Graviūros iš P. Diufūro knygos Prostitucijos istorija (Histoire de la prostitution), Briuselis, 1861, p. 64, 135. LMAVB 35405/1-2

Lina Anušauskienė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos kultūrinės veiklos specialistė, www.voruta.lt

„Laisvoji profesija“ arba kitaip–prostitucija–tarpukariu buvo nors ir smerktinas, bet legalus reiškinys. Vadinamoji seniausioji profesija egzistavo visais laikais ir įvairiose kultūrose. Egzistuoja ir dabar. Prostitucijos problema Lietuvoje ypač susidomėta XX a. 3 dešimtmetį, kai nevaldomai ėmė plisti vadinamoji „prancūziška“ liga (lot. morbus gallicus–sifilis), nors apie prostitucijos reiškinį Europoje nemažai kalbėta dar XIX amžiuje. Tai liudija Vrublevskių bibliotekos fonduose saugomi senieji leidiniai: Emės Liukos (Aimee Lucas) „Prostitucijos pavojai“ („Des Dangers de la prostitution“) (1841), Žano Baptisto Bajero (Jean-Baptiste Bailliere) „Apie prostituciją“ („De la prostitution“) (1857), Pjero Diufūro (Pierre Dufour) „Prostitucijos istorija“ („Histoire de la prostitution“) (1861).

Straipsnyje panaudota Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonde saugoma senoji periodika, spausdinta Kaune bei Šiauliuose: Medicina, Policija, Momentas, Mūsų momentas, 10 centų, Šiaulių naujienos ir pan. Kita medžiaga – iš Rankraščių bei Retų spaudinių skyrių fondų, dokumentai – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo bei Medicinos bibliotekos.

Nors prostitucija daugiau ar mažiau buvo paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama prostitucijos reiškiniui tarpukario Kaune ir Šiauliuose. Autorė naudojosi istorikų dažnai pasitelkiamu „žirklių ir klijų“ metodu ir paskirą medžiagą sudėliojo į vientisą pasakojimą.

Prostitucijos klausimu dar XIX a. pabaigoje pirmoji rimčiau susidomėjo Džozefina Elizabetė Batler (Josephine Elizabeth Butler, 1828–1906), kurios pastangomis 1875 m. buvo įkurta Tarptautinė abolicionistų federacija (International Abolitionist Federation)–judėjimas, siekiant panaikinti prostitucijos reglamentaciją. Iš pradžių 1888 m. Didžiojoje Britanijoje, o vėliau ir kitur panaikintas teisinis prostitucijos reglamentavimas. Aboliucionistai manė, kad legalizavus prostituciją, pritraukiama dar daugiau klientų, o šie dažniausiai užsikrečia lytinėmis ligomis, nes gydytojų priežiūra buvo ne visai tinkama[1].

Lietuvoje abolicionizmo idėjas pradėjo skleisti Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Su abolicionizmo idėjomis ji susipažino 1920 m. Ženevoje vykusiame Tarptautiname moterų kongrese. Būtent jos iniciatyva 1920 m. rugsėjo 8 d. įkurta Lietuvos abolicionistų draugija[2]. Draugija 1922 m. įstojo į Tarptautinę abolicionistų federaciją bei dalyvavo jos suvažiavimuose. Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus fonde saugomas 1924 m. G. Petkevičaitės ranka rašytas įspūdžių iš Tarptautinio moterų kongreso Ženevoje juodraštis su taisymais, kuriame ji pasižymėjo svarbiausius Kongreso nutarimus. Jo 10 punktas skelbia: „Prekiavimas moterimis (t. y. medžiojimas moterų ir supirkinėjimas, taip pat ir pardavinėjimas moterų paleistuvystės tikslams) turi būti baudžiamas ir panaikintas; prostitučių reglamentacija irgi panaikinta ir pripažinta vyrams ir moterims moralinė lygybė“[3].

Eženas Brijo (Eugène Brieux),  Skenduoliai: trijų dalių pjesa, Raseiniai, 1922. LMAVB 20240930

Pirmasis Lietuvos abolicionistų suvažiavimas įvyko 1921 m. gruodžio 28–29 dienomis, jame skaityti pranešimai apie prostituciją ir jos pasekmes – venerines ligas. Suvažiavimas buvo itin sėkmingas ir gausiai lankomas, o jį užbaigė pjesės „Skenduoliai“ vaidinimas[4]. Pastarąją dramą 1922 m. išvertė pirmoji Abolicionistų draugijos pirmininkė 1921–1922 m., pediatrijos Lietuvoje kūrėja ir visuomenės veikėja Vanda Mingailaitė-Tumėnienė. Šios dramos veikėjai buvo gydytojas, prostitutė, darbininkė, tėvas, tarnaitė ir kiti.

