Vytautas SINKEVIČIUS, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, LRT.lt

Skaitant Deklaraciją apima pagarbus jaudulys. Ir pasididžiavimas. Pasididžiavimas tuo, kad tokia Deklaracija buvo parašyta. Negali nesistebėti, kokios didelės dvasios ir pasiaukojimo buvo žmonės, kokį begalinį tikėjimą, kad okupuota Lietuvos valstybė vėl bus laisva, jie turėjo, kai partizanų bunkeryje, žibalinės lempos šviesoje, aplinkui siaučiant sovietų kariuomenės daliniams, tykant mirtiniems pavojams kūrė šį unikalų dokumentą. Dokumentą, kuriame atsispindi ir skaudi to meto Lietuvos istorinė patirtis, ir Tautos pasiryžimas priešintis Sovietų Sąjungos okupacijai, ir gilios įžvalgos apie tai, kokia turėtų būti Lietuvos valstybė, kai ji vėl taps nepriklausoma.

LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją ir 1999 m. sausio 12 d. Seimo priimtą įstatymą1, kuriuo Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu, galima nagrinėti ir vertinti įvairiais aspektais, taip pat ir teisiniu. Nors Deklaracijos ir įstatymo tekstai yra trumpi ir lakoniški, tačiau jie yra labai talpūs.

Deklaracija – tai ir Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantis teisės aktas, tai ir Lietuvos valstybės atkūrimo programinis dokumentas, tai ir teisės aktas, kuriame nurodyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai.

Galime paklausti: ar Deklaracija tiesiogiai, tai yra savaime, nuo pat paskelbimo yra Lietuvos valstybės teisės aktas, pirminis konstitucinės teisės šaltinis (kaip, tarkime, Konstitucija, kiti konstituciniai aktai), ar ji tapo Lietuvos valstybės teisės aktu tik po to, kai buvo priimtas įstatymas dėl šios Deklaracijos?

Norint atsakyti į šį klausimą, būtina išsiaiškinti kelis dalykus: kieno valia yra atspindėta Deklaracijoje, koks joje įtvirtintų nuostatų turinys ir kokios reikšmės santykiai yra aptariami?

Deklaracijoje nurodoma, kad ji skelbiama reiškiant lietuvių tautos valią. Ar LLKS Taryba turėjo įgaliojimus paskelbti šią Deklaraciją lietuvių tautos vardu? Taip, turėjo, nes ji vienijo visas Sovietų Sąjungos okupacijai besipriešinančias ir su jos okupacine kariuomene kovojančias lietuvių tautos karines ir visuomenines formuotes, kurių pagrindinis siekis buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, ir joms atstovavo. Akivaizdu, kad Tauta niekada nebuvo atsisakiusi Lietuvos valstybės, kad nepriklausoma valstybė visada buvo suvokiama kaip didžiausia vertybė, kaip galimybė skleistis Tautos kūrybinei galiai, išsaugoti Tautos identitetą, kalbą, kultūrą. Juk neatsitiktinai ir dabar galiojanti Konstitucija prasideda žodžiais „Lietuvių tauta – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“. LLKS Taryba buvo Tautos atstovybė, kuri išreiškė ir vykdė tautos valią. Pabrėžtina, kad tai buvo vienintelė teisėta Tautos atstovybė tuometinėje okupuotoje Lietuvoje; jokia kita Tautos atstovybė okupuotoje Lietuvoje tuo metu neegzistavo. Tai, kad LLKS Taryba buvo sudaryta ne pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją, nepaneigia, kad LLKS Taryba buvo teisėta Tautos atstovybė tuometinėje okupuotoje Lietuvoje.2 Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad „ypatingos aplinkybės verčia kurti ypatingas teisės normas /…/. Nenumatytai kritinei situacijai susiklosčius, pirmiausia taikoma ne Konstitucija, o atsižvelgiama į gyvybinius valstybės ir tautos interesus“3. Akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos okupacija buvo ypatinga, kritinė situacija, kuriai esant Lietuvos valstybės ir Tautos išlikimui buvo iškilęs mirtinas pavojus. LLKS Tarybos, kaip Tautos atstovybės, susiformavimą lėmė būtinumas apginti gyvybinius Tautos ir valstybės interesus. Tam reikėjo suvienyti visas Sovietų Sąjungos okupacijai besipriešinančias ir su jos okupacine kariuomene kovojančias lietuvių tautos karines ir visuomenines formuotes ir joms atstovauti. Būtent tai, kad LLKS Taryba vadovavo pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjimui, yra pagrindas LLKS Tarybą laikyti vienintele teisėta Tautos atstovybe tuometinėje okupuotoje Lietuvoje. Tai, kad 1938 m. Konstitucija nenumatė tokios Tautos atstovybės, nėra joks argumentas kvestionuoti LLKS Tarybos kaip vienintelės teisėtos Tautos atstovybės tuometinėje okupuotoje Lietuvoje. Konstitucijoje numatytos Tautos atstovybės – Seimo – okupacijos sąlygomis nebuvo įmanoma sudaryti; kita vertus, būtų absurdiška teigti, kad 1938 m. Konstitucijoje apskritai galėjo (ar turėjo) būti įtvirtintos nuostatos, kurios numatytų LLKS Tarybos sudarymą bei statusą.

Priėmus Deklaraciją, buvo dar labiau centralizuotas visos Lietuvos partizaninis judėjimas. Nors emigracija, be abejonės, vaidino labai svarbų vaidmenį išsilaisvinimo kovoje (ypač po to, kai organizuotas pogrindis Lietuvoje buvo sunaikintas), tačiau, kaip 1947 m. rugpjūčio 5–15 dienomis Paryžiuje vykusioje „Lietuvių tautos vadovaujančių veiksnių antroje konferencijoje“, kurioje dalyvavo VLIK‘o vadovybė ir Lietuvos diplomatai, kalbėjo Bronius Kazys Balutis, „būtų ne tik per drąsu iš mūsų pusės pretenduoti į rezistencijos krašte dirigavimą, bet netiktų kalbėti ir apie direktyvas, netiktų net ir sugestionavimą minėti. Mes užsieniuose /…/ visi esame tik ekspozitūros to, kas darosi krašte. Todėl ne jiems rikiuotis pagal mus, o mums rikiuotis pagal juos. Mes galime juos tik orientuoti apie padėtį užsieniuose“4.

