www.rokiskis.rvb.lt nuotr.

Rita Viskaitienė, Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja, www.voruta.lt

Stasio Naginsko gimimo 130-čiui

Lietuvybė bei lietuvių kalba – tai svarbiausia, ką mes – lietuviai – turime. Skaudu, kada paminamos visos per amžius kauptos mūsų tautos vertybės. Vis labiau įsibėgėjant globalizacijai, pasaulyje įsitvirtina masiškiausios kalbos: anglų, ispanų ir kiniečių. Liūdna, kad mokydamiesi pagrindines kalbas, žmonės vis mažiau dėmesio skiria savo gimtajai kalbai. Masinė emigracija, vis labiau įsigalinti vakarietiška kultūra dar labiau komplikuoja lietuvybės padėtį, už kurią taip kovojo daugybė kartų. Akivaizdus pavyzdys – knygnešiai, rizikuodami savo gyvybe, nešę lietuvišką spaudą savo tautiečiams. Lietuvybės idėjas skleidė ir daugybė XX a. pirmos pusės inteligentų, savo veikla skatinusių nepamiršti savo gimtosios kalbos, mokyti jos augančią kartą.

Vienas iš tokių inteligentų buvo Stasys Naginskas. Kas gi tas Stasys Naginskas? Daugelį metų gyvenęs Rokiškyje kilme jis nėra rokiškėnas. Mintis dar kartą jį prisiminti kilo dėl to, kad 2020-aisiais metais minėtos jo 65-osios mirties metinės, o 2021 m. minime ir 130-ąsias jo gimimo metines. Taigi, būsimasis pedagogas, poetas, spaudos darbuotojas, vertėjas Stasys Naginskas gimė 1891 m. vasario 17 d. Bružių kaime, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pagal dabartinį administracinį paskirstymą šis kaimas priklauso Radviliškio rajonui. Augo vienuolikos vaikų šeimoje. Tėvai jį vienintelį ryžosi leisti į mokslus: iš pradžių į Rozalimo pradžios, vėliau Panevėžio realinę mokyklas. Mokydamasis jis įsitraukė į kultūrinę veiklą: pradėjo siuntinėti pirmuosius straipsnius, eilėraščius į leidinius „Aušrinė“, „Viltis“. Jis čia darbavosi ir lietuvybės labui: vadovavo lietuviams moksleiviams, aktyviai veikė vertėjų būrelyje, rašė korespondencijas ir pan. Per vasaros atostogas rengė kaimiečiams vakarėlius, kurių metu suvaidinta daugybė pjesių („Nepadėjus nėr ko kasti“, „Genovaitė“, „Marytė vargonininko duktė“ ir kt.)

1911 m. S. Naginskas įstojo į Maskvos matininkų institutą, ruošėsi tapti inžinieriumi-geodezininku. Kaip kažkada prisiminė jo dukra Elena Naginskaitė-Vajegienė, jaunuolį viliojo humanitariniai mokslai, tačiau baigęs realinę mokyklą su sustiprinta matematika, studijas galėjo tęsti tik panašaus profilio švietimo įstaigoje. Dar vienas motyvas galėjo būti ir finansinis: Maskvos institute mokama 300 rublių metinė stipendija. Atrodė, kad jo likimas jau nulemtas, bet, mokydamasis Maskvoje, jis susidomėjo kalbomis, klausėsi žymių mokslininkų paskaitų, konsultavosi su kalbininkais Jonu Jablonskiu, Kazimieru Būga, profesoriumi Nikolajumi Sokolovu.

1. S. Naginskas įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą, pradėjo dirbti žurnalo „Aušrinė“ redakcijos nariu. Šį žurnalą leido Maskvos studentai, siekiantys telkti pažangiąją moksleiviją ir formuoti lietuvių inteligentiją, pajėgią spręsti tautos ateities problemas. S. Naginskas buvo atsakingas už laiškų skyrių, pats daug rašė. 1917 m. su ekonomistu Petru Šalčiumi ir Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininku Rapolu Skipičiumi redagavo „Santarą“ – žurnalą, kurio tikslas buvo vienyti ir šviesti. Buvo jis išrinktas ir „Knygų leidimo komisijos“ sekretoriumi, kur teko ir korektoriaus, ir net redaktoriaus pareigų.
2. S. Naginskas siekė materialiai padėti tautiečiams, aktyviai dalyvavo Lietuvių draugijos aukštųjų Maskvos mokyklų studentams šelpti veikloje, o taip pat kiekvieną mėnesį rengė literatūrinius vakarėlius, juos režisavo ir pats vaidino.

Kad jo interesų spektras buvo gana platus rodo ir jo publikacijos įvairiuose leidiniuose, kita leidybinė veikla. S. Naginskas rašė straipsnius apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, pirmasis išvertė Jurgio Baltrušaičio eiles, parengė spaudai anksti mirusio Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės poezijos knygą, padėjo K. Būgai išleisti Jono Juškos žodyną, jame tikslino lietuviškus technikos mokslų terminus. Nenuginčijamas faktas ir tas, kad jis turėjo didelę reikšmę karinei terminijai.

