Per Birželio sukilimą susprogdintas Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas per Nemuną Kaune (1941 06 23). © Barschdorff. Vokietijos federalinis archyvas Koblenze

Gintaras Vaičiūnas, LGGRTC Istorinių tyrimų programos skyriaus vyriausiasis istorikas, Anykščiai, www.voruta.lt

Pirmąją straipsnio dalį galima skaityti ČIA.

Tiriant 1941 m. Birželio sukilimą Lietuvos provincijoje gana dažnai pagrindinis, o kartais ir vienintelis informacijos šaltinis yra šio sukilimo dalyvių archyvinės baudžiamosios bylos. Atskirų asmenų dalyvavimas ne tik sukilime, bet ir darant genocido nusikaltimus dažnai pagrindžiamas vien tik sovietinio saugumo sudarytose baudžiamosiose bylose esančiais duomenimis. Sovietinio „teisingumo“ organų terminologijoje ir formuluotėse žydų žudikas tapatinamas su sukilėliu. 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai sovietų saugumo dokumentuose dažnai įvardinami nacių talkininkais, gyventojų žudikais.

Aktyviausi liudininkai ir jų parodymai 

    Liudininkas Ignatijus Kuznecovas, Lukjano nurodė 40 asmenų nusikaltusių sovietų valdžiai 1941–1943 m. I. Kuznecovas gimė 1887 m., Repuškų kaime, Viešintų vls., Panevėžio aps. (dabar Anykščių raj.)⁴⁶. Repuškų kaimas ir dar 6 gretimi kaimai priklausė 1715–1725 m. Viešintų krašte susikūrusiai Lietuvos Sentikių Pomoro bažnyčios Paežerių bendruomenei⁴⁷. Antrosios sovietinės okupacijos metais beveik vien tik šios sentikių bendruomenės vyrai sudarė Viešintų vlsč. skrebų būrį, lietuvių tame būryje buvo tik keli⁴⁸. Neaišku, kada I. Kuznecovas persikėlė gyventi iš Viešintų vlsč. į Anykščius, bet tai turėjo būti Lietuvos nepriklausomybės metais, nes iš jo parodymų sovietinio saugumo tardytojams matyti, kad jis pažinojo labai daug anykštėnų ir nurodė, ką jie veikė nepriklausomos Lietuvos ir vokiečių okupacijos metais. Tardytojui I. Kuznecovas patvirtino, kad vieną iš kaltinamųjų, Adomą Petronį, gerai pažinojo nuo 1920 m., matyt, tuo laiku jis apsigyveno Anykščiuose⁴⁹. 1944 rugsėjo 16 d. apklausos protokole tardytojas nurodė, kad I. Kuznecovas buvo mažaraštis, ankščiau vertėsi mūrininko amatu, šiuo metu dirba Anykščių grūdų paruošų kontoros sargu, buvo vedęs Marfą Kuznecovą, Savelijaus, augino 3 vaikus – Tatjaną, Poliną ir Semioną. I. Kuznecovas 1944 m. rugsėjo mėnesį, kai davė pirmuosius parodymus, su šeima gyveno S. Daukanto g. Nr. 7. Ši gatvė buvo pačiame Anykščių miesto centre prie turgaus aikštės⁵⁰. Lietuvos nepriklausomybės metais šioje gatvėje gyveno tik žydų tautybės anykštėnai⁵¹. I. Kuznecovas 1943 m. buvo išvežtas darbams į Vokietiją ir ten praleido 10 mėnesių⁵². Dėl to jis pyko ant lietuvių policininkų, sukilėlių ir visų kitų lietuvišką valdžią atstovavusių asmenų. Matyt kaip nukentėjusiam, sovietų valdžia skyrė gyventi buvusį žydų namą ir įdarbino Anykščių grūdų kontoroje sargu. I. Kuznecovas tapo nuolatiniu liudininku 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų baužiamosiose bylose. Jis davė parodymus 14 asmenų baudžiamosiose bylose, nurodė 40 sovietų valdžios priešų. Pačioje pirmojoje baudžiamojoje byloje, pradėtoje 1944 m. rugsėjo 9 d., 2-osios RA gvardijos armijos karinės žvalgybos (SMERŠ) skyriaus prieš keturis 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, jis su draugu Sisojumi Asačiovu, tai pat liudijusiu toje pačioje byloje, apskundė tik vieną asmenį – rusą Trofimą Sidarovą, kuris, vedęs lietuvę J. Kemeklytę, perėjo iš stačiatikių tikėjimo į katalikybę ir, pasikeitęs pavardę, tapo Antanu Sidaru. Antanas Sidaras buvo kaltinamas tuo, kad tarnaudamas RA, kartu su kitais lietuviais dezertyravo, pats asmeniškai nušovė rusų politruką ir perėjo pas vokiečius. Be to, bėgdamas pakeliui į namus, nušovė kažkokį jojantį arkliu rusų kariuomenės karininką. Šis kaltinimas buvo grindžiamas paties Antano Sidaro pasakojimu abiems liudytojams 1944 m. liepos 23 d. A. Baranausko aištėje Anykščiuose. Abejotina, kad A. Sidaras jau grįžus sovietiniams okupantams (Anykščius RA užėmė 1944 m. liepos 15 d.), būtų kažkam norėjęs pasigirti, kad jis 1941 metais birželio mėnesį nušovė rusų politruką ir rusų karininką bei dezertyravo iš RA. Nors šis kaltinimas buvo neįrodytas, be to ir A. Sidaras jį neigė viso tardymo metu, tačiau tapo pagrindu A. Sidarui skiriant mirties bausmę (vėliau bausmė buvo pakeista į 20 metų katorgos). Kiti I. Kuznecovo ir S. Avsejevo parodymai nebuvo šioje baudžiamojoje byloje esminiai, nulėmę bausmės griežtumą A. Sidarui. Abu draugai įskundė, kad jis įstojo į baltųjų partizanų būrį ir vaikščiojo ginkluotas, kad 1944 m. kovo mėn. savanoriu stojo į P. Plechavičiaus rinktinę, o 1944 m. vasarą prisijungė prie Anykščių savisaugos būrio. I. Kuznecovas, duodamas parodymus prieš A. Sidarą, tardytojui tvirtino, esą jo draugo S. Avsejevo parodymai patikimi, nes jis ištikimas sovietų valdžiai žmogus. S. Avsejevas, duodamas parodymus prieš A. Sidarą, savo draugą I. Kuznecovą pavadino Rusijos patriotu⁵³.

   1947 gegužės 20 d. pradėtoje byloje prieš 8-is 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius ir policininkus, I. Kuznecovas tardytojams apskundė visus 8 kaltinamuosius ir dar nurodė 29 naujus sovietų valdžios priešus. I. Kuznecovas tardytojui pasakė, kad Silvijus Gražys, Aleksas Pumputis, Kazys Sabinskas, Jonas Silevičius, Petras Silevičius, Jonas Šaltenis ir Povilas Virbickas gaudė likusius nuo fronto RA karius, bet nenurodė, kada ir kur tai vyko ir kiek tų RA karių jie sugaudė. I. Kuznecovas nurodė 22 sovietų valdžios priešus, kurie lydėjo, varė sovietinius piliečius; kai kuriuose apklausos protokoluose tardytojo parašyta, kad lydėjo žydus į šaudymo vietą. Tardytojas, užrašydamas šiuos kaltinimus, jų nedetalizavo, neužrašė, kur buvo ta šaudymo vieta ir kada kaltinamieji varė tuos piliečius ar žydus, nors I. Kuznecovas stengėsi apie kaltinamųjų veiklą papasakoti kuo smulkiau – tai matyti iš tokių detalių, kurias pasižymėjo ir tardytojas, pvz., kad Jonas Leščius iš Puntuko k., Anykščių vls. vadovavo banditų grupei, konvojavusiai sovietinius piliečius į šaudymo vietą, kad Kazio Sabinsko pravardė buvusi Dykaduonis. Jis atėmė iš Astignėjaus Skorochodovo dviratį ir jį suėmė, Jonas Baltranas iš Ažupiečių vnk., Anykščių vls. suėmė anykštėną Nachmaną. Jis varė sovietinius piliečius į šaudymo vietą, plėšė jų turtą, atėmė kiaulę iš Rutkausko. Povilas Virbickas varė sovietinius piliečius į šaudymo vietą, statė prie sienos Špalovo motiną. Balys Baltranas (pas. Boleslovas Baltrėnas), Jono Baltrano (pas. Jono Baltrėno) brolis – LK karininkas, miesto komendantas. Jo nurodymu suimdavo ir šaudydavo, jo žmona kilusi nuo Kauno. 1949 m. vasario mėnesį pradėtoje baudžiamojoje byloje I. Kuznecovas patvirtino tai, ką buvo sakęs tardytojui apie 1941 m. Birželio sukilimo dalyvį Praną Navicką 1947 metais. „Mačiau, kaip Navickas kartu su kitais varė gatve grupę žydų ir juos varydami mušė. Vieną kartą pastebėjau Navicką vedantį vieną vyrą žydą į kalėjimą.”⁵⁸ Prieš paskutinį suimtą 1941 m. Birželio sukilimo dalyvį anykštėną Adomą Petronį, KGB 1955 rugpjūčio 17 d. pradėtoje baudžiamojoje byloje, I. Kuznecovas liudijo eidamas 70 metus. Bet šį kartą tardytojas liudininko apklausos protokolus surašė labai išsamiai ir smulkiai. I. Kuznecovas labai detaliai papasakojo apie pirmąjį Anykščių žydų šaudymą žydų kapinėse,  kuriam vadovavo kaltinamasis A. Petronis. Jis išvardino, kad tuo metu tris žydus kapinėse sušaudė Adomas Petronis, Jasevičius (pas. Jasaitis), Samulis ir Janickas. Kapinėse Petronis su Jasevičium (Jasaičiu) tuos žydus sušaudė, kiti sukilėliai saugojo tą vietą. I. Kuznecovas prisiminė, kad A. Petronis dar parodė vienam žydui, kaip reikia stovėti. Įdomu tai, kad I. Kuznecovas nurodė, kad jis šaudymo vietą stebėjo už 200 metrų, bet, liudininko teigimu, iš tokio atstumo ne tik matė, kaip buvo šaudoma ir kas šaudė, bet ir pasakė sušaudytų žydų vardus bei nurodė vietas, kur jie Anykščiuose gyveno⁵⁴.