Verta paminėti, kad Draugija nuo 1922 m. leido nedidelės apimties tęstinį leidinį „Lietuvos abolicionistas“ (išėjo keturi šio leidinio numeriai). Leidinyje spausdintos abolicionistų mintys, teisinio reguliavimo ypatumai; referatai, skaityti suvažiavimo metu.

Lietuvos abolicionistas, red. Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė, 1922,  nr. 1. LMAVB RSS P-044337

„Gatvės moterų“ tema buvo vis labiau tyrinėjama ir populiarinama. 1930 m. Juozas Beleckas (1905–1942) išleido bene svarbiausią leidinį apie „laisvosios profesijos“ reiškinį „Nuodėmių gatvė“ (perleista 1990 m.). Jame didžiausias dėmesys skirtas garsiajai Kauno Nemuno gatvei, tuo metu turėjusiai „raudonųjų žibintų“ gatvės reputaciją.

J. Beleckas, Nuodėmių gatvė, Vilnius, 1990. LMAVB 4336898

J. Beleckas, Nuodėmių gatvė, Kaunas, 1930. LMAVB 315126

Momentas, 1930, nr. 1, p. 4.

1938 m. Petras Minkevičius Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete parašė diplominį darbą „Metodai ir priemonės kovai su prostitucija“[5]. Pastarasis leidinys ypač svarbus moksliniu atžvilgiu, mat autorius pateikė itin vertingą literatūros sąrašą, į kurį įtraukti bent keturiasdešimties pavadinimų leidiniai lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis, pvz.: 1897 m. Oskaro Komanžo (Oscar Commenge) „Slaptoji Paryžiaus prostitucija“ („La prostitution clandestine de Paris“), 1921 m. Abraomo Fleksnerio (Abraham Flexner) „Prostitucija Europoje“, („Die Prostitution in Europa“), 1930 m. Bernardo Styveno Taunrou (Bernard Stephen Townroe) „Paleistuvystės problema“ („The slum problem“) ir pan.

P. Minkevičius. Metodai ir priemonės kovai su prostitucija:  diplominis darbas, rašytas pas prof. med. dr. Kazį Oželį, Kaunas, 1936. LMAVB RSS LK-20/4582/2/3

Dabar šia tema rengiami mokslo darbai. Pavyzdžiui, 2009 m. Lina Krilavičiūtė Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgynė bakalauro darbą „Tarp tolerancijos ir draudimų: prostitucija Kaune XX a. 3–4 deš.“; Valdas Pruskus 2010 m. išleido mokslinę monografiją „Prostitucijos fenomenas: gatvės prostitucija Lietuvoje: raiška, sklaida ir kontrolė“, kurioje įvairiapusiškai nagrinėjama prostitucija, t. y. sąvokos kilmė, istoriniai kontekstai ir kt.

V. Pruskus. Prostitucijos fenomenas: gatvės prostitucija  Lietuvoje: raiška, sklaida ir kontrolė, Vilnius, 2010. LMAVB 661981

Įvairiuose Lietuvos miestuose yra vedamos teminės ekskursijos: „Nuodėmių miestas“, „Pikantiškos tarpukario Kauno istorijos“, „Nuodėmingos meilės gatvė Kaune“, „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ .

Anot „Nuodėmių gatvės“ autoriaus J. Belecko, „senovės romėnai prostituciją apibūdindavo kaip parsidavimą už pinigus savo kūno laikinam naudojimui kiekvienam norinčiam lytiškai pasitenkinti, o prostitutėmis vadino moteris, kurios verčiasi savo kūno prekyba kaip verslu. Toks apibūdinimas griežtai skiriąs prostituciją nuo paleistuvystės, nuo atsitiktinių lyties santykių vedusiųjų, priimtas beveik visų šių laikų prostitucijos tyrinėtojų. Pats žodis „prostitucija“ paimtas iš lotynų kalbos žodžio – „prostare“ – pardavinėtis“[6]. Prieškario teisininkas P. Minkevičius rašė: „prostitucija yra uždarbiavimas ištvirkimu tenkinant lytinius geidulius“[7]. P. Minkevičius išskiria ir kitas dvi sąvokas–„konkubinatas“ ir „promiskuitetas“. „Konkubinatas“ – laisvas lytinis bendravimas, kurio pagrindu gali būti lytinis instinktas, meilė arba net smurtas. Promiskuitetui ir prostitucijai bendra tai, kad du žmonės vienkartiniam lytiniam santykiui susieina, neketindami ilgiau tęsti santykių. Tačiau promiskuiteto atveju abu nori patenkinti savo erotinius ir seksualinius geidulius, o prostitucijos – moteris dažniausiai atsiduoda be jokių seksualinių geidulių ir tai daro už pinigus[8]. Tarptautinių žodžių žodyne sakoma, kad promiskuitetas [lot. promiscuus – mišrus, bendras] pirmykštėje žmonių visuomenėje (prieš atsirandant santuokai ir šeimai) – spėjamoji nesutvarkytų lytinių santykių stadija[9], o konkubinatas [lot. concubinatus<concubina – sugulovė] Senovės Romoje reiškė įstatymų reguliuojamą faktinį vyro ir moters sugyvenimą; teisiškai neįformintą santuoką[10]. Pastarąsias sąvokas aiškino ir 1929 m. Kaune išleista Makso Vėberio (Max Weber) knyga Ūkio istorija: universalinės ūkio ir visuomenės bruožai, kurioje taip pat apibrėžta šių žodžių reikšmė. M. Vėberis sako: „kai žmonės dar neturėjo privatinės nuosavybės, buvęs visur palaidas seksualinis mišrumas –„promiskuitetas“[11]. Konkubinatas Romos laikais buvo visiškai teisiškai pripažįstamas, ypač kareiviams, kuriems buvo draudžiama vesti. Konkubinatas išsilaikė Viduramžiais, ir tik penktasis visuotinis Laterano vyskupų suvažiavimas 1515 m. visiškai jį uždraudė[12].

Paaiškinimų randame ir aptariamo laikmečio periodikoje. Pavyzdžiui, 1928 m. Šiauliuose leistame laikraštyje Momentas rašyta: „žodis yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio prostituere – statyti save pardavimui, prekiauti savimi. Prostitutėmis vadintos ištvirkusios moterys, kurios už tam tikrą atlygį ar veltui atsiduoda lytiniems smagumams neribotam vyrų skaičiui“[13]. 1929 m. žurnale Policija sąvoka apibrėžta taip: „prostitutė <…> vadinasi moteris, kurios verslu yra paleistuvavimas, duodąs jai uždarbį, ir kuri lyties atžvilgiu priklauso kiekvienam, kuris gali jai už tai sumokėti. Paleistuvavimas ir atlyginimas už lyties susinešimus, tai dvi būtinos sąlygos prostitucijos esmės. Vyrų prostitucijos aš čia neliesiu, nes ji mūsų šaly kaip ir nepastebima. Moteris paleistuvaujanti be užmokesčio, turinti lyties susinešimus nors su dideliu vyrų skaičiumi, nėra prostitutė“[14].

Tarptautinis žodžių žodynas žodį aiškina taip: „[lot. prostitutio<prostituo – viešai išstatau] lytinis santykiavimas arba kūno pasiūla gašlumui patenkinti už materialinį atlyginimą“[15]. Lotynų–lietuvių kalbų žodyne žodis prostituta reiškia „nešvankus, pasileidęs, ištvirkęs, begėdiškas“[16]. Taigi, esminis prostitucijos bruožas – kūno pardavinėjimas, siekiant piniginės naudos.

Pirmosios Lietuvos respublikos metais prostitucija tapo itin opia problema. Nors ir stengtasi šį „verslą“ kontroliuoti, tam įvestas ir prostitucijos reglamentavimas. Prostitucijos „amatą“ 1802 m. pirmoji reglamentavo Prancūzija, steigdama „viešuosius paleistuvystės namus“ (pranc. bordelle– viešnamis). Apie prostitucijos reglamentavimą Lietuvoje galima kalbėti nuo 1919 metų, kai Vidaus Reikalų ministerija išleido atitinkamas taisykles. Jos numatė, kad kiekviena moteris, užsiimanti prostitucija, turi kreiptis į Sveikatos apsaugos komitetą užsiregistruoti ir vietoj paso gauti specialią sanitarinę knygelę su nuotrauka, instrukcijomis ir sanitarinės kontrolės lapais. Skirtingai nei Prancūzijoje, viešųjų namų steigti nebuvo galima. Buvo draudžiama gyventi daugiau kaip po dvi viename bute[17]. Vis dėlto, pranešimai spaudoje liudija apie pogrindinį „viešųjų namų“ egzistavimą, pvz. laikraštyje 10 centų rašyta apie policijos likviduotą nelegalų „viešąjį namelį“ Kauno Kalėjimo gatvėje ir nubaustas Bertą Binderaitę ir Krevnovičienę, kaltintas nepilnamečių mergaičių eksploatavimu[18].