Grupė lietuvių inteligentų Maskvoje. Iš kairės, sėdi: Kazimieras Pietaris, Ramūnas Bytautas, Petras Klimas, Stasys Šilingas, Agnietė Ambraziejūtė. Iš kairės, stovi: Rapolas Skipitis, Stasys Naginskas, Vladas Bukaveckas, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Juozas Papečkys, Marcinkus, Juozas Nemeikša, Bytautas. lt.wikipedia org. nuotr.

Apie nenuginčijamą grožio pojūtį byloja ir kai kurios jo publikacijos dailės temomis, jo vertimai. Norėtųsi pacituoti, kaip vaizdingai Naginskas išvertė V. Borič publikaciją, kur kalbama apie Čiurlionio kūrybą, kuri jį sugrąžina į jau dingusius vaikystės prisiminimus: „Bet šit stebuklas. Atgimė mano mažumės burtų pasaka, atgimė ir pražydo naujais žiedais, šlakstytais genijaus kūrybos šventimu. Čiurlionies dailė man sugrąžino pamirštąją dausą, atvėrė burtų kelią. Džiūgauju tais pačiais žydruojančiais sapnais, kvėpuoju tuoju pat nepaprastu nuostabumu, juntu tąjį pat begalinį, smengamą pasaulį, kur viskas virsta tylumos slėpininga muzika. Ir prieš žvaigždėtą ne šiojo pasaulio gražumą, kiaurai matoma, nukrito tikrenybės kaukė, ir akys išvydo šalį su nebūtais mėnuliais, oro rykštėmis – nuostabaus pavidalo, pasakų tikrumo… Taip man atgijo jaunatvės pasaka…“[1]

Gimtosios kalbos kultūros puoselėtojas

Grįžęs po Rusijoje įvykusio bolševikinio perversmo į Lietuvą S. Naginskas apsigyveno Vilniuje. Visuomeninės veiklos nenutraukė ir sugrįžęs į Lietuvą: sekretoriavo Lietuvos mokslo draugijoje, dirbo Karo terminologijos komisijoje. Jam rūpėjo ne tik lietuvybė, bet ir Lietuvos valstybės kūrimas. Vilniuje jis bendravo su žymiais to meto visuomenės veikėjais Petru Klimu, Stasiu Šilingu, Petru Šalčiumi, Vydūnu, kitais valstybės kūrėjais. Apie glaudžius Naginskų ryšius su Jonu Basanavičiumi ir Mykolu Biržiška galima spręsti iš to fakto (Justos Petronienės žiniomis), kad jų vyresniosios dukros Ievos krikštatėviais buvo Jonas Basanavičius ir Marija Biržiškaitė.

Jis aktyviai bendradarbiavo lietuviškos periodikos leidiniuose: „Lietuvos žiniose“, „Literatūros naujienose“, „Ryte“, „Tautos mokykloje“, „Naujojoje Romuvoje“, kur publikavo straipsnius aktualiausiais lietuvybės klausimais. Po straipsniais pasirašinėjo ne tik savo vardu Naginskas S., Naginskas St., bet ir įvairiais slapyvardžiais: Pumpuras, Pumpuras S., Stasys Pumpuras, Simas Stūra, Nagas Stajė, Nagingasai Stajė, Nagmantas S., Nagmantas St., Negmantas St., S. Na-gas, Seniukas A., Skųstasai, Seniukas, Melagėlis Mikė, Nagas, Naginskas Stajė, Najas, Nakhinkhasai Stayė, Nak’ink’asai, Stajė, Visuomenis.

                      Naginskui labai rūpėjo, kad išliktų jo taip vadinta „gyvoji kalba“. Šią temą jis gvildena savo straipsnyje „Gyvoji kalba ir teorija“. Tai galima pailiustruoti citata: „Gyvosios kalbos polėkis – tai kelionė su eržilais karštakraujais, o teorinė kalba – tai arklys nuramintas, nebe eržilas. Kaip praktikos gyvenime šalia eržilų prasimanėm ir arklius, taip ir kalbos srityje šalia gyvosios kalbos susidarom ir bendrinę kalbą. Iš čia kalbos skilimas: natūralioji kalba, savaiminiais dėsniais gyvenanti, ir dirbtinė kalba, teorijos normuojama. Iš čia ir „konfliktas“ tarp kūrėjo literato ir kalbininko normuotojo…“[2]

