Rugsėjį pasirodžiusio kasdienei maldai skirto kišeninio formato maldyno „Magnificat. Kasdieniai skaitymai“[1] (Nr. 9 (127), 2020 m.) viršelį puošė XV a. pab. kryžiaus pacifikalo iš Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios (dab. bazilika) atvaizdas. Žemiau pateikiamas Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės dr. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parengtas šio kryžiaus pacifikalo aprašymas.

Kryžius pacifikalas iš Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios

Šio numerio viršelį puošia kryžius – bene seniausias simbolis, istoriškai turintis daug reikšmių. Pavyzdžiui, šią formą aptinkame Egipto antkapiuose, bet šiandien kryžiaus ženklas yra pagrindinis krikščionių tikėjimo simbolis, paradoksalus mirties ir triumfo vaizdinys.

Naujajame Testamente paliudytas mirties bausmės įvykdymo Jėzui būdas leido krikščionims praturtinti kryžiaus simboliką, kryžių prilyginti tikėjimo išraiškos ženklui, akcentuoti Išganymo istoriją. Tačiau kryžiaus ženklas, o ypač Jėzaus ant kryžiaus atvaizdas, plito labai pamažu. Tik 325 m. panaikinus mirties bausmę nukryžiuojant, kryžius ir nukryžiuotasis užėmė vis svarbesnę vietą Bažnyčioje ir tikinčiųjų pamaldume. Prireikė net kelių Bažnyčios susirinkimų, kad Nukryžiuotojo atvaizdas būtų visiškai legitimuotas ir būtinas krikščionių bendruomenės gyvenime. Apaštalo Pauliaus laiškuose apčiuopiama kryžiaus teologija svarbi ir krikščioniškojo meno istorijai: netikintiems kryžius yra „papiktinimas“, tikintiesiems – dieviškosios išminties slėpinys (1 Kor 1, 17–25), todėl kryžius tampa liturginės erdvės centru, jį privaloma vaizduoti ant šventenybes saugančių liturginių indų, relikvijorių, insignijų. Kraštuose, kur neseniai buvo įsitvirtinusi krikščionybė, vienuolynai tapo misijų centrais ir stengėsi propaguoti vietinių šventųjų kultą. Evangelijos skelbimo darbe jie dažniausiai remdavosi vietiniais šventaisiais, puoselėdami jų kultą ir aukštindami kankinystės dvasią. Ir tekstuose, ir atvaizduose Kristaus kančios tema nuolat išryškinama: šventieji medituoja prie kryžiaus prikaltą Kristų, Kristaus kančią, kryžiaus ženklu gydo ligonius ir Nukryžiuotojo atvaizdu „nuvaiko pragaro galybes“.

Mūsų aptariamas kryžius – tai gotikinis kryžius trilapiais galais, pacifikalo dalis – averso plokštė. Tai seniausias Lietuvoje šio tipo liturginis reikmuo, pagamintas XV a. pab. – XVI a. pr. iš sidabro, galbūt Prūsijoje. Šventenybė priklauso Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai, bet dėl išskirtinės meninės ir istorinės vertės saugomas Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje. Pacifikalo dydis: 35,6×28,5 cm, Nukryžiuotojo figūrėlė 11×9,6 cm. Jis paauksuotas.

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje iki XVII a. vidurio buvo daug auksakalystės reikmenų. 1630 m. šios Trakų bažnyčios inventoriuje minimi trys paauksuoti sidabriniai kryžiai ir keturi pacifikalai, o 1799 m. turto inventoriuje rašoma tik apie vieną sulūžusį paauksuotą sidabrinį kryžių, su kuriuo, tyrinėtojų manymu, galima būtų sieti išlikusįjį šioje Trakų bažnyčioje.

Pacifikalas – tai kryžius, į kurį yra dedamos relikvijos, jis liturgijoje naudojamas ir kaip altoriaus kryžius, ir kaip relikvijorius, pavyzdžiui, būdavo duodamas tikintiesiems pabučiuoti per ramybės palinkėjimą. Mūsų aptariamo pacifikalo relikvijos yra prarastos, neišlikusi ir pėda, tačiau nors ir fragmentas, jis iškalbingai byloja ir apie auksakalių meistrystę, ir apie pamaldumui skirto reikmens ikonografiją.