Deklaracijos priėmimo metu Lietuvoje nebuvo kitos institucijos, kuri taip plačiai atstovautų okupacijai besipriešinančiam Tautos judėjimui, kuri galėtų išreikšti ir vykdyti tikrąją Tautos valią. Todėl LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, atspindinčią pagrindinį Tautos siekį – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, – turėjo visišką teisinį pagrindą reikšti ši siekį visos Tautos vardu lygiai taip, kaip šį Tautos siekį 1918 m. vasario 16 d. išreiškė Lietuvos Taryba ir 1990 m. kovo 11-ąją Sąjūdis per Aukščiausiąją Tarybą.

Deklaracijoje nurodoma, kad LLKS Taryba yra aukščiausias Tautos politinis organas (1 p.). Tai viena svarbiausių Deklaracijos nuostatų. Visuotinai priimta, kad Tautos aukščiausia politinė institucija yra ne kas kita, o Tautos atstovybė.

1999 m. sausio 12 d. Seimo priimtame Įstatyme, kuriuo ši Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu, ši nuostata dar labiau išryškinta. Įstatyme rašoma: „LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvos teritorijoje“ (2 str. 2 d.). Ką ši nuostata reiškia teisine prasme, kokias teisines pasekmes sukelia?

Teisine prasme ši nuostata reiškia, kad okupuotoje Lietuvoje nebuvo jokios kitos teisėtos valstybinės valdžios, išskyrus LLKS Tarybą.

Taigi ši nuostata reiškia ir tai, kad tuo metu okupuotoje Lietuvoje veikusios vadinamoji „Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba“, „Lietuvos TSR Ministrų Taryba“ nebuvo Lietuvos valstybės valdžios institucijos. Tai buvo Lietuvą okupavusios ir ją aneksavusios Sovietų Sąjungos sudarytos administracinės įstaigos, per kurias Sovietų Sąjunga, pasiremdama savo kariuomene ir kitomis represinėmis struktūromis, valdė okupuotos Lietuvos valstybės teritoriją.

Deklaracijos ir Įstatymo nuostata, kad LLKS Taryba buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje turi dar vieną svarbų aspektą.

Visuotinai pripažįstama, kad okupuotos valstybės valdžios tęstinumą geriausiai išreiškia jos Vyriausybės buvimas emigracijoje. Lietuvos Vyriausybė emigracijoje nebuvo sudaryta, nors mėginimų pavaizduoti tokios Vyriausybės sudarymą buvo. Jie žinomi Kybartų aktų pavadinimu. Tai du Respublikos Prezidento Antano Smetonos ranka rašyti ir jo pasirašyti aktai, datuoti 1940 m. birželio 15 d., nurodant, kad jie surašyti Kybartuose. Vienu aktu Respublikos Prezidentas atleidžia Ministrą Pirmininką Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš pareigų ir skiria Stanislovą Lozoraitį Ministru Pirmininku. Kitu aktu Ministrui Pirmininkui Stanislovui Lozoraičiui pavedama pavaduoti Respublikos Prezidentą. Tačiau, kaip rašė Vaclovas Sidzikauskas5, pasirodė, kad šie aktai buvo surašyti ne 1940 m. birželio 15 d., o 1940 m. spalio 15 d., ir ne Kybartuose, o Šveicarijoje, Berne, pakeliui į JAV. Surašyti šiuos aktus Antaną Smetoną tuomet paragino Lietuvos diplomatai; šie aktai buvo reikalingi tam, kad, besikeičiant situacijai Europoje, prireikus būtų sudaryta egzilinė Vyriausybė. Tokia Vyriausybė tarptautinės teisės požiūriu galėtų atstovauti Lietuvos Respublikai, buvusiai iki 1940 m. birželio 15 d.

Stanislovas Lozoraitis tik karui pasibaigus, regis 1945 m. rudenį, apie šiuos aktus informavo JAV prezidentą Harį Trumeną (Harry S. Truman), Didžiosios Britanijos Ministrą Pirmininką Klementą Etlį (Clement Attlee) ir Prancūzijos laikinosios vyriausybės vadovą Šarlį de Golį (Charles de Gaulle), kartu pareikšdamas, kad svarstant Lietuvos klausimą tarptautiniuose pasitarimuose, turėtų dalyvauti teisėti Lietuvos atstovai, kad tokiems atstovams nedalyvaujant, kiekvienas nutarimas, liečiantis Lietuvos interesus ir teises, būtų laikomas negaliojančiu. S. Lozoraitis prašė apsvarstyti, kokių priemonių JAV galėtų imtis Sovietų Sąjungos kariuomenei ir administracijai iš Lietuvos pašalinti, o ligi tai įvyks, prašė apsaugoti lietuvių tautą, tremtinius Sibire ir pabėgėlius Vakarų Europoje. Deja, nei iš minėtų valstybių vadovų, nei iš tų šalių vyriausybių jokio atgarsio S. Lozoraitis nesulaukė. Taip Kybartų aktai liko nepripažinti, o Vyriausybė emigracijoje veikti nepradėjo6.