                      Naginskas kėlė dar ir kitas gimtosios kalbos išlikimo, jos taisyklingumo problemas, nepaisydamas to, kad jo mintys ir teiginiai ne visiems įtiko. Jam buvo svarbu, kas kaltas dėl to. Cituoju keletą jo minčių iš publikacijos „Ar reikalinga kalbos dėsniai mokyties?“ leidinyje „Aušrinė“, kur jis pasirašo Simo Stūros slapyvardžiu: „Bet kas kaltas, kad mūsų laikraščiai, knygos, šviesuomenė kalbos dėsnius kraipo, kalbos ypatybių negerbia, kalbos įstatymus griauna? Kas kaltas, kad mūsų laikraštininkai, knygų leidėjai, įvairūs straipsniarašiai, kiekvienas saviškai sako bei rašo, daugelis visai laisvi kalbos taisyklingumo atžvilgiu? Kas kaltas? Daug yra priežasčių. Juk mūsų rašomoji kalba dar perjauna. Užtat nėra dar nei tikrai gero ir pilno žodyno, nei vienodos rašybos, nei pakankamai gražiai lietuviškai parašytų knygų, nei kiek reikiant šviesuomenės narių, kurie dorai mokėtų semties žmonių kalbos turto…“ Šiame straipsnyje, apibendrindamas iškeltas problemas, jis taip pat cituoja mokytoją P. Šipailą: „…mums, kaip ir kitiems, būtinai reikia mokėti savo tėvų kalba, jos nemokėdami negalime nė tikrai naudingi savo žmonėms būti…“[3]

                      Rūpinosi Naginskas ir lietuvių kalbos vartojimo problema kariuomenėje. 1918 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenės kūrimo darbas prasidėjo Vilniuje. Kadangi, daugelio šaltinių teigimu, lietuvių kalba kariuomenėje tuo metu buvo „tragiška“, prie besikuriančios Krašto apsaugos ministerijos buvo įkurta Literatūros komisija, besirūpinusi karine terminologija. Šiai komisijai vadovavo Jonas Martynas Laurinaitis. Kartu su rokiškėnu Petru Rusecku ir Pranu Tvaronu šioje komisijoje dirbti pradėjo ir Stasys Naginskas. Komisija pradėjo darbą, svarstydama pėstininkų rikiuotės komandas ir terminus. Į pagalbą buvo pasitelktas pripažintas autoritetas kalbininkas Jonas Jablonskis. Kaip teigiama publikacijoje „Lietuvių kalbos kelias į Lietuvos kariuomenę“ leidinyje „Mokslo ir technikos raida“: „Jau gruodžio mėnesį buvo išleistas pirmas karinis lietuviškas leidinys – „Pėstininkų rikiuotės komandos ir terminai“. Tai buvo pagrindas rikiuotės mokymui (taisykles imant iš rusiško statuto) ir tolesniam darbui kuriant karybos terminiją. Pirmas žingsnis – sudaryti lietuviškas komandas, bent pėstininkams. Ir to darbo iniciatyva kilo ne kur kitur, bet Voroneže, kur gyveno J. Jablonskis…“.[4]

                      Įvertindamas Stasio Naginsko nuopelnus minėtoje komisijoje Petras Ruseckas pavadino Naginską netgi karinės terminijos tėvu. Apie jo, kaip kalbininko, veiklos svarbą byloja ir toks faktas, kad 1922 m. jam išvykus į provinciją, kurį laiką nepavyko rasti jam pamainos tuo metu šioje Literatūros komisijoje.

Išbandė save Stasys Naginskas ir poezijos srityje. Keletas eilėraščių buvo publikuoti tuometinėje spaudoje, yra jų išlikusių ir rankraštynuose. Populiariausias iš jų – „Pabudęs vaidila“, iškėlęs senųjų tradicijų, pagonybės temą. Čia tenka pacituoti buvusį Naginsko mokinį, poetą ir pedagogą Alfonsą Keliuotį: „Ypač populiarus ir visų deklamuot mėgstamas buvo jo eilėraštis „Pabudęs vaidila“. Atsimenu, kai vėliau, jau studentu būdamas, Joninių naktį aš plaukiau Nemuno vandenimis laivu su draugais į Rambyną, į Rasos šventę, jį nuostabiai gražiai laive deklamavo su mumis kartu vykęs Kauno teatro aktorius Steponavičius“.[5]

Veikla lietuvių mokslo  draugijoje

                      Stasio Naginsko veiklą Lietuvių mokslo draugijoje (LMD) išsamiai apžvelgė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vyresnioji bibliografė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė publikacijoje „Norėčiau įspėti, koks mano likimas…“ žurnale „Tarp knygų“. Kaip ji pati teigė: „Mintis plačiau pasidomėti šia asmenybe kilo Justos Petronienės, S. Naginsko anūkės, prašymu“.[6] Neišsiplečiant prisiminkime šią veiklą.

                      Kada Stasys pradėjo savo veiklą minėtoje draugijoje, tiksliai nėra žinoma. Apie tai galima spręsti tik iš pasirodžiusių jo publikacijų 1914 m. „Lietuvos žiniose“ apie lietuvių spaudos parodą bei paramą lietuviams studentams.