10 centų, 1936, nr. 1100, p. 4. LMAVB RSS P-08391

Kai kurie viešbučiai taip pat turėjo juodąją pusę – papildomu pajamų šaltiniu tapo prostitucija. Pvz., tokį įvaizdį turėjo „Locarno“ (Vytauto pr. 2) (viešbutis-restoranas „Locarno“ pervadintas į „Lozana“). Tarpukario adresų knygose „Lozana“ priskirta prie II-osios eilės viešbučių, t. y. pigesnių viešbučių kategorijai. Šiai kategorijai priskirtas ir „Kontinent“, „Rambynas“, „Roma“, „Tarptautinis“, „Kęstučio“, kai tuo tarpu I-ąjai kategorijai priskirti „Versalis“ „Metropolis“, „Lietuvos viešbutis“.

Sekmadienis, 1936, nr. 6, p. 10. LMAVB RSS P-08187

	Sekmadienis, 1936, nr. 31, 12. LMAVB RSS P-08187

Verslas, 1934, nr. 36, p. 4. LMAVB RSS P-08385

Verslas, 1936, nr. 39, p. 3. LMAVB RSS P-08385

J. Beleckas užsimena, jog tikslių žinių apie prostituciją Lietuvoje nėra, galima tik paminėti, jog prieš Pirmąjį pasaulinį karą prostitučių ir viešnamių buvo daug mažiau, o pirmiausia juos lankydavo rusų karininkai ir valdininkai[19]. Paleistuvystės namai Rusijoje buvo vieši ir jie atėjo į užkariautą Lietuvą. Iš reglamentuotų moterų buvo atimami asmens dokumentai, kartu ir pilietinė laisvė. Išduodami tam bilietai su taisyklėmis, kurie pririšo jas prie „ištvirkavimo namų“. Šiuos bilietus, dar vadintus „patentais“, išduodavo valdžios paskirti gydytojai[20]. Tam skirtų įstatymų taip pat nebuvo, buvo tik prostitučių veiklos reglamentavimas.

Kaune sveikatos komisija turėjo samdomus valdininkus, kurie vadinti „doros brigados darbuotojais“, šie tikrino ar nustatytu laiku (du kartus per savaitę) prostitutė buvo sveikatos punkte. Prostitutėms drausta paslaugas teikti jaunikaičiams iki 18 metų (Laikinosios taisyklės prostitutėms, 4 punktas), o kiekviena prostitutė, susirgusi venerine liga, privalėjo pasirodyti komiteto gydytojui ir nurodyti užsikrėtimo kaltininką, jei jis žinomas (8 punktas).

J. Žilvitis, 1928 m. rašęs straipsnį „Prostitucija – tautos nelaimė“, taip pat pritarė: „apie prostituciją Lietuvoje tenka kalbėti tik nuo 1918 m. Daugumas tvirtina, kad Lietuvon ištvirkimą užnešė visokie atėjūnai <…> miestuose susispietė visokios visuomenės atmatos ir buvusios prieškarinės rusų prostitutės. 1920 metais Kaune jos jau visai drąsiai pasireiškė ir apie 50 jų buvo persiųsta per demarkliniją, kad atsidurtų tikrose savo tėviškėse: Rusijoje ir Varšuvoje“[21].

Prostitučių registracija Lietuvoje pradėta 1919 m. rugsėjo 6 d. ir iki 1930 m. įregistruota 958. Tik 10 proc. jų buvo prižiūrima policijos. Vis dėl to buvo pripažįstama, kad ši sistema neveikė, ji buvo tik iliuzinė, nes viešnamiai veikė ir pogrindyje. Iš kitų šaltinių žinoma, jog Kaune 1928 m. registruotų prostitučių buvo apie 60; 1924 m. – 80; 1925 m. –120; 1926–150, o 1927 m. –222. Iš jų 1927 m. sifiliu sirgo 132, triperiu–44. Iš viso sirgo 176 prostitutės. „Slaptų prostitučių“ priskaičiuota apie 800[22]. Remiantis J. Belecku, 1928 m. Kaune įregistruotos 249 prostitutės, o žinovai (policininkai, gydytojai ir pan.) tvirtino, kad jų buvo mažiausiai tūkstantis. Visoje Lietuvoje įregistruota 335, o kiti sako buvus mažiausiai 2,5–3 tūkstančius, nes daugelis jų buvo neregistruota. Nebuvo žinoma tikslaus venerinių ligų paplitimo, nes dažniausiai gydytasi slaptai[23].