Taigi nors Lietuvos Vyriausybės užsienyje nepavyko sudaryti, tačiau Deklaracijos nuostata, kad LLKS Taryba yra aukščiausias Tautos politinis organas, reiškė ir tai, kad ir sovietinės okupacijos metu Lietuvoje teisiškai egzistavo Lietuvos valstybės valdžią įgyvendinanti institucija. Ši institucija – LLKS Taryba. Šio fakto teisinis konstatavimas, kartu su kitais – užsienyje veikė Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės, kurios atstovavo iki okupacijos buvusiai Lietuvos Respublikai; buvo pripažįstami Lietuvos Respublikos pasai, t. y. buvo pripažįstama Lietuvos Respublikos pilietybė; buvo saugoma Lietuvos nuosavybė užsienyje ir kt. – atspindi ne tik valstybės valdžios tęstinumą, bet ir Lietuvos valstybės tęstinumą tuo metu, kai ji buvo fiziškai nuslopinta.

Kartais vis dar tenka išgirsti maždaug tokias formuluotes: „Lietuva – pirmoji iš buvusių TSRS sąjunginių respublikų…“, „Lietuva, kaip posovietinė valstybė…“, „Lietuva, išėjusi iš TSRS…“ ir pan. Nors šios ir panašios formuluotės vartojamos įvairiame kontekste, jų potekstėje glūdi esminė klaidinga prielaida – vadinamoji „Lietuvos TSR“ netiesiogiai (ar tiesiogiai) laikoma valstybe; na, gal ir ne visai tikra valstybe, gal „socialistine“, gal su „ribotu suverenitetu“, bet vis dėlto valstybe!

Deklaracijos nuostata, kad LLKS Taryba yra aukščiausias Tautos politinis organas, ir Įstatymo nuostata, kad LLKS Taryba buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje, yra vienas iš labai svarbių argumentų, patvirtinančių, kad „Lietuvos TSR“ niekada nebuvo Lietuvos valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma. Visuotinai pripažinti valstybės požymiai yra įtvirtinti 1933 m. Montevideo konvencijoje „Dėl valstybių teisių ir pareigų“7, kurios 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, turi turėti tokius požymius: 1) nuolatinius gyventojus; 2) apibrėžtą teritoriją; 3) vyriausybę; 4) galėti užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. Gebėjimas palaikyti santykius su kitomis valstybėmis reiškia ne ką kitą, o valstybės faktinę nepriklausomybę nuo kitos valstybės valdžios. Taigi neatskiriamas valstybės požymis yra jos suverenitetas. Akivaizdu, kad po 1940 m. okupacijos Lietuva neteko suvereniteto. Tauta neturėjo jokių sąlygų laisvai ir savarankiškai spręsti valstybės ir visuomenės organizavimo klausimų: pasirinkti valstybės santvarką, nustatyti ūkinio ir visuomenės gyvenimo pagrindus, pasirinkti užsienio politikos kryptis. Tauta taip pat neteko galimybės laisvai ir savarankiškai rinkti Seimo – Tautos atstovybės. Okupacinės valdžios sudaryta administracija likvidavo Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijas; visi politinio pobūdžio sprendimai, taip pat bent kiek svarbesni ūkiniai sprendimai buvo priimami ne Lietuvoje ir ne jos institucijų, o Maskvoje. Šiuos sprendimus priimdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovaujantys organai, o jeigu kai kuriuos neesminius sprendimus leisdavo priimti Lietuvoje, juos priimdavo Lietuvos komunistų partijos, kuri buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vietinis teritorinis padalinys, vadovybė. Deklaracijoje labai tiksliai apibūdinta tuo metu Lietuvoje veikusios komunistų partijos antivalstybinė esmė: „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“8.

Visuotinai pripažįstama ir tai, kad valstybės teisinio subjektiškumo šaltinis yra tautos suvereni valia. Išreikšti šią valią sovietinės okupacijos sąlygomis Tauta neturėjo jokių galimybių. Tad iš kur galėjo atsirasti „Lietuvos TSR“ kaip valstybė? Vadinamąją „Lietuvos TSR“ sukūrė ne Tauta ir ne jos atstovai. „Lietuvos TSR“ atsirado iš okupacinės valdžios sudaryto ir Tautos valios neatspindinčio vadinamojo „liaudies seimo“ sprendimo, kuris teisine prasme visada buvo ir yra niekinis. Taigi laikyti vadinamąją „Lietuvos TSR“ valstybe nėra jokio teisinio pagrindo. Galima teigti, kad „Lietuvos TSR“ terminas atspindi okupuotos Lietuvos valstybės teritorijos valdymo būdą, kurio esmę galima apibūdinti taip: Sovietų Sąjungos valdžios organai sukūrė jiems pavaldžias ir jų kontroliuojamas vietines administracines įstaigas, suteikė joms pavadinimus, turėjusius rodyti šių įstaigų neva Tautos atstovaujamąjį pobūdį (pavyzdžiui, „Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba“, „Lietuvos TSR Ministrų Taryba“) ir per šias įstaigas, pasiremdami represinėmis struktūromis, valdė okupuotą Lietuvos valstybės teritoriją. Čia galima pridurti, kad visos vadinamosios „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos“, veikusios Lietuvoje nuo jos okupacijos iki tol, kol 1990 m. vasario 24 d. laisvuose demokratiniuose rinkimuose buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba, taip pat buvo ne kas kita, o tik okupacinės valdžios sudarytos vietinės administracinės įstaigos, turėjusios klusniai legalizuoti ir įgyvendinti sovietinės okupacinės valdžios sprendimus, padėti jai valdyti okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valstybės teritoriją. Todėl jokie tokie terminai kaip „buvusios sąjunginės respublikos“, posovietinės respublikos“, „posovietinės valstybės“, o tuo labiau „Lietuvos kaip valstybės, buvusios Sovietų Sąjungos sudėtyje“ Lietuvai negali būti taikomi. Apie tai Seimas labai aiškiai pareiškė 1999 m. sausio 12 d. priimtame Memorandume Šiaurės Atlanto Aljanso valstybių parlamentams9. Pagal tarptautinės teisės principą ex injurija non oritur jokia valstybė negali įgyti suverenių teisių į jos okupuotą ir neteisėtai valdomą teritoriją. Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, „negali būti laikomos išstojusiomis iš SSRS, nes, būdamos SSRS neteisėtai okupuotos ir aneksuotos, teisiškai SSRS nepriklausė“10. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuva niekada nebuvo sudėtinė SSRS dalis, todėl negali būti laikoma „buvusia sovietine respublika“11. Ne Lietuva „išėjo“ iš Sovietų Sąjungos – tai Sovietų Sąjunga (tiksliau – jos teisių bei pareigų tęsėja ir perėmėja Rusija) buvo priversta išeiti iš Lietuvos, kurioje neteisėtai buvo daugiau kaip 50 metų.