           Antras pagal nurodytų sovietinio saugumo tardytojams sovietų priešų skaičių (išdavė 36 asmenis) liudininkas Samuelis Nikiforovas, Fedoto, anykštėnų buvo pravardžiuojamas Samuku. S. Nikiforovas gimė 1906 m. Naujonių kaime, Anykščių valsčiuje⁵⁵. Naujonys buvo vienas iš didesnių Anykščių valsčiaus kaimų, Lietuvos nepriklausomybės metais čia gyveno apie 200 žmonių. Dauguma Naujonių kaimo gyventojų priklausė Lietuvos Sentikių Pomoro bažnyčios Girelės bendruomenei, susikūrusiai XIX a. pradžioje, kaime gyveno tik keturios lietuvių šeimos. Naujonių kaimo rusai vokiečių okupacijos metais aktyviai rėmė Vlado Vildžiūno sovietinių partizanų būrį, kuris veikė netoli kaimo Dabužių ir Troškūnų miškuose. Antrosios sovietinės okupacijos metais Anykščių vlsč. skrebų  būrio daugumą sudarė iš šio kaimo kilę rusai⁵⁶. Liudininko apklausos protokoluose nurodyta, kad S. Nikiforovas buvo baigęs 2 klases, ilgą laiką, iki 32 metų amžiaus gyveno Naujonių kaime ir dirbo samdiniu pas ūkininkus, nuo 1937 iki 1943 metų gyveno Anykščiuose ir dirbo įvairius darbus kaip samdomas darbininkas, 1943 rugpjūčio mėnesį buvo sulaikytas ir Anykščių policijoje apklaustas. Policininkų A. Jomanto ir A. Petronio sumuštas, 1956 m. tardomas A. Petronis KGB tardytojui pasakė, kad 1943 m. S. Nikiforovą mušė už tai, kad jis negražiai kalbėdavo apie lietuvius. Netrukus po apklausos S. Nikiforovas buvo išvežtas darbams į Vokietiją, iš ten grįžo 1945 m. sausio mėnesį ir iš karto įstojo į Anykščių  skrebų būrį⁵⁷. Nikiforovas turėjo dvi seseris – Anastasiją ir Fenią bei brolį Jerofėjų – juos visus užaugino pamotė Nadežda Izotova. Samuilo sesuo komjaunuolė Anastasija Nikiforova, kuri buvo suimta 1941 m. liepos 1 d. ir kalinta Anykščių areštinėje 18 parų, tai pat, kaip ir jos broliai Samuilas ir Jerofėjus. Ji buvo svarbi liudytoja sovietų valdžios priešų baudžiamosiose bylose. A. Nikiforova gerai pažinojo, o gal ir buvo I. Kuznecovo, aktyviausio liudytojo sukilėlių bylose, giminaitė, nes 1944 m. gyveno tame pat name kaip ir Kuznecovų šeima – S. Daukanto g. 7. Jerofėjus kartu su Samuilu 1943 m. buvo išvežti darbams į Vokietiją, kartu grįžo ir abu įstojo į Anykščių skrebų būrį⁵⁸. Būdamas skrebu, Samukas pasižymėjo  žiaurumu. Jau pirmaisiais darbo metais buvo nuteistas 2 metams lygtinai pagal RSFSR BK 110 straipsnio 4 dalį už savivaldžiavimą. Bet tai jam nesutrukdė kilti karjeros laiptais – jau ateinančiais metais buvo paskirtas Anykščių skrebų būrio skyriaus vadu. Dalyvaudavo partizanų ryšininkų tardymuose, norėdamas greičiau gauti informaciją, suimtuosius tardydavo jų namuose, mušdavo juos lazda, pririšdavo už rankų ir palikdavo kyboti, kol neprisipažins⁵⁹. Samukas buvo pastebėtas 1947 m. balandžio 13 d. darbininkų, kurie Anykščių šilelio miške netoli Šlavės upelio sodino mišką, kartu su kitais 2 skrebais einant iš nusikaltimo vietos ir girdėjo šūvį. Tą dieną prie Šlavės upelio buvo žiauriai nužudytas 9 metų vaikas Bronius Paulavičius. Jam buvo nulupti rankų nagai, nupjautas liežuvis ir pribaigtas šūviu į kaktą. Buvo iškelta byla dėl vaiko nužudymo, bet žudikai nebuvo išaiškinti. Po dviejų metų, 1949 03 25, į Irkutsko sritį buvo ištremti nužudyto vaiko tėvai Juozapas ir Julija Paulavičiai. Netoli jų sodybos 1946 m. spalio 15 d. Lietuvos partizanai nušovė artimą S. Nikiforovo draugą Šlavėnų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininką Simoną Baltrėną. Pas jį dažnai svečiuodavosi S. Nikiforovas. Šlavėnų kaimo žmonės ilgai po to kalbėjo kad Samukas atkeršijo Paulavičiams, nes įtarė juos padėjus partizanams likviduojant jo draugą⁶⁰. S. Nikiforovas skrebu dirbo iki 1951 metų, paskui įsidarbino smėlio karjere, 1953 m. įstojo į komunistų partiją ir buvo įdarbintas Anykščių malūne vedėju. S. Nikiforovas buvo liudininku sukilėlių: Kazio Bagdišankos, Alfonso Jaselio, Antano Jaselio, Adomo Kšenavičiaus, Vlado Minkevičiaus, Prano Pajarsko, Jono Skardžiaus, Broniaus Sriubo, Broniaus Šeibako, Jono Šiaučiulio, Antano Vyšniausko, Juliaus Žarckaus 1945 m., Stasio Deveikos, kurį jis atpažino ir asmeniškai pats suėmė Utenos geležinkelio stotyje 1946 m., Antano Burneikos, Stasio Burneikos, Povilo Černiausko, Mykolo Juodelio, Vytauto Laskausko, Tado Liago, Jono Pavilonio ir Kazio Sabinsko 1947 m., Broniaus Šaltenio 1948 m., Adomo Petronio 1956 m. baudžiamosiose bylose. Beveik apie kiekvieno kaltinamojo veiklą jis turėjo ką pasakyti tardytojams⁶¹. Samukas išsamiai papasakojo apie 1941 m. birželio 24–25 dienų įvykius Anykščių mieste ir apie žydų šaudymus prie sinagogos ir Bražinsko lauke 1945 m. rugpjūčio 15 d. Nurodė, kad jam ne kartą teko kasti duobes Bražinsko lauke, tuo pripažindamas, kad buvo duobių kasimo šiame lauke vienas iš savanorių, kuriems už šį darbą buvo atlyginama. Nors tardytojams tvirtino, kad jam buvo grasinama, todėl ėjo duobių kasti priverstinai⁶². Kartais, praėjus kuriam laikui, jis keisdavo savo parodymus. Birželio sukilimo dalyvis Stasys Deveika nuteistas 1946 m. 25 m. lagerio. Po Stalino mirties prasidėjus kalinių bylų peržiūrėjimui, 1955 m. liepos 11 d. iš Ozerlago parašė skundą dėl nuosprendžio peržiūrėjimo SSRS AT prezidiumo pirmininkui. Dėl to 1956 m. liepos 4 d. LSSR KGB vyr. tardytojas kapitonas Prudnikovas Anykščiuose dar kartą apklausė S. Nikiforovą. Praėjus 10 metų nuo duotų parodymų S. Deveikos byloje, S. Nikiforovas pareiškė nieko nežinantis apie tai, kad K. Deveika kartu su kitais sukilėliais karo pradžioje per Anykščius vijosi RA karininką ir 2 kareivius. Tai pat jis nieko nebuvo girdėjęs apie tai, kad 1941 m. S. Deveika šaudė žydus ir nieko negalėjo pasakyti, ar S. Deveika konvojavo žydus į šaudymo vietą Bražinsko lauke, ar ne. KGB tardytojas Prudnikovas paklausė S. Nikiforovo: „Tai gal Jūsų iš viso ten nebuvo?” S. Nikiforovas atsakė, kad jis šaudymo vietoje Bražinsko lauke buvęs, bet kas šaudė žydus, nematė, nes jam teko užkasinėti lavonus 11–12 val. vakare – tuo metu žydai jau buvo sušaudyti. O kai jį nuvarė užkasti duobių, matė tik policininką Antaną Beinorių. Kitų asmenų ten nebuvo. Po šių atsakymų Prudnikovas perskaitė S. Nikiforovui jo parodymus, duotus per apklausą 1946 m. balandžio 25 d. ir paklausė: „Kodėl tada sakėte, kad S. Deveiką šaudymo vietoje matėte?”. S. Nikiforovas atsakė:„Ne, nemačiau, kodėl aš taip pasakiau 1946 metais, dabar  paaiškinti negaliu⁶³.” Neaišku, kodėl S. Nikiforovas po 10 metų pakeitė parodymus, gal išsigando N. Chrusčiovo pradėtos Sovietų  Sajungos demokratizavimo politikos ir Stalino kulto pasmerkimo, gal S. Deveikos tėvai ir žmona, gyvenę Anykščiuose, naudodami piniginę paramą ir vaišes sugebėjo įtikinti Samuką, kad jis pakeistų parodymus (kai skrebų būrys buvo paleistas, S. Nikiforovas ilgą laiką, iki pensijos dirbo Anykščių malūno vedėju – kad gerai sumaltų grūdus, reikėdavo atvykus į malūną jam duoti naminės arba valstybinės degtinės butelį⁶⁴.)

     Trečias pagal nurodytų sovietinio saugumo tardytojams sovietų priešų skaičių (išdavė 32 asmenis) liudininkas Stasys Vitkevičius, Antano, gimęs 1906 m. Anykščiuose, Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo batsiuviu, pirmosios sovietinės okupacijos metu gavo neblogą valdišką darbą – valsčiaus vartotojų kooperatyve įsidarbino pardavėju. Vartotojų kooperatyvo įmonė buvo sukurta 1940 m., kai sovietai pradėjo privačių, daugiausiai žydų parduotuvų, nacionalizaciją ir jas sujungė į kooperatyvą. Pirmaisiais vokiečių okupacijos metais 1941 m. privačių parduotuvių denacionalizacijos įstatymas beveik nepalietė, nes žydams turtas nebuvo sugrąžintas ir be to, juos gana greitai sušaudė. S. Vitkevičius, matyt, nebuvo pasižymėjęs kaip sovietinės aktyvistas, nes sukilėliai jo nesulaikė ir neapklausė. S.Vitkevičių paliko dirbti kooperatyve pardavėju. Į jo pareigas įėjo maisto produktų ir degtinės išdavimas pagal sąrašą, kurį pateikdavo būrio vadas B. Baltrėnas. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje S. Vitkevičius dirbo Anykščių geležinkelio stoties kuro sandėlyje kroviku ir elektriku. Jis davė parodymus 1946 m. kovo mėnesį pradėtoje Vlado Macijausko baudžiamojoje byloje ir 1947 m. gegužės mėnesį pradėtoje Antano Burneikos, Stasio Burneikos, Povilo Černiausko, Mykolo Juodelio, Vytauto Laskausko, Tado Liago, Jono Pavilonio ir Kazio Sabinsko baudžiamojoje byloje. Duodamas parodymus pasakė, kad visi kaltinamieji priklausė Anykščių baltųjų partizanų būriui, bet jų veiklą būryje apibūdino skirtingai. Pagal S. Vitkevičiaus parodymus, V. Macijauskas prie Smetonos dirbo saugumui ir buvo šaulys, Alfonsas Maslauskas iš Svėdasų miestelio – gestapo darbuotojas, vaikščiojo ginkluotas pistoletu, Antanas Petronis iš Anykščių – būrio sanitaras. Dar 1928 m. saugumui išdavė kelis komunistus, atrodo, kad dirbo gestape. Adomas Petronis iš Anykščių konvojavo žydus, žmonės kalbėjo, kad jis dirba gestape. Apie sukilėlį Bronių Miškinį pasakė, kad jis buvo kažkoks viršininkas būryje, nes po žydų sušaudymo skirstė jų turtą, o jo pavaduotojai Jonas Gečiauskas ir Vytautas Pajarskas dirbo gestapui ir visi jų labai bijojo. Be to, S. Vitkevičius girdėjo iš kitų, kad B. Miškinis žydus šaudė. Daugiausiai liudininkas nurodė MGB tardytojui sukilėlių gestapininkų. Bet tardytojo iš Panevėžio geležinkelio MGB skyriaus Aleksandro Kuzavenkos nesudomino iš kokių asmenų S. Vitkevičius sužinojo apie minėtų sukilėlių darbą gestape. Galbūt pats tardytojas A. Kuzavenka arba jo raštininkas nutarė S. Vitkevičiaus apklausos protokoluose sukilėlius pavadinti gestapininkais, nes jiems toks pavadinimas buvo aiškesnis. Apie kai kuriuos sukilėlius S. Vitkevičiaus apklausos protokoluose buvo rašoma dar trumpiau: Jurgis Rudokas iš Bičionių k. vaikščiojo ginkluotas pistoletu, Antanas Rudokas iš Bičionių kaimo ir Silva Gražys šaudė žydus ir juos konvojavo, Jurgis Šulskis, baltųjų partizanų būrio sanitaras, vaikščiojo ginkluotas pistoletu, Vincas Valentukevičius girtas dažnai šaudė į viršų iš savo karabino, 1944 m. pabėgo su vokiečiais⁶⁵. S. Vitkevičiaus apklausos protokoluose iš 32 išvardintų baltųjų partizanų 14 buvo suimti ir nuteisti, didžioji dauguma pasitraukė su vokiečiais.

