Mikas BALČIUS, Eugenijus IVANAUSKAS
Dvigubas kryžius heraldikoje laikomas Jogailos ir Jogailaičių dinastijos herbu, o Vytis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) herbu. Vytis dabartiniu supratimu yra raitas karys, neturįs nė ženklo asmeniškumo. Bet nepamirškime, kad raitelį apibendrintu LDK simboliu galima vadinti nuo to momento, kai jis buvo pakeltas į heraldinės figūros rangą ir įrėmintas herbiniame skyde. XIV a. pabaigoje ir vėlesniais laikais LDK valdančiųjų kunigaikščių antspaudų centrinėje dalyje vaizduojamas pėsčias, kalaviju (ietimi) ir skydu ginkluotas karys arba šarvuotas raitelis. Šie piešiniai laikomi antspaudo savininko portretais. Tai patvirtina šalia esantys įrašai. Pėsčią karį matome Trakus valdančiųjų Kęstučio ir Vytauto, antspauduose. Raitelį – Vilnių valdandžių Algirdo, Jogailos, o vėliau ir Vytauto antspauduose. Jei raitelio savo antspauduose nebūtų naudoję kiti Gediminaičiai, tame tarpe ir Jogailos broliai, turėję valdas Rusijoje, turėtume neginčijamą argumentą, kad raitelis rodė aukštesnį kunigaikščio rangą Gediminaičių hierarchijoje. Tačiau ir tokios prielaidos visiškai atmesti negalime.
Staigus šuolis, suteikęs raiteliui teritorinio simbolio prasmę ir nutraukęs jo ryšius su valdovo asmeniu, turėjo įvykti po 1386 metų, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi. Lenkijos visuomenė žymiai ryškiau buvo susiskaldžiusi luomais, labiau negu LDK buvo išvešėjusios jų juridinio ir ideologinio įteisinimo formos, sukurtas ritualas ir simbolika, pakelianti asmenį į privilegijuotą visuomeninę padėtį. Be to, įvairaus rango Lenkijos teritorinio valdymo sistemos elementai buvo įgiję sąlyginio savivaldumo, turėjo pastovias pareigybes. Buvo sąlygos atsirasti ir vystytis teritorinei simbolikai. LDK teritorinio valdymo sistema tebesikūrė remdamasi giminystės ryšiais ir paveldimumo teise. Todėl apibendrinto LDK herbo pirmiausia reikėtų ieškoti Jogailos Lenkijoje naudojamoje simbolikoje. Iš tikrųjų, Jogailos 1387 metų antspaude keturlaukio herbinio skydo viename lauke matome raitelį su ietimi ir skydu, pažymėtu dvigubu kryžiumi. Solidžioje kitų simbolių draugijoje raitelis, be abejo, simbolizuoja LDK. Pastarojoje raitelį, patalpintą herbiniame skyde, pirmą kartą matome XIV a. paskutinio dešimtmečio antroje pusėje.
1407-1430 m. Vytauto naudotame didžiajame antspaude raitelį herbiniame skyde lydi pėsčias karys su ietimi ir skydu, liūtas bei lygiagalis kryžius. Atskiruose herbiniuose skyduose yra Senųjų Trakų, Smolensko, Voluinės teritoriniai simboliai. Jų tarpe Vytis simbolizuoja Vilniaus kunigaikštystę, kurios išskirtinė vieta kitų Vytauto valdų tarpe pabrėžta įduodant rankon jos simbolį antspaudo centre sėdinčiam didžiajam kunigaikščiui. Platesne prasme ši emblema simbolizuoja LDK.
Be aptartųjų, yra kitokio pobūdžio kunigaikščio antspaudų, kuriose realistinį piešinį sėkmingai pakeičia grafinis ženklas. Pagal antspaude užimamą vietą ženklo prasme tolygi portretui ir jį atstoja, o pagal savininko individualybes pateikimo galimybes grafinis ženklas žymiai pranašesnis už portretą, nes jis nereikalauja papildomo paaiškinančio įrašo ir gali būti naudojamas vienas. Ne visi galėjo perskaityti lotynišką ar slavišką įrašą, o ženklą suprasti galėjo daugelis. Žodžiu, ženklai artėja herbų link, ir po 1386 metų, pasikeitus kultūrinei situacijai, daugelis jais tampa.