Deklaracija svarbi ir tuo, kad joje įtvirtinti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai. Pagal valdymo formą Lietuva turėjo būti demokratinė respublika (l p.); būsimoji naujoji Lietuvos Konstitucija turėjo atitikti žmogaus teises ir demokratinius siekimus (principus) (14 p.); buvo numatyta, kad naują Lietuvos Konstituciją priims Seimas (14 p.), kuris bus renkamas laisvais, demokratiniais, visuotinais, lygiais, slaptais rinkimais (5 p.); būtent taip išrinktas Seimas ir Vyriausybė valdys Lietuvą (5 p.).

Tai tik kai kurie Deklaracijoje nustatyti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai. O tol, kol Seimas priims naują Konstituciją, „Lietuvos valstybės atstatymas /…/ vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią“ (14 p.). Kodėl Deklaracijos autoriai nurodo 1922 m. Konstituciją, o ne Lietuvoje galiojusią 1938 m. Konstituciją? Juk valstybės tęstinumą geriausiai išreiškia būtent paskutinė iki valstybės okupacijos galiojusi Konstitucija nepriklausomai nuo jos turinio. Galbūt atsakymą į šį klausimą bent iš dalies pateikia Deklaracijos nuostatos apie tai, kokios institucijos įgyvendins valstybės valdžią nepriklausomoje Lietuvoje. Pažymėtina, kad Deklaracijoje buvo numatyta kitokia valstybės valdžią vykdančių institucijų sąranga negu 1938 m. Konstitucijoje: pagal 1938 m. Konstituciją valstybės valdžią vykdo „Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas“ (4 str.); Deklaracijoje nurodoma, kad tai daro demokratiniu būdu, visuotinais rinkimais išrinktas Seimas ir Vyriausybė (5 p.). Prezidentas – svarbiausia valstybės valdžios figūra pagal 1938 m. Konstituciją – šioms institucijoms nėra priskirtas.

Deklaracijoje nėra nuostatų, apibrėžiančių Prezidento vietą valstybės valdžios sistemoje, jo įgaliojimus bei santykius su kitomis valdžios institucijomis. Apsiribojama trumpu teiginiu: „Atstačius Lietuvos nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas“ (8 p.), taip pat nuostata, kad „Laikinoji Lietuvos Vyriausybė sudaroma LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavedimu“ (9 p.). Tačiau čia pat daroma išlyga – „Vyriausybė atsakinga prieš Laikinąją Tautos Tarybą“ (9 p.) – t. y. ne Respublikos Prezidentui, kaip nustatyta 1938 m. Konstitucijoje, bet tik Laikinajai Tautos Tarybai, kuri nuo okupacijos pabaigos iki susirenkant demokratiniam Lietuvos Seimui turi teisę leisti įstatymus (6 p.). Pagal Deklaraciją Laikinąją Tautos Tarybą turėjo sudaryti „visų vieningoje vadovybėje Lietuvoje ir užsienyje kovojančių sričių, apygardų, rinktinių aukštųjų mokyklų, kultūrinių, religinių organizacijų bei sąjūdžių ir tautoje atramą turinčių politinių partijų atstovai, prisilaikant proporcingo atstovavimo principo“ (7 p.).

Taigi Deklaracijos nuostatas, įtvirtinančias Prezidento institutą, galima vertinti kaip labai aptakias ir net atsargias: Prezidento institutas numatytas, tačiau jo galių nustatymas paliekamas ateičiai (po to, kai bus išrinktas Seimas).

Toks atsargumas buvo pateisinamas. Galima manyti, kad Deklaracijos autoriai gerai suprato, kokį pavojų Lietuvos valstybei gali kelti Konstitucijoje įtvirtintas griežtai „prezidentokratinis“ režimas, visų svarbiausių valdžios galių sutelkimas vieno asmens, tegul ir Respublikos Prezidento, rankose, kokį pavojų gali kelti tokia valstybės valdžių sąranga, kai tarp jų nėra pusiausvyros ir atsvarų.

Deklaracijos autoriai, be abejo, gerai žinojo ir tai, kaip 1940 m. (Sovietų Sąjungai įvedus į Lietuvą kariuomenę ir okupavus Lietuvą) buvo manipuliuojama 1938 m. Konstitucijos nuostatomis, pagal kurias Prezidentas vienasmeniškai galėjo skirti ir atleisti Ministrą Pirmininką ir ministrus, galėjo niekieno nevaržomas paleisti Seimą, turėjo teisę leisti įstatymus. Deklaracijos autoriai gerai žinojo ir tai, kaip Sovietų Sąjunga ir jos sudaryta vietinė okupacinė administracija, manipuliuodami 1938 m. Konstitucija, siekė užmaskuoti Lietuvos okupaciją, kad, Mykolo Riomerio žodžiais tariant, atrodytų, jog „konstitucinės santvarkos pakeitimas daromas ne Sovietų Sąjungos nurodymais, o remiantis Lietuvos Konstitucija ir Lietuvos valdžios institucijų aktais“12.