1919 m. Naginskas jau išrenkamas į LMD valdybą. Taip pat jis rinktas ir į Redakcinę komisiją, kurią sudarė žymūs to meto veikėjai Juozas Tumas, Mykolas Biržiška, Jurgis Šlapelis, dr. Stasys Matulaitis. Maždaug tuo pačiu laiku į LMD Revizijos komisiją buvo išrinkta poetė ir pedagogė Adelė Diržytė, vėliau tapusi Naginskiene. Galima manyti, kad tai ir buvo jų artimesnių santykių pradžia. Toliau jų abiejų pavardės randamos LMD susirinkimų protokoluose.

1920 m. vykusiame XIV visuotiniame LMD susirinkime buvo patvirtintos naujos valdybos narių pareigos: pirmininku buvo patvirtintas Jonas Basanavičius, sekretoriumi – Stasys Naginskas.

Viena svarbesnių LMD veiklos sričių – vadovėlių rengimas, redagavimas, vertimas. Ypatingai aktyvi ši veikla 1918–1921 m., nors vykdyta ypatingai sunkiomis politinėmis sąlygomis. Kaip teigė E. Paškevičiūtė-Kundrotienė: „…ant S. Naginsko pečių gulė redagavimas, kalbos taisymas, korektūrų skaitymas ir kiti „nematomi“ darbai. Tarp išlikusių LMD Vadovėlių leidimo komisijos įvairių dokumentų yra keli apmokėjimo už atliktus darbus kvitai įvairiems bendradarbiams, tarp jų ir S. Naginskui“.[7] Tokiu atveju daugelyje tokių vadovėlių Naginsko pavardė net neminima.

Ypatingai sunkūs metai Lietuvių mokslo draugijai buvo 1921-ieji. Jau netrukus prasidėjo lietuvybės skleidėjų persekiojimai, represijos, lenkų policija darė kratas daugelio jų namuose. Nepavyko išvengti jų ir Stasiui Naginskui: 1921 m. spalio mėn. jis buvo suimtas, bet, neilgai trukus, paleistas. Susidarius tokioms aplinkybėms, Naginskai išvyko į provinciją – į žmonos Adelės Diržytės, kurią vedė 1920 m. birželio 12 d. – tėviškę šalia Rokiškio. Adelė Diržytė buvo kilusi iš Palūšnių kaimo.

Naginskų pedagoginė veikla

1919–1922 m. abu Naginskai mokytojavo lietuvybei itin svarbioje Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kur dėstė lietuvių kalbą. Persikėlę į Rokiškį, abu sutuoktiniai pradėjo dirbti Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Nauja vieta, nors ir provincija, neužgniaužė šviesuolio S. Naginsko dvasios: dirbdamas gimnazijos inspektoriumi-direktoriaus pavaduotoju, jis vyresniųjų klasių mokiniams dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, toliau rašė straipsnius, kuriuose gilinosi į gimtosios kalbos kultūrą. Pedagogas padėjo K. Būgai rinkti lietuviškus žodžius, į šį procesą įtraukė vyresniųjų klasių gimnazistus. Lietuvių kalbos mokytoją mokiniai vertino už tai, kad juos įtraukdavo į pamoką, leisdavo jiems išreikšti savo mintis, atskleisti nagrinėjamo kūrinio veikėjų charakterio savybes.

www.rokiskis.rvb.lt nuotr.

Tik gerais žodžiais apie savo mokytoją atsiminimuose „Mokytojus Naginskus prismenant…“ atsiliepia kitas Rokiškio krašto kultūrai nusipelnęs žmogus, poetas, pedagogas, aktyvus spaudos bendradarbis, buvęs Naginsko mokinys Alfonsas Keliuotis: „Labai vertinau ir mylėjau Naginską kaip literatūros dėstytoją. Prieš jį dėsčiusieji mokytojai paprastai vieni prakalbėdavo visą pamoką, visai užmiršę mokinius, jų visai nekalbindami. O Naginskas rūpinos, kad per pamokas mokiniai daugiau kalbėtų negu mokytojai“.[8]

Skaitant toliau Alfonso Keliuočio atsiminimus, galima numanyti, kad Naginsko pamokos galėjo nulemti ir paties Alfonso tolimesnį kelią: „Literatūrą studijuoti man buvo nesunku ir sekės, nes jau Rokišky mokytojo Naginsko buvau išmokytas literatūros kūrinius nagrinėti ir tirti. Žinojau, ko juose ieškoti ir kuo žavėtis“.[9]

S. Naginsko aktyvią visuomeninę ir pedagoginę veiklą pristabdė liga: 1928 m. gydytojai jam konstatavo atvirą tuberkuliozę ir prognozavo, kad jam likę gyventi vos keli mėnesiai. Visa laimė – šios prognozės neišsipildė, ir Stasiui dar buvo lemta gyventi 27-erius metus. Šiek tiek pagerėjus sveikatai, S. Naginskas mokytojaudavo, tačiau 1935 m. dėl ligos buvo išleistas į pensiją, nors savo švietėjiškos veiklos neišsižadėjo.