Žinomi Gediminaičių ženklai sudaro nedidelę ir nepilną grupę. Yra iškilę antspaudai tiktai su Algirdo, Skirgailos, Jogailos, Kaributo, Lengvenio, Vytauto ir visos eilės kitų, mažiau žymių kunigaikščių ženklais. Jogailos ir Vytauto ženklai antspauduose žinomi tik kompozicijoje su raiteliu. Rusijoje valdžiusių Gediminaičių ženklų grafikoje nuolatos sutinkame padarytus iš lanksčių linijų elementus. Tokia yra Ukrainos bei Baltarusijos vietinės diduomenės ženklų grafika. Labiau su Lietuva susijusių Gediminaičių ženklams būdingos tiesios, susikertančios linijos. E. Gudavičiaus nuomone, Lietuvoje valdžiusių Gediminaičių ženklai išliko artimesnį savo pradinei formai – medžio žymenims, o Ukrainoje ir Baltarusijoje naudojamų ženklų grafiką paveikė molyje braižomų žymenų formos. Nesiginčyjant dėl medžiagos įtakos žymenų grafikai, manoma, kad lanksčios linijos Gediminaičių ženkluose atsirado senesnėje, pagal Riurikaičių ženklus atsekamos tradicijos įtakoje. Daugumos Algirdaičių ženklų grafikoje pastebimas tiesių susikirtimas, tapatus su krikščionybės simboliu – kryžiumi. Tai kalbėtų apie tam tikrą tendenciją jų kūrimo procese.
Krikščioniško turinio motyvai Algirdaičių ženklų grafikoje atspindi jokiu būdu ne politines-odeologines realijas, bet bendrą situaciją jų dvaruose. Apie Algirdo tikėjimą kalbėti neverta. Jis buvo karys ir politikas. Konfesinį apsisprendimą lėmė politiniai išskaičiavimai. Pravoslavų tikėjimo buvo abi jo žmonos. Jis rūpinosi rytinėmis LDK valdomis, atskira pravoslavų bažnytine provincija. Jo dvaro aplinka buvo stiprioje krikščioniškosios bizantiškos kultūros įtakoje. Štai kodėl Algirdo ir jo palikuonių ženkluose šalia vietinės tradicijos juntame krikščioniškosios kultūros poveikį. Galima sakyti, kad Algirdo dvigubos strėlės skersinis nėra antraeilė detalė, nes su strėlių galus jungiančia tiese jis sudaro kryžių. Ši tendencija ypač išryškėjo jo sūnų – Jogailos ir Skirgailos ženkluose. Jogailos dvigubas kryžius primena patriarchalinį kryžių, o Skirgailos įstrižas kryžius – šv. Andriaus, platinusio krikščionybę Juodosios jūros pakrantėse, kryžių. Tarp kitko, Skirgaila Jonu buvo pakrikštytas 1384 m., o jo ženklą matome 1380 m. prie dokumento pridėtame antspaude. Šis faktas neigia buvus tiesioginį vienpusišką ryšį tarp asmens konfesinės priklausomybės ir jo naudojamos simbolikos. Tad Jogailos ženklą teisiogiai sieti su jo krikštu 1386 m. nėra pagrindo.
Ženklai pagal semantinį turinį užima tarpinę padėtį tarp žymenų, skirtų pažymėti nuosavybei ir herbų, nurodančių juridinio asmens privilegijuotą padėtį ir turtines pretenzijas. Kitoje, neturinčioje ryškiai apibrėžtų požymių jų raidos fazėje „ženklas-herbas“ jie jau turėjo pabrėžti asmens luominį išskirtinumą. Kad Gediminaičių ženklai dar nebuvo tapę herbais rodo ne tik jų įvairi grafika, ignoruojanti heraldikos dėsnius, bet ir neprivalomas tiesioginis paveldėjimas.
Tėvo ir sūnų ženklai gerokai skiriasi, ir dažnai sunku atsekti juos jungiantį grafinį pagrindą bei pasakyti, ar buvo laikomasi tradicijos savo ženklą padaryti iš tėvo ženklo, pridedant naują detalę. Vis dėlto „ženklo-herbo“ stadiją jie buvo pasiekę. Apie tai kalba jų raižymas spauduose. Spaudo naudojimas savaime rodė jo savininko aukštą visuomeninę padėtį. Po 1386 m., lietuviams ėmus savintis Lenkijos bajorų įpročius, nuosekli Lietuvos feodalų ženklų grafikos raida sutriko. Remiantis išoriniu panašumu, ženklo prasmę buvo stengiamasi pakylėti iki herbo, įrėminant jį herbiniame skyde. Todėl ženklo grafinė išraiška nustojo keistis. Ženklai įgijo heraldinių figūrų reikšmę.
