Margarita 1966 m. gauna B. A. kolegijos baigimo diplomą Annhurst College. Ji dėvi vienuolišką rūbą

Marija Aliodija Bareikaitė-Remienė, JAV, www.voruta.lt

Žmogaus gyvenimo kloniai

Kiekvienas gyvas žmogus bendrauja su Dievu. Ir ne tik bendrauja. Dievas dalyvauja formuojant žmogaus sąmonę, protą. Žmogus savo gyvenimą dažniausiai vertina metais. Bet žmogaus gyvenimas – tai Dievo ir žmogaus bendravimas.

„Toli nuo Tėvynės, be gimtosios žemės jauna lietuviška širdis plaka už Atlanto, pasiaukojusi Dievui, Tėvynei ir savo gimtinės kraštui“. Tokiais žodžiais Ekscelencija vyskupas Juozapas Matulaitis sveikino mano sesutę Ireną Margaritą Bareikaitę jos 50 metų vienuolinio gyvenimo proga gimtinėje – Musninkų Švč. Trejybės bažnyčioje (Širvintų r.), girdint gausiai susirinkusiai parapijai. Vyskupas pabrėžė, kad jo gyvenime toks pirmas įvykis, tai garbė jam ir visai parapijai. Jauna vienuolė, pergyvenusi II Pasaulinį karą ir sunkią kelionę į laisvę, nepalūžo. Nuolankiai klūpodama prie altoriaus, priėmė vyskupo Juozapo Matulaičio palaiminimą.

Sunkus Tėčio sprendimas

1944 metais, gražią vasaros dieną, artėjant antrajai sovietų okupacijai, tėtis Jonas Bareika nusprendė gelbėti šeimos gyvybes – laikinai pasitraukti iš savo tėviškės. Tėtis buvo perpratęs rusų okupantų sistemą, todėl nutarė nelikti savo ūkyje. Tai buvo sunkus sprendimas – palikti užgyventą turtą ir visus jaunos šeimos ateities planus bei lūkesčius. Jono Bareikos šeimą sudarė šeimos galva Jonas, mama Eleonora ir 3 vaikai – Marija Aliodija (13 metų) ir dvynukai – 10 su puse metukų Irena ir Jonukas. Tėtis ruošėsi šiai nelaimei ir kūrė planus su kitais draugais, o mums teko tik paklusti jo planui. Mamytė sunkiai priėmė jo sprendimą – negalėjo net atsisveikinti su savo tėvais. Tais metais panašius sprendimus padarė 30,000 lietuvių, ir visi tikėjosi greitai sugrįžti į savo namus ir į savo darbų vietas.

Paraginta gerų draugų

2022 m. rugsėjo 29 d., šv. Mykolo Gabrieliaus dieną, paraginta gerų draugų Vytauto ir Gedimino, pratęsiau rašymą apie savo sesutę Ireną Margaritą, sulaukusią 91 metų. Tą seniau pradėtą raštą buvau palikusi užmarštyje, nes dešinės rankos pirštai užtirpę ir sunku sugaudyti kompiuterio klavišus. Tačiau turiu prisipažinti, kad dienos be darbo, be jokio užsiėmimo yra labai liūdnos, todėl ryžausi tęsti rašymą apie Sesutę, kurią labai myliu ir kurią globoju kiek tik galėdama. Šv. Mykolo Gabrieliaus diena man yra atmintina, nes prieš 20 metų savo gimtinėje Musninkuose, aikštėje prie Šv. Trejybės bažnyčios, finansavau didelę akmeninę skulptūrą šv. Mykolui. Skulptūrą sukūrė skulptorius, profesorius Antanas Kmieliauskas, kad šv. Mykolas globotų mūsų tėvynę ir šeimą nuo visokio blogio ir nelaimių.

Mieli Musninkų prisiminimai

Šeimoje augome trise. Visi buvome skirtingi, net ir dvynukai nepanašūs, bet jie buvo vaikai, o aš, vyresnioji, buvau „suaugusi“ beveik nuo gimimo dienos. Tėvelių sodyba buvo Musninkų miestelio gale, priešais didelį, mūrinį valsčiaus pastatą, o toliau, visai į miestelio galą, buvo nauja dviejų aukštų medinė mokykla, kur visi Bareikiukai pradėjome mokslus.

Tėvelių nuo vaikystės buvome mokomi mylėti Dievą, mus mokė maldų, mielai vesdavosi sekmadieniais į bažnyčią. Prisimenu, kai tėtis, klūpodamas ant vieno kelio, pasisodindavo ir vieną iš vaikų bei aiškindavo, kad ten, aukštai virš altoriaus, yra Dievulis, kuris visus myli, globoja, kad užaugę būtume geri mokiniai ir mylėtume tėvynę.

Tėveliai mus visus spaudė prie mokslo, tikrindavo mūsų pažymius, kad niekad nepraleistume dienos mokykloje. Tėvelis mus visus mylėjo, bet buvo labai griežtas ne tik dėl mokslo, tuo pačiu mokė mylėti ir gerbti tėvynę. Nors buvome geri vaikai, gražiai elgėmės mokykloje ar po pamokų miestelyje su draugais ir tėveliai viešumoje neturėjo su mumis problemų, tačiau namie tarp mūsų trijulės vykdavo nesantaika, net muštynės. Mat broliukas Jonelis jautėsi esąs vyras ir mėgindavo ranka užgauti savo dvynę sesutę, net ir mane, vyriausią. Aš jaučiausi esanti suaugusi, tad jam nepasiduodavau, ir tokiu būdu kildavo triukšmas.

Tėvelis buvo žinomas apylinkėje kaip padorus žmogus. Šalia savo ūkininkavimo Jonas Bareika buvo Musninkų viršaitis ir dar vadovavo vietiniam Smulkaus kredito draugijos, kurios buvo pirmininkas, bankui, įsteigė kooperatyvą, paaukodamas jam ir pusę savo didelio namo. Pats tapo rangovu, apskrities viršininko buvo kviečiamas statyti ar renovuoti mokyklas. Bankas buvo atidaromas du kartus per savaitę – pirmadieniais ir šeštadieniais. Kai buvo banko darbo valandos, namie turėdavo būti ramu ir tvarkinga, tuo tarpu Tėtis už sienos dažnai išgirsdavo vaikų peštynes.

Nors ir būdavo labai užimtas, bet kadangi mūsų peštynių garsai jį jaudino ir trukdė darbą, Tėvelis ateidavo, ir mes visi gaudavom nuo jo diržų. Jis visus tris baudė vienodai – paklupdydavo kiekvieną į atskirą kampą, ir tik jis galėdavo atleisti nuo bausmės: reikėjo jam pabučiuoti ranką ir atsiprašyti. O tai atlikti mums buvo labai sunku – sunku buvo nusižeminti. Klūpodami kampuose verkdavome. Mamytė gailėdavo savo vaikų, bet ji neturėjo teisės mūsų atleisti nuo bausmės – toks buvo tėvelių susitarimas. Mamytė buvo labai švelni, ji niekad nebaudė savo vaikų, išskirtinai mylėjo sūnų Jonuką, nes jis buvo vienas, o mes buvome dvi mergaitės. Toks Mamytės pareiškimas ypač skaudino vyriausiąją Marytę, nes kiekviena buvome po vieną ir tokios antrosios nebuvo.

Mokykla

Sulaukusią septynerių metukų Tėvelis nuvedė Marytę į mokyklą ir įregistravo į pirmą klasę, o broliukas su sesute liko namuose ir toliau žaidė su draugais. Tačiau sesutė Irena ėmė man pavydėti mokyklos ir pati norėjo mokykloje būti šalia manęs ir mokytis. Ji buvo išsigandusi, kad mane ir broliuką tėveliai leis į mokslą, o jai teks likti be mokslo. Taip tuo metu Sesutei atrodė, kad Marytė ir broliukas Jonukas gaudavo daugiau tėvų dėmesio. Tad Irena garsiai pareiškė, kad pati viską išmoks ir bus mokytoja.

