Lituanistikos tyrimo ir studijų centras. Nuotrauka iš www.lithuanianresearch.org

Juozas Skirius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos mokslo tyrėjas, www.voruta.lt

Pasaulyje retai rasime tautą, kuri neturėtų savo išeivių užsienyje. Lietuvių tauta ne išimtis. Jos diaspora užsienyje savo istoriją jau skaičiuoja daugiau kaip 150 metų. Manoma, kad lietuvių emigrantų, kartu su jų palikuonimis (iki penktos-šeštos kartos), gali būti apie 4-5 milijonų žmonių. Didžiausias užsienio lietuvių telkinys įsikūręs Jungtinėse Amerikos Valstijose – skaičiuojama, kad 2017 metais galėjo gyventi netoli 1 milijono lietuvių[1]. Čikaga nuo seno vadinama JAV lietuvių sostinė, tai didžiausias miestas Ilinojaus valstijoje. Šioje valstijoje, pagal JAV 1980 m. surašymo duomenis, gyveno 112 410 lietuvių ir lietuvių kilmės amerikiečių[2].

Lietuvių išeivijos tarpe atsirasdavo žmonių, kurie suprato, kad reikia rinkti emigrantų veiklos palikimą – jų kultūros vertybes, be kurių nebus galima prisiminti užsienio lietuvių visuomeninės, kultūrinės ir ekonominės veiklos praeitį, parašyti lietuvių emigracijos istoriją. Be privačių kolekcionierių, kūrėsi ir specialios įstaigos, kaip Pasaulio lietuvių archyvas (toliau – PLA) Čikagoje, Amerikos lietuvių kultūros archyvas (toliau – ALKA) Putname, Stasio Balzeko (vyresniojo) įkurtas Lietuvių kultūros muziejus Čikagoje ir kt., kurios nuo seno kaupė lietuvių  kultūros vertybes. Emigrantų ir jų palikuonių tarpe buvo entuziastai, kurie leido knygas, lietuvišką enciklopediją, jubiliejinius leidinius, bet kompleksinių lietuvių išeivijos paveldo tyrinėjimų mes iki XX a. 9 dešimtmečio mes nepastebime.

Lietuvių išeivių organizacijos ilgai nekėlė uždavinio vykdyti lituanistinės medžiagos tyrinėjimo darbus ar aptarti bent kultūros vertybes, kaip lietuvių emigrantų įnašą į bendrą lietuvių tautos kultūrą, ir padaryti jas visuomenei prieinamas. Tačiau galimos mokslinės institucijos reikalai JAV lietuvių spaudoje kultūros ir mokslo atstovų buvo aptarinėjamos. Lūžis įvyko XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje – 9 dešimtmečio pradžioje, kai Čikagos lietuvių šviesuomenė skelbė, jog kuriamas Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (toliau – LTSC arba Centras). Tam įtakos galėjo turėti lenkų, ukrainiečių, čekų bei kitų tautų emigrantų sukurti ir jau veikiantys analogiški moksliniai institutai užsienio šalyse (JAV, Kanadoje ir kitur).

Šis svarbus lietuvių tautai reiškinys – bandymas išeivijoje vykdyti kompleksinius tyrimus – iki šiol nesulaukė platesnio mokslininkų dėmesio. Išimtis gali būti vienintelis mokslinis straipsnius apie LTSC įkūrimą ir jo pirmą veiklos etapą[3]. Taip pat ir LTSC vadovo dr. Roberto Vito straipsnis trumpai apibendrinantis LTSC veiklą, išskiriant organizacijos tris veiklos etapus[4]. O šiaip informacijos apie LTSC ir jo veiklą yra. Tai daugiausia Centro darbuotojų iniciatyva paskelbta nemažai straipsnių ir žinučių lietuvių periodinėje spaudoje, Centro leistuose vienkartiniuose leidiniuose ir lankstinukuose. Yra keli trumpi straipsneliai enciklopedijose. Medžiaga, galima sakyti, „išbarstyta“, kurią būtina surinkti ir apibendrinti, papildant dar neskelbtais dokumentais. Tame pačiame LTSC saugomas Pasaulio lietuvių archyvas, kur yra specialus LTSC fondas, apimantis keletą dėžių. Čia sukrauta dar neaprašyta medžiaga (dokumentai, korespondencija, nuotraukos, spaudos iškarpos ir kt.), atspindinti LTSC istoriją. Be to, Lietuvos konsulato Čikagoje fondo dėžėje (nr. 2A) yra byla nr. 21, kur surinkti dokumentai gana gerai parodo LTSC įsikūrimą ir pradinę Centro veiklą. Tuos dokumentus rinko Lietuvos garbės generalinė konsulė Juzė Daužvardienė (1904-1990), nes ji buvo ir LTSC Tarybos narė, dalyvaudavo posėdžiuose. Tenka pastebėti, kad Centras Lietuvos visuomenėje nėra plačiai žinomas, išskyrus lietuvių išeivijos tyrinėtojus, bibliotekų ir archyvų darbuotojus, kai kuriuos Lietuvos universitetų mokslininkus. O ką jau kalbėti apie užsieniečius, ypač užsienio mokslininkus, besidominčius lietuvių istorija ir kultūra. Jiems informacija apie LTSC yra būtina.

Straipsnio tikslas – atskleisti LTSC veiklos svarbą lietuvių kultūrai, išryškinant jos etapų specifiškumą. Siekiant tikslo, atkreipti dėmesį į tokio Centro būtinumą ir keliamus jam uždavinius; aptarti įsikūrimo sąlygas ir šios įstaigos darbuotojų motyvaciją; išryškinti veiklos kryptis ir ryšius su Lietuvos mokslo įstaigomis, Lietuvos ir užsienio mokslininkais; pasvarstyti LTSC perspektyvos klausimu.