      Ketvirtas liudininkas pagal nurodytų sovietiniams tardytojams sovietų valdžios priešų skaičių – Povilas Jovaiša, Mato išdavė 24 sovietų valdžios priešus, 4 sovietų valdžios priešus per apklausas nurodė jo sūnus Pranas Jovaiša, 3 – Povilo žmona Vladislava Jovaišienė ir 1 – Povilo brolis Anicetas Jovaiša. Anicetas ir Povilos Jovaišos iš seno vertėsi prekių ir keleivių vežiojimu tarp Anykščių ir miesto geležinkelio stoties. Broliai turėjo arklius, vežimus ir kitą keleivių ir prekių vežimui skirtą įrangą. Jovaišų šeima ne be pagrindo pyko ant kai kurių Birželio sukilimo dalyvių. Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis Povilas Jovaiša buvo sulaikytas sukilėlio Jono Skrebūno ir nuvarytas apklausai į sukilėlių štabą, bet štabo viršininkas jokios P. Jovaišos kaltės neįžiūrėjo ir jį netrukus paleido į namus, šiuo vado sprendimu buvo nepatenkintas sukilėlis J. Skrebūnas, kuris atvarė į štabą P. Jovaišą. Tuo metu prie štabo sargybą ėjęs Mykolas Juodelis, bet vado nurodymui jie pakluso. Antrą kartą su buvusiais sukilėliais, tuo metu pradėjusiais tarnauti Anykščių sukilėlių kuopoje, P. Jovaiša susidūrė po 4 dienų. 1941 m. birželio 29 d. nakties metu pas jį į namus atvyko ginkluoti kuopos nariai Juozas Kalendra, Albertas Paulavičius ir dar vienas jam nepažįstamas asmuo ir liepė pasikinkyti arklį ir važiuoti prie sinagogos. Vėliau Povilas Jovaiša sovietų saugumo tardytojams tvirtino, kad jis nevažiavo, tik vietoje savęs išleido tuo metu 17 metų savo sūnų Praną Jovaišą. Nors jo brolis Anicetas Jovaiša tvirtino, kad kartu su sūnumi važiavo ir Povilas. Skiriasi Prano Jovaišos ir jo dėdės Aniceto Jovaišos parodymuose kai kurie pasakojimai apie žydų šaudymą sinagogoje ir lavonų užkasti į Bražinsko lauką vežimą. Anicetas ir Pranas Jovaišos bei lavonus tuo metu kartu su jais vežęs Jonas Miškinis tvirtino, kad buvo 4 pastotės ir jiems 3 kartus teko tą pačią naktį su lavonais vykti į Bražinsko lauką, bet tik vienas Pranas Jovaiša tvirtino, kad jis pats ir kiti vežikai patys sukrovė ir iškrovė lavonus. Prano dėdė Anicetas ir J. Miškinis  tvirtino, kad lavonus į jų vežimus krovė žydai, kuriuos būrio nariai nusivarydavo į lauką, liepdavo vežimus iškrauti į duobes ir ten pat juos sušaudydavo. A. Jovaišos ir J. Miškinio parodymus, kad žydai krovė nužudytų savo tautiečių lavonus į vežimus, juos iškraudavo duobėse Bražinsko lauke ir tada ten juos sušaudydavo, patvirtino tą matęs duobkasys Danielius Kabikas. Neaišku, kodėl Pranas Jovaiša tvirtino, kad lavonus krovė tik vežikai. Jovaišų šeima buvo skriaudžiama ir pagalbinės policijos policininkų, kurie vokiečių okupacinės valdžios nurodymu privalėjo užtikrinti šauktinių atvykimą į kariuomenę bei turėjo kovoti su raudonaisiais diversantais ir jų vietiniais rėmėjais⁶⁶. Pagalbinės policijos policininkas Alfonsas Žvinys, 1943 metais atvykęs pas Jovaišas, ieškojo vengiančio mobilizacijos į vokiečių kariuomenę jų sūnaus Prano, bet jo neradęs, sumušė Povilo žmoną Vladislavą Jovaišienę. Apie žmonos sumušimą per apklausą tardytojui užsiminė tik jos vyras Povilas, žmona apie tai tardytojui nieko nesakė arba apklausos protokole tai nebuvo užfiksuota dėl fakto mažareikšmingumo nagrinėjamai bylai. Jovaišos nuo 1943 m. ne vieną kartą vežė policininkus į Andrioniškio miškus ir kitur gaudyti sovietinių diversantų ir raudonųjų partizanų, kartais veždavo ir suimtuosius apklausai į policiją arba areštinę. Jovaišos nesutardavo su kaimynu Kaziu Beinoriumi, dirbusiu Anykščių miesto krūmų eiguliu. 1947 balandžio mėn. vykusios apklausos metu Povilas Jovaiša tardytojui papasakojo, kad 1945 vasarą, kai jis buvo užėjęs pas savo kaimyną K. Beinorių, tas jam pasakęs: „Blogai, Povilai, padarei, kad savo sūnui leidai dirbti skrebu. Dabar tavo sūnus iki alkūnių išsiteps  lietuvių krauju.” V. Jovaišienė tardytojui pasiskundė, kad K. Beinorius ją su vyru išplūdo, kai jų sūnus Pranas įstojo į skrebų būrį 1945 metais. Pranui Jovaišai buvo 23 metai, bet jau po metų jis vadovavo Anykščių vlsč. skrebų skyriui (10 skrebų).⁶⁷ Prano tėvas Povilas netrukus gavo gerą darbą, įsidarbino Anykščių vartotojų kooperatyve pardavėju. Jis davė parodymus 1947 m. gegužės mėnesį pradėtoje Antano Burneikos, Stasio Burneikos, Povilo Černiausko, Mykolo Juodelio, Vytauto Laskausko, Tado Liago, Jono Pavilonio ir Kazio Sabinsko baudžiamojoje byloje. P. Jovaiša jų veiklą parodymuose apibūdino taip: „Visi kaltinamieji buvo baltųjų partizanų būryje, dalyvavo žydus suėmime, juos suimtus saugojo ir varė į šaudymo vietą. Nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1941 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio jie varydavo sovietinius piliečius į Bražinsko ir Gražio laukus, kur jie buvo šaudomi. Visus juos mačiau varančius žydus šaudyti, tik tiksliai neatsimenu, kiek kartų tai buvo ir kokiomis dienomis. Varė žydus į šaudymo vietą dažniausiai vakarais, 100–200 žmonių grupėmis. Vieną tokią grupę varydavo apie 10 partizanų. Visus žydus į šaudymo vietą varė pro mano namus.“ 1948 m. spalio mėnesį pradėtoje baudžiamojoje byloje prieš Joną Saraką P. Jovaiša parodymuose prieš jį nurodė, kad matydavo ginkluotą mieste ir vieną kartą matė, kaip iš vieno žydo namo Dariaus ir Girėno gatvėje jis išėjo su kažkokiu nešuliu, 1949 m. vasario mėnesį pradėtoje baudžiamojoje byloje prieš 1941 m. Birželio sukilimo dalyvį Praną Navicką P. Jovaiša nurodė, kad matė, kaip kaltinamasis šaudė žydus prie žydų kapinių bei varė į kalėjimą sovietinius piliečius ir juos saugojo, bet tardytojas nepaklausė, kada tai vyko ir kokiomis aplinkybėmis. 1955 m. rugpjūčio mėnesį pradėtoje paskutinėje byloje prieš Anykščių sukilėlių būrio narį Adomą Petronį P. Jovaiša patvirtino, kad A. Petronis nuo pirmųjų vokiečių pasirodymo dienų buvo sukilėlių būryje, dalyvavo žydų areštuose ir juos konvojuodavo. Matė, kaip ne vieną kartą pro P. Jovaišos namus konvojuodavo žydų grupes į Bražinsko lauką, bet ar jis šaudė, nežinojo. Be 11 kaltinamųjų, prieš kuriuos buvo pradėtos bylos, P. Jovaiša nurodė, kad žino dar 13 sovietų valdžios priešų: Kazį Baltraną, Antaną Beinorių, Kazį Beinorių, Liudviką Gražį, Silvijų Gražį, Bronių Janicką, Praną Pajarską, Antaną Petronį, Juozą Petronį, Vaidą Puodžiūną, Joną Skrebūną, Juozą Žekonį ir Alfonsą Žvynį. P. Jovaiša tardytojams paaiškino, kad jis vokiečių okupacijos metais gyveno netoli kalėjimo (pas. valsčiaus areštinės), todėl matė, kaip šie asmenys atvarydavo į kalėjimą ir vėl išsivesdavo suimtuosius. P. Jovaiša tvirtino, kad matė, kaip kalėjime sargybiniai dalinosi žydų turtą, nors P. Jovaišos kalėjime tuo metu nebuvo, tvirtino, kad partizanas Juozas Petronis šaudė žydus Bražinsko lauke iš kulkosvaidžio – P. Jovaiša to nematė, bet pats J. Petronis neva jam apie tai yra pasakojęs. Povilo Jovaišos sūnus Pranas buvo svarbiausias liudytojas sukilėlio Alberto Paulavičiaus, kuris buvo išvaręs Praną Jovaišą 1941 birželio 29 d. naktį vežti sušaudytų žydų lavonų iš sinagogos į Bražinsko lauką, byloje. P. Jovaiša nurodė: „Albertas Paulavičius tarnavo vokiečių būryje, vokiečių gestapo-policijos nurodymu jis suimdavo žydus, sovietinius-partinius vietos aktyvistus, saugojo kalėjimą ir lagerį, kur buvo laikomi žydai. A. Paulavičius liepė man naktį vežti sušaudytų žydų lavonus iš sinagogos. Tą naktį A. Paulavičius, Urbonas ir Kalendra sušaudė sinagogoje ne mažiau kaip 70 žydų”. Paskui Urbonas liepė mums niekam neprasitarti apie tai, ką mes ten matėme”⁶⁸. P. Jovaiša pats nematė, kas šaudė žydus, bet matė sukilėlius, susirinkusius kieme prie sinagogos ir nusprendė, kad 3 jo matyti sukilėliai sušaudė sinagogoje kalinamus žydus, kuriuos jam teko vežti į Bražinsko lauką. Povilo Jovaišos žmona Vladislava Jovaišienė davė parodymus 8 sukilėlių baudžiamojoje byloje. Ji patvirtino mačiusi, kaip sukilėlis Tadas Liagas suėmė žydo mėsininko, gyvenusio  Dariaus ir Girėno gatvėje, šeimą. Taip pat įskundė savo kaimyną Kazį Beinorių ir policininką Alfonsą Žvynį. Povilo brolis Anicetas Jovaiša paminėjo tik vieną sukilėlį, Kalendrą, kuris 1941 m. birželio mėn. pabaigoje liepė jam vežti žydų lavonus į Bražinsko lauką.