Galima manyti, kad Deklaracijoje 1922 m. Konstitucijai prioritetas buvo atiduotas ir dėl to, kad pagal šią Konstituciją centrinė valstybės valdžią įgyvendinanti institucija buvo Seimas, kad joje buvo realizuota XX amžiaus pradžioje Lietuvoje plačiai propaguota idėja, jog, kaip rašė Steigiamojo Seimo narys Juozas Purickis, „tikras nepriklausomos Lietuvos šeimininkas turėjo būti visos Tautos išrinktas Seimas“, kad „tik Seimas yra valstybės suverenas“, kad „Seimo suverenumas eina iš Tautos, kuri, rinkdama Seimo atstovus, reiškia savo valią“13.

Tačiau pastebėtina, kad ir 1922 m. Konstitucija Deklaracijoje remiamasi taip pat su tam tikru atsargumu. Formuluotė, kad „Lietuvos valstybės atstatymas vykdomas /…/ pagal 1922 m. Konstitucijos dvasią“ (pabrėžiu – pagal Konstitucijos dvasią), leidžia teigti, kad ir ši Konstitucija Deklaracijos autoriams buvo priimtina ne visa. Ir tai suprantama, nes 1922 m. Konstitucijoje įtvirtinta valdžių sąranga, kai Seimas iš esmės buvo visagalis, taip pat turėjo trūkumų ir neleido užtikrinti valstybės stabilumo, sudarė prielaidas staigiam ir ryškiam dalies visuomenės radikalėjimui, ne tik politinių jėgų, bet ir visuomenės susipriešinimui. Kuo tai baigėsi 1926 m., visiems žinoma.

Deklaracijos nuostatos dėl valstybės valdžios sąrangos, dėl valdžios institucijų įgaliojimų leidžia teigti, kad jos autoriai matė būsimą nepriklausomą Lietuvą kaip parlamentinę Respubliką, kurios svarbiausias požymis yra tas, kad tik Seimas turi įgaliojimus leisti įstatymus, kad Vyriausybė yra atsakinga Seimui ir tik Seimas gali lemti Vyriausybės likimą, suteikdamas jai įgaliojimus veikti ir ją nušalindamas pareiškus nepasitikėjimą, kad tik Seimas, kaip Tautos atstovybė, turi teisę spręsti aukščiausiųjų valstybės pareigūnų politinės teisinės atsakomybės klausimus.

Galima prisiminti, kad rengiant ir šiuo metu galiojančios 1992 m. Konstitucijos projektą vienas iš klausimų, dėl kurio buvo daugiausia diskutuojama, taip pat buvo Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų santykis. Aukščiausiosios Tarybos sudarytos Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti projekte14 aiškiai dominavo Seimas; alternatyviame projekte15, kurį parengė Santara „Už demokratinę Lietuvą“ buvo numatyti labai dideli Respublikos Prezidento įgaliojimai. Antai, buvo numatyta, kad Respublikos Prezidentas turi teisę atleisti Ministrą Pirmininką, reorganizuoti Vyriausybę, įvesti tiesioginį valdymą administraciniuose vienetuose, pirmininkauti Vyriausybės posėdžiuose ir pan. Manytina, kad laikotarpis, praėjęs po Konstitucijos priėmimo, akivaizdžiai liudija, kaip valstybiškai atsakingai buvo pasielgta 1992 m., kai rengiant galutinį Konstitucijos projektą jame buvo įtvirtinta pusiausvyra tarp valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, buvo nustatyta tokia valstybės valdžios sąranga, kai kiekviena valstybės valdžią įgyvendinanti institucija gali pristabdyti, atsverti kitą valdžią, kai nė viena iš jų negali turėti absoliučios valdžios, negali dominuoti kitų atžvilgiu. Todėl labai atsargiai vertintini kartais pasigirstantys raginimai pakeisti Konstituciją ir stipriai išplėsti Respublikos Prezidento galias, pakeisti Konstitucijoje įtvirtintą valdžių pusiausvyrą.

Deklaracijoje numatyta ne tik tai, kokia bus iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusios ir vėl nepriklausomos Lietuvos valstybės valdžios institucijų sąranga, jų sudarymo tvarka, įgaliojimai. Deklaracijoje yra labai talpių nuostatų, susijusių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, jų garantijomis. Pagal Deklaracijos 15 punktą „atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams“. Deklaracijoje numatyta žemės ūkio ir pramonės reforma, kuri laikoma prielaida „socialinių problemų racionaliam sprendimui ir krašto ūkiniam atkūrimui“, – tokia reforma turėjo būti „vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje“ (20 p.). Deklaracijoje „konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laisvės kovų laikotarpiu“ (18 p.), įtvirtintas labai svarbus teisinės valstybės principo elementas – teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nustatyta, kad „asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą“ (17 p.).

