www.voruta.lt

Privatūs archyvai siejami su nevalstybinių organizacijų, privačių juridinių asmenų ir fizinių asmenų – ar šeimų – sukauptais dokumentais. Privatus archyvas yra privataus asmens turtas, jo nuosavybė. Tad ar galima teigti, kad net ir tais atvejais, kai privačiam fiziniam arba juridiniam asmeniui priklausančiame archyve yra visai visuomenei svarbios informacijos, visuomenės teisės žinoti ribas nustato šios informacijos savininkas?

Kasmet vis labiau populiarėjant bendruomenių istorijų ar konkrečių asmenybių veiklos įtakos visuomenei ar profesinėje srityje tyrimams, aiškiai apibrėžtos privačių archyvų komplektavimo strategijos ir atsakymų į šį bei kitus klausimus poreikis vis labiau auga. Todėl Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba kviečia gegužės 21 dieną prisijungti prie apskritojo stalo diskusijos „Privatūs archyvai – komplektavimo strategijos ir sklaida“.

Privatūs archyvai – kultūrinės atminties dalis

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas ‒ vyr. fondų saugotojas Žygintas Būčys yra įsitikinęs, kad diskusiją apie privačių archyvų komplektavimo strategijas derėtų pradėti tik suvokus, kad šie archyvai yra neatsiejami nuo bendro kultūrinio paveldo.

„Manau, kad mes patys visų pirma neįvertiname ir neįsisąmoniname to, kad privatūs archyvai yra sudėtinė mūsų bendros istorinės, kultūrinės atminties dalis. Kadangi esu muziejininkas, dažniau susiduriu su privačiomis kolekcijomis, kurios sklaidos prasme yra labiau prieinamos visuomenei. Tai lemia jų pobūdis, visų pirma vizualumas, t. y. kultūros paveldo kolekcijose kaupiami objektai, kuriuos mes galime apžiūrėti, gėrėtis jais, pažinti. Archyviniai dokumentai, priešingai, gali būti neišvaizdūs, netinkami eksponavimui dėl savo vizualumo. Juos reikia skaityti ir per tai pažinti juose užfiksuotą praeitį”, ‒ sako Žygintas Būčys ir priduria, kad galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl privatūs archyvai iki šiol nebuvo tinkamai aktualizuoti.

Privati nuosavybė

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius doc. dr. Juozapas Blažiūnas mano, kad privačių archyvų komplektavimo strategijai vis dar trūksta kryptingumo būtent dėl šių archyvų specifikos – jie yra neliečiama privati nuosavybė:

„Jokiais įstatymais nėra apibrėžtas kilnojamųjų kultūros vertybių saugojimas privačiuose rinkiniuose. Tyrėjų tiriami privatūs archyvai tikrai yra tik tyrėjo ir privataus archyvo savininko reikalas bei susitarimas ir praktikoje dažniausiai bendradarbiaujama tik iš geranoriškumo paskatų. Jei privatus asmuo nenorės leisti tirti, tai jis ir neleis. Teoriškai vienintelė išeitis valstybei išsaugoti privačius archyvus ir užtikrinti tyrėjams galimybę juos tirti yra pirkimas. Tik ar mūsų valstybė jau yra pajėgi tai daryti?“ – klausia doc. dr. Juozapas Blažiūnas ir kaip pavyzdį pateikia kaimyninę Lenkiją, kur už milžiniškus pinigus buvo išpirktas daugiau nei 100 metų kauptas Čartorickių giminės archyvas.

Naujo etapo pradžia

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė yra linkusi manyti, jog privačių archyvų komplektavimo strategija visų pirma turėtų būti nustatyta valstybės lygiu.

„Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. įvairios apimties ir tematikos privatūs archyvai tiesiog „užplūdo“ visas atminties institucijas – muziejus, bibliotekas, valstybės archyvus. Visuomenės, mokslininkų interesas į privačių archyvų turinį buvo toks didelis, kad pirmenybė buvo teikiama privačių archyvų priėmimui, tvarkymui, duomenų skelbimui. Todėl neverta stebėtis, kad šiuo metu Lietuvoje privačius archyvus kaupia tiek muziejai, tiek bibliotekos, tiek, žinoma, valstybės archyvai. Dėl to, kad iki šiol nėra nubrėžtos aiškios šių atminties institucijų veiklos takoskyros, pralaimi tiek pačios institucijos, tiek tyrėjai. Juk patogiai, patraukliai vienoje vietoje randama informacija visuomet suteikia efektyvesnes naudojimo galimybes. Kai reikalingos informacijos paieškai tenka sugaišti daug laiko, mažiau laiko lieka esminiam – dokumentų analizės ir tyrimų procesui. Fragmentacija nėra naudinga ir institucijoms, dėl fondų tvarkymo specifikos bei institucinės sklaidos strategijos formavimo. Tačiau sunku prognozuoti, kokios šiandien galėtų būti tarpinstitucinės privačių archyvų sisteminimo galimybės. Daugiau turėtų būti telkiamasi į jų informacinio bei skaitmeninto turinio pateikties koordinavimą“, ‒ siūlo Jolanta Budriūnienė.

Apskritojo stalo diskusijoje dalyvaus: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto istorikas, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius prof. dr. (HP) Arvydas Pacevičius, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas ‒ vyr. fondų saugotojas Žygintas Būčys,  Vilniaus Universiteto istorijos fakulteto doc. dr. Liudas Jovaiša, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Dangiras Mačiulis, Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius, Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyriaus vedėja dr. Daiva Lukšaitė, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius doc. dr. Juozapas Blažiūnas, Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys.

Tikimasi, kad nuotoliniu būdu į diskusiją įsitrauks ir privačius archyvus kaupiančių institucijų atstovai, mokslininkai, valstybės archyvų darbuotojai, kitų atminties institucijų specialistai. Tai padaryti bus galima gegužės 21 d. 10 val. paspaudus šią nuorodą:  https://zoom.us/j/97946513269

Apskritojo stalo diskusijos trukmė – 3 val.