        Penktas liudininkas pagal nurodytų sovietiniams tardytojams sovietų valdžios priešų skaičių – 21 – Juozas Dobrovolskis, Jono, gyvenęs Dariaus ir Girėno gatvėje Anykščiuose. Jis turėjo didelį autoritetą tarp sovietinių aktyvistų ir čekistų. Iš vietinių Anykščių komunistų jis buvo vienas labiausiai išsilavinusių, baigęs Anykščių progimnaziją, augino 9 vaikus. Savo komunistinę veiklą pradėjo nepriklausomoje Lietuvoje MOPR’o organizacijos gretose. Nuo 1945 metų J. Dobrovolskis dirbo Anykščių vlsč. NKVD skyriuje karinės įskaitos ir pasų registracijos viršininku⁶⁹. Jis liudijo penkiose 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų anykštėnų baudžiamosiose bylose. J. Dobrovolskis davė parodymus garsiausio anykštėnų žydų žudiko Broniaus Janicko, kurį vietiniai pravardžiavo Kanibalu, byloje 1947 m. Tai pat Anykščių būrio sukilėlių Prano Navicko, Jono Pavilonio, Juozo Šiaučiulio baudžiamosiose bylose. J. Dobrovolskis papasakojo tardytojui, kad buvo suimtas 1941 m. birželio mėnesį brolių Jono ir Petro Silevičių ir ne vieną kartą sumuštas kameroje kartu su kitais sovietiniais aktyvistais M. Saraka ir J. Pošiūnu. Juos, atėjęs į kamerą, mušdavo B. Janickas. J. Dobrolskis tardytojui sakė, kad matė, kaip B. Janickas areštinės kieme mušė žydus ir iš jų tyčiojosi⁷⁰. J. Dobrovolskis čekistus informavo, kad Pranas Navickas 1941 m. žudė sovietinius piliečius kalėjime, bet jis savo parodymuose taip ir neįvardino P. Navicko užmuštų piliečių. J. Dobrovolskio nuomone, Balio Baltrano (p. Boleslovo Baltrėno) nurodymu, piliečiai buvo suėminėjami ir šaudomi, nes jis buvo Anykščių miesto komendantas. Antaną Ridiką ir Vincą Valentukevičių J. Dobrovolskis kartais matydavo ginkluotus su baltais raiščiais kalėjime. Joną Pavilonį, Stasį Petronį, Juozą Šiaučiulį ir Stasį Vingrį J. Dobrovolskis matė ginkluotus patruliuojančius Anykščių miesto gatvėse. Kazį Beinorių, Jurgį Maslauską, Praną Pajarską, Antaną Ridiką, Jurgį Šulskį ir Kazį Vaštaką J. Dobrovolskis matė Anykščių areštinėje bei jos kieme. Vieni saugojo suimtuosius laikomus areštinėje, kiti ateidavo į kameras ir išsivesdavo kalinius į tardymą arba juos atvesdavo atgal po tardymo į kamerą. J. Dobrovolskio parodymai baudžiamosiose 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų anykštėnų bylose – gana šabloniški, pagrindinės frazės protokuolose: saugojo kalėjimą, patruliavo miesto gatvėse, vaikščiojo ginkluotas su raiščiu ant rankovės, vesdavo iš kamerų ir į tardymą. Trumpos šabloniškos frazės apklausos protokoluose galėjo būti naudojamos ir dėl to, kad liudininko apklausos protokolus rašęs asmuo taupė laiką ir popierių. Nemažai 1944–1945 metų anykštėnų baudžiamųjų bylų protokolų buvo surašomi ant vokiškų žemėlapių ar buvusios Anykščių valsčiaus viršaičio administracijos dokumentų. Tai rodo, koks skurdus buvo valsčių NKVD skyrių aprūpinimas popieriumi karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais. Nors sovietinis aktyvistas J. Dobrovolskis įskundė net 21 anykštėną, per apklausas niekada nesakė, kad matė šaudymus kalėjime arba kad jo išvardinti asmenys patys šaudė žydus, bet J. Dobrovolskis apie žydų šaudymus gerai žinojo⁷¹. Tai įrodo J. Dobrovolskio tardytojui per apklausą papasakotas pasikalbėjimas su aktyviausiu anykštėnų žydų šaudytoju Bronium Janicku. Tas pokalbis, anot J. Dobrovolskio, įvyko Anykščių vlsč. MVD skyriuje 1946 m. gruodžio mėnesį. J. Dobrovolskis tuo metu dirbo Anykščių vlsč. MVD skyriuje karinės įskaitos ir pasų registracijos viršininku, po legalizacijos ir užverbavimo dėl naujo paso ir karinio bilieto išdavimo, į J. Dobrovolskį kreipėsi B. Janickas. Tada J. Dobrovolskis bandė jį sugėdinti paklausęs „Kaip tau, Janickai, negėda dabar vaikščioti po miestelį ?“ B. Janickas jam atsakęs: „Lietuvių aš nešaudžiau, o į žydus tiesiog iš kulkosvaidžio liejau⁷².“

          Liudininkė Apolonija Vyšniauskienė, Leono, gyv. Anykščiuose, mažaraštė namų šeimininkė, sovietinio saugumo tardytojams per apklausas nurodė 15 sovietų valdžios priešų. Jos vyras Juozas Vyšniauskas, Jono per apklausas nurodė 6 sovietų valdžios priešus. Sovietų valdžios aktyvistas Juozas Vyšniauskas buvo sukilėlių suimtas 1941 birželio 26 dieną ir vieną mėnesį kalinamas Anykščių valsčiaus areštinėje, paskui dar vieną mėnesį Utenos kalėjime. Abu sutuoktiniai suteikė sovietų saugumo tardytojams svarbios informacijos, kurios kiti liudininkai nežinojo arba jų apie tai nebuvo klausiama. A. Vyšniauskienė nurodė, kad Kazys Beinorius dar prieš karo pradžią pjovė telegrafo-telefono stulpus, gadino siaurojo geležinkelio bėgius ir apšaudydavo NKVD darbuotojus su remontininkais, vykstančiais pataisyti sugadintų ryšio linijų. Kazys Vaštakas, saugodamas kalėjimą, neleisdavo perduoti siuntinių suimtiesiems, varė A. Vyšniauskienę į darbus, plūdo už tai, kad jos sūnus komjaunuolis, Klemensas Kiaušas suėmė žydą Abraomą Dubovskį, kartu su 4 sūnumis, juos kalėjime smarkiai mušė, Antanas Beinorius kartu su Povilu Černiausku gaudė pabėgusį žydą ir jį sulaikė netoli Černiausko sodybos, Jonas Burneika gyrė savo brolį Antaną, kad jis labai gerai šaudė žydus⁷³. Juozas Vyšniauskas davė parodymus tik vienoje pagarsėjusio žydų šaudymu Anykščių būrio nario Broniaus Janicko byloje.  J. Vyšniaukas tvirtino, kad kai jis buvo kalinamas Anykščių areštinėje, tuo metu B. Janickas kartu su J. Kalendra, suėmę 15–16 metų amžiaus dvi seseris žydaites, pasodino jas atskirai nuo kitų kalinių į vieną kamerą ir paeiliui prievartavo. Jas visą laiką laikė toje kameroje ir pastoviai prievartaudavo. Paskui vieną seserį užmušė ir jos kūną ištempė į gatvę, o kitą ir toliau kasdien prievartavo. Greitai po pirmosios sesers buvo užmušta ir antroji. Nukankintų seserų pavardės buvo Dubovskytės, bet jų vardų J. Vyšniauskas nežinojo. Anykščių vlsč. areštinėje, kurią vadindavo kalėjimu, buvo nedidelis pastatas su budinčio kambarėliu ir 4 kameromis – kiti kaliniai turėjo būti ką nors girdėję apie nukankintas seseris Dubovskytes. J. Vyšniausko žmonos Apolonijos parodymai, kuriuos jį davė 1947 m. birželio 15 d. Antano Burneikos, Stasio Burneikos, Povilo Černiausko, Mykolo Juodelio, Vytauto Laskausko, Tado Liago, Jono Pavilonio ir Kazio Sabinsko baudžiamojoje byloje, skyrėsi nuo jos vyro parodymų. A. Vyšniauskienė nieko tardytojui nepasakojo apie seseris Dubovskytes, bet nurodė, kad sukilėliai buvo suėmę žydą Abraomą Dubovskį su keturiais sūnumis ir juos kalėjime smarkiai sumušė. Komjaunuolė Anastasija Nikiforova, tuo pačiu metu kartu su J. Vyšniausku kalėjusi areštinėje, tardytojui patvirtino, kad Anykščių miestelyje gyveno žydų Dubovskių 6 asmenų šeima (tėvai ir 4 sūnūs). Kai atėjo vokiečiai, jie bandė pabėgti į mišką, bet buvo sugauti. Policininkai atvarė Dubovskius į kalėjimo kiemą ir ėmė mušti šautuvų buožėmis. J. Petrauskas vyriausiajam Dubovskių sūnui prakirto šautuvo buože galvą, paskui išsuko kairę ranką ir atėmė kostiumą⁷⁴. Kitus Dubovskius kalėjimo kieme mušė policininkai, bet A. Nikiforova, tai pat, kaip ir J. Vyšniausko žmona, tardytojui nieko nepasakojo apie seseris Dubovskytes ir jų prievartavimą. Tuo pačiu metu kaip J. Vyšniauskas, areštinėje kalėjo virš 20 lietuvių ir rusų tautybės sovietinių aktyvistų, bet nei vienas iš jų duodamas parodymus nepaminėjo nužudytų seserų.

         Liudininkė Vladislava Barkauskienė, Augusto, gyv. Anykščiuose, kandidatė į VKP (b) narius, nuo 1946 m. dirbusi Anykščių vaikų darželio vedėja, 1947 birželio 16 d. duodama parodymus grupinėje Birželio sukilimo dalyvių baudžiamojoje byloje, išvardino 15 bendradarbiavusių su vokiečiais asmenų, tarp jų ir 2 moteris. V. Barkauskienės vyras Juozas Barkauskas 1940 m. sovietų valdžios buvo paskirtas Anykščių progimnazijos direktoriumi. 1941 m. birželio 26 d. buvo suimtas ir kalėjime sukilėlių A. Žvinio ir K. Vaštako sumuštas, vėliau nuteistas 1,5 metų už liudijimą sovietiniame teisme prieš šaulį K. Kavaliauską. J. Barkauskas buvo nukautas 1945 balandžio 26 d. per karinę operaciją prieš Lietuvos partizanus. V. Barkauskienė kaip komunistė bei žuvusio nuo „banditų” sovietinio aktyvisto žmona, stengėsi tardytojams pateikti kuo daugiau ir smulkesnės informacijos apie 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų nusikaltimus sovietų valdžiai bei sovietiniams piliečiams. Jos parodymuose tiksliai įvardinta, kad didelė žydų grupė buvo varoma iš Janvydžių miško į Bražinsko lauką sušaudymui 1941 rugpjūčio 14 d. 9 val. vakare. V. Barkauskienė matė, kaip sukilėliai atvarė 15 žydų prie Anykščių progimnazijos išviečių ir liepė jas išvalyti, bet davė tik 3 kastuvus, o kitiems žydams liepė išvietes valyti rankomis. Matė, kaip „banditų” žmonos Ona Paršelienė ir Stasė Kielienė susirinkdavo brangenybes nuo sušaudytų žydų ir abi darė sumuštinius vokiečių kareiviams. Šiuos V. Barkauskienės parodymus apie O. Paršelienės ir S. Kielienės nusikalstamą veiklą patvirtino tik jos draugė Marfa Berezniova. Liudininkė apie O. Paršelienę ir jos nusikalstamą veiklą pasakė daugiau negu apie bet kurio kito 1941 m. vasaros įvykių dalyvio veiklą. Anot V. Barkauskienės, O. Paršelienė buvo V. Paršelio, P. Plechavičiaus vietinės rinktinės savanorio, žuvusio 1944 m. gegužės mėnesį prie Ašmenos, žmona, vokiečių okupacijos pradžioje dirbusi duonos pardavėja ir atsisakiusi parduoti duoną žydams ir sovietiniams aktyvistams. V. Barkauskienė tardytojui papasakojo, kaip O. Paršelienė apieškodavo žydes moteris prieš jas varant į laikiną stovyklą Janvydžių miške ir iš jų atimdavo vertingus daiktus⁷⁵.