Deklaracijoje įtvirtintas Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos principas: LLKS Taryba prisideda „prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose“ (22 p.). Šios nuostatos reiškia, kad Lietuvos geopolitinė orientacija – demokratinis Vakarų pasaulis, kad Lietuva savo ateitį sieja tik su Vakarų demokratinių šalių bendrija. Šiose Deklaracijos nuostatose iš esmės atsispindi kolektyvinės gynybos principas. Kartu LLKS Taryba prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos Lietuvos išsilaisvinimo kovoje, kad būtų įgyvendinti jos tikslai. Svarbiausias LLKS Tarybos tikslas – atkurti laisvą, demokratinę, nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Įstatyme dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m vasario 16 d. deklaracijos nurodoma, kad juo nustatomas Deklaracijos statusas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje (l str.), kad Deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas (3 str.). Atsižvelgiant į Deklaracijos paskirtį ir jos turinį, galima teigti, kad Deklaracija priskirtina konstitucinės reikšmės teisės aktams, kad ji yra vienas iš Lietuvos nepriklausomos valstybės konstitucinių pamatų. Šią reikšmę Deklaracija turėjo nuo pat 1949 m. vasario 16 d., t. y. nuo jos priėmimo, ir tebeturi šiandien. Deklaracija pati savaime yra pirminis konstitucinės teisės šaltinis. Seimo priimtas specialus įstatymas, apibrėžęs Deklaracijos vietą ir statusą Lietuvos teisės sistemoje, yra labai svarbus šio akto reikšmės teisinis įtvirtinimas, kurį padarė atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės Seimas – Tautos atstovybė. Priėmus šį įstatymą Deklaracija buvo oficialiai įvesta į Lietuvos teisės sistemą. Galima manyti, kad jeigu Deklaracija būtų žinoma Kovo 11-osios Akto rengėjams, ji būtų atspindėta Akte taip, kaip jame atspindėti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės. Šie dokumentai Kovo 11-osios Akte yra apibūdinti kaip Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas. Deja, Kovo 11-osios Akto rengėjams Deklaracija nebuvo žinoma; ji buvo rasta KGB archyve vėliau, jau atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Tai, kad Seimas priėmė specialų įstatymą, apibrėžiantį Deklaracijos vietą ir statusą Lietuvos teisės sistemoje, neturėtų būti interpretuojama, kad Deklaracijos statusas ir vieta Lietuvos teisės sistemoje esą priklauso vien nuo to, ar Seimas yra priėmęs atitinkamą sprendimą. Seimo diskrecija šioje srityje yra labai ribota, nes, kaip minėta, Deklaracija yra konstitucinės reikšmės teisės aktas nuo jos priėmimo. Seimo priimtas įstatymas, apibrėžiantis Deklaracijos vietą ir statusą Lietuvos teisės sistemoje, yra labai svarbus šio akto reikšmės teisinis įtvirtinimas, bet ne Deklaracijos konstitucinės reikšmės sukūrimas ar šios Deklaracijos legitimavimas. Deklaracija savaime yra konstitucinės reikšmės teisės aktas, pirminis konstitucinės teisės šaltinis ir toks visada išliks. Tačiau Seimo sprendimai, kuriais įtvirtinamas Deklaracijos, kaip Lietuvos valstybės teisės akto, kaip vieno iš valstybės konstitucinių pamatų statusas, yra labai svarbūs toliau atkuriant istorinį teisingumą, parodant Lietuvos valstybės tęstinumą jos okupacijos sąlygomis. Tai, kad Deklaracija okupuotoje Lietuvoje buvo mažai žinoma, kad realią valdžią okupuotoje Lietuvoje turėjo ne LLKS Taryba, o sovietinės okupacinės struktūros, kad Lietuvos valstybė tuo metu nebuvo atkurta pagal Deklaracijos nuostatas ir pan., nepaneigia išvados, kad Deklaracija yra konstitucinės reikšmės teisės aktas. Pažymėtina, kad atitinkamo teisės akto konstitucinę reikšmę paprastai lemia ne tai, ar šis aktas buvo įgyvendintas, ar jis vėliau buvo patvirtintas parlamento ar kokiu nors kitu būdu legitimuotas. Atitinkamas teisės aktas įgyja konstitucinės reikšmės pobūdį pirmiausia dėl to, kad jį priima ypatinga institucija, t. y. įgaliojimus turinti (galinti) Tautos valią reikšti institucija, ir dėl to, kad teisės akte nustatomi būtent valstybės konstituciniai pamatai. Neįmanoma nuginčyti fakto, kad LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, buvo vienintelė teisėta Tautos atstovybė ir vienintelė teisėta valstybės valdžia okupuotoje Lietuvoje, kad LLKS Taryba, kuri atstovavo visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms, turėjo įgaliojimus (galėjo) reikšti ir įgyvendinti Tautos valią. Neįmanoma paneigti ir to, kad Deklaracijoje įtvirtinti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo metmenys, taigi įtvirtinti Lietuvos valstybės konstituciniai pamatai. Vadinasi, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija konstitucinės reikšmės teisės akto pobūdį įgyja ne dėl parlamento priimto sprendimo ar kokio nors kitokio jos legitimavimo, o pirmiausia dėl savo turinio.

Čia reikėtų sugrįžti prie 1990 m. Kovo 11-osios Akto. Neabejotina, kad Kovo 11-osios Aktas yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas, kad Akte įtvirtintos nuostatos yra konstitucinės reikšmės. Negalima sutikti su teisės literatūroje pateiktu požiūriu, kad „prieš pradedant rengti būsimos kodifikuotos rašytinės konstitucijos (1992 m. – autoriaus pastaba) projektą, buvo nuspręsta, jog nuostatą dėl valstybės suvereniteto ir valstybės formos, kuri jau buvo konstatuota Kovo 11-osios Akte ir Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, reikia įtvirtinti surengiant visuotinę apklausą – plebiscitą ir taip suteikti šiai normai konstitucinį statusą “16 ir kad „1991 m. vasario 9 d. plebiscitas, remdamasis tautos suvereniteto principu, galutinai legitimavo 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės aktą“17. Nurodyti teiginiai nelaikytini pagrįstais vien dėl to, kad taip sudaromos prielaidos teigti, jog, nors iki visuotinės apklausos (plebiscito) nuostata dėl valstybės suvereniteto ir valstybės formos buvo konstatuota Kovo 11-osios Akte ir Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, iki minėtos apklausos ( plebiscito) ši nuostata, neva, dar neturėjo konstitucinio statuso! Antra, jie yra nesuderinami su Kovo 11-osios Akto nuostata, kad „nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Ši Kovo 11-osios Akto nuostata, kaip ir visas Aktas, turi konstitucinį statusą nuo jo priėmimo. Pagaliau šie teiginiai nesuderinami ir su Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 1 straipsniu, kuriame expressis verbis buvo įtvirtinta, kad Lietuva yra Respublika, kad Lietuva yra suvereni valstybė. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas buvo ne kas kita, o Lietuvos laikinoji Konstitucija, taigi nuostata dėl valstybės suvereniteto ir valstybės formos turėjo konstitucinį statusą dar iki 1991 m. vasario 9 d. visuotinės apklausos (plebiscito).