Šiauliuose oficialiai užregistruotų prostitučių buvo 14, nors slapta veikiančiųjų galėjo būti apie 100. Nors ir buvo bandoma pažaboti plintančias venerines ligas, tačiau, akivaizdu, tai padaryti buvo sunku: „prostitučių skaičius didėja, venerinės ligos plečiasi ir graso tautai, turinčiai ir taip gana daug vargų <…>“[24].

Policija, 1929, nr. 7, p. 122–123. LMAVB RSS P.06967/1926

Vieningai sutarta, kad prostitucija sanitariniu atžvilgiu labai pavojinga kaip veneros ligų platintoja. Jau tuo metu rašyta: „beveik kiekviena moteris išsirinkusi tą profesiją – per 2–3 metus neišvengia užsikrėtimo ir paskui užkrečia kitus“[25]. Šiuo klausimu 1929 m. buvo pateiktas Lietuvos moterų organizacijų memorandumas Ministrui pirmininkui. Jame skelbiama: „Kaip yra žinoma iš pasikalbėjimo su prostitutėmis, atėję pas jas vyrai reikalauja parodyti jiems sveikatos patikrinimo lapelius. Vadinasi, jie tiki sanitarine prostitučių kontrole, tiki, jog apžiūrėta gydytojo prostitutė yra sveika, o tai, kaip turėjome garbės nurodyti Jūsų Ekscelencijai, toli gražu neatitinka tikrenybei. Nėra abejonės, jog daugelis vyrų, neturėdami tokio įsitikinimo, mestų lankę prostitutes ir tuo geriausiai apsisaugotų nuo visų užsikrėtimo pavojų“[26].

Apie venerinių ligų plitimą liudija ir gausus Odos ir Veneros ligų kabinetų steigimasis. Kazimiero Knizikevičaus parengtoje knygoje Šiaulių krašto medicinos istorija XVI a. – XX a. vid. teigiama: „Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas 1921 m. įsteigė Lietuvoje 3 pirmąsias odos ir venerinių ligų ambulatorijas: Kaune liepos mėnesį, Šiauliuose, Panevėžyje – gruodžio. 1926 m. Lietuvoje jau buvo 7 odos ir venerinių ligų ambulatorijos. Jose gydymas buvo nemokamas, bet pasiturintys ligoniai už vaistus turėjo susimokėti[27].

1929 m. žurnale Policija skelbta: „valdžia išlaiko 8 veneros ligų ambulatorijas, kur gydymas teikiamas nemokamai, taip pat dvi ligonines (Alytuje ir Kaune), kur sifilis gydomas dovanai“[28].

1928 m. Kauno miesto gydytojų ir kitų medicinos personalo adresų knygoje nurodoma, jog Kaune odos ir Veneros ligas gydo 17 gydytojų[29]. 1926 m. Medicinos žurnale rašoma, kad Odos ir Veneros ligų klinika iš Kauno ligoninės keliama į Karo ligoninę, o Kauno ligoninės Odos ir Veneros ligų skyrius uždaromas[30]. 1927 m. Kauno adresų knygoje nurodoma Odos ir veneros ligų kliniką jau veikiant J. Basanavičiaus Karo ligoninėje, Vytauto prospekte[31]. Šios klinikos vedėju dirbo prof. dr. Jurgis Karuža, asistentu – gyd. Vytautas Juškys[32]. Kaune taip pat veikė Valstybinė Odos ir Veneros ligų ambulatorija, kuriai nuo 1925 m. sausio 1 d. pavesta vadovauti V. Juškiui[33]. Tiesa, Medicinos žurnale užsimenama: „ambulatorijos butas labai mažas: vienas palaukiamasis vyrams, vienas palaukiamasis moterims (abu kambariai be krosnių) ir vienas mažutis kambarys gydymui ir gydymo kabinetui ir laboratorijai <…> toksai ankštumas labai apsunkina darbą, nekalbant jau apie orą, kuriame tenka dirbti personalui. Ateinantiems metams tikimasi gauti patogesnį darbui butą“[34]. 1932 m. adresų knygoje nurodoma šią Ambulatoriją veikus Šančiuose, Vokiečių g. 81[35].