         Liudininkė Marfa Berezniova, Piotro, iš Anykščių, namų šeimininkė, mažaraštė, išauginusi 7 vaikus jau per pirmąją apklausą tardytojui pasigyrė, kad du jos vyresnieji sūnūs, komjaunuoliai Epifanas ir Lifantijus Berezniovai tarnauja RA ir kovoja fronte. M. Berezniova buvo liudininkė pačioje pirmojoje 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų anykštėnų baudžiamoje byloje. Šią bylą čekistai pradėjo 1944 m. rugsėjo mėnesį prieš 4 asmenis – brolius Viktorą ir Vladą Bagdzevičius, Joną Petrauską ir Antaną Sidarą. Nei vienas jų po sovietinių okupantų grįžimo 1944 m. nesislapstė, gyveno ir dirbo Anykščiuose. J. Petrauskas ir A. Sidaras dirbo gaisrininkais, matyt jie nesitikėjo, kad greitai bus suimti. M. Berezniovos liudijimas buvo vienas pagrindinių, dėl ko visi keturi kaltinamieji buvo nuteisti mirties bausmėmis⁷⁶. Nuosprendžius jie apskundė SSRS AT Karinei kolegijai, kuri konstatavo, kad tardymas šioje byloje – neišsamus ir buvo vykdomas paviršutiniškai. Bet grąžinus bylą peržiūrėti LSSR NKVD kariniam tribunolui, mirties bausmė į įkalinimą pakeista tik Vladui Bagzevičiui ir A. Sidarui, o Viktorui Bagdzevičiui ir J. Petrauskui paliktos mirties bausmės⁷⁷. Čekistai naudojosi liudininkės M. Berezniovos paslaugomis ir grupinėje aštuonių 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių, anykštėnų, baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta 1947 m. birželio mėnesį. Visi kaltinamieji šioje byloje buvo nuteisti kalėti po 25 metus lagerio. Abiejose bylose parodymus teikusi A. Berezniova įskundė 12 asmenų. Pirmojoje byloje jos parodymai prieš 4 kaltinamuosius buvo surašyti ypač išsamiai. M. Berezniova tardytojui 1944 rugsėjo mėnesį pasakojo mačiusi, kaip P. Putvinskio gatvėje Viktoras Bagdzevičius ir Bronius Janickas sušaudė 2 žydus, prieš tai liepdami jiems čia pat vietoje, gatvėje išsikasti duobę. Praėjus trims metams, M. Berezniova jau kitoje byloje 1947 birželio 21 d. tvirtino, kad žydus V. Putvinskio gatvėje prie grūdų paruošų kontoros šaudė Jonas Pavilonis ir nieko nebeužsiminė apie 1944 metais įvardintus kaip žydų šaudytojus V. Bagdzevičių ir B. Janicką bei apie tai, kaip žydai kasėsi sau kapą V. Putvinskio gatvėje prieš jų sušaudymą⁷⁸. Labai išsamiai M. Berezniovos parodymuose užrašytas atvejis su dviem neva sukilėlių nušautais rusų kareiviais. Ji tardytojui papasakojusi, kad 1941 m. birželio 25 d. matė, kaip du sukilėliai Viktoras Bagdzevičius ir Juozas Kalendra varėsi J. Biliūno gatve du rusų kareivius į miesto galą link cerkvės (pas. netoli cerkvės sukilėlių kuopos nariai saugodavo sulaikytus rusų kareivius). M. Berezniova juos sekusi, bet kaip tuos kareivius sukilėliai sušaudė, ji nematė. Bet tą pačią dieną 9 val. vakare apie tai, kad sukilėliai sušaudė du rusų kareivius prie cerkvės griovyje, jai pasakė žmogus su tuščiu pieno bidonu, tuo metu stovėjęs prie Anykščių policijos pastato. Nors M. Berezniova šio liudininko nei vardo nei pavardės nežinojo, tardytojai-čekistai tame problemos nematė, jie įrašė šį „nusikaltimą” V. Bagdzevičiaus kaltinamojoje išvadoje, o LSSR NKVD karinio tribunolo teisėjai tą patį pakartojo skelbdami V. Bagdzevičiui mirties nuosprendį⁷⁹. Labai išsamiai tardytojas aprašė protokole M. Berezniovos pasakojimą, kaip ji kartu su drauge miesto gatvėmis sekė į šaudymo vietą Bražinsko lauke varomą apie 300 žydų koloną, net girdėjo, kaip viena mergaitė sargybinio paklausė: „Dėde, ar mus varote šaudyti ?“ Sargybinis jai atsakė : „Eik, eik, mes jus varome į darbą“. Bet vis dėl to šį kartą, skirtingai negu pasakojime apie dviejų rusų kareivių sušaudymą, tardytojas M. Berezniovos paklausė: „Kas dar gali patvirtinti Jūsų parodymus ?“ Liudininkė atsakė: „Mano žodžius patvirtinti gali Pelagėja Koškina, Michailo, rusė, namų šeimininkė, nepartinė. Aš ją žinau kaip rusų patriotę, ištikimą sovietų valdžiai, jos vyras, Ivanas Koškinas, 1941 m. tarnavo Raudonojoje armijoje”. M. Berezniova čekistams buvo svarbi liudininkė, daug mačiusi ir žinojusi apie 1941 m. vasaros įvykius, bet dalies jos parodymų nepatvirtino daugiau nei vienas liudininkas, nors apie Onos Paršelienės ir Stasės Kielienės veiklą jį tardytojui papasakojo tą patį, kaip ir kita liudininkė, jos draugė Vladislava Barkauskienė. Tik papildė tai vienu faktu, kad kai O. Paršelienė prie vokiečių dirbo duonos pardavėja, į parduotuvę atėjusiai M. Berezniovai duonos nepardavė, pasakiusi: „Už tai, kad tavo sūnus – komunistas, duonos negausi.⁸⁰”

           Liudininkas Vladas Butėnas, Adomo turėjo didelį autoritetą tarp sovietinių aktyvistų ir čekistų, nors buvo tik savamokslis. Jau per pirmąją sovietinę okupaciją 1940–1941 m. buvo kandidatas į VKP (b) partijos narius, o nepriklausomoje Lietuvoje – MOPR’o organizacijos narys. Antrosios sovietinės okupacijos metais ėjo svarbias sovietų vykdomosios valdžios pareigas, buvo Anykščių, vėliau Kurklių valsčių VK pirmininkas, įkūrus Kavarsko rajoną, nuo 1950 m. dirbo šio rajono VK pirmininko pavaduotoju. V. Butėnas jau pirmosios sovietinės okupacijos metais, 1940-aisiais, liudijo prieš šaulį Joną Adamonį Utenos aps. NKVD skyriaus tardytojui Moisėjui Breneriui, nurodęs, kad J. Adamonis varo antisovietinę propagandą prieš Rusijos kariuomenę ir yra priešiškai nusiteikęs prieš žydų tautybės asmenis⁸¹. Prasidėjus karui, V. Butėnas bandė pasitraukti į Sovietų Rusiją, bet nesuspėjo ir 1941 m. liepos mėnesio pradžioje buvo priverstas grįžti į namus. Sulaikytas sukilėlių ir varomas Anykščių gatvėmis į areštinę, pakeliui susitiko su dviem buvusiais šauliais, Anykščių sukilėlių kuopos nariais, Baliu Kučiausku ir Juliumi Žarckum. Iš pradžių vedant V. Butėną Skiemonių gatve iš policijos, kur jį apklausė, į areštinę prie V. Butėno ir jo sargybinių prišoko sukilėlis Julius Žarckus ir išsitraukęs iš kišenės pistoletą, žiūrėdamas į V. Butėną, pareiškė: „Duokite ir man nors vieną bolševiką nupilti. Aš pats jį noriu nušauti”. Bet kiti partizanai, kurie varė V. Butėną į kalėjimą, to padaryti J. Žarckui neleido. Vedant jį toliau į areštinę Dariaus ir Girėno gatvėje, V. Butėnas su savo palyda susitiko dar vieną jam gerai pažįstamą anykštėną, sukilėlį Balį Kučiauską. Pamatęs V. Butėną, jis pasakė: „Tai dar vieną niekšą bolševiką nutvėrėte“, ir karabino buože smogė V. Butėnui į nugarą, o paskui į galvą. Tada B. Kučiauskas prisijungė prie palydos ir keliu varydamas komunistą į areštinę, sudaužė iki kraujo. Kai nuvarė į kalėjimo kiemą, B. Kučiauskas nuėjo į kalėjimą, iš ten atsivedė du žydus ir ėmė iš V. Butėno ir žydų tyčiotis. Žydus pastatė vieną prieš kitą, V. Butėnui liepė stotis viduryje tarp jų. Kai taip į eilę sustatė, B. Kučiauskas pasakė: „Dėl dviejų žydų ir bolševiko trijų kulkų man gaila, užteks ir vienos.“ Tai sakydamas jis iššovė. Zamelanas, pirmas, stovėjęs prieš jį, krito negyvas, V. Butėno ir stovėjusio gale kito žydo kulka nekliudė. Tada B. Kučiauskas V. Butėnui smogė šautuvo buože ir jis nukrito. Likusiam gyvam žydui B. Kučiauskas liepė sėsti ant Zamelano lavono ir pasakė: „Bučiuok karabino vamzdį.“ Kai žydas lūpomis prisilietė prie šautuvo vamzdžio, B. Kučiauskas nelaimingajam dūrė vamzdžiu į burną ir išmušė dantis. Tuo momentu į areštinės kiemą užėjo kažkoks vokiečių karininkas ir liepė nebesityčioti. Tokį vaizdingą pasakojimą apie patyčias iš V. Butėno aprašė tardytojas 1949 m. rugsėjo 15 d. apklausęs jį patį B. Kučiausko baudžiamojoje byloje⁸¹. Bet komunistas V. Butėnas, paklaustas, kas dar be jo paties gali patvirtinti šį įvykį areštinės kieme, daugiau liudytojų nenurodė, išskyrus areštinės sargybinį Petrą Matiukonį, kuris tuo metu buvo areštinės kieme ir patį B. Kučiauską, bet B. Kučiauskas neigė, kad jis buvo atėjęs į areštinės kiemą ir ten tyčiojosi iš žydų ir V. Butėno, o P. Matiukonis jau buvo miręs. Sovietiniai aktyvistai, tuo metu kalinti areštinėje, patvirtino, kad į jų kamerą V. Butėną atvedė labai sumuštą, bet teigė, kad susidorojimo su juo areštinės kieme nematė. Komunistas V. Butėnas liudijo dviejose 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų anykštėnų baudžiamosiose bylose⁸². Vienoje iš pirmųjų bylų, pradėtoje 1945 m. sausio mėnesį prieš 7 anykštėnus, V. Butėnas įskundė 4 sukilėlius: Joną Kamarauską, kuris V. Butėno teigimu buvo aktyvus partizanas, suėminėjo sovietinius piliečius, plėšė žydų turtą, Rapolą Kamarauską, kuris, anot V. Butėno, turėjo baltą raištį, ne kartą konvojavo suimtus sovietinius piliečius į kalėjimą, Joną Skardžių, kuris buvo aktyvus partizanas, nešiojo baltą raištį, dalyvavo piliečių, prijaučiančių komunistams, suėmimuose, konvojavo miesto gatvėmis sovietinius piliečius ir aktyvų partizaną Julių Žarckų, grasinusį V. Butėnui susidorojimu. Daugiausiai informacijos tardytojams V. Butėnas suteikė apie Balį Kučiauską jo baudžiamojoje byloje 1950 metais. Komunistas V. Butėnas, nors ir nukentėjęs nuo sukilėlių, apskundė nedaug anykštėnų. Labiausiai nepalankūs jo parodymai buvo B. Kučiauskui, nuteistam 25 m. lagerio.