LTSC idėjos atsiradimas ir realizavimas

Skiepijant jaunuomenei lietuvybę svetimoje žemėje, reikšmingą vaidmenį suvaidino JAV lietuviai vienuoliai – tėvai jėzuitai. Norėdami plėtoti ir geriau koordinuoti savo veiklą, jie lietuvių emigrantų aukomis 1957-1966 metais Čikagoje pastatė didelį Jaunimo centro (toliau – JC) kompleksą, šalia Marquette Park‘o. Šiame puikiai įrengtame JC įsikūrė daug įvairių visuomeninių organizacijų. Buvo pažymima, kad tuo metu JC patalpomis naudojosi 42 lietuvių draugijos ir „kasmet per Jaunimo Centrą pereina apie 100.000 lietuvių“[5]. Vėliau daugumas organizacijų, veikusiu JC, buvo sujungtos į bendrą koordinacinę struktūrą – į stambų mokslo ir kultūros vienetą – LTSC. Tokiu būdu sąmoningai Centras buvo patalpintas JC, kur vyko pagrindiniai Čikagos ir jos apylinkių lietuvių renginiai, kur lankėsi gausus kiekis lietuvių ir jų draugai amerikiečiai.

Mintis įsteigti LTSC kilo per tradicinį, rengiamą kas ketvirtus metus, užsienio lietuvių IV Mokslo ir kultūros simpoziumą 1981 m. lapkričio 25-29 d. Čikagoje. Pagrindinė simpoziumo tema – Lietuvių emigrantų įnašas į mokslą. Pranešimuose užsiminta apie lietuvių išeivijos kultūrinio gyvenimo rūpesčius. Pasaulio lietuvių bendruomenės[6] (toliau – PLB) pirmininkas Vytautas Kamantas (1930-2012) kalbėjo apie lietuvį mokslininką savoje bendruomenėje, priminė lietuvių diasporos siekius: išlaikyti ir ugdyti lietuvybę, siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo[7]. Šis renginys akivaizdžiai rodė lietuvių emigrantų ir jų palikuonių mokslinį potencialą, kuri galima būtų panaudoti tautos reikalams.

Be to, LTSC būtinumą išprovokavo gauta informacija, jog iš JAV universitetų ir viešųjų bibliotekų išmetami įvairūs seni ir net reti lietuviški (ne tik lietuviški) leidiniai, kurie yra arba mikrofilmuoti, arba nebesaugomi dėl lėšų trūkumo. Tokia nemaloni informacija sujudino lietuvių diasporos kultūros elitą. Pedagoginio lituanistikos instituto (toliau – PLI), įsikūrusio JC,  rektorius prof. Jonas Račkauskas (1942-2018) suformulavo principą, kurį nuolat teko kalti užsienio lietuviams į galvą: „Jeigu mūsų kultūrinės vertybės bus išsaugotos, tai jos bus išsaugotos tik lietuvių“[8]. Taigi, buvo duota suprasti, kad be pačių lietuvių niekas už juos nepasirūpins lietuviškos kultūros reliktų išsaugojimu emigracijoje.

1982 m. sausio 6 d. JAV lietuvių dienraštis Draugas (įsteigtas dar 1909 m.) paskelbė straipsnį apie būtinumą išlaikyti ir plėsti savo kultūrą, kuri reikalinga tautos laisvės kovai, ypač išeivijoje[9]. Tai ko gero ir buvo pretekstas lietuvių diasporos intelektualams imtis veiklos. Sausio 9 d. grupė iniciatorių (prof. J. Račkauskas, dr. Vytenis B. Damušis, teisės istorikas Jonas Dainauskas, PLA direktorius Česlovas Grincevičius, kunigas Vaclovas Gutauskas, kolekcininkas Bronius Kviklys ir prof. Tomas Remeikis) susirinko į pirmąjį posėdį JC Čikagoje aptarti pagrindinių organizacinių klausimų, nubrėžti LTSC statuso gaires. Spaudoje buvo paskelbta, kad įkurta nauja institucija – LTSC, juridiškai įregistruotas Ilinojaus valstijos sostinėje Springfilde, kaip visuomeninė, pelno nesiekianti organizacija. Paskelbtas ir naujos institucijos tikslas – „rinkti įvairią lituanistinę medžiagą – knygas, žurnalus, laikraščius, studijas, dokumentus, nuotraukas iš lietuvių gyvenimo bei veiklos ir kitus lituanistikos dalykus, turinčius istorinės reikšmės; globoti minėtų dalykų rinkėjus – kolekcionierius, budėti ir žiūrėti, kad nepražūtų vertinga lituanistinė medžiaga, paruošti ją mokslinėms studijoms ir sudaryti reikiamas sąlygas norintiems ja pasinaudoti, atlikti įvairius mokslinio tyrimo darbus“[10].

Oficialiai LTSC įsteigtas 1982 m. sausio 11 d. ir sudaryta laikina Centro taryba, kurios pirmininku tapo prof. J. Račkauskas. Spalio 9 d. Tarybos posėdyje numatyta į Centro tarybą kviesti įtakingų organizacijų atstovus: iš Pasaulio lietuvių bendruomenės, JAV lietuvių bendruomenės, Lietuvos diplomatinės tarnybos, Pedagoginio lituanistikos instituto, Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Tėvų jėzuitų. Parengta LTSC valdymo struktūra bei patvirtintas Centro statutas[11]. Centrui oficialiai buvo numatyti tokie veiklos tikslai: (1) Suburti visas dabartines mokslines organizacijas arba institucijas (Pedagoginis lituanistikos institutas, Pasaulio lietuvių archyvas, Žilevičiaus muzikologijos archyvas, Lietuvių foto archyvas, Laisvės kovų muziejus, Ekonomikos studijų centras, Lietuvių istorikų draugija, Profesorių draugija ir t.t.) į vieną centrinį vienetą. (2) Kultūrines vertybes išsaugoti, sutvarkyti ir apsaugoti. (3) Įtraukti jaunimą į lituanistinį darbą. (4) Įkurti pagrindinius vienetus: a) Krašto studijos ir tyrimai, b) Visuomenės studijos ir tyrimai, c) Istorijos studijos ir tyrimai, d) Kultūros studijos ir tyrimai. (5) Pasamdyti bent po vieną mokslininką kiekvienam vienetui[12]. Taigi numatyta ne tik rinkti informaciją, bet ir jos pagrindu rengti mokslines studijas ir visuomenėje skleisti tyrimų darbo rezultatus. Tiesa, Centro laukė dar keletas neatidėliotinų darbų: reikėjo užbaigti rengti LTSC teisinius pagrindus; naujai organizacijai surasti tinkamas patalpas; pradėti telkti lituanistinę medžiagą ir surasti reikiamų lėšų visam numatytam darbui finansuoti. Būtina pastebėti, kad pinigai buvo svarbiausias Centro tarybos rūpestis. Deja jų trūkumas stabdė numatytų planų greitą įgyvendinimą[13].

