Liudvikas Narcizas Rasimas, www.zurnalasmiskai.lt

Latvija su nerimu stebi bandymus Lietuvoje vėl naudoti okupacijos metu primestus vietovardžių pavadinimus…

Kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje būsimi nugalėtojai aptarinėjo Vokietijos su 1937 m. sienomis likimą, J. Stalinas buvo pačiame savo galybės Olimpe, JAV prezidentas buvo nepagydomos ligos tiek nukamuotas, kad lyg apžavėtas tik klausėsi J. Stalino kalbų, o Didžiosios Britanijos lyderis su savo nuomone likdavo mažumoje.

Tuomet, pradžioje Jaltoje, vėliau Berlyno priemiestyje Potsdame buvo nulemtas Prūsijos valstybės, įėjusios į Vokietijos sudėtį autonomijos teisėmis, likimas. Du trečdaliai jos teritorijos buvo nutarta atiduoti Lenkijai, o trečdalį jos teritorijos su Karaliaučiaus miestu Stalinas pasiprašė palikti jam. Raudonoji armija jau buvo visoje Prūsijos teritorijoje, tad jis ir buvo padėties šeimininkas. Taip Lenkijai ir Rusijai atiteko tos žemės, kurias pati Vokietija vadino Prūsijos Lietuva.

Nežiūrint JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių vykdytos principingos politikos nepripažinti Baltijos valstybių prievartinio pavertimo SSRS teritorijos dalimi, Prūsijos valstybės panaikinimą minėtos šalys paliko J. Stalino malonei, mat pastarasis pažadėjo, kad kai tik bus galimybė, surengti jose laisvus rinkimus.

Tik 1990 metais tokių rinkimų (savo iniciatyva) sulaukė Baltijos valstybės. Po rinkimų pasiekus, kad SSRS (vėliau Rusija) išeitų iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijų ir pripažinus jų nepriklausomybių atstatymą, kaip tik pasirodė Prūsijos valstybės panaikinimo pasekmės tiek Baltijos valstybėms, tiek patiems Vakarams.

Rusijai vis agresyvėjant, Baltijos valstybės pasijuto lyg supiltos į plono stiklo NATO apsaugos butelį su siauru Suvalkų koridoriaus kakleliu. Kokia bebūtų stipri Lenkija, kaip greitai į pagalbą Baltijos valstybėms skubėtų amerikiečiai, britai, vokiečiai ar kitų NATO šalių kariuomenės, jos akivaizdžiai strigtų tame siaurame žemės ruože. Pagaliau tai priklausytų ir nuo Lenkijos valdžios gerų norų tokias pajėgas praleisti. Šis senas mūsų kaimynas šiandien stiprus, bet pilnas nuotaikų kaitos ir reikalavimų. Tai akivaizdu.

Prūsijos valstybės panaikinimas oficialiai buvo aiškinimas tuo, … „kad iš tos teritorijos niekados nekiltų karo Europoje pavojus“… Šiandien toks buvęs JAV ir Jungtinės Karalystės vadovų naivumas, nuolaidžiaujant J. Stalino nuomonei ir siekiams, bumerangu sugrįžta ne tik į visą Baltijos jūros regioną, bet ir visą Vakarų pasaulį. Kito taip militarizuoto krašto kaip Rusijos valdoma buvusios Prūsijos dalis Europoje nėra. Dabar tai stiprus valstybės, siekiančios Europoje sukurti naują-seną rusišką tvarką, koziris.

Rusijos vadovas savo istorinėse interpeliacijose-manipuliacijose vėl neigia Baltijos valstybių okupacijos faktą. Jis remiasi ir lietuvių istorikų kažkada išsakyta nuomone (SSRS i Litva v gody Vtoroi mirovoi voiny. 2006.) Tokių „ rėmėjų“ rasime ir šiandien, net valstybės valdymo ir įstatymų kūrimo srityse. Baltijos Valstybės tik todėl atstatė savo nepriklausomybes, kad vadovavosi Vakarų didžiųjų valstybių pripažinta ir remiama teisine pozicija, jog jų tapimas SSRS teritorijos dalimi neturi teisinio pagrindo, tad Baltijos šalys siekė ne „išeiti“ iš Sovietų Sąjungos sudėties, o siekė, kad Sovietų Sąjunga išeitų iš okupuotų Baltijos valstybių, kas ir buvo pasiekta.

Ar šiandien yra „rėmėjų“ pakeisti Baltijos valstybių politinę vienybę?

Yra! Įsivaizduokime, kaip šiandien Krymo, Donbaso, Luhansko, Kazachijos šiaurinių teritorijų ir etc. problematikos požiūriu būtume atrodę priėmus dabar Seimui siūlomą lenkiškai-rusišką Tautinių mažumų įstatymą?

Klaipėda įgytų specifinių kolektyvinių politinių teisių, kaip buvusių okupantų palikuonių ir kolonistų rusų tautinės diasporos (mažumos?) gyvenamas miestas?! Didesnės dovanos Rusijos vadovybei sunku įsivaizduoti, greitai ten galėtų atsirasti dar vienas „luhanskas“

Siekiama mus atitraukti nuo vienybės su vienintele mums broliška latvių tauta. Šiandien Lietuvoje dirbtinai keliama asmenvardžių rašybos valstybiniuose dokumentuose problema puikiai išspręsta Latvijoje. Vardas ar pavardė visų pirma turi būti teisingai ištartas, o tik po to užrašomas. Tad dokumentuose turi būti visų pirma sudaryta galimybė užrašytą vardą ar pavardę teisingai ištarti.

Latviai tokią galimybę turi. O mes kuriame trijų raidžių problemą ir siekiame, „kad ir nežmoniškai, bi tik kitoniškai“, bet būtinai skirtingai nei latviai padarė ir tai pas juos pilnai pasiteisino.

Latvija su nerimu stebi oficialius bandymus Lietuvos teritorijoje vėl naudoti pilsuckinės okupacijos metu primestus vietovardžių pavadinimus. Beje, tiek vakarinės slaviškos valstybės elitas, tiek Rusijos vadovas lyg susitarę neigia kažkada jų įvykdytas Lietuvos teritorijų okupacijas. Šių metų sausio 9 dieną per LRT radiją jau skelbiame, kad Vilniaus okupacija – lietuvių sugalvotas mitas. Kas tai?

Mes iki šiol nežinome, su kuo kalbėjosi ar net kokius nurodymus davė prezidentūroje apsilankęs Rusijos ambasadorius. Girdime, o gal jau Ženevoje ir oficialiai aptarinėjama, kad Baltijos valstybes reikia padaryti neutraliomis NATO šalimis ar, dėl sunkios jų apgynimo galimybės dėl Suvalkų koridoriaus, šalinti jas iš NATO kaip buvusias SSRS respublikas.

Tad pats laikas vėl kuo garsiau priminti, kad Baltijos valstybės nebuvo sąjunginėmis SSRS respublikomis, o buvo SSRS okupuotos, kad ne jos, o SSRS išėjo iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijos.

Šiandien šalims, be abejo kaltoms dėl Suvalkų koridoriaus atsiradimo panaikinant Prūsijos valstybę, atsiranda juridinė prievolė ginti Baltijos valstybes nuo buvusių okupantų užmačių. Bene vienintelė atgrasymo galimybė yra pastovus JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, dėl kurių trumparegiško veikimo ir atsirado tas nelemtas koridorius, bei kitų šalių karinis buvimas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Vargšė Prūsų žemė, šiandien vėl turinti tokius karingus šeimininkus grasinančius visai Europai.