        Liudininkė Liuda Adomavičienė, Kazimiero, lenkė, namų šeimininkė davė parodymus 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio Jono Skardžiaus byloje. Sakė, kad savo kaimyną J. Skardžių ginkluotą matė tik vieną kartą, bet ar jis buvo baltųjų partizanų būryje, ji tiksliai nežinojo. Bet duodama parodymus J. Skardžiaus byloje, ji įskundė net 15 anykštėnų, kurie, anot jos, buvo policininkai arba baltieji partizanai – liudininkė to tiksliai nežinojo. L. Adomavičienė nurodė, kad Jonas Šiaučiulis dirbo policijoje ir skundė komunistus, Pajarskas – smėlio karjero viršininkas, baltasis partizanas, Juozas Tutkus prie vokiečių tarnavo gestape, Antanas Vyšniauskas ir Juozas Šakėnas buvo baltieji partizanai. Taip pat pažinojo Adomą ir Antaną Petronius, Joną ir Petrą Silevičius, Kučiauską, Kiaušą, Joną Leščių, Samulį, Bronių Prokurenką (pas. Napaleoną Prokurenką), Napaleoną Janulį (pas. Alfonsą Janulį), bet nežinojo, ar jie dirbo policininkais, ar buvo baltieji partizanai. NKVD tardytoją šie parodymai tenkino, jis net nepaklausė, iš kur L. Adomavičienė žino šiuos faktus, pvz. iš kur liudininkė žinojo, kad J. Tutkus tarnavo vokiečių gestape arba kokius komunistus įskundė J. Šiaučiulis ir kokios buvo to įskundimo pasekmės. L. Adomavičienės baltuoju partizanu įvardinto Napaleono Janulio nepaminėjo daugiau joks liudininkas⁸³.

      Liudininkas Sisojus Jevsejevas, Nikono, iš Anykščių, liudijo tik vienoje sukilėlio ir pagalbinės policijos policininko Adomo Petronio baudžiamojoje byloje. Šioje byloje parodymus jis teikė 3 kartus – 1955 m. spalio 17 d. parodymuose Pabaltijo karinės apygardos prokurorui papulkininkiui Čibisovui ir LSSR KGB tardytojui leitenantui Kovaliovui Sisojus Jevsejevas tvirtino, kad du kartus matė, kaip A. Petronis kulkosvaidžiu lauke šaudė žydus. Vieną kartą, kai žydus šaudė A. Petronis, S. Jevsejevas matė jį su Kazimieru Drilinga, mirusiu 1954 m., antrą kartą su savo žentu Jakovu Siniakovu. Neva jie prieš šaudymus lipdavo į molio kalną, užsislėpdavo už akmens ir stebėdavo. Anot S. Jevsejevo, jis šaudymo vietoje be A. Petronio dar matė Rudoką, Žvinį, Šaltenį, Beinorių, Biliūną ir kitus. Kai sušaudė didesnę dalį žydų, kitus nuvarė į stotį ir išvežė į Uteną. Pačius silpniausius tai pat turėjo vežti į Uteną, bet juos nuvežė padvadomis į Bražinsko lauką ir ten automatais sušaudė partizanai Beinorius ir Žvinys. S. Jevsejevas tvirtino taip pat stebėjęs, kaip sušaudė pirmuosius ir paskutiniuosius Anykščių žydus. Pirmuosius 8 žydus, anot Sisojaus, sušaudė prie sinagogos. Tai vyko šiomis aplinkybėmis: 1941 m. birželio mėn., kai S. Jevsejevas ėjo pro sinagogą, prie pastato ant žemės sėdėjo žydai. Kai pasirodė sukilėliai, žydai neatsistojo ir juos pradėjo šaudyti iš pistoletų – nušovė Altarį Kaicerį, Berką Traubę, Maušą (pravarde Juodasis), Šenderį Sigalą, Iršą Puntuką, Jankelį Rovesmaną. J. Rovesmanas bandė bėgti, bet jį nušovė netoli sinagogos. Paskutinį žydų sušaudymą S. Jevsejevas stebėjo su Kazimieru Drilinga iš Stanislovo Miškinio, kurį išvežė į Sibirą, daržinės (pas. Stasys Miškinis, Adomo, g. 1895 m., iš Anykščių ištremtas 1949 m. balandžio 14 d.). Tarp sušaudytųjų buvo Michėjus Baranikovas, jo žmona ir 2 ar 3 vaikai, Tamara Josel, Chaimas Šmuila, Barbanas Srolas. Po sušaudymo baudėjai išvyko į stotį, o sušaudytųjų kūnai liko neužkasti. Juos vėliau užkasė baudėjų suvaryti Anykščių gyventojai. Visus išvardintus žydus S. Jevsejevas pažinojo ir matė, kaip juos sušaudė. Praėjus beveik mėnesiui, 1955 lapkričio 11 d. S. Jevsejevas, duodamas parodymus tam pačiam LSSR KGB tardytojui Kovaliovui, juos pakeitė tvirtindamas: „Kaip Adomas Petronis šaudė žydus aš nemačiau, mačiau tik kaip konvojavo”. Kai Kovaliovas priminė S. Jevsejevui, kad praeitą kartą jis tvirtino matęs, kaip A. Petronis šaudė žydus, liudininkas išdėstė naują versiją: „Atsimenu gerai tik vieną kartą, kai žydai buvo vežami į Uteną, tada sergančius žydus susodino į vežimus ir juos nuvežė į Bražinsko lauką 2 baudėjai. Ir jie ten tada sušaudė 6 žydus, kūnus paliko neužkastus, kas juos vėliau užkasė, nežinau. Tada šaudė 200–300 metrų nuo manęs ir sušaudė 6 piliečius, aš apie tai jau jums sakiau 1955 m. spalio 17 dienos parodymuose. Tada ėjau iš žvejybos ir žiūrėjau iš daržinės. O kaip prie sinagogos sušaudė 10 žydų aš irgi mačiau” (past. nors ankstesniuose parodymuose S. Jevsejevas nurodė, kad prie sinagogos nušovė 6 žydus, bet ne 10). Po šių S. Jevsejevo atsakymų tardytojas nepaklausė, kaip jis pamatė ir pažino iš 200–300 metrų šaudomus žydus, bet nusprendė apklausti S. Jevsejevo žentą Jakovą Siniakovą, neva kartu su uošviu stebėjusį žydų šaudymus Bražinsko lauke. Tardytojas Kovaliovas J. Siniakovo paklausė: „Sisojus Jevsejevas per apklausą 1955 spalio 17 d. sakė, kad jūs abu nuo kalno stebėjote, kaip šaudė žydus. Ar patvirtinate šiuos S. Jevsejevo parodymus ?“ J. Siniakovas atsakė: „Ne, nepatvirtinu, nes to nebuvo. Galiu pasakyti, kad man ir kitiems žmonos Tatjanos Siniakovos tėvas Sisojus Jevsejevas žinomas kaip mėgėjas fantazuoti ir pasakoti nebūtus dalykus⁸⁴“.

       Liudininkas Jonas Davicijonas, Felikso, iš Anykščių, net 3 kartus ėjo kasti duobių į Bražinsko lauką, kur šaudomi ir užkasinėjami žydai. Iš pradžių, 1941 m. liepos mėnesio pradžioje, Anykščių sukilėlių kuopos nariai naudojo prievartą varydami anykštėnus kasti duobių į Bražinsko lauką, bent vieną kartą šį darbą dirbę, antrą kartą stengėsi ten nepakliūti. Pamatę, kad sukilėliai ateina vėl juos varyti kasti duobių, pasislėpdavo namuose arba prašydavo artimųjų pasakyti, kad jie yra kažkur išvykę. Liudininkė Valerija Žemaitytė prisimena – jos tėvas džiaugėsi tuo laiku susilaužęs koją ir dėkojo Dievui, kad nereiks kasti duobių žudomiems žmonėms. Bet po kiek laiko atsirado kasėjų savanorių, kurie už duobių kasimą gaudavo sušaudytų asmenų drabužių, batų ir kitų daiktų. Matyt vienas iš tokių duobkasių buvo liudininkas J. Davicijonas. Jis liudijo vienoje iš pirmųjų grupinių Anykščių sukilėlių baudžiamųjų bylų prieš 7 asmenis, pradėtų 1945 sausio mėnesį ir 1946 m. kovo mėnesį pradėtą bylą prieš sukilėlį Anykščių vlsč. viršaičio pavaduotoją Vladą Macijauską. Šiose bylose J. Davicijonas įskundė 8 asmenis: iš jų 5, Joną Kamarauską, Rapolą Kamarauską, Vladą Macijauską, Joną Skardžių ir Julių Žarckų, nurodė tardytojams kaip asmenis, kurie žydų šeimas varė į šaudymą ir 3 asmenis, Alfonsą bei Antaną Jaselius ir Joną Šiaučiulį, nurodė kaip dalyvavusius sovietinių piliečių suėmimuose. Labiausiai J. Davicijonas kaltino V. Macijauską, pabrėžęs, kad jo santykiai su V. Macijausku blogi ir nurodęs, kad jis buvo baltasis partizanas, dirbo gestape ir valsčiaus viršaičio pavaduotoju, o prie Smetonos buvo šaulys ir kriminalinės policijos agentas. J. Davicijonas taip pat tvirtino matęs, kaip 9 partizanai, tarp jų buvo ir Vladas Macijauskas, varė Skiemonių gatve apie 300 žydų grupę į Bražinsko lauką, kur jie buvo šaudomi⁸⁵.

       Liudininkas, anykštėnas Julius Gailiūnas, Petro buvo vienas iš tų asmenų, kuriems teko kasti duobes Bražinsko lauke sušaudytiems žydams. Jis liudijo tik vienoje baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta 1951 m. kovo mėnesį buvusiam Lietuvos savanoriui ir Anykščių sukilėlių būrio nariui Baliui Kučiauskui. J. Gailiūno papasakotas įvykis padėjo tardytojui apkaltinti B. Kučiauską žydų šaudymu. J. Gailiūnas išsamiai papasakojo, kaip jis 1941 m. liepos mėnesio viduryje kartu su kitais anykštėnais iškasė 4 dideles duobes Bražinsko lauke, o po dienos, sukilėlių nurodymu, jas vėl pilnas žydų lavonų užkasė. Viena duobė buvo nepilna, ir J. Gailiūnas pastebėjo, kad joje vartosi dar vienas gyvas, bet sunkiai sužeistas žydas. Tuo metu netoliese prie duobės stovėjęs B. Kučiauskas priėjo arčiau ir iš karabino jį nušovė. Šį J. Gailiūno pasakojimą dalinai patvirtino kitas liudininkas, Vincas Vilutis, kuris tuo metu tai pat buvo Bražinsko lauke ir užkasinėjo duobes. Jis tardytojui pasakė, kad matė B. Kučiauską prie duobių, bet tvirtino nematęs, kaip jis pribaigė duobėje sužeistą žydą. Pats B. Kučiauskas per tardymą prisipažino, kad kai visi žydai buvo nuvaryti į šaudymo vietą, jis ėjo sargybą mieste. Maždaug už valandos jis nuėjo pažiūrėti į šaudymo vietą. Prie duobių pamatė stovinčius sukilėlius, tarp jų buvo Jonas Skrebūnas, Jonas Leščius, kitų jis neatsiminė. Prie duobių B. Kučiauskas taip pat matė iš miesto atvarytus piliečius, kurie ir iškasė duobes. Tarp jų – Julių Gailiūną, Kostą Meškauską, Petrą Riaubą, Jurgį Slavinską. Visi jie buvo iš Anykščių miesto. Kai B. Kučiauskas priėjo prie vienos duobės, joje pastebėjo vieną dar gyvą, sužeistą žydą, kuris vartėsi duobėje. Tai buvo apie 40–50 m. vyras. B. Kučiauskas tardytojui savo veiksmus paaiškino taip: „Aš pagalvojau, kad jį gali užkasti gyvą, todėl nusiėmiau nuo peties karabiną ir dviem šūviais jį pribaigiau”. B. Kučiauskas buvo vienas iš keturių iš 62 nuteistųjų Anykščių 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių, kuris per tardymą prisipažino šaudęs žydus (žydą). Po legalizacijos 1945 m. gruodžio mėnesį B. Kučiauskas beveik 6 metus iki suėmimo gyveno savo namuose Anykščiuose, ir čekistai iki 1951 m. kovo mėnesio jo nelietė ⁸⁶.