Literatui, vertėjui S. Naginskui sunkūs buvo sovietinės okupacijos metai, nes neturėjo kur spausdinti straipsnių. Nuo 1944 m. pedagogas vėl pradėjo dirbti – iš pradžių Rokiškio švietimo skyriuje, vėliau – gimnazijos bibliotekoje. Ieškotis darbo jį skatino noras išleisti į mokslus dvi dukras – Ievą ir Eleną. Jam dirbant bibliotekoje (čia dirbo iki 1949 m. gegužės 1 d.), kilo konfliktas: S. Naginskas nepastebėjo knygoje atspausdinto tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos portreto. Dėl to jam daug priekaištų išsakė tuometinė valdžia. Nervinis sukrėtimas paveikė neigiamai: liga paūmėjo, prireikė sanatorinio gydymo Alytuje. 1955 m. balandžio 12 d. liga jį palaužė: jis mirė ir buvo palaidotas senosiose Rokiškio kapinėse šalia koplyčios. Ant kapo buvo pastatytas aukštas koplytstulpis.

Ištikima Naginsko gyvenimo draugė, žmona Adelė Diržytė-Naginskienė, taip pat lietuvių kalbos mokytoja, taip pat buvo literatė, aktyviai dalyvavo švietimo veikloje. Priklausydama gimnazijos tėvų komitetui, A. Naginskienė aktyviai įsijungdavo į mokyklos tradicinius renginius, jų metu organizuodavo loterijas, o surinktas lėšas atiduodavo tiems, kurie negalėdavo susimokėti už mokslą. Kartais Naginskai savo pastoge pasidalindavo su gimnazistais, kurie labai norėjo mokytis, tačiau neturėjo pakankamai lėšų. Darnioje Naginskų šeimoje užaugo dvi dukros – dailininkė Ieva Naginskaitė ir pedagogė, poetė Elena Naginskaitė-Vajegienė. Šeima gyveno didžiuliame mediniame name Laisvės gatvėje, visai netoli gimnazijos. Kadangi S. Naginskas daug metų sirgo, statybų ir buities darbai gulė ant žmonos pečių.

Neatsiejamas nuo Naginsko pedagoginės veiklos buvo ir jo vertimas iš užsienio kalbų, kurio pradžia buvo jau Lietuvių mokslo draugijoje. Nepaisant to, kad visą laiką buvo aršus lietuvybės gynėjas, vis tik domėjosi ir užsienio kalbomis, pats savarankiškai išmoko anglų kalbą. Kaip prisimena jo dukra Elena Naginskaitė-Vajegienė publikacijoje „Ką aš žinau ir atsimenu apie savo tėvą“ laikraštyje „Prie Nemunėlio“, jos tėvo interesai „buvo labai įvairūs, daug kur jis buvo iniciatorius. Jaunystėje daugiau reiškėsi literatūroje, vėliau domėjosi daugiau mokslo sritimi. Visą gyvenimą šį bei tą vertė (iš rusų, lenkų ir anglų kalbų). Tik nedaugelį savo sumanymų jam pavyko realizuoti. Tačiau svarbu tai, kad žmogus visą gyvenimą kažko siekė, svajojo ir dirbo“.[10] Be minėtų kalbų dar mokėjo vokiečių, prancūzų, latvių, senąją graikų kalbas. Naginskas išvertė Viljamo Šekspyro, Adomo Mickevičiaus, Jankos Kupalos kūrinius. Jo dėka ir Jurgio Baltrušaičio poezija pirmą kartą suskambėjo lietuviškai.

Rokiškio krašto šviesuolis Stasys Naginskas atliko kūrybinį žygdarbį – pirmasis ryžosi iš originalo kalbos į lietuvių išversti Viljamo Šekspyro „Hamletą“. 1972 m. literatūros tyrinėtojas, teatrologas Dovydas Judelevičius žurnale „Pergalė“ taip apibūdino S. Naginsko vertimą: „Tikras kūrybinis žygdarbis. Sunkiai sirgdamas, atskirtas nuo platesnės literatūrinės ir mokslinės visuomenės, neturėdamas naujausių mokslinių leidinių, nebejaunas žmogus parengė ir daugelį metų tobulino sudėtingos, aibes idėjinių ir meninių problemų keliančios Šekspyro tragedijos vertimą. Ir pasiekė tokį lygį, kuris artėjo prie geresnių ketvirtojo dešimtmečio poetinio vertimo pavyzdžių.“[11]

Tenka tik apgailestauti, kad šis vertimas niekur nebuvo publikuotas, tačiau Rokiškio gimnazijos mokytojai, nagrinėdami V. Šekspyro kūrybą, juo pasinaudodavo.