Pirmiausia buvo sprendžiamas LTSC patalpų klausimas. Kunigas V. Gutauskas vedė derybas su vienuoliais jėzuitais dėl pirmų 6 kambarių Jaunimo centre. 1983 m. pabaigoje Centras jau turėjo 13 kambarių, kur buvo patalpinta biblioteka, archyvas, periodiniai rinkiniai; buvo įjungti PLI, PLA, J. Žilevičiaus muzikologijos ir kiti archyvai. Centras jau turėjo per 100 istorinių žemėlapių ir gausų kiekį muziejinių eksponatų. Centro veiklą parėmė Tėvai jėzuitai (patalpų nuomos mokesčiu), prisidėjo Lietuvių fondas, buvo renkamos ir aukos.

Vienas iš Centro darbuotojų, dr. Augustinas Idzelis (1942-2018), komentavo ir naujos institucijos propagandinę reikšmę: „Mes taip pat turime skleisti informaciją apie Lietuvą laisvam pasauliui (…). Faktai, kurie atspindi okupuotos Lietuvos tikrovę, tampa svarbus ginklas ne tik Lietuvos laisvinimo darbe, bet taip pat ir bendroje ideologinėje kovoje tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos (…). Atsižvelgiant į Sovietų pastangas slėpti ir iškraipyti okupuotos Lietuvos tikrovę, mokslinė analizė tampa svarbia priemone atskleisti tikrą Lietuvos padėtį. Jo nuomone, tyrimo rezultatų skleidimas – tai mokslinių monografijų anglų kalba leidimas, dalyvavimas mokslinėse konferencijos bei skleidžiant publicistinio pobūdžio straipsnius JAV leidiniuose[14]. Visa tai buvo daroma, nors lietuvių mokslininkų išeivijoje pajėgus nebuvo gausios.

Lietuvos garbės generalinė konsulė J. Daužvardienė Čikagoje, susipažinusi su pradėjusiu veikti LTSC, rašė, kad Centras „man sudarė gerą, rimtą įspūdį. Jam vadovauja JAV mokslus baigę profesoriai-daktarai, susipažinę su JAV mokslo, tyrimo ir technologijos įstaigų vedimu ir įrengimu. Jie yra pasiryžę pritaikyti naujausią metodiką Tyrimo Centrui“[15].

LTSC veikla jos pirmame etape (iki 1990 m.)

Pirmajame etape daugiausia dėmesio buvo kreipiama į LTSC plėtimą ir stiprinimą. 1984 m. spalio 12 d. LTSC pirmininkas prof. J. Račkauskas ir muzikologas Juozas Kreivėnas pasirašė susitarimą, pagal kurį jis padovanojo savo sukaupta muzikologijos rinkinį, pavadintą Lietuviškos muzikos biblioteką. Jo rinkiniai 1986 m. buvo prijungti prie prof. J. Žilevičiaus archyvo ir taip atsirado garsus Žilevičiaus-Kreivėno lietuvių muzikologijos archyvas – didžiausias lietuvių muzikologijos archyvas laisvajame pasaulyje[16]. 1988 m. JC buvo atidarytas Medicinos muziejus, pavaldus Centrui. Tai vienintelis toks lietuvių muziejus užsienyje, kuriame saugomas gausus retų medicinos knygų rinkinys, dokumentai, fotonuotraukos, medicinos instrumentai, senų vaistų pavyzdžiai. Muziejų globojo ir rėmė dr. Milda Budrienė (1916-2008). 1989 m. balandžio 23 d. Centre buvo atidarytas Lietuvių muziejus. Ekspozicijoje, susidedančioje iš 26 stendų (audimo staklės, lietuvių parapijų vėliavos, Lietuvos kariuomenė, tikyba Lietuvoje, M.K. Čiurlionis, Lietuvos valiuta ir monetos, plakatai, lietuvių tautiniai darbužiai, metalinės kaltos saulutės ir kt.), pateikta medžiaga atspindėjo Lietuvos praeitį ir lietuvių diasporą bei jos veiklą[17]. Tokia sklaida, orientuota ir į JAV visuomenę, skatino Lietuvoje jau 1988-1990 metais vykstantis tautinis išsivaduojamasis judėjimas.

1987-1988 m. LTSC gavo saugoti lietuvių vienuolių – Tėvų marijonų kolegijos Marianapolyje (Thomson, CT) lietuviškų leidinių biblioteką (maždaug 15 000 knygų) ir tuo pačiu iš ten pavyko parsivežti unikalų ir gausų JAV lietuvių katalikų tarybos (Amerikos lietuvių tautos tarybos) veiklos 1914-1920 m. archyvą[18]. Tai, kiek mums žinoma, vienintelis toks kompaktiškas, gerai atspindintis JAV lietuvių politinę-propagandinę veiklą dokumentų rinkinys, išlikęs iki mūsų dienų. Juo, kaip unikumu, Centro darbuotojai pagrįstai gali didžiuotis, kaip didžiuojasi Vokietijos lietuvių DP stovyklų 1944-1951 m., Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos nuo 1947 m., Lietuvos konsulato Čikagoje, Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo[19], Leonardo Šimučio (1892-1975)[20] asmeniniu archyvo ir kitais gausiais PLA dokumentiniais fondais. Be kurių neįmanoma apsieiti atliekant lietuvių išeivijos istorijos tyrimus.