Išvados  

            Didžiausią dalį liudininkų, davusių parodymus 62-ose Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų baudžiamosiose bylose, sudarė sovietiniai aktyvistai, sovietų valdžios rėmėjai bei jų šeimos nariai. Šios grupės liudytojų iš viso 94 iš 109 (86 proc.). Iš 94 šios grupės liudytojų 52 (55 proc.) nuo kaltinamųjų vokiečių okupacijos metais buvo nukentėję asmeniškai arba nukentėjo jų šeimos nariai. Daugelis nukentėjusių buvo sulaikyti 1941 m. birželio mėnesio pabaigoje bei liepos pradžioje, apklausti ir po 2–3 savaites kalinti Anykščių valsčiaus areštinėje. Dalis jų antrą kartą sulaikyti 1943 m. vasarą Anykščių valsčiuje, pradėjus reikštis Rusijos diversantams bei jų vietiniams rėmėjams. Tarp sovietinių koloborantų bei jų šeimos narių, davusių parodymus, baudžiamosiose bylose 23 (25 proc.) buvo skrebai ir milicininkai, 31 (33 proc.) buvo rusų tautybės liudininkai.

           Kitą grupę liudininkų sudarė kaltinamųjų draugai, gerai pažįstami asmenys, kaimynai, duobes Bražinsko lauke kasę anykštėnai ir du sušaudytų žydų lavonus iš sinagogos į Bražinsko lauką vežę liudininkai, kurie nebuvo sovietiniai koloborantai ar jų šeimos nariai. Šiai iš dalies neutralių liudininkų grupei priklausė 21 (19 proc.) parodymus baudžiamosiose bylose davęs asmuo.

           Mažiausiai sovietinius tardytojus domino kaltinamųjų artimieji. 62 baudžiamosiose bylose buvo apklaustos tik 4 liudininkės – Broniaus Janicko motina, žmona bei sesuo ir Prano Navicko žmona.

          Jokie liudininkų parodymai negalėjo kaltinamiesiems padėti išvengti bausmės, nes buvo baudžiama ne tik už veiką, bet ir už priklausymą. Į sovietų valdžios priešų sąrašą buvo įrašyti visi 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, policininkai, lietuviškos administracijos darbuotojai. Laikinai galėjo gelbėti tik verbavimas į sovietų saugumo agentus ir aktyvus darbas čekistų naudai.

         Nors liudininkų parodymuose daug prieštaravimų, išsigalvojimų ir melo, bet 109 liudininkų parodymai 62 baudžiamosiose bylose, kurios su pertraukomis buvo keliamos ir nagrinėjamos nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1955 m. rugpjūčio mėn., leidžia sugretinus parodymus išsiaiškinti ir išryškinti svarbiausius 1941 metų įvykius bei jų dalyvius Anykščių valsčiuje.

Nuorodos

¹  Liago, T. 1948 m. kovo 26 d. skundas LSSR pasienio apygardos MVD karinio tribunolo pirmininkui, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 2.; Sabinsko, K. 1948 m. kovo 26 d. skundas LSSR pasienio apygardos MVD karinio tribunolo pirmininkui, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 4.; Juodelio, M. 1948 m. kovo 26 d. skundas LSSR pasienio apygardos MVD karinio tribunolo pirmininkui, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 3.; Černiausko, P. 1948 m. kovo 26 d. skundas LSSR pasienio apygardos MVD karinio tribunolo pirmininkui, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 6.; Pavilonio, J. 1948 m. kovo 26 d. skundas LSSR pasienio apygardos MVD karinio tribunolo pirmininkui, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 5.; Laskausko, V. 1948 m. kovo 26 d. skundas LSSR pasienio apygardos MVD karinio tribunolo pirmininkui, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 7.

²  Černiausko, P. 1954 m. rugsėjo 2 d. skundas SSRS Aukščiausiojo teismo karinei kolegijai, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 84–86; Liago, T. 1956 m. kovo 12 d. skundas SSRS Generaliniam prokurorui, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 103; Sabinsko, K. 1955 m. sausio 1 d. skundas SSRS Generaliniam prokurorui, LYA, f.K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 130.

³  Bagdzevičiaus, Viktoro 1944 m. gruodžio 21 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 65; Bagdzevičiaus, Vlado 1944 m. gruodžio 21 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 78; LSSR NKVD kalėjimo Nr. 1 viršininko 1945 m. balandžio 14 d. pranešimas apie Viktoro Bagdzevičiaus nuteisimą mirties bausme LYA, f. K-1. ap. 58, b. 13716/3, l. 224; SSRS MVD Vorkutos lagerio viršininko 1953 m. rugsėjo 16 d. pranešimas apie Vlado Bagdzevičiaus mirtį LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, l. 227.

⁴  1955 m. lapkričio 2 d. LSSR karinio tribunolo nutarimas dėl apklausos termino pratęsimo, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 208; LSSR KGB archyvų skyriaus viršininko 1958 m. kovo 11 d. pranešimas apie mirties bausmės A. Petroniui įvykdymą.  LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, vokas Nr. 88^a.

⁵  Janicko, B. 1947 m. birželio 25 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap.58, b. 43162/3, l. 11-12.; Ten. pat ; parodymai teisme, LYA, f.K-1, ap.58, b. 32, 167–170.

⁶  Kučiausko, B. 1951 m. gruodžio 2 d. parodymai teisme, LYA, f.K-1, ap. 58, b. P-24665/3, l. 200–202; Butėno, V. 1949 m. rugsėjo 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3, l. 42–44.

⁷  LSSR NKVD vyriausiojo tribunolo 1945 m. vasario 25 d. nuosprendžio protokolas , LYA, f. K-1, ap.58,  LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-19160-LI, l. 137; LSSR NKVD vyriausiojo tribunolo 1946 m. kovo 3 d. nuosprendžio protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22542/3, l. 87.     

⁸  LSSR NKVD kalėjimo Nr. 1 viršininko 1945 m. balandžio 14 d. pranešimas apie Viktoro Bagdzevičiaus nuteisimą mirties bausme LYA, f. K-1. ap. 58, b. 13716/3, t.1, l. 224; LSSR KGB archyvų skyriaus viršininko 1958 m. kovo 11 d. pranešimas apie mirties bausmės A. Petroniui įvykdymą. LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, vokas Nr. 88^a; LSSR NKVD vyriausiojo tribunolo 1945 m. vasario 21 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 13716/3, l. 175.   

⁹  RA 2-osios gvardijos armijos 2-ojo kontržvalgybos skyriaus (SMERŠ) kapitono Visarevo 1945 m. rugsėjo 30 d. sprendimai dėl suėmimų LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 2, 8, 14, 22; LSSR NKVD kariuomenės vyriausiojo tribunolo 1945 m. vasario 21 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 169–175; SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos 1945 m. kovo 22 d. sprendimas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 187–188; LSSR NKVD kariuomenės vyriausiojo tribunolo 1945 m. balandžio 14 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 196–215.

¹⁰  LSSR NKVD kariuomenės vyriausiojo  tribunolo 1945 m. vasario 25 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-19160-LI, l. 131–137.

¹¹  LSSR NKVD kariuomenės vyriausiojo tribunolo 1945 m. liepos 3 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1, ap. 58, b. 2813/3, l. 101–108.

¹²  Medžiuolio, E. 1944 m. gruodžio 27 d. ir 1945 m. sausio 5 d. apklausos protokolai, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 38531/3, l. 7–8, 10;  LSSR NKVD kariuomenės vyriausiojo tribunolo 1945 m. gegužės 10 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1, ap. 58, b. 38531/3, l. 23–25.

¹³  LSSR AT 1957 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 88; Tardymo eksperimento vykdyto 1951 m. spalio 13 d. Anykščiuose LSSR MGB 2 „N“ valdybos vyr. leitenanto V. Mazalovo protokolas, LYA, f.K-1, ap. 58, b. P-24665/3, vokas Nr. 115–1, l. 156.

¹⁴  Kuznecovo, I. 1947 m. gegužės 12 d. apklausos protokolas,  LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 187–191.

¹⁵  Nikiforovo, S. 1947 m. birželio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3. t.1, l. 175; Nikiforovo, S. 1955 m. kovo 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. P-7374-LI, l. 29; Nikiforovo, J. 1948 m. gegužės 10 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 209–210; Nikiforovos, A. 1956 m. spalio 31 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29773/3, l. 169–170.

¹⁶   Jovaišos, Pov. 1955 m. balandžio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t. 1, l. 100; Jovaišos, Pran. ir Paulavičiaus, A. 1945 m. kovo 9 d. akistatos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 30258/3, l.13–14; Jovaišos, A. 1955 m. rugpjūčio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3. t. 1, l. 316–318; Jovaišienės, V. 1947 m. balandžio 17 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 155–158; Ten pat Jovaišos, Pov. 1947 m. balandžio 17 d. apklausos protokolas l. 159–160.

¹⁷  Dobrovolskio, J. 1946 m. gruodžio 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 43162/3, l. 107.

¹⁸  Vyšniauskienės, A. 1947 m. birželio 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 197–199.

¹⁹  Barkauskienės, V. 1947 m. birželio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 203–205.

²⁰  Sarakos, M. 1956 m. spalio 31 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 29773/3, l. 161–165.

²¹  Blažio, J. 1945 m. birželio 8 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. P-7374-LI, l. 27– 28.

²²  Berezniovos, M. 1947 m. birželio 21 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 207–208; Berezniovo, G. 1947 m. spalio 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t. 2, l. 152.

²³  Pesliako, L. 1947 m. liepos 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43162/3, l. 119–120; Pesliako, L. 1949 m. vasario 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 15903/3, l. 52–53; Razicko, A. 1946 m. balandžio 12 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29021/3, l. 33.

²⁴  Sabaliausko, J. 1944 m. gruodžio 23 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58,  b. P-19160-LI, l.113.

²⁵  Vildžiūnaitės, J. 1944 m. rugpjūčio 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58,  b. P-17428-LI, l. 55; Pasaulio anykštėnų bendrija. Anykštėnų biografijų žinynas. Prieiga internete, https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1670.

²⁶  Barkauskienės, V. 1947 m. birželio 16 d. ir birželio 20 d. apklausos   protokolai, LYA, f. K-1. ap.58, b. 22401/3, t.1, l. 200, 203–205.

²⁷  Baranausko, P. 1947 m. lapkričio 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 43162/3, l. 138–139.

²⁸  Butėno, V. 1949 m. rugsėjo 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3, l. 42.

²⁹  Dobrovolskio, J. 1947 m. gegužės 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 194.

³⁰  Uzdonaitės-Jandiukovos-Pumputienės, J. 1949 m. sausio 11 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 13216/3, l. 27.

³¹  Labeikos, V. 1944 m. gruodžio 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-19160-LI, l. 112; Sabaliausko, J. 1944 m. gruodžio 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-19160-LI, l. 113.

³²  Sarakos, M. 1956 m. spalio 31 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29773/3, l. 161; Sarakos, M. 1949 m. rugpjūčio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 15903/3, l.71.