Rankraštinis palikimas

Didžioji S. Naginsko kūrybinio palikimo dalis nepublikuota, liko rankraščiuose, kurie saugomi Lietuvių literatūros institute Vilniuje, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje Kaune, Rokiškio krašto muziejuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekose bei pas giminaičius. LNB Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja Rima Dirsytė trumpai apžvelgė Stasio Naginsko archyvą (F116), kuriame išskirti 94 saugojimo vienetai. Tarp jo mokslinės, kūrybinės veiklos dokumentų randami grožiniai kūriniai – istorinės pjesės „Aukų šventė“ (1947?), „Katkaus duktė“ (1952), „Sulaužyta sutartis“ (1938) ir pjesių fragmentai, eilėraščiai. Čia saugomos ir mokslinio pobūdžio studijos apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino tėvą Pukuverą, 1351 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio priesaikos tekstą (1947), pirmykštės Lietuvos gyventojus bei jų kalbą. Surandami ir įvairių rašinių fragmentai apie IX–XIV a. Lietuvos istorinius įvykius, prūsus, kuršius, žemgalius ir kitus baltus, jų kaimynus ir kalbą, lietuvių mitologiją. Verti dėmesio ir kai kurių lietuvių kalbos vietovardžių etimologijos, rokiškėnų žodyno (raidės A-Ž) kartotekėlė, istorinės gramatikos tyrinėjimai, V. Šekspyro autorystės tyrinėjimai, jo „Hamleto“ vertimas, korespondencija ir daugybė kt.

Yra ir keletas asmens dokumentų. Tai Lietuvos švietimo ministerijos mokytojo pažymėjimas (1931), pora autobiografijų ir biografija. Kaip nurodoma šios kolekcijos aprašyme, šie dokumentai gauti iš Naginsko dukrų – Elenos Vajegienės ir Ievos Naginskaitės.

Rokiškio krašto muziejus iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2017 m. gavo S. Naginsko asmens bylą, kurią vartant galima sudėlioti žmogaus biografiją – randami įrašai ne tik apie darbą, bet ir apie šeimą, priklausymą organizacijoms, bausmes. Bylos užbaigimo metai – 1958 m. Muziejininkai šioje byloje išskyrė 86 saugojimo vienetus. Didžiąją dokumentų dalį sudaro įvairūs pensijos skyrimui reikalingi raštai: paties Naginsko pareiškimai Lietuvos Respublikos Pensijų ir pašalpų skyriui bei kitoms instancijoms ir komisijoms dėl pensijos skyrimo, pensijų bylos persiuntimo, aktai dėl sveikatos būklės, sveikatos patikrinimo liudijimai, Rokiškio miesto burmistro liudijimas apie Naginskų šeimos sudėtį, darbo stažą patvirtinantys dokumentai ir kt. Pagrindinis motyvas pensijos skyrimui išdėstomas jo paties rašytame pareiškime: „…Apie mano profesinį pedagoginį darbingumą, kurio esu nustojęs 100 % tarnyboje, netenka kalbėti, nes dėl mano ligos vengia pas mane vaikščioti suaugę, juo labiau jaunimas: todėl mokymu negaliu ne cento užsidirbti.“ (S. Naginskas)[12].

Bendroje Stasio Naginsko asmens byloje išskiriama Pensijos byla Nr. 79. Išlikusi ir jo Pensijos knygelė.

Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje saugoma keletas nuotraukų iš Vajegų asmeninių albumų, jo darbo knygelė, keletas jo rankraščių: jo išversti Adomo Mickevičiaus eilėraščiai, pamokų konspektai, laiškas tėvams, rašytas 1913 m. spalio 16 d. iš Maskvos. Surinkęs ir užrašęs Naginskas buvo ir įvairius gandus apie Antaną Strazdą (rašyta 1953 m.): pamąstymus apie tikrąją jo gimimo datą, jo sukurtą „šeimą“, jo atvaizdo autentiškumą bei kai kurių jo kūrinių autentiškumą, ir daugybę kitų įdomių faktų, kurių, reikia manyti, nebuvo galimybės patikrinti, todėl, ko gero, tik ir tebuvo gandai.

Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešoji biblioteka, puoselėdama šio šviesaus tarpukario Lietuvos inteligento atminimą, parengė jam skirtą teminį aplanką. 1991 m. čia minėtos Stasio Naginsko 100-osios gimimo metinės, kuriose dalyvavo jo dukros Ieva bei Elena su šeima. Prisiminimais dalinosi ir jo žentas, taip pat žymus Rokiškio krašto kultūros veikėjas bei pedagogas Vytautas Vajega. Šio renginio vaizdo įrašą išsaugojo Naginsko anūkė Justa Petronienė, šiuo metu besirūpinanti tetos Ievos Naginskaitės 100-ųjų gimimo metinių paminėjimu. Taip jau sutapo, kad 2021-ieji metai jubiliejiniai tiek tėvui Stasiui, tiek dukrai Ievai.

www.rokiskis.rvb.lt nuotr.