Jogailos ženklo prilyginimas herbui, įkomponuojant jį į herbinį skydą, kalbėtų apie įvykusias permainas
Ietigalio, komponuoto su kryžiumi ženklas sutinkamas tiktai monetose. Neturime jį lydinčių ar paaiškinančių įrašų, tad, aiškinantis jo prasmę, dar kartą tenka grįžti prie Gediminaičių ženklų raidos. Jau aptarėme Algirdaičių ir rusiškose žemėse valdžiusių Gediminaičių ženklus. Kęstučio ir jo paveldėtojų ženklai beveik nežinomi. Vytautui priskiriamose monetose, datuojamose 1413-1430 m., be Stulpų, esančių vienoje pusėje, kitoje matome ietigalį su kryžiumi. Kadangi abu ženklai yra Vytauto monetose, (tuo laiku jis valdžia LDK su nieko nesidalino), galima neabejoti, kad abu ženklai yra jo paties. Vienalaikis dviejų asmens ženklų naudojimas lietuviškos simbolikos raidoje neturi analogų, todėl Vytauto ženklų genezės tyrinėjimai reikalauja ypatingai atidos.
Pirmą tikrą žinią apie Vytauto naudojamus Stulpus pateikia 1397 m. datuojamas antspaudas. Kadangi 1392-1396 m. datuojami antspaudai yra nežinomi, manoma, kad šiuo laikotarpiu naudotas antspaudas datuojamas 1397 m. Šiuo klausimu galima ginčytis, mat 1392-1396 m. antspaudai galėjo neišlikti. Pečiant’ tipo monetos, kurių averse matome ietigalio su kryžiumi ženklą, pradėtos kaldinti ne anksčiau kaip 1392 metais ir baigtos kaldinti ne vėliau kaip 1396 m. vadinasi, antrąjį ženklą Vytautas naudojo vėliau. Ietigalio su kryžiumi ženklas sudėtas iš dviejų dalių, ir tai tvirtintų, kad krikščionybės simbolis buvo pridėtas vėliau. Išskirta ir akcentuota jo vieta kompozicijoje prasilenkia su lietuviškų ženklų komponavimo tradicija ir pabrėžia šio ženklo savininko ideologinę poziciją. Ietigalis, kurio strėlė, artimas Algirdo dvigubai strėlei. Tai leistų manyti šių ženklų savininkus buvus giminingus. Tikėtina, kad strėlė buvo Kęstučio ženklas, nors negalime vienašališkai atmesti galimybės ją esant pagonio Vytauto ženklu.
Ietigalio piešinys labiau realistinis, nei grafiškas. Čia pravartu prisiminti, kad iš daugelio Gediminaičių ženklų nuolatiniais valstybės ar mažesnės feodalinės valdos simboliais tapo tik su Vytautu ir su didžiaisiais kunigaikščiais siejami ženklai, ir kad grafinius simbolius nukonkuravo realistiniai piešiniai. XIV a. pabaigoje, staigiai prireikus teritorinių herbų, jais buvo padaryti LDK valdovų antspauduose sutinkami siužetai. Trakų kunigaikštystės simboliu tapo pėsčias karys, nes Trakų valdovai antspauduose buvo vaizduojami pėsti. Vilniaus kunigaikštystės simboliu tapo raitas karys. Kadangi Vilnius nuo Gedimino laikų neginčijamai buvo pripažįstamas LDK sostine, o jo valdovas – aukščiausiu LDK siuzerenu, raitelis tuo pačiu reiškė visumą – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. XVI a. rašytiniai šaltiniai tvirtina, kad Vilniaus, kaip LDK sostinės, Vilniaus vaivadijos ir visos LDK antrąja emblema buvus Stulpų herbą. Šias žinias nuo aptariamojo meto skiria visas šimtmetis, tačiau ietigalio piešinio realumas leistų manyti, kad juo tuo momentu šis ženklas galėjo turėti dvejopą prasmę ir reikšti ne tik valdovą, bet ir jo valdas. Ietigalis su kryžiumi turėtų būti Trakų kunigaikštystės mažąja emblema. Vėlesnio (po Vytauto) šios emblemos naudojimo pavyzdžių neturime.
Ietigalis bet kuriuo atveju siejamas su Trakais. Kryžius prie ietigalio buvo pridėtas Vytauto ir labiausiai tikėtina, kad tai buvo padaryta politiniais sumetimais bei prireikus akivaizdžiai demonstruoti išpažįstamą tikėjimą.
