai įsigalėjęs teiginys, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais. Tokia tradicija siekia VIII a., kai popiežius palaimino karaliumi frankų valdovą Pipiną Trumpąjį, būsimo garsaus imperatoriaus Karolio Didžiojo tėvą. Tačiau, deja, šis argumentas neišlaiko kritikos, nes tai paneigia pačių popiežių raštai, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadinami karaliais, o Lietuva – karalyste. O štai pavyzdžiui Petro Dusburgiečio kronikoje XIV a. pradžioje Lietuva daug kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi kaip Lietuvos karaliai. P. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324 m. apkrikštyti „lietuvių ir daugelio rusų garsų karalių“ Gediminą. Tačiau šis atsisakė. Nepaisant šios aplinkybės, Gediminas vis vien kronikoje vadinamas karaliumi. Be to, P. Dusburgietis mini ir Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Taip pat ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų. Taigi, netgi priešiškai nusiteikę kalavijuočių ir kryžiuočių ordinų riteriai-vienuoliai, kaip ir nesėkmingai Lietuvos krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys, tikrai neturėjo tikslo aukštinti mūsų valdovų. Bet juos, matyti, įvardino tikraisiais titulais. Todėl ir minėtus jų dokumentus reikėtų vertinti kaip neginčytinus teisinius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais. Tai nėra smulkmena, bet esminis dalykas, nes karalystės pervadinimas į LDK „ištrina“ valstybingumo statusą ir įteisina tam tikrą žemių sąjungą bei pavaldumą kitai valstybei, t.y. karalystei. Bet nė vienas Lietuvos valdovas iki Vytauto Didžiojo „virš savo galvos“ neturėjo jokio kito valdovo, nebuvo kažkieno vasalai ar submonarchai.

      Pasak vieno žymiausio šių laikų lietuvių kalbos istoriko akademiko, prof. Zigmo Zinkevičiaus (1925-2018) „karaliai yra dviejų rūšių“: 1) Valdovai, neturintys virš savęs siuzereno, taigi niekam nepriklausantys, ir kurie patys save laikė karaliais, ir taip juos vadino kitų šalių valdovai, net popiežiai (kažkas panašaus buvo su iki krikščioniškais skandinavais ir germanais); 2) Valdovai – popiežiaus „pateptaisiais“ karaliais, taip kaip Mindaugas, kuris 1251 m. priėmė krikščionybę, o 1253 m. buvo vainikuotas karaliumi.

      Kyla klausimas – iš kur atsirado kunigaikščio ir didžiojo kunigaikščio titulai ir kodėl jie Lietuvoje prigijo?  Pirmiausia reikia pasakyti, kad mes nežinome kaip Lietuvos valdovus titulavo patys lietuviai. Neabejotinų žinių neturime. Gali būti, kad tai buvo kunigas, vadas, valdovas ar viešpats, nes tik taip galima versti kanceliarine slavų kalba rašytuose raštuose vartojamą Lietuvos valdovo titulą Hospodar. Suprantama, kad tokia padėtis apsunkina tyrinėtojų darbą. Antra, viena iš priežasčių, kodėl mūsų valdovai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, galėtų būti tai, kad nuo XIV a. pradžios lietuviai pradėjo sėkmingą karinę ekspansiją į Rytus, prisijungdami slavų-rusėnų žemes, iki tol pavaldžias mongolų-totorių Aukso ordos chanams. Slavų žemių valdovai buvo vadinami kniaziais (kunigaikščiais) ir slavai natūraliai lietuvių valdovus įvardino sau suprantamais titulais. Tačiau tuo metu šis titulas slavų žemėse reiškė kaip chanų vietininko titulą. Chanai skyrė ir vyriausią vietininką – didįjį kunigaikštį (velikij kniaz), kuris buvo pavaldus siuzerenui chanui. Lotyniškai skamba Magnus Dux. Taigi, klaidingai Lietuvos valdovus įvardinus „didžiaisiais kunigaikščiais“, vėliau juos pradėta suvokti  kaip vasalinius valdovus (?). Slavų metraščiuose apie Mindaugą rašo, kaip apie velikij kniaz nors yra tiksliai žinoma, kad Mindaugas tuo metu jau buvo karalius. Taigi, istorikai, ypač rusų, sąmoningai arba nesąmoningai pasidavė slavų metraščių įtakai.