Neabejotinai Naginskų nuopelnas ir išugdyta inteligentų šeima, neabejinga lietuvybės idėjoms. Vyresnioji Naginskų dukra Ieva, gim. 1921 m., nuo vaikystės svajojo būti dailininke, ir jai pavyko šią svajonę įgyvendinti. 1949 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo tapybą ir buvo Antano Gudaičio mokinė. Dailės parodose dalyvavo nuo 1950 m. Nuo 1957 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1955 m. pradėjo iliustruoti knygas ir sukūrė iliustracijas dvylikai knygų, tarp kurių žymiausia – 1961 m. išleista pirmoji Lietuvoje interaktyvi paveikslėlių knyga vaikams „Ką padarė žirklės“. Kadangi jos tiražas jau buvo išsekęs, o ji aktuali ir šioms dienoms, 2018 m. buvo perleista iš naujo. Dailininkės paveikslų turi ir Rokiškio krašto muziejus. Ieva dešimt metų kūrė ir dekoracijas Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo (tuometinės Rokiškio kultūros mokyklos) režisūros specialybės studentams. Mirė Ieva 2012 m. Vilniuje.

Patriotizmo pavyzdžiu galėtų būti ir antroji dukra – pedagogė, poetė Elena Vajegienė (1925-08-21 – 1997-02-13). Vienintelė E. Vajegienės poezijos knyga „Viskas arba nieko“ išleista po autorės mirties, 1998-ųjų pradžioje. Eilėraščių rinkinys iliustruotas sesers Ievos Naginskaitės lino raižiniais. Knygoje publikuojama ir 1993 m. E. Naginskaitės-Vajegienės parašyta trumpa kūrybinė autobiografija „Praeities puslapius atvertus“. E. Vajegienė su pakylėjimu pasitiko Lietuvos atgimimą, dalyvavo kuriant Rokiškio mokytojų Sąjūdžio grupę. Pradėjo rūpintis Rokiškio krašto kultūros istorijos atmintimi. Seniausia Rokiškio mokykla tuo metu vadinta E. Tičkaus vardu. Pedagogė padėjo šiai švietimo įstaigai susigrąžinti J. Tumo-Vaižganto vardą. Kartu su kraštiete, literatūros kritike Regina Mikšyte parengė leidinį „Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75“. E. Vajegienė padėjo Alfonsui Keliuočiui redaguoti Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinį „Prie Nemunėlio“ (leistas 1989–1996 m.), o jam mirus – ne tik perėmė šį darbą, bet ir parašydavo daugiausia publikacijų apie rajono kultūros šviesuolius.

Džiugu, kad savo protėvių atminimo įamžinimu rūpinasi jau mano minėta S. Naginsko anūkė Justa Petronienė, kuriai norėčiau nuoširdžiai padėkoti už suteiktą pagalbą, renkant medžiagą šiai publikacijai, konsultacijas bei iliustracijas. Padėkoti norėčiau ir Rokiškio krašto muziejui, suteikusiam galimybę pasinaudoti Naginsko Stasio byloje saugomais dokumentais.

Apibendrinant galima pabrėžti, kad lietuvybės idėjoms atsidavusi buvo visa šviesių tarpukario Lietuvos inteligentų Naginskų šeima, iš kurios daug ko galėtų pasimokyti šiuolaikinė inteligentija.

Literatūra:

1. Naginskas Stasys // Lietuvių literatūros enciklopedija.–Vilnius, 2001. – P. 346.
2. Naginskis Staje // Lietuvių enciklopedija. T. 19. – Boston, 1959. – P. 477.
3. Naginskaitė Ieva // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 2. – Vilnius, 1968. – P. 658.
4. Blaževičius P. Stasys Naginskas // Blaževičius P. Kai kurie Rokiškio krašto kultūros istorijos bruožai (iki 1940 m.) – Rokiškis, 1994. – P. 32.
5. Borič V. Apie Čiurlionį / [vertė] S. Naginskas // Švietimo darbas. – 1920, Nr. 8–9, p. 42–45.
6. Jodeikienė Z. Nusipelnęs Rokiškiui // Gimtasis Rokiškis. – 1991, vasario 13.
7. Judelevičius D. Nežinomas lietuviškos šekspyrianos puslapis // Pergalė. – 1972, Nr. 9, p. 183–185.
8. Juknevičius P. Literatas ir pedagogas Stasys Naginskas // Tėvynė. – 2005, birželio 15.
9. Keliuotis A. Mokytojus Naginskus prisimenant… / Alfonsas Keliuotis. – Iliustr. // Prie Nemunėlio. – 2010, Nr. 1 (24), p. 27–28.
10. Keliuotis A. Mokytojus Naginskus prisimenant… / Alfonsas Keliuotis. – Iliustr.: Atsiminimai Persp. iš: Prie Nemunėlio. 2010, Nr. 1 (24), p. 27–28 // Kūrybos rinktinė. – Vilnius: Margi raštai, 2015. – P. 223–226.
11. Naginskaitė-Vajegienė E. Ką aš žinau ir atsimenu apie savo tėvą. – Iliustr. // Prie Nemunėlio. – 1991, vasaris, p. 3–4.
12. Paškevičiūtė-Kundrotienė E. „Norėčiau įspėti, koks mano likimas…“: Stasio Naginsko nuopelnai Lietuvių mokslo draugijai ir lietuvybei / Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2018, Nr. 2, p. 26–30.
13. Petronienė J. Ką padarė Ievos Naginskaitės žirklės: pokalbis su dailininkės I. Naginskaitės dukterėčia J. Petroniene / kalbėjosi] Jolita Liškevičienė. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2018, Nr. 8 (vas. 23), p. 18–20.
14. Stasys Naginskas: [biografija] // Prie Nemunėlio. – 2010, Nr. 1 (24), p. 26.
15. Simas Stūra. „Ar reikalinga kalbos dėsniai mokyties?“…// Aušrinė. – 1912, Nr. 23, p. 48.
16. Naginskas. Gyvoji kalba ir teorija // Literatūros naujienos. – 1937, Nr. 7 (62), p. 13.
17. Zibolienė D. Šviesuoliai pedagogai Stasys ir Adelė Naginskai – lietuvybės puoselėtojai, tarpukario inteligentai / Dalia Zibolienė. – Iliustr. // Gimtasis Rokiškis. – 2014, lapkr. 8, p. 10–11.