Tačiau Tėvelių mintyje visi buvome lygūs ir visi lygiai lankėm mokyklą bei visi buvom spaudžiami prie mokslo. Irena labai gerai mokėsi, nuo pirmos dienos mokykloje ji jau skaitė ir mokėjo net parašyti kai kurias raides. Bet ji pasirodė esanti gudri ir mokėjo sau darbą palengvinti. Kai mokytoja parodė, kaip parašyti raidę „O“ ir paprašė tokių „O“ prirašyti visą puslapį, Irena parašė vieną didelę raidę per visą puslapį ir paaiškino mokytojai, kad ji moka rašyti, ir jai tiek daug kartų kartoti tą pačią raidę nereikia.

Mokykla buvo visai arti mūsų namų, ir mes galėjom girdėti mokyklos skambutį. Mamytė prižiūrėdavo, kad nei vienas iš mūsų nepraleistų pamokų. Reikėjo ypač stebėti gerąją mokinę Ireną, nes ji kartais pasislėpdavo už vartų ir nenueidavo į pamokas. Kai tai buvo Mamytės pastebėta, Irena mokėjo pasiteisinti – ji jau viską žino ir moka. Tiesa, Irena buvo gera mokinė, skaitė vaikų laikraštelį „Šaltinėlį“, kurį tėvelis užsakydavo Marytei. Visi trys paprastai sukišdavome savo nosytes į paveiksliukus.

Neklaužada Jonelis

Tuo tarpu Irenos dvynys brolelis Jonelis buvo tinginiukas, nemėgo mokyklos ir nesidomėjo mokslu sakydamas: „Tegu mergaitės mokosi, o aš valdysiu ūkį, kaip daro dėdė Juozas“ – mamytės brolis. Jo dvynė sesutė Irena ruošė pamokas už savo brolį, tad po kelių metų jis atsiliko moksle. Ilgainiui suaugusi Irena tapo mokytoja, kaip ir svajojo vaikystėje.

Nors nuo Tėvelio mes, vaikai, gaudavome diržų už peštynes, bet jį labai mylėjome.  Tėvelio dažnai nebūdavo namie, o Mamytė nemokėjo vaikų nei mokyti, nei valdyti. Kai sūnus Jonukas vakarais imdavo šūkauti ir muštis su sesutėmis, ypač jis skriausdavo sesutę Ireną, Mamytė nesugebėdavo su juo susitvarkyti, tuomet sakydavo sūnui, kad ji pasakys Tėveliui, ir jis bus nubaustas. Bet Jonukas įsitikino, kad Mamytė Tėveliui nepasakydavo apie sūnaus išdykavimą, – jis taip ir pareiškė, – ir toliau buvo nedrausmingas. Tuomet kartą Mamytė jam pasakė, kad viską Tėveliui užrašys ir, pasiėmusi anglies gabalėlį, ėmė virtuvėje virš viryklės juoda anglimi rašyti. Joneliui tai labai nepatiko, jis griebė iš Mamytės rankų anglies gabaliuką, nes bijojo Tėvelio griežtos rankos. Tik tokiu būdu sūnus Jonelis nusiramindavo ir kitais kartais, ir taip laikinai „taika“ namuose įsiviešpataudavo. Kai Mamytė paklausdavo Jonelio, kodėl jis skriaudžia sesutę Ireną, jis atsakydavo, kad žino, kaip ir kiek mušti ir jai neskauda.

Vis dėlto mes mylėjome vienas kitą

Ne visi žiemos vakarai būdavo triukšmingi, nes mes mylėjome vienas kitą, važiuodavome kartu pas Mamytės senelius, kur rasdavome mums vertingo „turto“ – senų rusiškų pinigų ir savo dėdžių paliktų mokslo reikmenų, ypač piešinių. Grįžę iš mokyklos, po vakarienės, ir jau atlikę namų darbus, visi trys gamindavome sau tokį skanėstą – nusilupdavom kelis didelius svogūnus, juos supjaustydavom ir užsipildavom namuose spausto sėmenų aliejaus. Tada pasigardžiuodami valgydavom su Mamytės kepta juoda duonele. Vieną žiemą mes suvalgėm visus Mamytės svogūnus. Pavasarį jai teko kreiptis į senelę svogūnų sėklai, bet užtat visi vaikai buvo sveiki.

Ilgais žiemos vakarais, susėdę mes, visi trys vaikai, kartu su Mamyte ir tarnaite, dainuodavome iš didelio dainorėlio liaudies ir šiaip lietuviškas dainas. Ilgainiui išmokome daug dainų, kurių iki šių dienų nepamirštame. Mėgindavom dainuoti ir Kauno valstybinio operos teatro solisčių atliekamas gražias dainas. Mamytė turėjo patefoną ir kartais iš Kauno atsiveždavo naujų plokštelių – to meto Lietuvos garsenybių įdainuotų dainų. Po dainavimo prasidėdavo šokiai. Visi norėdavom šokti su Mamyte, o ji netingėjo mus mokyti naujų, modernių šokių – tango, valso ir populiarios polkos.

Atrodė, kad gyvenimas ėjo normaliai – ramia gyvenimo vaga. Visi trys mėgdavome važinėti dviračiais, nors jie nebuvo vaikiški, o vyriški ir nepritaikyti vaikams važinėti. Sesutė Irena važinėdavo dviračiu persikreipusi ant vieno šono ir norėdavo dar pavėžinti broliuką Jonuką. Irena nuo mažens buvo ypač paslaugi, visada pasiruošusi patarnauti – nunešti, parnešti, pranešti. Atrodė, kad jos akys tiesiog spindėjo gerumu, nuolankumu, patarnavimu. Josios dvynys brolis buvo nepajudinamas, o vyresniajai Marytei ne visada buvo „patogu“ bėgti į parduotuvę ar pas dėdę Antaną su pranešimu. Tais laikais mūsuose žmonės neturėjo telefonų, ir vienintelis susižinojimas buvo žodžiu perduoti kokią nors žinią. Tėveliui, kuris buvo Musninkų viršaitis, Irena buvo ypač naudinga, nes jis dažnai važiuodavo į statybas – statė naujas ar taisė senas kaimo mokyklas, mat atsikūrus Lietuvai, vadinamaisiais Smetonos laikais, ypač didelis dėmesys buvo kreipiamas į mokyklas, į jaunimo auklėjimą. Jei sesutei Irenai buvo per toli nušuoliuoti su pranešimu pas tolimesnį kaimyną, ji važiuodavo dviračiu. Tėvelis sakydavo, kad dukrą Ireną jis gali siųsti net į pragarą, ir ji bandys ten patekti ir pasitarnauti.