Iki 1990 m. Centras išleido dešimt leidinių, tokių kaip dokumentų rinkinį Vengeance on the Run (redaguota dr. Sauliaus Sužiedelio), Lietuvių istorikų draugija baigė spausdinti laikraščio Varpas 1889-1905 metais numerius (penki tomai, per 3 200 puslapių). Išleido prof. dr. William Urban knyga The Samogitian Crusade bei Kazimiero V. Baltramaičio dar 1934 m. parengtą Bibliography of the Lithuanian People ir kt. LTSC kartu su Center for Research Libraries Chicago užbaigė projektą – mikrofilmavo laikraščių Draugas ir Sandara komplektus. Centras, paremdamas lietuvių disidentus, į savo mokslo bendradarbių gretas įtraukė dr. Kazį Ėringį, dr. Vytautą Skuodį ir dr. Algirdą Stankevičių. Prasidėjus Lietuvos atgimimui LTSC darbuotojai, ypač prof. J. Račkauskas ir dr. R. Vitas, Lietuvos klausimu pasisakydavo per JAV TV kanalus, radiją, duodavo interviu JAV spaudai[21].

1990 m. LTSC jau veikė net 25 JC kambariuose, kuriuos nuomavo. Centras jungė 12 padalinių skėtiniu principu. Tuo metu Centro biblioteka turėjo sukaupusi daugiau nei 100 000 lituanistinių knygų ir 1 500 pavadinimų periodikos rinkinių. Skirtingai nuo kitų lietuvių diasporos kultūros centrų, (kurie priklauso ar privatiems asmenims, kaip Balzeko muziejus Čikagoje, ar nuo ideologinės grupės, kaip ALKA Putname, globojama katalikų organizacijų), LTS Centrą globoja JAV lietuvių bendruomenė ir remia Lietuvių fondas. Galima sakyti, kad tai yra visos lietuvių diasporos institucija, kuri prisideda prie lietuvybės platinimo užsienio lietuvių tarpe ir už jos ribų[22].  LTSC tapo didžiausia užsienio lietuvių mokslo organizacija ir archyvų telkinys Vakaruose, tapęs patraukliu objektu mokslininkams ir tyrinėtojams ne tik iš JAV, bet ir iš tolimesnių kraštų, o vėliau ir iš Lietuvos, jai tapus nepriklausoma[23]. Tuo metu jau prasideda antras LTSC veiklos etapas – ryšių mezgimas su Lietuvos mokslo įstaigomis ir mokslininkais.

LTSC antrasis veiklos etapas (1990-2020 m.)

Jeigu pirmame etape Centras dar tik formavosi: plėtė savo struktūrą ir gausino fondus, telkė mokslinį ir informacinį potencialą, buvo diskutuojama mokslinių tyrimų temų parinkimo klausimais. Tai antrajame laikotarpyje nuo 1990 m. Centras gavo galimybę atsiskleisti pilnumoje ir įrodyti, kad ne veltui buvo padėtos užsienio lietuvių pastangos kuriant šį lituanistinį vienetą.  Mat ši mokslo įstaiga suvaidino svarbų vaidmenį, įnešdama reikšmingą indėlį į atkurtos nepriklausomos Lietuvos mokslo ir švietimo kokybės sustiprinimą, ypač pirmame dešimtmetyje.

Centras buvo viena iš pirmųjų lietuvių organizacijų tuojau audringai įsiliejusi į pagalbą savo senajai Tėvynei po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. Ryškiausia pirminė pagalba – tai siunčiama į Lietuvos bibliotekas, pildant jų fondus, vakarietiška mokslinė literatūra ir emigrantų išleistas knygas, laikraščių ir žurnalų komplektus. Reikia priminti, kad to labai trūko Lietuvoje arba nebuvo laisvai prieinama. Nuo pat susikūrimo pradžios LTSC rinko lietuvių diasporos leistas knygas bei periodiką. Turėjo įsteigęs taip vadinamas dublikatų patalpas, nes lietuviai nuolat perduodavo Centrui savo sukauptas knygas, žurnalus ir laikraščius. Ir visa tai reikėjo saugoti. Žinome, kad jau nuo 1988 m. LTSC vadovo prof. Jono Račkausko iniciatyva buvo siunčiamos knygos pašto maišuose į Lietuvos mokslo įstaigas. O 1990 m. vasarą prof. J. Račkauskas susitarė su Martyno Mažvydo vardo valstybinės bibliotekos Vilniuje vadovybe siųsti knygas bibliotekai, kuri įsipareigojo gautas knygas paskirstyti kitoms Lietuvos bibliotekoms. Tuo tikslu tarp Čikagos lietuvių buvo paskelbtas knygų rinkimas, vadinamas vajus, su lozungu „Knygos Lietuvai“. To rezultate 1990 m. rudenį į Lietuvą buvo išsiųsti trys konteineriai, prikrauti ne tik knygų ir periodikos, bet ir išeivių menininkų darbų, padovanotų Lietuvos Dailės muziejui. (Transporto išlaidas dengė JAV lietuvių bendruomenė ir Lietuvių katalikų religinė šalpa[24]). Lietuvos bibliotekos tuo metu gavo apie 200.000 knygų, kurių apytikrė vertė siekė 800.000 dolerių[25]. Tuo darbas nesibaigė, ir toliau buvo skelbiami knygų rinkimo vajai. LTSC darbuotojai pagrįstai didžiuojasi, kad jų iniciatyva (renkant, pakuojant ir pakraunant konteinerius) į Lietuvą iškeliavo 9 konteineriai su beveik 1,5 milijono knygų, kurias suaukojo JAV lietuviai ir JAV mokslinės įstaigos. Tai leido ne tik greitai papildyti bibliotekų fondus, sukomplektuoti išsamesnę lituanistinę kolekciją, bet ir aprūpinti reikiama literatūra Lietuvos mokslininkus bei studentus[26]. Leidinių siuntimas, aišku jau nebe tokiais kiekiais, vyksta ir toliau. Centras iki šiol reaguoja į užklausas ir pageidavimus.