Šaltiniai:

1. Ažubalis A., Kazlauskaitė-Markelienė R., Builienė D. Lietuvių kalbos kelias į Lietuvos kariuomenę // Mokslo ir technikos raida: Mokslo istorijos žurnalas. – 2012, Nr. 2, p. 122–140. Prieiga per internetą: žiūrėta 2021-02-11 //http://www.est.vgtu.lt/index.php/est/article/download/est.%E2%80%8A2010.%E2%80%8A31/10-52-1-PB.pdf
2. Dirsytė R. Lietuvių kalbos dienai paminėti: lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje. Prieiga per internetą: žiūrėta 2021-02-18 // https://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/05/07/lietuviu-kalbos-dienai-pamineti-lietuviu-kalbos-tyrinetojai-kuriu-archyvai-saugomi-nacionalines-bibliotekos-retu-knygu-ir-rankrasciu-skyriuje/#more-335
3. Klimka L. Apie šviesuolius pedagogus Naginskus. Prieiga per internetą: žiūrėta 2021-02-12 // https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/134076/l-klimka-apie-sviesuolius-pedagogus-naginskus

ir

https://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/apie-sviesuolius-pedagogus-naginskus-745171

4. Literatui, vertėjui Stasiui Naginskui – 130: [virtuali paroda]. Prieiga per internetą: žiūrėta 2021-02-18 // https://www.muziejusrokiskyje.lt/literatui-vertejui-stasiui-naginskui-130?fbclid=IwAR3zCZOTwp5oINXGo4cGjhuRYxw3c6y-cw6jQH6-OavrSKDQOYEbhWjDwvc
5. Naginskas Stasys. Prieiga per internetą: žiūrėta 2021-02-10 // https://paneveziokrastas.pavb.lt/personalija/naginskas-stasys/

[1] Borič V. „Apie Čiurlionį“ / [vertė] S. Naginskas, in: Švietimo darbas. 1920, Nr. 8–9, p. 42.

[2] St. Naginskas. „Gyvoji kalba ir teorija“, in: Literatūros naujienos. 1937, Nr. 7 (62), p. 13.

[3] Simas Stūra. „Ar reikalinga kalbos dėsniai mokyties?“…, in: Aušrinė. 1912, Nr. 23, p. 48.

[4] Ažubalis A., Kazlauskaitė-Markelienė R., Builienė D. „Lietuvių kalbos kelias į Lietuvos kariuomenę“, in: Mokslo ir technikos raida. 2012, Nr. 2, p. 122–140. Prieiga per internetą: žiūrėta 2021-02-11 //http://www.est.vgtu.lt/index.php/est/article/download/est.%E2%80%8A2010.%E2%80%8A31/10-52-1-PB.pdf

[5] Keliuotis A. „Mokytojus Naginskus prisimenant…“ / Alfonsas Keliuotis, in: Kūrybos rinktinė. Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 224–225.

[6] Paškevičiūtė-Kundrotienė E. „Norėčiau įspėti, koks mano likimas…“: Stasio Naginsko nuopelnai Lietuvių mokslo draugijai ir lietuvybei, in: Tarp knygų. 2018, Nr. 2, p. 26.

[7] Ten pat, p. 29.

[8] Keliuotis A. „Mokytojus Naginskus prisimenant…“ / Alfonsas Keliuotis, in: Kūrybos rinktinė. Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 225.

[9] Ten pat, p. 226.

[10]Naginskaitė-Vajegienė E. „Ką aš žinau ir atsimenu apie savo tėvą“, in: Prie Nemunėlio. 1991, vasaris, p. 4.

[11]Judelevičius D. „Nežinomas lietuviškos šekspyrianos puslapis“, in: Pergalė. 1972, Nr. 9, p. 185.

[12]Rokiškio krašto muziejaus archyvas (RKM), b. 9, Pensijų ir pašalpų skyriui: [prašymas].