Avarija

Nors atrodė, kad mūsų šeimos gyvenimas ėjo gerai planuotu keliu, bet prasidėjo nelaimės, kurios nuo mūsų valios nepriklausė. Vieną gražią, šiltą gegužės dieną Irenai buvo patikėta nuvykti į netolimą malūną ir pranešti malūnininkui apie užbaigtą darbą vienoje mokykloje. Tėveliui skubiai reikėjo pinigų ateinančiam savaitgaliui – apmokėti darbininkams už atliktą darbą. Malūnininkas buvo Tėvelio draugas ir kai kurių darbų dalininkas. Tą dieną paslaugioji Irena, pasiėmusi dviratį, išskubėjo su žinia pas malūnininką. Tais laikais Lietuvos keliai buvo žvyruoti. Vasaros metu, kai žemė gerai išdžiūdavo, kelio šonuose atsirasdavo daug smėlio ir dviračiu pasidarydavo nesaugu važinėti. Tą dieną pas malūnininką su pranešimu Irena iškeliavo tuo vyrišku dviračiu. Kelias ir vieta jai buvo gerai žinoma. Ji įsibėgėjo ir nuo nedidelio kalniuko dar paspaudė dviračio pedalus. Bet įsibėgėję ratai papuolė į smėlį kelkraštyje, ir dviratis apsivertė, o dviratininkė krito ant galvos. Dvaro darbininkai pastebėjo apie nelaimę ir atpažino, kad tai viršaičio dukra. Vienas darbininkas sėdo ant to paties Irenos dviračio ir atskubėjo į Tėvelio namus pranešti apie nelaimę. Tuo metu Tėtis buvo išvykęs toli į rajoną, tad į nelaimės vietą pakinkęs arklį išvyko namų tarnautojas ir Mamytė su Maryte. Irena buvo paguldyta dvaro rūmuose, buvo kruvina ir nešvari, netarė nė žodžio. Mudvi su Mama ją parvežėm į namus.  Skubiai reikėjo suteikti gydytojo pagalbą, bet miestelyje buvo tik vienas lenkas gydytojas, kuris tuo metu buvo pakviestas medicinos pagalbą suteikti kitur. Tik grįžęs įleido Irenai į šlaunį kažkokių vaistų, sakydamas, kad koja lūžusi, ir pažadėjo ligonį aplankyti kitą dieną. Irena atsigavo, bet vaikščioti negalėjo. Kojos negalėjo net pastatyti ant žemės, taip skaudėjo. Taip vargšė sesutė kentėjo visą savaitę, kol Mamytė, prieštaraudama gydytojui, nutarė vežti dukrą į Ukmergę, ligoninėn. Ligonės koja vis labiau tino, o reikėjo važiuoti 50 km. Į Ukmergės ligoninę teko keliauti arklio tempiamu vežimu, neturint jokių vaistų skausmui palengvinti ar palengvinti ligonės širdelei. Toks tuomet Lietuvoje buvo visų kaimo žmonių gyvenimas. Skausmui palengvinti buvo naudojama močiučių surinktos ir išdžiovintos vaistažolės ir vietinis medus.

Išaušus naujam rytui Tėtis pasikinkė gerą ir greitą arklį ir pats vežė savo mylimą dukrą Ireną į Ukmergę. Pasiekti Ukmergės ligoninę truko apie 5 valandas. Kelionėje Tėtis pajuto didelius skausmus viduriuose ir prie ligoninės pats vos galėjo išlipti iš vežimo. Ligonę dukrą atidavė į ligoninės slaugių rankas. Tėveliui gydytojai buvo pažįstami, ir jie nutarė tuojau jį apžiūrėti, iš kur tie pilvo skausmai. Po greito patikrinimo buvo pareikšta, kad Tėtį reikia skubiai operuoti, o dukra gali dar parą palaukti. Gydytojai nustatė, kad jam – apendicito uždegimas. Operacija buvo atlikta tą patį vakarą. Nors operacija buvo atlikta greitai, bet išsivystė komplikacijų – įvyko kraujo užkrėtimas, ir Tėtė ligoninėje praleido dvi savaites.

Irenos šlaunis irgi buvo operuota – atverta sutinusi vieta ir išvalyti pūliai, ir ji netrukus galėjo jau lankyti sergantį Tėtį antrajame aukšte.

Pirmoji Komunija

Gyvenome labai neramiais laikais – 1939–1940 metais Lietuvą okupavo sovietai, bet gyvenimą bandėme tęsti sena vaga. Irena su broliu Jonuku lankė Musninkų pradžios mokyklą. Sustojo mus lankęs pamėgtas laikraštukas „Šaltinėlis“, nes sovietai uždraudė jį. Po metų rusų okupantus pakeitė vokiečiai. 1940 m. Irenai ir Jonukui atėjo Pirmosios Komunijos laikas. Sesutė ir broliukas gerai mokėjo poterius, nes mūsų Mamytė puikiai mokėjo ne tik poterius, bet ir Katekizmą. Mes tai pastebėjome vėlesniais laikais, kai teko gyventi svetimoje aplinkoje, be lietuviškos bažnyčios ir be šv. Mišių. 1942 m. Musninkų Šv. Trejybės bažnyčios klebonas ruošė visos parapijos vaikus Pirmosios Komunijos šventei, kaip buvo numatyta.

Tie metai buvo ypač sunkūs Tėvams, kurie stengėsi savo jaunimą aprengti kuo gražiau. Visos parduotuvės buvo kaip iššluotos, nebuvo jokių prekių, taip pat ir drabužių tinkamai pasiruošti šiai šventei. Tačiau mūsų Mamytė buvo labai apsukri ir gražiai aprengė savo dukrą Ireną – balta suknele su veliuonuku ir baltais bateliais. Įtaisė ir sūnui Jonukui naują mėlyną kostiumėlį ir baltus marškinėlius bei naujus batelius. Kai visa šeima buvo pasiruošusi dalyvauti šv. Mišiose, Tėvelis paprašė atnešti jam atsigerti vandens, o greituolė, paslaugioji dukra Irena nešdama vandenį pati atsigėrė iš to puodelio ir tuojau puolė į ašaras – šį rytą ji negalės priimti Eucharistijos – Dievo Kūno į savo širdelę. Tais laikais prieš priimant Komuniją nebuvo galima nei valgyti, nei gerti, net vandens. Bet į pagalbą savo dukrai atėjo Tėvelis – jis nuvyko į bažnyčią ir gavo klebono leidimą Irenai priimti Šv. Komuniją kartu su visais draugais.

Širvintų progimnazijoje

Artinosi 1943 metų ruduo. Musninkų mokykloje veikė 6 skyriai, o toliau mokytis teko vykti į Širvintų progimnaziją. Vyresnioji dukra Marytė jau buvo baigusi 6 skyrius ir ją teko užregistruoti į trečiąjį progimnazijos skyrių. Tėveliai nutarė, kad dukra Irena gali vykti kartu su Maryte į Širvintų progimnazijos pirmąją klasę, ir ji buvo priimta. Jos pažymiai buvo labai geri. O dvynukas Jonukas tegu lieka Musninkų mokykloje ir lanko 5 ir 6 klasę. Nuo tų jaunų metų pradėjome gyvenimą svetimuose namuose ir tik sekmadieniais grįždavom į namus – išsimaudyti, pasiimti maisto ir rūbų ateinančiai savaitei. Nors Širvintų miestelis buvo vos 15 km nuo namų, bet mums tai buvo didelis kelias. Mudvi buvome laimingos, nes paprastai Tėvelis atsiųsdavo tarną su vežimu, kuris parveždavo į namus. Ne visų mokinių tėvai turėjo tokias galimybes. Į vežimą visada priimdavome ir savo klasiokus draugus, o mūsų arklys buvo klusnus ir nebaikštus.

Tais laikais žiemomis būdavo daug sniego ir labai šalta. Tėtis žiemos kelionėms turėjo įsitaisęs ilgus kailinius, į juos suvyniodavo mudvi abidvi ir pasodindavo į šiaudų prikrautas roges. Pamokos mokykloje vyko 6 dienas per savaitę. Mokiniai turėjo tik vieną laisvą dieną sugrįžti į namus, pirmadieniais iš ryto jau reikėjo būti pamokose. Tekdavo anksti keltis – saulei dar nepatekėjus ir arklio traukiamu vežimu laiku atsirasti pamokose.

Kelias į Širvintas arkliu neatrodė tolimas. Rogių kelias geras, arklys taip pat geras, bet problema atsirado su sesute Irena – ji rogėmis negalėdavo ilgai važiuoti, nes sirgdavo „jūros liga“ – nuo supimo jai pasidarydavo bloga. Ji kurį laiką turėdavo išlipti ir eiti šalia rogių.