Trilapiuose pacifikalo šakų galuose pavaizduoti keturių evangelistų simboliai: erelis, liūtas, jautis ir angelas. Aplink šias figūras išraizgytos banderolės su užrašytais evangelistų vardais. Įrašai: S. IOHANNES; SANCTUS+MARCUS; SANCTUS+LUCAS; SANCTUS+MATIAS++ Keturi evangelistai – pirmiausia nurodo į Gerosios Naujienos sklaidą visame pasaulyje.

Remiantis analogijomis, spėjama, kad prie kryžiaus prikalta lieta visatūrė Kristaus figūra yra senesnė, datuotina XV a. Kristaus figūra pritvirtinta prie gausiai išgraviruotos kryžiaus plokštės, kurioje pavaizduotos medžio rievės. Nežinomas auksakalys sugebėjo įtaigiai pavaizduoti gotikos laikui būdingą Kristaus kančios žmogiškumą: Išganytojo figūra persmelkta kančios, galvą dengia storų šakų erškėčių vainikas, virš galvos – atskirai nulietas nimbas su išgraviruotu kryželiu. Preciziškai nupieštos figūros rodo galimai prūsišką kūrinio kilmę, nes anuomet silpstančioje Vokiečių ordino valstybėje auksakalystės amatas buvo aukšto lygio ir dirbinius mėgta graviruoti.

Pacifikalas tarsi įrėmintas žemo reljefo profiliuotu krašteliu. Apatinis trilapio formos kryžiaus galas nuskilęs, matyti po seno taisymo (kniedijimo) atsiradusios skylutės ir nusitrynęs auksavimas. Kryžiaus viršuje iškalta skylutė pakabinti, ties ja auksavimas taip pat nusitrynęs.

Sovietų laikais Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia nebuvo uždaryta, tačiau, siekiant apsaugoti svarbiausias bažnyčios lobyno vertybes, jos buvo paslėptos – užkastos po grindimis. Kryžius į lobyno slėptuvę nepateko, tačiau drauge su kitais liturgijoje nenaudojamais reikmenimis buvo padėtas už didžiojo altoriaus. 1996 m. liepą Lietuvos kultūros paveldo specialistai atliko Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios inventorizaciją ir šį pacifikalą rado.

Bažnyčios Tėvų pateiktas krikščioniškojo gyvenimo idealas remiasi nuolatiniu Viešpaties kančios apmąstymu, o Jėzaus mirtis ant kryžiaus pateikiama kaip žmonijos išganymo kulminacija. Krikščioniškoje tradicijoje ir pats kryžius turi savo istoriją: kryžiaus medis išaugo ant Adomo kapo, o po Kristaus mirties jo fragmentai išplito darydami stebuklus visame pasaulyje, kryžių tikintieji Kristaus rankose išvys Paskutiniojo teismo dieną. Krikščioniškoji ikonografija pasisavino už ją pačią daug senesnį ženklą, kad išreikštų ne tik Mesijo kančią, bet ir jo buvimą: kur yra kryžius, ten yra ir Nukryžiuotasis, ten ir krikščioniškoji viltis.

Dr. Sigita MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ

Šaltinis – Magnificat. Kasdieniai skaitymai, Nr. 9 (127), 2020 m. rugsėjis, p. 2–5.

________________________________________

[1] Liturginis maldynas „Magnificat“ pradėtas leisti 1992 m. Prancūzijoje, tokiu būdu atsiliepiant į Vatikano II susirinkimo tėvų raginimą tikintiesiems dalyvauti Katalikų Bažnyčios liturgijoje sąmoningai, aktyviai ir vaisingai. Dabar leidinys visame pasaulyje turi daugiau nei milijoną ištikimų skaitytojų ir yra leidžiamas prancūzų, anglų, ispanų, vokiečių, slovėnų ir lenkų kalbomis. Nuo 2010 m. kovo jis leidžiamas ir Lietuvoje. Šaltinis – <https://www.magnificat.lt/apie-mus/>.