Vienas iš svarbiausių LTSC veiklos krypčių – glaudus bendradarbiavimas su mokslininkais, pagrinde iš Lietuvos. Tai galima pastebėti ir Centro vadovybės oficialiuose pasisakymuose bei spaudos straipsniuose. Be to, Centro vadovybė, suprasdama Lietuvos mokslininkų nelengvą materialinę-finansinę padėtį, ypač pirmame dešimtmetyje, sudarydavo jiems palankias darbo ir buitinės sąlygos (t.y. nemokamas apgyvendinimas, maitinimas, dokumentų kopijavimas; knygų ir kopijų siuntimo paštu apmokėjimas ir pan.). Visa tai lengvino mokslininkų pastangas dirbant su archyvine medžiaga, literatūra ir eksponatais. Jeigu to nebūtų buvę, tai dalis tų mokslininkų, kurie buvo atvykę, ko gero nebūtų išgalėję pilniau atlikti užsibrėžtus darbus Centre. Taigi, per trisdešimt paskutinių metų Lietuvos mokslininkai – lietuvių išeivijos istorijos tyrėjai jau yra atlikę didžiulės apimties tiriamąjį darbą, publikuojant straipsnius ir monografijas, ginant disertacijas, dalyvaujant konferencijose. Jų pateikta produkcija daugiau ar mažiau atspindi panaudotą medžiagą ir iš LTSC archyvų fondų.

Reikia pasakyti, kad LTSC vadovybė nuo pat pradžių laikėsi liberalių pažiūrų į atvykstančius. Centras buvo ir yra atviras JAV lietuvių ir amerikiečių visuomenei bei svečiams iš užsienio. Prof.  J. Račkauskas sakė, kad „LTSC yra ne politinė organizacija. Mes priimame visus: krikščionis, bedievius (…) Priimame tuos, kurie nori prisidėti prie Tyrimų centro veiklos“[27]. Kiek tyrinėtojų jau yra aplankę LTSC, tikslios statistikos dar nėra pateikta. Skaičiai gana įvairuoja. Pasiremiant LTSC Tarybos pirmininko dr. Roberto Vito 2022  m. pateiktais duomenimis, nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, t. y. nuo 1990 m., daugiau kaip 900 įvairių darbuotojų iš Lietuvos yra dirbę LTSC: katalogavo, tvarkė archyvus, stažavosi ar kitaip talkininkavo[28]. Čia pagrinde kalbama apie Centro talkininkus. Kadangi LTSC vadovybė turi sudariusi sutartis su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Lietuvos archyvais ir kitomis mokslo įstaigomis – tai tarp jų vyksta nuolatinis konkretus bendradarbiavimas: iš Lietuvos atvyksta bibliotekininkai ir archyvarai, kurie padeda tvarkyti bibliotekos ir archyvų fondus, skenuoja dokumentus ir pan.

Atvykę mokslininkai, taip pat prisideda tvarkant fondus, kuriuos jie tyrinėja. Tai yra nerašyta Centro taisyklė. Tuo pačiu tai tam tikra Centrui kompensacija už mokslininkams  sudarytas palankias buitines sąlygas. Yra užsimenama, kad daugiau kaip 100 mokslininkų (deja, taip pat kol kas tiksliai nėra suskaičiuota) rinko medžiagą savo moksliniams darbams: disertacijoms, straipsniams ir monografijoms. Mokslininkus, ne tik iš Lietuvos, domina gausus savo dokumentais Pasaulio lietuvių archyvas (toliau – PLA), įkurtas dar 1946 m. Tai didžiausias lietuvių archyvas už Lietuvos ribų. Priskaičiuojama jame virš 1 milijono dokumentų. O kur dar gausus J. Žilevičiaus-J. Kreivėno muzikologijos archyvas, be kurio neapsieina lietuvių diasporos kultūros tyrinėtojai. R. Vitas sako: „Jei mes neturėtume tų pagrindinių ir antrinių šaltinių, tos studijos nebūtų pasirodžiusios, ir mūsų, lietuvių diasporos, vieta Vakarų moksliniame pasaulyje, mūsų vaidmuo būtų daug mažesnis“[29]. Išeivijai skirtos studijos, straipsniai, manau, būtų pasirodę, gal ir ne visi, bet tikrai ne taip gausiai dokumentuoti, kaip dabar panaudojant PLA ir kitų archyvų saugomą medžiagą. Pilnai tenka pritarti R. Vito išsakytai minčiai, jog šį surinkta ne tik Čikagoje, bet ir iš įvairių JAV vietovių istorinė medžiaga, jeigu ne LTSC, būtų negrįžtamai mūsų tautai prarasta, sunaikinta (nepaslaptins, kad tokią patirtį ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų diasporos turi).

Įvairiausi išeivijos archyvai ir toliau pildo Centro patalpas. LTSC Tarybos posėdžiuose nuolat buvo ir yra pabrėžiamas archyvų išsaugojimo būtinumas ir tuo pačiu keliama paramos archyvams svarba. Džiugu, kad tuo yra  suinteresuota ir JAV lietuvių bendruomenė. Pavyzdžiui 2010 m. rugsėjo 11 d. įvykusiame Tarybos posėdyje JAV LB Kraštų valdybos pirmininkas Vytas Maciūnas aiškiai pasakė, kad „archyvų išsaugojimas yra vienas svarbiausių JAV LB veiklos užmojų“[30]. Buvo duota suprasti, kad ir toliau JAV lietuvių bendruomenė prisidės ir ieškos galimybių padėti archyvams.