Kaune ženkliai labiau buvo paplitę privatūs odos ir Veneros ligų kabinetai: B. Chackelevičiaus– Laisvės al. 42; Al. Feinbergo– Duonelaičio g. 41; Is. Frumkino– Laisvės al. 33; B. Golacho– Maironio g. 4; Iz. Ippo– Kęstučio g. 55; S. Basaitės-Jaffienės– Prezidento g. 3; M. Jochelsonaitės– Vasario g. 8; A. Medemo– Kęstučio g. 29; E. Paulausko– Maironio g. 14, A. Pogirskio– Parodos g. 1a; El. Subockio– Mickevičiaus g. 15; V. Velbuto– Putvinskio g. 24[36]. Tai ir nenuostabu, nes privatūs kabinetai labiau užtikrino anonimiškumą: juk ėjo kalba apie delikačias sveikatos problemas. V. Juškys užsiminė, jog „apsikrėtimo šaltinis vyrams – veik išimtinai prostitutės; retkarčiais pasisako apsikrėtęs „nuo savo panelės“, pora ligonių apsikrėtę nuo žmonos, kartais apsikrečia nuo pažįstamos, o keliais atvejais apsikrėtė „nuo ištekėjusios padlos“ – kaip supykęs apviltas vyras pavadino savo pažįstamo žmoną“[37]. 1926 m. Odos ir Veneros ligų klinikos apyskaitoje minima nuo lueso (sifilio) gydyta 40-metė ligonė J. M-nienė, geležinkelio konduktoriaus žmona. Kada apsikrėtusi, ji nežinojo; apkrėtęs vyras, kuris prisipažino turįs „blogą ligą“, bet ją gavęs „prieš vėją pasišlapinęs“[38].

Sekmadienis, 1933, nr. 9, p. 8. LMAVB RSS P-08187

Momentas, 1928,  nr. 17, p. 6. LMAVB RSS P-08375

Šiauliuose F. Fainaitė-Gecienė skelbėsi esanti moterų ligų daktare ir turinti kabinetą Vilniaus g. 225[39]; F. Fridbergas skelbėsi Bažnyčios g. 38 atidaręs moterų ligų kliniką[40]; dr. M. Jochelsonas Vilniaus g. 247 – Odos ir Veneros ligų kliniką[41]; B. Levinas Šiauliuose Varpo g. 10 gydąs odos ir venerines ligas[42].

Šiauliuose pavyzdine laikyta 1930 m. Simono Volperto (1890–1967) Odos ir Veneros ligų ambulatorija Stoties g. 22 (dab. Višinskio g. 24). S. Volpertas turėjo ir privatų kabinetą Kalno g. 2, tai liudija reklamos spaudoje[43]. S. Volpertas 1920 m. Berlyne apgynė medicinos srities disertaciją[44]. Manoma, jog Ambulatorijos pastatą suprojektavo Potsdamo observatorijos projekto autorius Erichas Mendelsonas. Beje, jis statytas ne bet kaip – nors ir nėra didelis, tačiau turi bent penkis įėjimus tam, kad pacientai vienas kito nesutiktų ir būtų išlaikytas konfidencialumas. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad Volpertų klinika pirmoji įsigijo ir pradėjo naudoti rentgeno aparatą. 1940 m. Volpertų namuose šeimininkavo Raudonosios armijos, vėliau – vokiečių pareigūnai, o sovietmečiu čia veikė „slaptas viešbutis“[45]. Šiandien pastate įsikūrusi Žydų bendruomenė, o apie Ambulatorijos buvimą liudija kukli atminimo lentelė.

Žydiškasis kalendorius, Vilnius, 2014. Medicinos bibliotekos nuotrauka

Šiaulių naujienos, 1923, nr. 1, p. 5. LMAVB RSS P-082054

Momentas, 1928, nr. 17, p. 6. LMAVB RSS P-08375

S. Volperto ambulatorija Šiauliuose, Višinskio g. 24. Linos Anušauskienės nuotrauka, 2024.

Memorialinė lenta, primenanti, kad Višinskio g. 24 nuo 1930 m. veikė S. Volperto Odos ir venerinių ligų ambulatorija. L. Anušauskienės nuotrauka, 2024.

Taigi, įvairiuose šaltiniuose sutariama, kad prostitucija į Lietuvą pateko kartu su atėjūnais iš Rusijos. Nors tarpukariu prostitucija buvo legali, jos veiklą nustatė taisyklės, o prostitutės oficialiai turėjo registruotis ir būti tikrinamos, tačiau akivaizdu, kad ši tvarka problemų neišsprendė – buvo ieškoma būdų, kaip ją apeiti. Oficialūs prostitučių registrai visai neatitiko tikrovės – prostitučių buvo ženkliai daugiau, negu užregistruota. Venerinių ligų atvejų taip pat buvo žymiai daugiau, negu fiksuota, mat neretai tik pradėję sirgti užsikrėtusieji nė nesikreipdavo pagalbos arba gydydavosi slapta. Padėtis darėsi nebesuvaldoma, tad jau XX a. 3 dešimtmetį į Lietuvą ėmė skverbtis abolicionistinės idėjos, kurias aktyviai rėmė G. Petkevičaitė-Bitė.