³³  Špalovo, L. 1949 m. rugpjūčio  23 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 15903/3, l 62.

³⁴  Vasiliausko, K. 1956 m. lapkričio 1 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29773/3, l 185.

³⁵  Berezniovos, M. 1944 m. rugsėjo 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 95; Nikiforovo, F. 1948 m. gegužės 10 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 209; Komarovo, F. 1951 m. kovo 5 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 24665/3, l. 64; Kuznecovo, I. 1951 m. kovo 5 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 187; Kabiko, D. 1947 m. liepos 13 d. apklausos  protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43162/3, l. 122.

³⁶  Šimkūno, K. 1954 m. gegužės 31 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 201; Šimkūnienės, M. 1949 m. kovo 5 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 13216/3, l. 46.

³⁷  Strazdo, K. 1947 m. gegužės 29 d. apklausos  protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43162/3, l. 112.

³⁸  Kaštaljanovos, O. 1947 m. birželio 21 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 212.

³⁹  Kalinkos, J. 1955 m. spalio 18 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 29-31; Karvelio, K. 1955 m. gegužės 26 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 30258/3, l. 47.

⁴⁰  Nikiforovo, S. 1947 m. gegužės 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap.58, b. 22401/3, t.1, l. 175–178; Kabiko, D. 1955 m. spalio 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 37–39; Burbulio, V. 1955 m. spalio 14  d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 23–28.

⁴¹  Burbulio, V. 1955 m. spalio 14 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 23–28; Butkevičiaus, J. 1955 m. rugpjūčio 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 294–298; Gailiūno, J. 1951 m. kovo 7 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3, l. 54–56; Gudanavičiaus, J. 1955 m. rugpjūčio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 312; Pranckūno, A. 1955 m. spalio 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 11–15; Sarakos, P. 1955 m. spalio 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 3–6; Šinkūno, K. 1955 m. gegužės 31 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 201–208.; Valiukonio, J. 1955 m. spalio 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t. 2, l. 17–22; Vilučio, V. 1951 m. spalio 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3, l. 160–162; Vitkūno, S. 1955 m. lapkričio 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 90–92.

⁴²  Jovaišos, A. 1955 m. rugpjūčio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3. t. 1, l. 316–321; Kabiko, D. 1955 m. spalio 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 34357/3, t.2, l. 37–39; Jovaišos, P. ir Paulavičiaus, A. 1945 m. kovo 9 d. akistatos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 30258/3, l. 13–14; LSSR NKVD Vyriausiojo karinio tribunolo 1945 m. balandžio 14 d.  posėdžio protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, l. 196–201; Jovaišos, P. 1955 m. balandžio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t. 1, l. 100.

⁴³  Vitkevičiaus, S. 1947 m. gegužės 12 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 182–185.

⁴⁴  Pavilonytės-Janickienės, O. 1947 m. lapkričio 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43162/3, l. 128–131; Janickienės, A. 1947 m. lapkričio 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43162/3, l. 135–137.

⁴⁵  Navicko, P. 1949 m. birželio 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 15903/3, l. 26–27, Navickienės, P. 1949 m.  rugpjūčio 23 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 15903/3, l. 59–61.     

⁴⁶  Kuznecovo, I. 1944  m. rugsėjo 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45014/3, l. 99.    

⁴⁷ Anykščių krašto vietovių žinynas. Prieiga internete: https://www.anykstenai.lt/vietoves/vietove.php?id=451.

⁴⁹  Kupiškio apskrities MVD skyriaus 1947 m. vasario 17 d. liaudies gynėjų (skrebų) sąrašas,  LYA, f. K-41, ap.1, b. 1194/3, l. 35–36.

⁵⁰  Kuznecovo, I. 1954 m. gegužės 28 d. apklausos protokolas LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 187.

⁵¹  1925 m. M. Andrijausko sudarytas Anykščių miesto planas. A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus fondai, VŽM 3427.       

⁵²  Skerlinsko, P. 1946 m. balandžio 12 d. apklausos  protokolas, LYA, f. K-1, ap.58, b. 29021/3, l. 34.    

⁵³  Kuznecovo, I. 1944  m. rugsėjo 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1,  ap. 58, b. 45014/3, l. 99–102; Avsejevo, S. 1944 m. rugsėjo 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap.58, b. 45014/3, l. 103–106.       

⁵⁴  Kuznecovo, I.  1947 m. gegužės 12 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 187–191; Kuznecovo, I. 1955 m. spalio 18 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 194–198.

⁵⁵  Nikiforovo, S.  1947 m. balandžio 18 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 171.

⁵⁶ Anykščių krašto vietovių žinynas. Prieiga internete: https://www.anykstenai.lt/vietoves/vietove.php?id=424.

⁵⁷  Anykščių apskrities MVD skyriaus 1947 m. vasario 17 d. liaudies gynėjų (skrebų) sąrašas,  LYA, f. K-41, ap. 1, b. 1187/3, l. 26–27.

⁵⁸  Petronio, A. 1955 m. sausio 10 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 54–59.

⁵⁹  Nikiforovos, A. 1944 m. rugsėjo 17 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. m58, b. 45014/3, t.1, l. 80–87; Nikiforovo, S. 1955 m. kovo 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. P-7374-LI, l. 29.

⁶⁰  Nikiforovo, S. 1946 m. kovo 3 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29773/3, l. 10–11; Šermukšnio J., Gyvoji atmintis: politinių kalinių ir tremtinių prisiminimų rinkinys, sud. Danielienė, L., Vilnius, 2010, p. 166–167; Juozo Janicko atsiminimai, 2003 m., užrašė A. Janickas.

⁶¹  Nikiforovo, S. 1946 m. kovo 3 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29773/3, l. 10, 64

⁶²  Nikiforovo, S. 1947 m. birželio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 175–178; Nikiforovo, S. 1947 m. liepos 21 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 179–181; Nikiforovo, S. 1947 m. balandžio 18 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 171–175; Nikiforovo, S.  1946 m. kovo 30 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29773/3, l. 11.

⁶³  Deveikos, S. 1955 m. liepos 11 d. prašymas SSRS AT Prezidiumo pirmininkui, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 29773/3, l. 56–57; Nikiforovo, S. 1956 m. liepos 4 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 29773/3, l. 64–65.

⁶⁴  Anėlės Valikonaitės ir Valerijos Žemaitytės atsiminimai, 2000 m., užrašė G. Vaičiūnas.

⁶⁵  Vitkevičiaus, S.  1947 m. gegužės 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 22401/3, t.1, l. 182–186.

⁶⁶  Jovaišos, P. 1955 m. balandžio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3. t. 1, l. 100; Jovaišos, P. ir Paulavičiaus, A. 1945 m. kovo 9 d. akistatos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 30258/3, l. 13–14; Jovaišos, A. 1955 m. rugpjūčio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3. t. 1, l. 316–320; Miškinio, J. 1955 m. lapkričio 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t. 2, l. 76–77; Kabiko, D. 1955 m. spalio 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58,  b. 34357/3, t. 2, l. 37–39; Jovaišos, P. 1947 m. balandžio 18 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 159–162; Jovaišos, P. 1949 m. vasario 7 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 13420/3, t. 1, l. 46.

⁶⁷  Jovaišienės, V. 1947 m. balandžio 17 d. apklausos  protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 155–158; Macijausko, V. 1946 m. kovo 17 d. sulaikymo protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29021/3, l. 5; Čekistinės operacijos 1946 m. kovo 17 d. aktas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29021/3, l.7. 1946 m. kovo 17 d. aktas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 29021/3, l.7.

⁶⁸  Jovaišos, P. 1947 m. balandžio 17 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3. t. 1, l. 159–162; Jovaišos, P. 1947 m. rugpjūčio 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 15903/3, l. 45; Jovaišos, P. 1946 m. lapkričio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34357/3, t. 1, l. 95–96; Jovaišos, P. ir Paulavičiaus, A. 1945 m. kovo 9 d. akistatos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 30258/3, l. 13–14;

⁶⁹  Dobrovolskio, J. 1947 m. balandžio 17 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3. t. 1, l. 194.

⁷⁰  Dobrovolskio, J. 1946 m. gruodžio 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43162/3, l.167–169.

⁷¹  Dobrovolskio, J. 1947 m. balandžio 17 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 194–196.

⁷²  Dobrovolskio, J. 1946 m. gruodžio 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43162/3, l. 107.

⁷³  Vyšniauskienės, A. 1947 m. birželio 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 197–199.

⁷⁴  Vyšniausko, J. 1946 m. liepos 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43162/3, l. 116–121; Vyšniausko, J. 1944 m. gruodžio 18 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-19160-LI, l. 114.

⁷⁵  Barkauskienės, V. 1947 m. birželio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 200–202; Barkauskienės, V. 1947 m. birželio 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 203–205; Berezniovos, M. 1947 m. birželio 21 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 207–208.

⁷⁶  Berezniovos, M. 1944 m. rugsėjo 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 95–98.

⁷⁷  LSSR NKVD kariuomenės vyriausiojo tribunolo 1945 m. vasario 21 d.  nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 177; SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos 1945 m. kovo 22 d. sprendimas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 187–188; LSSR NKVD kariuomenės  vyriausiojo tribunolo 1945 m. balandžio 14 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 216–219.

⁷⁸  Berezniovos, M. 1944 m. rugsėjo 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 88–89; Berezniovos, M. 1947 m. birželio 21 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3, t. 1, l. 207–208.

⁷⁹  Berezniovos, M. 1944 m. rugsėjo 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 88–89; LSSR NKVD kariuomenės vyriausiojo tribunolo 1945 m. balandžio 14 d. nuosprendžio protokolas LYA, f. K-1. ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 216–219. f. K-1, ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 216–219.

⁸⁰  Berezniovos, M. 1944 m. rugsėjo 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 88–89; Koškinos, P. 1944 m. spalio 17 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45014/3, t.1, l. 130–131; Barkauskienės, V. 1947 m. birželio 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22401/3. t. 1, l. 203–205.

⁸¹  Butėno, V. 1940 m. spalio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1,  ap. 58, b. P-2913-LI, l. 19.; Butėno, V. 1949 m. rugsėjo 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3,  t.1, l. 42; Butėno, V. 1951 m. birželio 7 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3,  t.2, l. 45.

⁸²  Butėno, V. 1945 m. sausio 6 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 2469/3, l. 164–166; Butėno V. 1949 m. rugsėjo 15 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3,  t.1, l. 42–44; Liubarto, J. 1949 m. rugsėjo 26 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. P-24665/3, t.1, l. 48–49; Sarakos, M. 1951 m. liepos 26 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3,  t.2, l. 60–61.

⁸³  Adomavičienės L. 1945 m. sausio 6 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 2469/3,  t.1, l. 168.

⁸⁴  Jevsejevo, S. 1944 m. rugsėjo 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45014/3, l. 104–106; Jevsejevo, S. 1954 m. gegužės 27 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 161–162; Jevsejevo, S. 1955 m. spalio 17 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 167–171; Jevsejevo, S. 1955 m. lapkričio 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 174–175; Siniakovo, J. 1955 m. spalio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1. ap. 58, b. 34357/3, t.1, l. 136–137.

⁸⁵  Davicijono, J. 1946 m. gruodžio 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 2469/3, l.167–168; Davicijono, J. 1946 m. kovo 19 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 29021/3, l. 22; Vanagas, R., Nenusigręžk nuo savęs, Vyturys, Vilnius, 1995 m.; Žemaitytės, V. prisiminimai, p. 101.

⁸⁶  Gailiūno, J. 1951 m. kovo 7 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58,  b. P-24665/3, t.1, l. 54–56; Vilučio, V. 1951 m. spalio 13 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3, t.1, l. 160–162; Kučiausko, B. 1951 m. gegužės 28 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-24665/3, t.2, l. 28–29.