Kita svarbi Centro veiklos kryptis – leidžiamos mokslininkų knygos ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis, ir taip pat tokiu būdu skleidžiama žinia apie Lietuvą ir lietuvių išeivija. Pagal paskutinius duomenis, LTSC per savo gyvavimo laikotarpį išleido 54 knygas. Dominuoja autoriai iš Lietuvos. Trečdalis knygų išleista anglų kalbą, kurios, anot Centro vadovų, yra paklausios. Be to, publikuojasi ir žymus JAV autoriai. Kaip pavyzdys nurodomas vienas jų – tai prof. dr. William Urban (Monmouth koledžas), pasaulinio masto istorikas, viduramžių tyrinėtojas. Jo knyga Tannenberg and After ( Žalgirio mūšį 1410 m. ir jo reikšmę) buvo išleista 2001 m. ir buvo pripažinta kaip viena iš 30 geriausių mokslinių istorinių veikalų pasaulyje tais metais[31]. Vėliau buvo išversta į lietuvių kalbą Lietuvoje. Knygos ne tik garsina Lietuvą, lietuvius, bet tai ir nedidelės pajamos Centrui.

Taip pat LTSC, siekdamas plačiau JAV visuomenei pristatyti turimus archyvus ir eksponatus, ruošia įvairias parodas. Jos turi ir tam tikrą politinį kontekstą. Pavyzdžiui dar 1990 m. pradžioje LTSC parengė parodą, skirtą Lietuvos antrajam prezidentui Aleksandrui Stulginskiui (1885-1969). To meto spaudoje buvo rašoma: „Kai Lietuvoj šiuo metu vyksta tautinis atgimimas, kai tauta visomis jėgomis kovoja už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, labai pravartu semtis stiprybės iš praeities, kaip mūsų himnas sako (…) Parodos tikslas yra Lietuvos valstybingumo istorijos pažinimas ir tautinės, valstybinės sąmonės ugdymas okupacijoje, tremtyje, išeivijoje augusiam mūsų jaunimui ir visiems vyresniems“[32]. Parodos dublikatą vasario 16 d.  prof. J. Račkausko atgabeno į Vilnių ir perdavė Lietuvos etnografiniam muziejui. Ši paroda buvo surengta didesnėse lietuvių kolonijose JAV ir Kanadoje. Taigi, kartas nuo karto Centras ruošia progines parodas Čiurlionio galerijos patalpose, tokias kaip Amerikos lietuvių Tautinių šokių šventės, Lietuviai DP Vokietijoje, Lietuvos konsulato Čikagoje 90-metis, Šiaurės Amerikos lietuvių sportinė veikla ir kt. Jos viešinamos ir internetinėje svetainėje. Pristatomi parodose ir retesnio pobūdžio eksponatai, saugomi LTSC archyvų ir muziejų fonduose.

Jau keli metai vykdomas platus projektas, Centrui bendradarbiaujant su laikraščiu Draugas, – skenuojama ir fotografuojama lietuvių išeivių spaudą, ją įkeliant į internetą. Tokiu būdu ne tik išsaugoma užsienio lietuvių periodika, bet ir padaryta labiau prieinama tyrinėtojams. Centro vadovybė rimtai nusiteikusi skenuoti ir skaitmeninti visą turimą dokumentinę, garso ir vaizdo medžiagą, kad mokslininkai ir šiaip mėgėjai galėtų iš bet kurios pasaulio vietos prieiti prie reikalingų istorinių dokumentų ir atlikti savo tyrimus[33]. Darbai pradėti. Patys Centro vadovai pripažįsta, kad tai yra ir bus svarbiausia LTSC ateities veikla[34]. Nuo šio proceso pradžios galima būtų kalbėti apie Centro trečiąjį veiklos etapą. Tiesa, LTSC Tarybos pirmininkas dr. Robertas Vitas kalba, jog trečiasis laikotarpis prasideda, nuo 2018 m. kai pradėta perkelti Centro archyvus iš Čikagos į Lemontą, į nupirktas naujas patalpas. 2021 m. spalio 24 d. buvo oficialiai atidarytas Centras. Patalpos labiau pritaikytos archyvams ir bibliotekai, daugiau erdvės būsimoms naujoms kolekcijoms. Viena iš įvardintų perkėlimo priežasčių – tai, kad Lemonte gyvena daug lietuvių, kurių tarpe yra savanorių norinčių padėti tvarkyti archyvus[35]. Centro vadovybė savo darbus numato plėsti ir toliau. Įdomu pastebėti, kad minėti platūs skenavimo darbai praktiškai sutampa su Centro perkėlimu į Lemontą laikotarpiu. Tačiau, reikia tikėtis, kad ateitis aiškiau apibrėš LTSC veiklos etapus.

Atkreiptinas dėmesys, kad Centras naujose patalpose įvardintas trumpesniu pavadinimu, kaip Lituanistikos tyrimų centras. Daugumai mūsų tai nėra įprasta ir intuityviai vis vien kalbame kaip apie LTSC (net ir JAV lietuvių laikraščiai dar „nepersitvarkė“). Paklaustas dr. R. Vitas atsakė, kad jau ir anksčiau jautė, kad per ilgas organizacijos pavadinimas. Be to, anot R. Vito, „kas tyrinėja, tas ir studijuoja (…) Galvojam, jog research arba tyrimas, tai žodis, kuris apima tą visą mokslinę veiklą“ (R.Vito 2023 m. kovo 9 d, 8:50 žinutė/messinger/ J.Skiriui). Su tuo tenka sutikti. Be to, man atrodo, kad pavadinime žodis studijos turėjo prasmės iki tol, kol veikė Pedagoginis lituanistikos institutas, kuris ruošė iš lietuvių išeivijos tarpo mokytojus šeštadieninėms mokykloms. Instituto studentai ruošdamiesi užsiėmimams atlikdavo tam tikras studijas – naudojosi sukaupta literatūra ir muziejų eksponatais. Panaikinus Pedagoginį lituanistikos institutą, išnyko ir instituto studentų studijos.