Literatūros ir šaltinių sąrašas:

 1. Dar būta Kaune viešojo namo/10 centų,1936, nr. 1100, p. 4.

 2. A. Šidlauskas. Prostitucija ir veneros ligų išsiplėtimas Lietuvoje//Policija, 1929, nr. 7, p. 122–123.

 3. Gabrielė Petkevičaitės-Bitės ranka rašytas įspūdžių iš Tarptautinio moterų kongreso Ženevoje juodraštis su taisymais, 1924, liet. k., l. 15. LMAVB RS F190-40.

 4. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Referatas, skaitytas Lietuvos pirmame abolicionistų suvažiavime Kaune, 1921 m. gruodžio mėn. 28 d.//Lietuvos abolicionistas,1922, nr. 1.

 5. Juozas Kazys Beleckas, Nuodėmių gatvė, Kaunas, 1930, p. 97–98, 143, 149.

 6. Žilvitis, Prostitucija – tautos nelaimė (nr. II)//Momentas, 1928, nr. 7, p. 3.

 7. Žilvitis, Prostitucija – tautos nelaimė//Momentas,1928, nr. 6–7, p. 3.

 8. Jolanta Berniūnienė. Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis. Žiūrėta: [2024-07-04]. Prieiga internetu: https://www.mab.lt/abolicionistu-leidinys/?fbclid=IwZXh0bgNhZW0CMTAAAR2jI5iWQt3ElNucuwdESS0JPd0CiTajkYceEDw6xSNu6cNjF1HdnOeWLXo_aem_o2ncULHk46LBbcWkofEweA.

 9. Kauno miesto gydytojų ir kitų medicinos personalo adresų knyga, Kaunas, 1928, p. 25.

 10. Kazimieras Knizikevičius. Odos ir venerinių ligų ambulatorija ir privatūs dermatovenerologai. Šiaulių medicinos istorija, Šiauliai, 2006, p. 88.

 11. Kazimieras Kuzavinis. Lotynų-lietuvių kalbų žodynas. Dictionarium latino-lituanicum. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 866.

 12. Kultūros vertybių registras. Žiūrėta: 2024-07-01. Prieiga internetu: <https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/f4a5a9e3-2a5e-45bb-b025-01fae45264e1/true>

 13. LCVA, f.412, ap.16V, b. 2482, l. 3.

 14. Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 1, p. 1–2.

 15. Ten pat, 2, p. 5–6.

 16. Lietuvos moterų organizacijų memorandumas ponui Ministeriui pirmininkui. LCVA, 1929, F. 923, ap. 1, b. 600, pav. 4.

 17. Max Weber, Ūkio istorija: universalinės ūkio ir visuomenės istorijos bruožai, vertė J. Pajaujis, Kaunas: Lietuvos Universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1929, p. 42, 45, 46.

 18. Momentas, 1928, nr. 12, p. 6.

 19. Ten pat, nr. 17, p. 4.

 20. Ten pat, nr. 18, p.6.

21. Mūsų Momentas, 1937, nr. 27, p. 4.

 22. Petras Minkevičius, Metodai ir priemonės kovai su prostitucija (diplominis darbas, rašytas 1936 metais; spausdinta versija išėjo 1938 metais), Kaunas: Vytauto Didžiojo Teisių fakulteto leidinys, p. 7, 8, 21, 22.

23. Šiaulių naujienos, 1923, nr. 1, p. 5.

24. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma litera, 2013, p. 672.

25. Valstybinės gydytojų egzaminuojamosios komisijos veikimas. LCVA, F. 923, ap. 1, b.423, l.16.

26. Valstybinės Odos ir Veneros ligų ambulatorijos Kaune 1926 m. veikimo apyskaita// Medicina, 1926, nr. 11, p. 603, 606, 607.

27. Visas Kaunas, Kaunas, 1932, p. 64.

28. Visas Kaunas, Kaunas, 1934–1935, p. 59–69.

29. Kauno adresų knyga, Kaunas,1927–1928, p. 99.

[1]J. Žilvitis, Prostitucija – tautos nelaimė (nr. II)//Momentas, Šiauliai, 1928, nr. 7, p. 3.

[2] Jolanta Berniūnienė. Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis. Žiūrėta: [2024-07-04]. Prieiga internetu: https://www.mab.lt/abolicionistu-leidinys/?fbclid=IwZXh0bgNhZW0CMTAAAR2jI5iWQt3ElNucuwdESS0JPd0CiTajkYceEDw6xSNu6cNjF1HdnOeWLXo_aem_o2ncULHk46LBbcWkofEweA

[3]Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ranka rašytas įspūdžių iš Tarptautinio moterų kongreso Ženevoje juodraštis su taisymais,1924, liet. k., l. 15. LMAVB RS F190-40.