Irena – su charakteriu

Sesutė Irena buvo švelni, bet labai pavydi savo vyresnei sesutei. Mamytė puikiai žinojo ir visus rūbelius siūdavo vienodus, iš to paties rietimo. Mergaitės nešiojo tas pačias suknutes ir tokius pat paltukus, lyg dvynukės. Kadangi augome karo metu ir nebuvo jokių krautuvių, Mamytei būdavo problemų mus aprengti, nes krautuvių nebuvo ir nebuvo pasirinkimo. Tačiau rūpestinga Mamytė visada rasdavo tinkamos medžiagos ir į gimnaziją būdavome išleidžiamos uniformuotos. Tas uniformas atsivežėme ir į Vokietiją.

Rūbus siūdavo ta pati siuvėja, bet kartą ji pastebėjo, kad medžiagos mėlynumas Irenos paltukui yra kiek kitoks. Tą pastabą užgirdo ir Irena, kuri suprato, kad medžiaga nėra vienoda ir gal net prastesnė už Marytei skirtą. Tai girdėdama ji krito ant grindų ir bandė nualpti. Siuvėja greitai viską suprato ir ėmė aiškinti, kad medžiaga yra ta pati, tik prie šviesos pasirodė kiek kitokia, ir Irena staiga pasveiko ir atsikėlė. Prie sesutės pavydo prisidėdavo ir dvynys brolis, kuris ją užtardavo ir stebėdavo, kad sesutė dvynė nebūtų kaip nors skriaudžiama.

 

Paskutinės Joninės tėviškėje

Prabėgo dar vieni neramūs metai, nieko gero nežadėdami. Mokyklose prasidėjo atostogos. Buvo gražus vasaros laikas, šeimos šventė šventes – gimtadienius, vardadienius, susikurdavo kitokių malonumų. O mūsų Tėveliai ėmė ruoštis nežinomai kelionei. 1944 m. pavasarį rytuose vis arčiau ėmė girdėtis karo patrankų dundėjimas ir sklisti žinios, kad Lietuvai artėja antroji rusų okupacija. Mūsų ūkyje, pagal tėvelio planą, buvo mažinami darbai, ypač mažinama gyvulių – buvo paskersta daugiau kiaulių ir mėsa paruošta ilgesniam naudojimui.

Artėjo birželis ir tradicinės Joninės. Mūsų šeimoje buvo du Jonai – tėtis Jonas ir broliukas Jonas. Musninkų miestelyje susijungė penki Jonai ir nutarė suruošti šaunias Jonines ant Musės upės kranto, prie malūno. Jonų buvo nutarta, o ruošos darbas teko Jonienėms, ypač mūsų Mamytei. Šios paskutinės Joninės liko atmintyje ir liks iki mirties, iki mes gyvensime, nes tokių Joninių vėliau neteko organizuoti. Suprantama, kad mes, vaikai, Joninių šventėje nedalyvavome, buvome namuose su tarnaite ir šuniuku.

Į nežinią

Tėtis Jonas turėjo pusbrolį ūkininką Antaną Bareiką, kuris gyveno gerai ir buvo pavyzdys visai apylinkei. Atėjus pirmajai rusų okupacijai jis buvo suimtas ir kankintas Vilniuje, bet jo nespėjo išvežti į Rusiją, kai užėjo karas. Sugrįžęs iš kalėjimo dėdė Antanas viską mums papasakojo, todėl artėjant antrajai okupacijai tėtis Jonas nutarė nepasilikti po rusų „čebatu“ ir laikinai (kaip galvojo ir dar 30,000 lietuvių tautiečių) pasitraukti iš namų. Pusbrolis Antanas nesitraukė iš savo sodybos ir grįžus rusų okupantams buvo išvežtas į Sibirą su visa šeima, ten ir mirė.

 Pagal susitarimą savaitgalį po didžiųjų Joninių, 1944 m. liepos 8 d. vakarą, mūsų šeima, prisidėjus policijos viršininko šeimai ir dar keliems apylinkėje žinomiems tarnautojams, vadovaujant tėveliui, kolona pajudėjo į Gelvonus, kur laukė daugiau tautiečių. Tą gražų liepos mėnesio vakarą mūsų išlydėti susirinko beveik visi miestelio gyventojai. Tėvelio brolis Antanas prašė palikti jam sūnų Jonuką, bet tėtis nesileido į jokias diskusijas. Mūsų Tėtis savo šeimai paruošė 3 didelius vežimus – pirmą vežimą valdė Tėvelis, antrą – Mamytė, trečią – Marytė, kuriai buvo įteiktos vadelės. Tame vežime sėdėjome visi trys šeimos atžalos – Marytė, Jonukas ir Irena su mylimu šuneliu Mirta. Taip prasidėjo ilga ir sunki kelionė į nežinią. Mamytė labai verkė, ji gailėjo palikti sunkiai užtarnautą turtą, tačiau sesutė Irena guodė ją, sakydama, kad viskas bus gerai, pamatysime kitokį pasaulį, kitokius žmones ir po to sugrįšime namo.

Kaip buvo susitarta, pakeliui prisijungė dar 10 vežimų. Vasaros dienos ilgos, apie vidurnaktį arkliai pavargo, teko sustoti poilsiui kažkokiame dvaro sode, visi susitvarkė nakvynei prie savo vežimų. Rytojaus dieną buvome laimingi, turėdami savo maisto – duonos ir skaniai rūkytos mėsos. Sodyboje gavome karšto vandens. Pagirdėme savo arklius. Tėvelis buvo pasiėmęs ne tik arkliams pašaro, bet ir radijo aparatą, todėl vyrai keliautojai dažnai susiburdavo aplink Tėvelio vežimą, norėdami išgirsti naujausių žinių iš paliktos tėviškės. Rusų okupantai smarkiai judėjo, užimdami naujas vietoves. Žinodama padėtį mūsų didelė gurguolė skubėjo link Vokietijos sienos. Porai savaičių sustojome Suvalkijoje, netoli Kudirkos Naumiesčio, tėvelių draugo, policijos viršininko Kronkaičio tėviškėje. Reikėjo poilsio arkliams ir pasiruošti maisto ilgai tolimesnei kelionei. Suvalkijoje atsirado keliautojų iš kitų Lietuvos vietovių, bet visų tikslas buvo tas pats – kuo toliau į vakarus, nuo artėjančių rusų okupantų.

Vokietijoje

Ramią sekmadienio popietę pastebėjome vokiečių kariuomenės judėjimą ir Vokietijos pusėn varomus rusų belaisvius, kurie krito pakeliui į griovius ir buvo paliekami likimo valiai. Vokiečiai kareiviai visada buvo švarūs, gerai aprengti, bet žiaurūs savo priešui. Rusų belaisviai kariai – suvargę, neturėjo padoresnių batų, jų apavas buvo pasiūtas iš audeklo. Karui vykstant, po metų, teko sutikti amerikiečius karius, kurie labai skyrėsi ir nuo rusų, ir nuo vokiečių karių. Visi amerikiečiai, be išimties, buvo malonūs bei dosnūs, ypač vaikams.

Mes, bėgliai, naktį praleidome važinėdami Kudirkos Naumiesčio gatvėmis, norėdami priartėti prie Širvintos upės tilto, kurio kitoje pusėje jau buvo Vokietija. Arti sienos buvo neapsakoma spūstis lietuvių su vežimais, bet mūsų šeimai į svetimą kraštą pavyko stebuklingai pravažiuoti su visais vežimais. Kiek pakeliavę likusiam nakties laikui apsistojome poilsio. Nors Vokietijoje buvo karo stovis ir minios svetimų žmonių, bet tvarka buvo geležinė. Greitai visi pabėgėliai buvo sumedžioti ir išdalinti pas vietinius vokiečių ūkininkus. Vyrus suregistravo ir išvežė kasti apkasų prie Lietuvos sienos. Mes, vaikai, likome su Mamyte, mažu šuneliu ir trimis vežimais su arkliais. Nė vienas iš mūsų nemokėjo pakinkyti arklių. Bet greitai vežimai tapo nereikalingi, nes vokiečiai surinko visus arklius. Mūsų Mamytė išverkė tik vieną pačių augintą kumelaitę, kurią paliko mūsų globai.