Platesnis Centro žinomumas ir informacijos apie jį sklaida įvyko kai 2003 m. internete startavo lietuvių ir anglų kalbomis tinklapis – http://www.lithuanianresearch-arch.org/ – LTSC internetinė svetainė. Svetainėje yra pristatomi visi LTSC padaliniai ir jų veikla. PLA skiltyje jau galima rasti 2300 turimų periodikos rinkinių katalogą; palaipsniui keliami saugomų knygų, archyvo personalijų bei organizacijų sąrašai. Tinklalapyje atsirado Centro naujienų skyrius, kuris atnaujinamas kas mėnesį[36]. Tai svarbu buvo ir yra Centrui ne tik pristatyti save, bet ir mokslininkams, kurie dabar gali iš savo namų sužinoti ką turi savo fonduose ši mokslinė įstaiga.

Vertinant LTSC veiklos antrąjį etapą – tai Centro ryškus ir betarpiškas ryšys su Lietuva, jos mokslo ir kultūros įstaigomis. Nors savo svarba Centras bando balansuoti tarp Lietuvos, lietuvių diasporos ir užsieniečių interesantų, bet vis dėl to Lietuvos faktorius yra  reikšmingesnis. Galima būtų labai paprastai formuluoti taip – Centras yra svarbus Lietuvai, bet Lietuva Centro veiklai ryškesnė savo svarba. Bent kol kas.

LTSC, vykdydamas kultūrinę ir lietuvybės platinimo misiją, susiduria su kai kuriais sunkumais: tai finansų ne perteklius, Centro darbuotojų trūkumas, patalpų stoka. Problemos sprendžiamos, padedant ne tik užsienio lietuvių organizacijoms ir pavieniams entuziastams, bet ir talka, ar net finansais iš Lietuvos.

Išvados

1. Anksčiau ar vėliau tokios mokslo įstaigos kaip Lituanistikos tyrimo ir studijų centras Čikagoje, kuris koordinuotų reikšmingus lituanistinius tyrimus, atsiradimas lietuvių diasporoje buvo neišvengiamas. Užsienio lietuvių mokslo elitą kurti LTSC paskatino XX a. 8 dešimtmetyje nepalankūs lietuviams vykę politiniai procesai JAV bei nykstantis diasporos kultūrinis paveldas.

2. Reikėjo ne tik kaupti, registruoti ir saugoti, bet ir tirti lietuvių diasporos kultūrinį paveldą – lietuviško identiteto garantą. Jaunimo centre 1982 m. įkurtas LTSC savo pirmame veiklos etape skėtiniu principu apjungė biblioteką, archyvą, muziejus, draugijas ir kt. (12 institucijų) – sukaupė mokslinę informaciją; numatė įtraukti mokslinio intelektualo potencialą; įgijo garantuotą, nuolatinį, nors ir nepakankamą, finansavimą. Centro darbuotojai, didžioji jų dauguma, dirbo ir dirba savanoriškais pagrindais.

3. Iki 1990 m. Centras plėtė struktūrą, patalpas, telkė informacinį potencialą, diskutavo mokslinių temų parinkimo ir jaunimo įtraukimo į istorijos studijas klausimais. Pavyko sukurti bazę, kurią lankė pasaulio mokslininkai, atliekantys lituanistinius tyrimus, kuri propagavo lietuvybę diasporos tarpe. Pirmame veiklos etape Centras parengė ir išleido 10 leidinių (dalis jų anglų k.), skirtų lituanistikai.

4. Antras Centro veiklos etapas – glaudūs ir platūs ryšiai su Lietuvos mokslo įstaigomis, bibliotekomis, archyvais ir mokslininkais. Renkama ir gabenama į Lietuvos universitetus, mokslo įstaigas ir bibliotekas joms trūkstama Vakaruose leistą literatūrą bei periodiką. Iš Lietuvos, kaip talkininkai ir tyrėjai, atvyko į LTSC per 900 bibliotekininkų, archyvarų ir mokslininkų.

5. Dėmesys skiriamas Lietuvos ir užsienio mokslininkų leidinių parengimui ir publikavimui. Iš viso Centre yra išleista 54 knygos (trečdalis anglų k.). LTSC, savo eksponatų pagalba, rengia ir viešina progines parodas. Pradėtas lietuvių diasporos spaudos ir saugomų istorinių dokumentų skenavimo ir mikrofilmavimo projektas, kuris fiksuoja naują LTSC veiklos etapą. Toliau išlieka lietuvių diasporos paveldo rinkimas ir saugojimas, ryšių su užsienio mokslininkai palaikymas, turimų kultūros vertybių sklaida lietuvių ir užsieniečių tarpe. 2021 m. Centro perkėlimas į Lemontą padės spręsti patalpų ir talkininkų, dalinai ir finansų trūkumo klausimą.

Šaltiniai

Juozas Skirius. The Lithuanian Research and Studies Center: Establishment of the Lithuanian Diaspora Research Institution in Chicago and its Activities from 1982 to 2022.  Trimarium: The History and Literature of Central and Eastern European Countries. 2023, No. 4, p. 175-194 https://ojs.trimarium.info/trimarium/index?fbclid=IwAR0EeCD3k3wtRBV9KchSGTydiAlA1aT__RMo9cfLypN3vYM2vv94GPVNIy0

[1] Skirius, Juozas. JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918-2018 metais. Vilnius: Savas takas, 2018, p. 30-32.

[2] Adomėnas, Antanas. Lietuvių diaspora. Nuo Karaliaučiaus iki Čikagos. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 274.

[3] Skirius, Juozas. Lietuvių išeivijos mokslinės įstaigos įkūrimas Čikagoje XX a. pabaigoje (Lituanistikos tyrimų ir studijų centro veiklos pradžia). Oikos. 2018, nr. 2 (26), p. 77-88.

[4] Robertas, Vitas. The Significance of the Lithuanian Research and Studies Center and Science in the Life of Lithuanians in Emigrations. Lithuania. 2022, vol. 68:2, p. 79-90.

[5] Čikagos jaunimo centras 1957-1967. Čikaga: išleido Lietuviai tėvai jėzuitai, 1968 [puslapiai nenurodomi].