[4]Lietuvos abolicionistas, 1922,  nr. 1, p. 1–2.

[5]Petras Minkevičius, Metodai ir priemonės kovai su prostitucija  (diplominis darbas, rašytas 1936 metais; spausdinta versija išėjo 1938 metais). Kaunas: Vytauto Didžiojo Teisių fakulteto leidinys.

[6]J. K. Beleckas, Nuodėmių gatvė, Kaunas, 1930, p. 143.

[7]P. Minkevičius, min. veik., p. 7.

[8]Ten pat, p. 7–8.

[9]Tarptautinių žodžių žodynas, Alma littera, 2013, p. 671.

[10]Ten pat, p. 436.

[11]Max Weber, Ūkio istorija: universalinės ūkio ir visuomenės istorijos bruožai, vertė J. Pajaujis, Kaunas: Lietuvos Universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1929, p. 42.

[12]Ten pat, p. 45–46.

[13] J. Žilvitis, min. str.//Momentas, 1928, nr. 6, p. 3.

[14]Dr. A. Šidlauskas. Prostitucija ir veneros ligų išsiplėtimas Lietuvoje//Policija, Kaunas, 1929, nr. 7, p. 122–123.

[15]Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma litera, 2013, p. 672.

[16]Kazimieras Kuzavinis, Lotynų–lietuvių kalbų žodynas. Dictionarium latino–lituanicum, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų  leidybos institutas, 2007, p. 866.

[17]Petras Minkevičius, min. veik.,  p. 21–22.

[18]Dar būta Kaune viešojo namo//10 centų, 1936, nr.1100, p. 4.

[19]J. Beleckas, min. veik,p. 149.

[20]G. Petkevičaitė – Bitė, Referatas skaitytas Lietuvos pirmame abolicionistų suvažiavime Kaune, 1921 m. gruodžio mėn. 28 d. //Lietuvos abolicionistas, Kaunas, 1922, nr. 1.

[21]J. Žilvitis, min. str.//Momentas,1928, nr. 7, p. 3.

[22]Ten pat.

[23]J. Beleckas, min. veik, p. 97–98.

[24] J. Žilvitis, min. str.//Momentas, nr. 7, p. 3.

[25]Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 2, p. 5–6.

[26]Lietuvos moterų organizacijų memorandumas ponui Ministeriui pirmininkui. LCVA, 1929, F. 923, ap. 1, b. 600, pav. 4.

[27]Kazimieras Knizikevičius. Odos ir venerinių ligų ambulatorija ir privatūs dermatovenerologai. In: Šiaulių medicinos istorija, Šiauliai, 2006, p.88.

[28] Dr. A. Šidlauskas, min. str.,p. 122–123.

[29]Kauno miesto gydytojų ir kitų medicines personal adresų knyga, Kaunas, 1928, p. 25.

[30] Dr. V. Juškys. Odos ir veneros ligų klinikos 1926 m. apyskaita//Medicina, 1926, nr. 5–7.

[31]1927–1928 Kauno adresų knyga, Kaunas, p. 99.

[32] Dr. V. Juškys,min. str., p. 296.

[33]Valstybinės Odos ir Veneros ligų ambulatorijos Kaune 1926 m. veikimo apyskaita// Medicina, 1926, nr. 11, p. 603.

[34]Ten pat.

[35]Visas Kaunas, Kaunas, 1932, p.64.

[36]Visas Kaunas, Kaunas, 1934–1935, p. 59–69.

[37]Valstybinės Odos ir Veneros ligų ambulatorijos Kaune 1926 m. veikimo apyskaita// Medicina, 1926, nr. 11, p. 606–607.

[38] Dr. V. Juškys, min. str., p. 294.

[39]Momentas, 1928, nr. 12, p. 6

[40]Ten pat, nr. 17, p. 4.

[41]Ten pat, nr. 18, p.6

[42]Mūsų  Momentas, 1937, nr. 27, p. 4.

[43]Šiaulių  naujienos, 1923, nr. 1, p. 5.

[44] Valstybinės gydytojų egzaminuojamosios komisijos veikimas. LCVA, F. 923, ap. 1, b.423, l. 16.

[45]Kultūros vertybių registras. Žiūrėta: 2024-07-01. Prieiga internetu: <https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/f4a5a9e3-2a5e-45bb-b025-01fae45264e1/true>.