Teisiškai nekorektišku laikytinas ir teiginys, kad „1991 m. vasario 9 d. plebiscitas, remdamasis tautos suvereniteto principu, galutinai legitimavo 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės aktą“. Šiame teiginyje esanti formuluotė „galutinai legitimavo“ leidžia daryti ir tokią, visiškai klaidingą, prielaidą, kad 1990 m. Kovo 11 d. Aktas buvęs neva nepakankamai legitimus, nes jis vėliau plebiscito būdu buvo „galutinai legitimuotas“. Teiginys apie 1990 m. kovo 11-osios Akto tariamai vėliau įvykusį „galutinį legitimavimą“ yra nesuderinamas su faktu, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, 1990 m. kovo 11 d. priimdama Aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, turėjo visus Tautos jai suteiktus įgaliojimus (mandatą) atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiuos įgaliojimus Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba gavo iš Tautos per rinkimus, kurie įvyko 1990 m. vasario 24 d. Teisinis faktas, kad Lietuvos gyventojai, turintys rinkimų teisę, 1990 m. vasario 24 d. įvykusių rinkimų metų suteikė išrinktiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams Tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti Tautos suverenią galią per šią Aukščiausiąją Tarybą, yra konstatuotas 1990 m. kovo 11 d. priimtame specialiame Aukščiausiosios Tarybos akte – Deklaracijoje dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų18, kuri buvo priimta prieš priimant Aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Taigi Lietuvos nepriklausoma valstybė buvo atkurta vienkartiniu, neatšaukiamu ir nepaneigiamu Tautos atstovų sprendimu, ir Kovo 11-osios Akto vėliau nereikėjo dar kaip nors „galutinai legitimuoti“.

1991 m. vasario 9 d. visuotinė apklausa (plebiscitas) buvo surengta ne dėl čia aprašytų teisės literatūroje pasitaikančių teiginių. Nors tokie teiginiai grindžiami nuorodomis į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramas, taigi lyg ir cituojami deputatų pasisakymai, iš stenogramų matyti, jog Kovo 11-osios Akto nuostatos, kad Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė valstybė, atžvilgiu kaip tik buvo vengiama bet kokių referendumų. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. vasario 11 d. posėdyje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas prof. V. Landsbergis kalbėjo: „/…/ iš mūsų štai vis reikalauja kažkokio referendumo, kad pasirodę neapdairūs patys ir pripažintume, jog kovo 11 dienos aktai neva dar nepakankami, ir tada įkliūtume į žinomą „neišstojimo įstatymo“ kilpą. Todėl atsisakydavome, matydami klastą ir primindami, jog rinkėjų mums duotas mandatas atkurti nepriklausomybę taip pat yra Tautos suverenios galios raiška, kurią mes, išrinkti deputatai, tik paskelbėme ir po to vis labiau praktiškai įgyvendiname. Bet dabar jau patys nutarėme pasitikrinti. /…/ Pasitikrinome. Žmonės nėmaž nesuabejoję dėl nepriklausomybės, veikiau priešingai – dar tvirčiau apsisprendę, įsitikinę; jų balsai patvirtino, kad Kovo 11-oji buvo reikalinga ir teisinga, o dabar yra atėjęs laikas žengti toliau“19.

Pažymėtina, kad rengiant minėtą apklausą (plebiscitą) nebuvo net minties, kad gyventojai turės apsispręsti dėl valstybės suvereniteto ar valstybės formos. Kovo 11-osios Akto nuostata, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė, nuo pat jo priėmimo buvo ir yra nekvestionuojamas dalykas. Svarbiausias 1991 m. vasario 9 d. visuotinės apklausos (plebiscito) tikslas buvo visiškai kitoks: noras dar kartą parodyti pasaulio valstybių bendrijai, kad Tauta jau pasirinko Lietuvos nepriklausomybę, ir paskatinti užsienio valstybių (taip pat ir Vakarų demokratinių valstybių) vadovus kuo greičiau pripažinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Teisinėje literatūroje kartais teigiama ir tai, kad „1990 m. kovo 11 d. akto ir 1991 m. vasario 9 d. apklausos – plebiscito bei jį teisiškai įtvirtinančio vasario 11 d. konstitucinio įstatymo (konstitucinis įstatymas vadinasi „Dėl Lietuvos valstybės“ – autoriaus pastaba) santykis galėtų būti traktuojamas panašiai kaip ir vasario 16 d. akto bei 1920 m. Steigiamojo Seimo gegužės 15 d. rezoliucijos santykis“20. Gaila, kad nepateikiami argumentai, kuriais toks teiginys grindžiamas, ir nėra nurodoma, koks yra 1918 m. vasario 16 d. Akto bei Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos santykis. Šiame straipsnyje plačiau nediskutuojant dėl minėto teiginio, galima pasakyti tik tai, kad Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija nelaikytina teisės aktu, kuris, vadovaujantis jau minėta logika, „galutinai legitimavo“ 1918 m. vasario 16 d. Aktą. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. priimto Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Akto, taip pat ir 1990 m. kovo 11 d. priimto Akto dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, mūsų nuomone, nereikėjo dar kaip nors „galutinai legitimuoti“, nes abu šie aktai yra Tautos atstovybių priimti ir Tautos valia grindžiami konstitucinę reikšmę turintys aktai, kuriais ir legaliai, ir legitimiai buvo atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė21. 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija, kaip minėta, konstitucinės reikšmės teisės akto pobūdį taip pat turi ne dėl vėliau jos atžvilgiu priimto Seimo sprendimo ar kokio nors kitokio jos legitimavimo, o pirmiausia dėl to, kad ją priėmė LLKS Taryba, kuri tuometinėje okupuotoje Lietuvoje buvo vienintelė teisėta Tautos atstovybė, turėjusi įgaliojimus (galėjusi) reikšti Tautos valią, ir dėl savo turinio.