[6] Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, pabėgusių lietuvių iš Lietuvos tarpe, pradėta tautiniu pagrindu kurti organizacija – Pasaulio lietuvių bendruomenė, turėjusi vienyti visus pasaulio lietuvius, siekiant išlaikyti lietuvybę. PLB veikia nuo 1949 m. ir šiuo metu turi 47 bendruomenes įvairiose pasaulio šalyse.

[7] J.P. Mokslo ir kultūros simpoziumo užbaiga. Draugas (JAV). 1981, gruodžio 1, nr. 279, p. 6.

[8] „Savo kultūrines vertybes teišsaugosime mes patys…“. Draugas/Mokslas, menas, literatūra/ (JAV). 1985, sausio 5, nr. 3 (1), p. 1.

[9] Miškinis, Jonas. Lietuvių tautinė kultūra nemari. Savą kultūrą reikia išlaikyti ir plėsti. Draugas. 1982, sausio 6, nr. 5, p. 3.

[10] Lituanistinis tyrimo ir studijų centras. Draugas. 1982, sausio 14, nr. 11, p. 6.

[11] 1982 10 22 LTSC Tarybos pirmininko dr. J.Račkausko laiškas konsulei J.Daužvardienei. LTSC/PLA, f. Lietuvos konsulatas Čikagoje, d. 2A, b. 21 (Lietuvių tyrimo centras), l.n.

[12] LTS centras – organizacija ir tikslai. Ten pat.

[13] Skirius, Juozas. Lietuvių išeivijos mokslinės įstaigos įkūrimas Čikagoje XX a. pabaigoje (Lituanistikos tyrimų ir studijų centro veiklos pradžia). Oikos. 2018, nr. 2 (26), p. 82.

[14] Idzelis, Augustinas. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras – tikslai ir uždaviniai. Draugas/Mokslas, menas, literatūra/ (JAV). 1983, lapkričio 19, nr. 230 (41), p. 3.

[15] 1983 11 08 J.Daužvardienės Pro Memoria Lietuvos diploimatinei tarnybai nuorašas. LTSC/PLA, f. Lietuvos konsulatas Čikagoje, d. 2A, b. 21 (Lietuvių tyrimo centras), l.n.

[16] 1984 10 12 J.Kreivėno ir J.Račkausko susitarimas. Ten pat.

[17] Lituanistikos tyrimo ir studijų centras 1982-2008. Chicago:Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, 2008, p.n.

[18] Ten pat.

[19] Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondas – 1944 m. įkurta visų patriotinių JAV lietuvių politinių organizacijų vieninga šalpos organizacija tikslu remti lietuvius pabėgėlius, tremtinius, ruoštis Lietuvos valstybės atstatymui. Veikė nuo 1944 iki 2008 m. Per tą laiką sušelpė šimtus tūkstančių nelaimėlių, išdalino materialinių gėrybių, maisto produktų, vaistų ir kt. už nemažiau 100 mln dolerių.

[20] Vienas iš žymiausių JAV lietuvių veikėjų XX a. Vienas iš BALF įkūrėjų, ilgametis Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas, laikraščių Vytis, Garsas, Draugas redaktorius, stambiausiu katalikiškų organizacijų vadovas.

[21]Skirius, Juozas. Lietuvių išeivijos mokslinės įstaigos įkūrimas Čikagoje XX a. pabaigoje (Lituanistikos tyrimų ir studijų centro veiklos pradžia). Oikos. 2018, nr. 2 (26), p. 86.

[22] Paplauskienė, Virginija. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras. Pasaulio lietuvis. 2002, liepa, p. 16.

[23] Ten pat, p. 87.

[24] JAV lietuvių kunigų ir katalikiškų organizacijų 1959 m. įkurta Lietuvių katalikų religinė šalpa, kurios tikslas pirmiausia remto sovietų okupuotos Lietuvos bažnyčią ir tikinčiuosius.

[25] Juodelis, Bronius. Trys konteineriai knygų į Vilnių. Draugas. 1990, gruodžio 8, nr. 239, p. 6.

[26] Skirius, Juozas. JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918-2018 metais. Vilnius: Savas takas, 2018, p. 483.

[27] Nuo dviejų kambarių iki dviejų pastatų. Draugas. 2020, birželio 18, nr. 72, p. 4.

[28] Robertas, Vitas. The Significance of the Lithuanian Research and Studies Center and Science in the Life of Lithuanians in Emigrations. Lithuania. 2022, vol. 68:2, p. 89.

[29] Nuo dviejų kambarių iki dviejų pastatų. Dr. Roberto Vito keturiasdešimties metų darbo Lituanistikos tyrimo centre prasmė. Draugas. 2020, birželio 18, nr. 72, p. 4.

[30] Lapienytė, Kristina. Nauja LTSC vadovybė. Amerikos lietuvis. 2010, spalio 2, nr. 40, p. 6.

[31] Robertas, Vitas. The Significance of the Lithuanian Research and Studies Center and Science in the Life of Lithuanians in Emigrations. Lithuania. 2022, vol. 68:2, p. 84, 89.

[32] Juodelis, Bronius. Prezidento Stulginskio paroda. Draugas. 1990, rugpjūčio 17, nr. 160, p. 6.

[33] Nuo dviejų kambarių iki dviejų pastatų. Dr. Roberto Vito keturiasdešimties metų darbo Lituanistikos tyrimo centre prasmė. Draugas. 2020, birželio 18, nr. 72, p. 5.

[34] Timukienė, Loreta. Kad kultūrinis paveldas taptu gyva istorija (2). Draugas. 2017, kovo 9, nr. 28, p. 7.

[35]Robertas, Vitas. The Significance of the Lithuanian Research and Studies Center and Science in the Life of Lithuanians in Emigrations. Lithuania. 2022, vol. 68:2, p. 90.

[36] LTSC prisistato internete. Amerikos lietuvis. 2003, rugsėjo 9, nr. 32, p. 15.