Rytų Vokietijoje laikinai apsigyvenome pas ūkininką. Vasaros metu mokyklos buvo uždarytos. Sesutei su broleliu ūkininkas barškindavo į langą, ir abu mūsų dvyniai turėjo eiti ganyti ir prižiūrėti karvių. Jiedu tą pareigą gerai atlikdavo, padedant šuneliui Mirtai. Neilgai teko mums gyventi pas ūkininką, nes jis, pajutęs artėjant rusus, pasikinkė porą gerų arklių ir patraukė į vakarus. Mūsų šeima liko su dviem rusų belaisviais, kurie dirbo pas ūkininką. Iškeliavus ūkininkui nelaukė ir mūsų šeima – Tėtis, pabėgęs iš apkasų, likusius daiktus sukrovė į vieną vežimą, ir iškeliavome plačiu Vokietijos plentu toliau į vakarus. Sesutė Irena neilgai džiaugėsi savo draugu šuneliu Mirta, nes vokiečiai surinko iš pabėgėlių visus šunelius, pareikšdami, kad jų oda reikalinga kariūnų pirštinėms. Taip netekome dar vieno šeimos augintinio.

Kai Tėvelis vieną naktį grįžo pabėgęs iš apkasų, parsivedė lietuvį draugą iš Biržų. Šeima padidėjo dar vienu nariu, kurio šeima liko Lietuvoje. Tas vienintelis didelis vežimas ir vienintelis arklys mums tarnavo per visą žiemą, važiuojant Vokietijos keliais. Tautietį iš Biržų registruodavome kaip artimą šeimos giminaitį ir galėdavome ramiai keliauti. Vokietijoje, nors buvo karo metas, vyravo tvarka. Mūsų pabėgėlių gurguolę periodiškai sulaikydavo, visi buvo varomi į pirtis, „išpudruojami“ milteliais, o drabužiai dezinfekuojami nuo parazitų. Tokiu būdu kelionės metu pabėgėliai nesirgo įvairiomis ligomis, nors kartais tekdavo nakvoti tvartuose su gyvuliais. Tuo vieninteliu arkliuku važiavome visą žiemą ir pasiekėm Gotenhafeną – Gdynę prie jūros. Čia buvo kelionės galas, ir mums teko atsisveikinti su mylima bėra kumelaite, tėvelio auginta, kuri mus gerai vežė, tempdama 7 asmenų vežimą Vokietijos keliais visus metus. Tai buvo sunkiausia. Mums atrodė, kad ta ištikima kumelaitė suprato mus. Ji irgi liko nelaiminga be savo šeimininkų. Atrodė, kad jautė savo gyvenimo galą. Išbučiavome ją ir atidavėme jai paskutinius savo duonos gabalėlius.

Į Leipcigą

Tačiau Gdynėje iš vietinių gyventojų sužinojome, kad ši vietovė pagal susitarimą bus atiduota rusams. Vieną dieną palikome visus savo darbus, susidėjome likusį savo „turtą“ ir toliau nutarėme keliauti traukiniu. Susirinko vyrai ir ėmė studijuoti žemėlapį. Kad tik toliau nuo bolševikų. Visiems atrodė, kad į Leipcigą rusai neateis. Susidarė 10 šeimų pabėgėlių lietuvių, pasiėmė visą vagoną, susidėjo likusią savo mantą ir nusipirko bilietus į Leipcigą, esantį į vakarus nuo Berlyno, kur buvo pabėgėlių lageris. Mūsų Tėtis, viską gerai apgalvojęs, įtaisė kiekvienam šeimos nariui kuprinę ir išdalino likusius lašinius. Jei kuris pasimes kelionėje, turės nors maisto pavalgyti.

Kelionėje prasidėjo įvairios bėdos. Teko važiuoti per sugriautą Berlyno stotį požeminiu traukiniu ir persėsti į kitą traukinio liniją. Požeminiame traukinyje žmonių masės – vieni bėga į vakarus, kiti į rytus. Traukiniai trumpai sustoja ir tenka greitai pereiti į kitą atvykstantį traukinį. Broliukas nespėjo pereiti į kitą traukinį, ir traukinys nuvažiavo. Tėtis išlipo iš traukinio ir grįžo ieškoti sūnaus. Laimei Jonelis stovėjo vietoje verkdamas. Tėtis pasiėmė sūnų ir susirado likusias šeimos nares. Iš požemio patekti į viršų teko mums neregėtai bėgančiais geležiniais laiptais ir su savo kuprinėmis keltis į viršų. Ir vėl broleliui Jonukui nepasisekė – jis neišlaikė savo kuprinės, griuvo ant nugaros ir įsisuko į bėgančius laiptus. Laiptai trumpam sustojo, kol atvykę stoties tarnautojai laiptus sutvarkė.

Pasiekus Leipcigą pagal vokišką tvarką buvo sumedžioti visi bėgliai ir nuvežti į specialiai pastatytus barakus laukti tolesnių nurodymų. Mūsų kelionės dešimtukas buvo patalpintas į vieną didelį kambarį su dviaukštėmis lovomis. Nebuvo jokio čiužinio. Ant plikų lentų teko dvi savaites miegoti, neturint jokio kito rūbo iš šalies. Tik po dviejų savaičių atvyko mūsų vagonas su likusiais rūbais, laimei – nesudaužytas.

Leipcigo stovykloje gaudavome maisto, sriubos – ropės, virtos vandenyje, bet mums padėjo mūsų kuprinėse atsivežti iš Musninkų lašiniukai. Mūsų grupėjo keliavo turtingas ūkininkas iš Širvintų su žmona mokytoja ir suaugusiu sūnumi. Juos mūsų Tėtis pažinojo iš  anksčiau. Nors ūkininkas buvo turtingas, bet labai šykštus ir savo šeimai. Jis savo vežime turėjo didelį skilandį, bet jo nevalgė, taupė juodai dienai. Kai mes lageryje valgėm lašiniukus, pagaliau jis atsinešė ir savo taupytą didelį skilandį, pasidėjo ant stalo ir bandė pjaustyti. Ant stalo iš skilandžio pabiro daugybė kirmėlių. Skilandis, visus metus vežamas šiltame vežime, sugedo,  tačiau jie iškratė kirmėles ir, neturėdami kito valgio, suvalgė visą skilandį. Šis vaizdas man liko visam gyvenimui, tad iki šiol negaliu valgyti skilandžio.

Šiame lageryje mus laikė dvi savaites, nes nebuvo nuolatinių darbų. Tėtis prašė lagerio vadovų, kad mūsų šeimą nukreiptų į kaimą, tokiu būdu išvengtume bombardavimų. Po 10 dienų laukimo mus paskyrė į tolimesnį kaimą nuo Leipcigo, į gražią apylinkę Karlsdorfą. Tėvelio nepaskyrė į ūkį, bet į cemento fabriką, kartu ir mūsų kelionės draugu Vincu Morkūnu. Beveik metus keliavus arkliuku Vokietijos keliais, susikūrėme normalesnį gyvenimą. Netoli nuo cemento fabriko, Vecendorfe, mums, 6 asmenų šeimai, paskyrė vieną didelį kambarį, gavome maisto korteles, o sesutė Irena su broliuku Joneliu buvo užregistruoti į mokyklą. Ji vėl aptarnavo visus – nubėgdavo į kaimo maisto parduotuvę, kur pagal korteles nupirkdavo visiems skirto cukraus, kažkiek margarino, duonos.