Kadangi LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija yra konstitucinės reikšmės teisės aktas, yra vienas iš Lietuvos nepriklausomos valstybės konstitucinių pamatų, šią Deklaraciją saugo ir gina Konstitucija. Nors Konstitucijoje tai nėra tiesiogiai nurodyta, Deklaracijos konstitucinė apsauga kyla iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Tautos teisę gyventi ir kurti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, įtvirtinančių Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Jau šiandien akivaizdu, kad iš Deklaracijos nuostatų kyla ne tik moralinio pobūdžio pasekmės, bet ir būtinumas priimti įstatymus bei kitus teisės, kuriais būtų atkuriamas istorinis teisingumas, įtvirtinamas valstybės tęstinumas, įprasminamas LLKS Tarybos ir jos Prezidiumo Pirmininko teisinis statusas. Seimo 2009 m. kovo 12 d. priimta Deklaracija, kuria LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Jonas Žemaitis pripažįstamas kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas, yra tik vienas iš teisės aktų, kuriais atkuriamas istorinis teisingumas, įtvirtinamas valstybės tęstinumas, o LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkui pripažįstamas jo tuometinei teisinei padėčiai adekvatus statusas22. Tai, kad okupuotoje Lietuvoje tuo metu veikusios vienintelės teisėtos Tautos atstovybės ir vienintelės teisėtos valstybės valdžios institucijos – o būtent tokia buvo LLKS Taryba – vadovas praėjus ilgam laiko tarpui paskelbiamas „kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“, nėra nei „istorijos perrašinėjimas“, nei „teisės negerbimas“, kaip Seimo posėdyje teigė kai kurie Seimo nariai23. Seimo kanceliarijos Teisės departamento rašte24 pateikta pastaba, esą „jeigu teikiama deklaracija siekiama teisinių pasekmių, /…/ siūlytina atkreipti dėmesį į 2002 m. birželio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame konstatuota, kad /…/ Respublikos Prezidento statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų valstybės pareigūnų statuso, kad /…/ pagal Konstituciją įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Respublikos Prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui“ laikytina teisiškai nepagrįsta, nes ji, autoriaus nuomone, grindžiama klaidinga prielaida, esą Seimo sprendimus, kuriais yra konstatuojamas okupuotoje Lietuvoje veikusios vienintelės teisėtos Tautos atstovybės ir vienintelės teisėtos valstybės valdžios institucijos vadovo teisinis statusas, suvaržo šiuo metu galiojanti Konstitucija. Manytina, kad teikiant minėtą pastabą nebuvo jokio teisinio pagrindo remtis šiuo metu galiojančia Konstitucija, nes jos nuostatos, taigi ir nuostatos, apibrėžiančios Respublikos Prezidento teisinį statusą, negali būti taikomos atgal, t. y. negali būti taikomos tiems santykiams, kurie buvo susiklostę 1949–1954 metais. Tuo metu buvusiems santykiams taikomi tuo metu galioję teisės aktai. Akivaizdu, kad okupacijos sąlygomis pritaikyti 1938 m. Konstitucijos nebuvo jokių galimybių. Turėjo būti taikomi tie teisės aktai, kurie tuo metu galiojo, taigi turėjo būti taikoma LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija. Deklaracijos nuostata „LLKS Taryba /…/ okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“ suponuoja, kad šios institucijos vadovas teisiškai yra ir okupuotos Lietuvos valstybės vadovas. Kitaip tariant, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas valstybės vadovo statusą įgijo pagal pačią LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją. Pagal iki okupacijos Lietuvoje galiojusias Konstitucijas, taip pat ir pagal 1938 m. Konstituciją valstybės vadovas buvo vadinamas Respublikos Prezidentu. Todėl visiškai suprantamas ir teisiškai pateisinamas Seimo 2009 m. kovo 12 d. sprendimas LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininką Jonas Žemaitį pripažinti kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas. Deklaracijos 8 punkto nuostata, kad LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas eina Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas „atstačius Lietuvos nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui“, mūsų nuomone, nėra teisinė kliūtis šiam pripažinimui ir nepaneigia fakto, jog LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas pagal pačią LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją teisiškai buvo okupuotos Lietuvos valstybės vadovas. Nors Deklaracijoje tokios nuostatos expressis verbis nėra, toks LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko statusas kyla iš Deklaracijos. Būtent ši aplinkybė kartu su tuo, kad valstybės vadovas pagal 1938 m. Konstituciją buvo vadinamas Respublikos Prezidentu, leidžia Seimui konstatuoti, kad LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Jonas Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas. Šiuo metu galiojanti Konstitucija ir Konstitucinio Teismo nutarimai negali būti aiškinami taip, kad jie neleistų ar trukdytų atkurti istorinį teisingumą, neleistų konstatuoti tokio LLKS Tarybos ir jos Prezidiumo Pirmininko teisinio statuso, kurį jie turėjo pagal LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją ar kuris išplaukia iš šios Deklaracijos nuostatų. Šiuo metu galiojanti Konstitucija negali būti taikoma tų santykių, kurie susiklostė ir pasibaigė iki jos įsigaliojimo, atžvilgiu.

Pateikti LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos ir įstatymo, kuriuo ši Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu, vertinimai – tik atskiri, fragmentiški pastebėjimai. Deklaracijos ir Įstatymo nuostatos dar laukia išsamaus ne tik istorikų, bet ir teisininkų tyrinėjimo bei vertinimo. Tačiau kuo didesnis laiko tarpas skiria mus nuo tų dienų, kai buvo priimta Deklaracija, tuo labiau išryškėja jos nuostatų valstybinis prasmingumas ir reikšmė nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucingumo raidai, tuo labiau atsiskleidžia Deklaracijos signatarų ir visų Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio dalyvių pasiaukojimo Tautai ir Lietuvos valstybei didingumas.