      Bet didžiausia įtaką padarė Lenkijos politikai, o vėliau ir lenkų istorikai pradėdami Lietuvos valdovams taikyti LDK titulą nuo lenkų kronikininko Jano Dlugošo laikų, t.y. nuo XV a. antros pusės. Jų pastangų tikslas – parodyti pasauliui, kad praeityje Lietuva buvo tik kunigaikštystė, o Lenkija – karalystė. Griežtai laikėsi tos linijos ir mokslo leidiniuose. Pavyzdžiui 1845 m. Vroclave išleistame senų dokumentų rinkinyje „Codex Diplomaticus Lithuaniae…“, kur dokumentuose Lietuvos valdovai tituluojami karaliais, bet tų dokumentų komentaruose tuos pačius valdovus-karalius, rinkinio sudarytojas E. Raczynki‘s komentaruose pabrėžtinai tituluoja tik kunigaikščiais. Kitas pavyzdys, istorikas M. Gumowski‘s savo veikale apie antspaudus taip pat klastojo informaciją: nežiūrint tai, kad bet kurio Lietuvos valdovo antspaude yra titulas karalius, bet antraštėje šis istorikas rašė, kad tai yra Lietuvos kunigaikščio antspaudas (Dainauskas J. Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai. Chicago, 1991, p. 43-44). Taigi, nuo to laiko nuosekliai buvo ,,kalamas‘‘ iškraipytas titulavimas ir visuomenė buvo pratinama prie „kunigaikščių“ Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir ankstesnių valdovų. Tiesa, J. Dlugošas buvo bene pirmas pavadinęs Jogailą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Pats Jogaila to titulo nevartojo. Jo antspauduose buvo įrašytas Lietuvos karalius.

      Kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi 1386 m., valdžią Lietuvoje pamažu teko perduoti (1392-1401) savo pusbroliui Vytautui, kaip savo vietininkui-vasalui. 1401 m. Vytautas tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir nuo Lenkijos yra tik nominali priklausomybė. Vilniaus-Rodomo sutartimi galutinai įtvirtinamas LDK titulas. Vytautas, siekdamas Lietuvai pilno savarankiškumo, formaliai siekė karaliaus iš popiežiaus patvirtinimo. Jam reikėjo civilizuotai nutraukti de jure sutartį su Jogaila, kai tuo tarpu de facto jis valdė vieną didžiausių Europos valstybių. Labai gražiai 1414 m. savo dienyne rašo Burgundijos riteris ir diplomatas Ghillebert de Lannoy suformuluodamas Lietuvos ir jos valdovo titulą: „Atvykau aplankyti Lietuvos karalystės ir josios karalių kunigaikštį Vytautą“ Mat Lietuvos karalius buvo Jogaila, bet jis gyveno Lenkijoje, o Lietuvos karalių reprezentavo, buvo karaliumi kunigaikštis Vytautas (Dainauskas J. p. 44). Dar būtina pastebėti, kad Vilniaus katedroje Šv. Kazimiero koplyčioje (XVII a.) stovi Vytauto skulptūra ne su didžiojo kunigaikščio, bet karaliaus karūna, tokia pat panašia kaip ir Jogailos skulptūros karūna. Esmė ta, kad jie abu vaizduojami ir traktuojami kaip karaliai. Įdomiausia, kad į tai dėmesį pirmas atkreipė JAV istorikas Stephen Turnbull savo knygoje „Tannenberg 1410, Disaster for Teutonic Knight“ (G.Zemlicko pokalbis su istorike Violeta Rutkauskiene: Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių. Mokslo Lietuva. 2009, balandžio 23, nr. 8, p. 9).

      Baigiant, ko gero tikslinga prisiminti dr. R. Gečaitės žodžius: „Galima tik spėlioti, kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII-XIV a. faktai, juos grindžiant autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis. O gal nūdienos istorikai vis dar atgailauja už pagonišką praeitį ir savanoriškai neša užsikrautą bausmės kryžių virš išniekintų Lietuvos karalių kapų. Mirusieji žino tiesą, galėtų žinoti ir gyvieji“. Atkreiptinas dėmesys, kad visuomenei kai kurie istorikai jau pateikia „aukso vidurio“ vertinimą – dažniau kalbama ne apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, bet apie Lietuvos valdovus. Tai jau šis tas. Be to, ir mokykliniai istorijos vadovėliai nuolat atnaujinami, ir, reikia tikėtis, kad atsiras vadovėlių autorius ar autorė, kurie mokiniams pateiks dokumentais pagrįstus mūsų valdovų titulus. Tikėkimės!