To maisto neužteko. Visa laimė – mūsų išsaugoti rūkyti lašiniai iš Musninkų. Pradėjome galvoti, kaip pagerinti savo padėtį ir ką pridėti prie dienos davinio. Prasidėjo šiltesnės dienos. Gamta jautė ankstyvą pavasarį, o kartu ir mūsų šeima. Šioje apylinkėje visi keliai ir keleliai  buvo apsodinti vyšnių medžiais. Sekmadieniais išsirikiavusi visa šeima eidavome pasivaikščioti gražiais Kincingo upelio pakraščiais. Sužydėjo vyšnių medžiai, grožis buvo neapsakomas. Kūrėme planus – bus daug skanių vyšnių. Tačiau vyšnių nesulaukėme, nes nesibaigiantis karas mūsų planus ir gyvenimą vėl keitė.

Bevaikščiojant upelio pakraščiais pradėjome domėtis augalais ir vienoje vietoje pastebėjome tvarkingai augantį karklų lauką. Susidomėjome juo – vytelės buvo lanksčios, ir mūsų draugas Vincas Morkūnas nutarė iš tų vytelių nupinti krepšį. Jam pavyko. Nupynęs krepšį jis pasiūlė mūsų šeimininkei ir gavo visą krepšį bulvių. Kitą savaitgalį, pasigalandę peilius, pasiskolinę iš šeimininkės traukiamą vežimėlį, prisipjovėme daug dailių vytelių ir visi stojome į darbą. V. Morkūnas mokė mus naujo amato, prisidėjo ir mūsų Mama. Ji vyteles lupdavo, o aš esu naginga, tad pindavau gražius baltus krepšelius. Dirbome visi, pasidarė kaip fabrikas. Sesutė Irena su broliuku Jonuku, susidėję krepšius į šeimininkės ratelius, važiuodavo per kaimą ir keisdavo juos į maisto gėrybes. Irena buvo tikra narsuolė – nepraleisdavo nei vieno kaimo kiemo ir gaudavo visokiausių daržovių – raudonųjų kopūstų, morkų, bulvių ir kt. Pagerinus daržoves lietuviškais lašiniukais, gyvenimas tapo šviesesnis.

Sesutė Irena turėjo dar vieną pareigą – nunešti tėveliui pietų į fabriką. Jonukas ją palydėdavo, bet tik pastovėdavo prie vartų, neidavo į fabriką, kur dirbo rusai ir lenkai belaisviai, atvežti darbams. Mes, lietuviai, buvome laisvi darbininkai, bet neturėjome teisės bendrauti su rusais ar lenkais, kurie privalėjo nešioti ant rūbų ženklus: lenkai – „P“, o rusai – „OST“.

Sesutę Ireną pamilo kaimo vokiečiai. Ji lankė mokyklą, buvo gabi ir greitai ėmė kalbėti vokiškai. Apylinkėje vietiniai ją laikė vokietuke ir noriai bendravo. Irena surado kepyklą ir pečių, kur galėjome išsikepti Kalėdoms pyragą. Ji viską surasdavo ir visiems patarnaudavo.

Tik atrodė, esame atskirti nuo pasaulio. Neturėjome jokių žinių iš fronto, sustojo radijas. Kaimo gyvenimas buvo ramus. Naktimis girdėdavome bombonešių ūžimus, kurie mėtė bombas ant didžiųjų miestų.

Mūsų apylinkėje atsirado lietuvių, kurie buvo paimti į vokiečių kariuomenę ir jų pareigos buvo pakeisti vielas ant telefono stulpų – reikėjo nuimti brangius varinius laidus ir pakeisti juos geležiniais. Visi laukėm išvaduotojų amerikiečių karių. Nors nebuvo laikraščių, nei radijo žinių, bet per lietuvius sužinojome, kad ši vietovė pagal susitarimą bus atiduota rusams.

 

Vėl – į kelionę

Vėl reikia keltis į kitą vietą, į vakarus. Bet kokiu būdu – neturime jokio transporto – neina traukiniai, mūsų nepasiekia jokie laikraščiai. Nutarėm – keliausim pėstute, o kelis daiktelius susidėsime į šeimininkės ratelius. Tačiau Mama kategoriškai pareiškė – savo kojomis nekeliaus. O Tėtis visada randa išeitį. Jis susidraugavo su vokiečiais nuo Volgos, kurie gerai kalbėjo rusiškai. Šie vokiečiai buvo ištremti į Rusiją Pirmojo pasaulinio karo metu, nepamiršo savo gimtosios kalbos ir gimtinės ir jų dalis arkliais buvo atkeliavę nuo pat Volgos į tėviškę. Tėtis ėmė kalbinti vokiečius, ir viena šeima sutiko parduoti didelį vežimą ir du nesveikus arklius mainais. Karo metu jokie pinigai neturėjo vertės, tad teko krapštyti sutaupytus auksinukus, pridėti lietuviškų lašinių, ir taip atsirado transporto priemonė. Tad – į naują kelionę – vėl į nežinią.

Pirmoji – 1944–1945 metų – žiema buvo sunkiausia – keliaujant Vokietijos keliais lietui lyjant ir sniegui sningant. Pasislėpti turėjom tik būdą vežime ar kelioms valandoms tvartuose pernakvoti su gyvuliais. Jei kuris ūkininkas priimdavo mus ant šieno ir jei dar gaudavome šilto vandens prieš miegą, tai buvo tikra puota. Tokiu oru visi pradėjome sirgti, tik nežinojome, ar turėjome karščio, nes termometro neturėjome. Neturėjome jokių vaistų nuo kosulio, kuris visus mus kankino. Svajojome apie dėdės Antano, „barzdočio“ Bareikos, medų su šiltu pienu. Dėdė liko savo sodyboje, prieš tai išgyvenęs komunistų kankinimus. Tais metais dešimtys tūkstančių lietuvių paliko savo namus, savo užgyventą turtą, gelbėdami savo gyvybes. Mūsų tėvelio sugebėjimu buvome tiek laimingi, kad vėl turėjome vežimą ir du arklius.

Pakeliui sutikome tokių keliautojų, kurių vieni mirė, o kiti gimė, dar kiti savo senus  tėvelius, pasisodinę į vežimėlį, pasikeisdami tempė patys. Slogos, nežinomos ligos vėliau gyvenime atsiliepė. Atsiliepė ir mūsų šeimos nariams, ypač sesutei Irenai ir broliukui Jonukui. Nežinomas slogavimas krito ant širdelių – broliukas 1948 metais mirė Vokietijoje, o jo dvynė sesutė vėliau, jau Amerikoje išgyveno kelias sudėtingas širdies operacijos. Aprašyti visų karo išgyvenimų neįmanoma. Tėtis vis meldėsi ir kartojo, kad turime dėkoti Viešpačiui už gyvenimą, kad nesame Sibire ir esame kartu.

Karlsdorfo apylinkę ir savo krepšius palikome gražų pavasarį. Toliau traukėm į vakarus, laukdami karo pabaigos ir išlaisvintojų amerikiečių. Tolesnė mūsų kelionė buvo įdomi. Pasiekėm istorinį Weimarą, kur jau buvo daug lietuvių pabėgėlių be transporto. Daugelio žmonių akys buvo nukreiptos į mūsų vežimą, tačiau visiems buvo aišku, kad vienas vežimas visų neišgelbės. Tėtis pareiškė, kad visi gali dėti ant vežimo savo kuprines ir visi keliausime paskui vežimą savo jėgomis. Susidarė 55 pajėgių keliautojų grupė. Kiekvieną dieną sutartinai nueidavom 30 mylių. Vežime sėdėjo Mama ir sūnus Jonukas. Tarp keliautojų buvo du broliai muzikai Budriūnai. Vienas iš jų turėjo dviratį, kurį padovanojo sesutei Irenai. Broliai tikėjosi tolesnėje kelionėje  kaip nors įsikibti į traukinį.