Po 1382 m., Vokiečių Ordinui reikalaujant ir Vytautui apkrikštijus Vygandu, ar po 1387 m., Jogailai apkrikštijus dalį Lietuvos, o Vytautui valdant Gardiną, keičiamas ženklas greičiausiai būtų praradęs pagonybę primenančias detales. Lengvenio 1385 m. antspaude matome kovos skydą. Galima numanyti ietigalį buvus ankstyvąja Vytauto emblem. Lengvenis niekada nesiekė aukščiausios valdžios. Karinė atributika kunigaikščio antspaude be jo paties portreto gali rodyti žemesnę, trečiaeilę kunigaikščio padėtį Gediminaičių hierarchijoje. Nė vienas ankstyvųjų antspaudų, skiriamų Vytautui, tokios versijos neparemia. Telieka situacija po 1392 m. Tada ietigalis, komponuotas su kryžiumi – Kęstučio ženklo modifikacija, simbolizuojanti Trakų kunigaikštystę ir Kęstučio palikimą, o įkomponuotas kryžius pasako, kad šį palikimą gavo jo apsikrikštijęs įpėdinis. Taigi Vytautas – Trakų kunigaikštis ir LDK valdovas.
Visa tai kalbėtų, kad metodas, leidžias išgauti trečią simbolio prasmę, lietuviams nebuvo svetimas ir save pateisino Vytautui renkantis pirmųjų monetų piešinį, nusakantį jo tuometinę padėtį LDK. Vėliau situacija keitėsi. Nugalėjęs dalinius kunigaikščius, galinčius sudaryti opoziją krašto viduje, Vytautas nuo 1395 m. pradėjo oficialiai tituluoti save didžiuoju kunigaikščiu. Jau buvo spėta padaryti sėkmingų žygių į Rusią, Aukso Ordos valdas, užmegzti diplomatinius kontaktus Vakarų ir Rytų Europoje. Įgijus aukščiausią valdžią, krašte turėjo keistis ne tik titulai. Vytauto naudojamoje simbolikoje turėjo pasirodyti ženklas, rodantis jo ryšį su Vilniumi.
Kaip jau minėta, 1397 m. Vytauto antspaude matome raitelį, laikantį skydą su Stulpais. Piešinio kompozicijoje Stulpai užima tą vietą, kurioje Jogailos antspauduose matome dvigubą kryžių. Šis simbolis gali būti sukurtas naujai. Vytis su Stulpais turėjo būti priešpastatytas Vyčiui su dvigubu kryžiumi. Tikėtina, kad aptariamas simbolis buvo sukurtas remiantis pasakojama istorija apie Vytauto protėvius: legenda apie Vilniaus įkūrimą, pasakojimu apie Jaunučio nuvertinimą nuo sosto. E. Gudavičiaus nuomone legenda turi realių element. Didžiųjų kunigaikščių metraštyje ji turėjo įteisinti Vytauto pretenzijas į senelio palikimą. Tame pačiame metraštyje akcentuojama, kad Jaunutį nuo sosto nuvertęs Kęstutis ir Algirdas, kad Vilnių užėmęs Kęstutis. Tuo norėta įrodyti Vytauto pilną teisę į LDK sostą.
Neatsitiktinė tokiu atveju ir naujo ženklo grafika. Per žygius į Rytus Vytautas susipažinęs su Genujos kolonijos Krymo chanate – Kafos mieste naudojamais Genujos vartais. Pastarasis herbas, matyt ir tapęs Stulpų grafiniu prototipu. Galima spėti, kad naujasis Vytauto ženklas turėjęs Vilniaus vartus.
Kaip matome, Vytauto asmeninė atributika neatsiejama nuo teisių į valdą demonstravimo. Tai leido vienu metu naudoti du simbolius, realizavus teises praktikoje, antroje valdymo pusėje.
Iš mūsų samprotavimų galima suprasti tai, kad Vytautas iki 1382 m. neturėjo savo asmeninio ženklo arba naudojosi tokiu pačiu kai pirmojo tėvas. Taip negalėjo būti. Peršasi išvada, kad ietigalis, sukomponuotas su kryžiumi, kaip ir Algirdo, Skirgailos bei Jogailos ženklai neigia buvus tiesioginį ryšį tarp asmens konfesinės priklausomybės ir jo naudojamos simbolikos. Aptariamas ženklas Vytauto galėjo būti naudojamas iki apsikrikštijant.
„Voruta“ Nr. 13 (16) 1990 m. spalis; Nr. 14 (17) 1990 m. lapkritis