Pagaliau keliavome išlaisvinti amerikiečių, kurie mus kalbino, vyrus vaišino amerikietiškais rūkalais, o jaunesnieji gaudavome kareiviams skirto šokolado. Ką ši keliautojų grupė valgė, dabar sunku prisiminti, bet nebuvome alkani. Nesirūpinom nakvynėmis, nes buvo jau šiltas pavasaris. Užteko sustoti kurioje nors gyvenvietėje ir ten pasakyti, kad mums reikia nakvynės – vokiečiai tuoj pat įleisdavo į daržines ant švaraus šieno, duodavo arkliams pašaro, o mums visiems išvirdavo skanios sriubos. Mes buvome pabėgėliai ir, nors neoficialiai, bet buvome amerikiečių globoje. Visi – jauni ir seni – turėjo viltį greitai sugrįžti į namus, bet politika diktavo priešingai. Dauguma kelionėje sutiktų iškilių profesionalų tautiečių į tėvynę negrįžo.

 

Hanau

Taip keliaudami visa grupe pasiekėm miestą Hanau, kuris pateko į amerikiečių zoną. Hanau buvo žinomas kaip auksakalių ir pramonės miestas, bet jį radom visai sugriautą: gatvių nebuvo, tik keliukas nuo apgriautų kareivinių, kur apsigyvenome, iki autobusų stoties. Mūsų šeima buvo laiminga, patekusi į amerikiečių globojamą zoną. Šioje zonoje susirinko didžiausia dalis pabėgėlių lietuvių profesionalų, kurie greitai kūrė mokyklas ir organizacijas. Jaunimas galėjo mokytis, pasivyti keliaujant praleistus mokslo metus. Tik tėvams ir tiems patiems profesionalams gyvenimas atrodė liūdnas ir bevertis.

Sesutė Irena ir jos dvynys broliukas Jonukas buvo priimti į 2-ąją gimnazijos klasę, susipažino su naujais draugais, įsijungė į katalikišką lietuvių moksleivių ateitininkų organizaciją. Tėveliai ragino ne tik siekti mokslo, bet ir neužsidaryti stovykliniame gyvenime, o dalyvauti organizacijose bei lavintis visuomenėje. Tėveliai mums leido laisvai pasirinkti organizacijas, svarbu, kad būtų lietuviškos ir katalikiškos. Populiariausios jaunimo organizacijos buvo skautų ir ateitininkų. Sesutė Irena nuėjo į pirmą skaučių susirinkimą, bet jai ten nepatiko, ir ji pasirinko ateitininkų organizaciją, nes ten vadovai buvo kunigai. Ir visą savo gyvenimą liko ateitininkė – vadovė. Iki vienuolyno.

Irena, nuo vaikystės draugiška ir paslaugi, tokia išliko visą gyvenimą. Ji visada turėjo kelias drauges, su kuriomis bendravo ir palaikė ryšius taip pat ir būdama vienuolė. Jos artimiausia draugė buvo Giedrė Tarcijonaitė, kurios tėvas buvo geras, pasiaukojantis vaikų gydytojas. Jos kartu mokėsi, dalyvavo jaunimo stovyklose. Sesutė Irena ir jos draugė Giedrė buvo labai pamaldžios, nuolat dalyvaudavo maldos būreliuose, bet Giedrė nebuvo linkusi sekti sesutės Irenos pėdomis, vienuolynas jai buvo svetimas. Draugės tėvai nebuvo bažnytiniai, bet nedraudė draugauti su mano sesute Irena. Jos kartu eidavo į bažnyčią ir kartu dalyvaudavo visose katalikų išvykose. Jos liko labai artimos, kol Giedrė susirgo ir iškeliavo į Viešpaties namus, tačiau toji draugystė tęsiasi per Giedrės sūnų Algį ir jo šeimą.

Ramų mūsų šeimos gyvenimą Hanau stovykloje sudrumstė nelaimė – mirė mūsų brolelis Jonukas. Tai pasekmė visus metus keliavimo Vokietijos keliais, kol mus išlaisvino amerikiečiai. Dauguma vaikų sirgo gripu. Neturėjome jokių vaistų ir šiltos patalpos nakties miegui, nei šilčiau apsikloti. Gripas paveikė Irenos ir Jonuko širdis. Irena nuo gimimo buvo stipresnė, todėl gripą atlaikė geriau. Jonukas, nors pagal to meto išgales buvo gydomas, bet jo širdelė neatlaikė, ir po dvejų metų, 1947 m. kovo 2-ąją, jis nuo mūsų atsiskyrė. Jį galėjo išgelbėti tik širdies operacija, bet ką tik pasibaigus karui sugriautoje Vokietijoje net minties negalėjo būti apie tai. Ne vienas gydytojas sakė verkiančiai Mamytei, kad niekas negali įdėti ar pataisyti širdies. Tai buvo baisi nelaimė tėveliams – laidoti sūnų svetimoje žemėje. Tėvelis pasižadėjo sūnaus palaikus pervežti į Lietuvą, bet ir jam pačiam teko atsigulti svetimoje žemėje. Tačiau Tėvelio norą aš iš dalies išpildžiau – po keliasdešimties metų pervežiau Jonuko palaikus ir palaidojau šalia tėvelių Chicagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.

Kur emigruoti?

Visus tuos ketverius metus Hanau lageryje, kol ten gyvenome, vyko gyvas lietuviškas gyvenimas – kūrėsi organizacijos, sporto klubai, chorai. Vokietijoje veikė net Pabaltijo universitetas. Kai amerikiečiai uždarė stovyklas, pabėgėliai turėjo apsispręsti – likti Vokietijoje, ar važiuoti į užjūrį, dar toliau nuo tėvynės. Niekas nenorėjo grįžti į sovietų okupuotą tėvynę. Metai, praleisti stovyklose, irgi nebuvo ramūs, nes nuolat stovyklas lankydavo rusų agentai, siūlydami savo paslaugas grįžtant į tėvynę, o jiems pritarė ir sąjungininkai. Tais laikais sąjungininkai buvo geri draugai su sovietais-komunistais. Tuomet į savo tėvynę sugrįžo nemažai lenkų, kurie vėliau gailėjosi ir bandė atgal sugrįžti į Vokietiją. Per prievartą buvo vežami rusai-kazokai, kurie amerikiečių akivaizdoje žudėsi, nes žinojo, koks likimas jų laukia.

Vakarų tremtiniai išsiblaškė po visą laisvą pasaulį. Filosofas Antanas Maceina rašė: „Žmogus turi pasaulyje išsilaikyti. Jis pasirodė žemėje ne tam, kad teigtų savo buvimą ir įsitvirtintų, kad patį jam grasantį pasaulį pavergtų ir apvaldytų“.

1949 metais Vokietijoje mūsų šeima sprendė, kur reikės gyventi, kur emigruoti, nes neliko vilties sulaukti laisvos Lietuvos. Vokietija pabėgėlių nenorėjo ilgiau laikyti, o Amerika nenorėjo ilgiau jais rūpintis. 1949 m. politiniams pabėgėliams buvo labai reikšmingi, kaip ir  1944-ieji, kuomet teko palikti gimtinę ir išvykti į nežinią. Prasidėjo didžioji emigracija į įvairius kraštus. 1949 m. ėmė skirstytis ir paskutinioji lietuviškos gimnazijos laida Hanau stovykloje.

Mūsų šeima pasirinkimo neturėjo, nes neturėjo giminių Amerikoje, o vykti į Argentiną pasipriešino vyresnioji dukra Marytė. Bet nusišypsojo laimė Mamytei. Nuvykusi į Frankfurtą, į katalikų lenkų arkivyskupiją, gavo nevardinę sutartį savo šeimai į Ameriką pas ūkininką darbams. Broliukas dvynys buvo jau miręs, o šaunuolė Irena pareiškė norą palikti šeimą ir viena važiuoti į Ameriką, į Putnamą, ir stoti į vienuolyną. Niekas iš šeimos nežinojo apie Putnamą ir  vienuolyną. Čia vėl pasipriešino Marytė, pareikšdama, kad sutartis dirbti Amerikoje yra gauta keturiems asmenims, ir mes visi turime važiuoti kartu.

Per savo ilgą gyvenimą teko pažinti keturių skirtingų valstybių žmones. Bareikų giminė nuo seno gyveno Musninkų apylinkėje, kur ūkininkavo ir kur šeimos tvarkėsi pagal krikščioniškas tradicijas. Jono Bareikos šeima gyveno netoli Vilniaus, tik 5 km nuo demarkacijos linijos, kuri skyrė Musninkus nuo Vilniaus krašto, nuo lenkų okupuotos Lietuvos dalies. Mes, Jono Bareikos vaikai, buvome auklėjami katalikiškai ir patriotiškai. Atrodė, kad gyvenimas ėjo pagal tėvų planą, tačiau ramų šeimos gyvenimą suardė rusų okupacija. Ne tik mūsų šeimos, bet ir tūkstančių kitų šeimų.

Ne tokį gyvenimą Tėveliai planavo savo šeimai. Teko matyti daug vargo, ašarų ir net alkio, bet žmogus yra ypatingas, viską priima, jeigu gyvena su Dievu, kuris yra visų globėjas ir saugotojas.

Amerika

Pasiekti Ameriką teko laivu, kuris karo metu veždavo karius į Europą. Pasibaigus karui tokie laivai buvo panaudoti į įvairius kraštus vežti benamius europiečius. Kelionė laivu ypač buvo sunki Mamytei ir sesutei Irenai. Jos sirgo jūros liga, bet kai laivas pasiekė žemyną, jos staiga pasveiko. Pagal Mamos gautą iškvietimą atvykome pas ūkininką, bet ne tokį ūkininką, kokie buvo Lietuvoje. Patekome į persikų plantaciją. Ypač sunkus darbas buvo tėveliui prie chemikalų. Persikų ūkis buvo prie pat didžiosios Mississippi upės Illinois valstybėje kranto. Gavome darbą visa šeima. Mamytei – virtuvėje, sesutei – patarnauti svečiams, būti padavėja, o Marytei – aludėje. Šeimininkas po mėnesio darbo įteikė 40 dolerių visiems – po 10 dolerių kiekvienam. Tėvelis pakėlė balsą, pareikšdamas, kad jis toliau taip dirbti negalės. Tuo tarpu Marytė pareiškė, kad ji nori pasiekti Čikagą. Sesutei rūpėjo kuo greičiau išvykti į Putnamą, į vienuolyną.

Jono Bareikos gražiai ugdyta šeima svetimame krašte liko išblaškyta.

Sesutė Irena Hanau pabėgėlių stovykloje buvo baigusi 6 gimnazijos klases ir gavusi mokslo pažymėjimą. Jai buvo vos 16 metų, kai ji į mažą lagaminėlį įsimetė kelis rūbelius ir, pasiėmusi Jėzaus Širdies paveikslą, pati viena iškeliavo į Putnamą, į vienuolyną, palikdama abu tėvelius ūkyje ir parašiusi laišką sesutei Marytei į Chicagą.

Marytei plaukė Tėvelio liūdni laiškai iš ūkininko. Jis prašė, kad pasiimčiau ir juos į Čikagą, kad surasčiau butą ir darbą. Po karo atsirado daugiau gyventojų, todėl miestuose buvo didelis butų stygius. Visa pramonė dirbo karui, o ne gyventojams. Teko tenkintis esamomis sąlygomis. Bet lietuviai yra išradingi, didesnius butus paversdavo į du ar net tris. Kiti gyventojai apsigyveno ir rūsiuose. Neturėdama giminių ar pagalbos iš šalies Marytė surado negyvenamą rūsį ir ten pradėjo savo gyvenimą. Tėvelis buvo augalotas, tvirtas 50-ies metų vyras, todėl greitai gavo darbą skerdykloje naktimis – krauti didelius mėsos gabalus, skirtus išvežimui į parduotuves. Darbas buvo labai sunkus, bet gyventi reikėjo. Marytė gavo darbą sriubos fabrike – skusti morkas, vėliau lupti svogūnus.

 

Vienuolės įžadai

Sesutės Irenos laiškai iš vienuolyno mus pasiekdavo retai. Laiškai buvo seserų vyriausybės skaitomi. Tėveliai neturėjo jokių paslapčių, o tik norą žinoti, kaip tėvelio dukra gyvuoja ir ką ji dirba. Ilgainiui laiškai dar retėjo. Prabėgo pirmieji dveji metai Čikagoje.

1950 m. pavasarį Tėvelis gavo Irenos laišką – kvietimą į jos pirmųjų vienuolės įžadų iškilmes. Visa likusi šeima – Tėvelis, Mamytė ir Marytė ėmė galvoti, kaip nuvykti į Putnamą, nes pinigų neturėjome, mūsų uždarbiai buvo labai maži. Be to, ėmėm galvoti ir apie dovaną Irenai šia ypatinga proga. Žinojome, kad tą dieną vyks vienuolės sužieduotuvės su Kristumi. Tėvelis nupirko kuklų vestuvinį žiedą, įrašė datą ir Irenos vardą, batelius ir kelias smulkmenas gyvenimui. Nutarėm, kad pigiausia kelionė bus autobusu, kuri užsitęsė dvi dienas ir dvi naktis. Tai buvo pati sunkiausia kelionė gyvenime. Pasiėmėm po kelis sumuštinius, ir taip atlaikėme ilgą kelionę. Sunkiausiai buvo Mamytei, nes sutino kojos, ji nebegalėjo nusimauti batelių. Valgėm  savo sumuštinius, sustojimo aikštelėse nusipirkdami arbatos ar kavos. Tokia pat kelionė laukė ir grįžtant į namus.

Putname Tėvelis norėjo kuo greičiau pamatyti savo mylimą dukrą, bet vyresnioji vienuolė, vadovė-motinėlė, pareiškė, kad pasimatyti negalima iki rytojaus šv. Mišių, nes sesutei yra 10-ies dienų uždaros rekolekcijos ir ji negali kalbėti. Tėvelis smarkiai užsirūstino ir verkdamas pasakė, kad keliavo sunkiai ir dabar negali pamatyti savo dukros. Ar čia kaip  komunizmas Rusijoje?! – klausė jis. Vyresnioji, pamačiusi Tėvo ašaras, leido trumpam pasimatyti, tik nekalbėti. Greitai buvo pakviesta Irena. Visi trys susikabinę liejome ašaras. Sesutė Irena buvo tyli, sublogusi ir labai rami. Galėjome suprasti, kad ji surado savo gyvenimo kelią ir jau yra laiminga.

Kitą dieną atvyko giminės kitų jaunų seselių, kurios buvo pasiruošusios priimti vienuolių įžadus. Jų buvo septynetas lietuvaičių, kaip ir mes, tik atvykusių iš stovyklų į laisvę.  Vienuolynas taip pat buvo labai neturtingas. Neturėjo nei koplyčios ar bažnyčios, tad laikinai maldai ir šv. Mišioms vietą įsirengė buvusiame kaimo klojime, panašiai kaip buvo Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Trijų aukštų gyvenamame pastate buvo tik keli kambariai, senas ūkinis pastatas nebuvo pritaikytas gyvenimui. Visos jaunos kandidatės gyveno pačiame viršuje, atsitvėrusios paklodėmis, ir tai buvo jų vienuolyno gyvenimas ir mokykla. Tais laikais niekas neturėjo vėsintuvų, nei tualetų, jais naudojosi tik vadovybė.

1950 m. rugpjūčio 15 d. atvyko daugiau svečių – lietuvių iš apylinkių, nes tokios vienuolių iškilmės visiems buvo nematytos, ir kitų naujokių kandidačių seselių šeimos narių. Tą dieną penkios jaunos lietuvaitės davė pirmuosius vienuoliškus pasižadėjimus. Jos visos vilkėjo ilgomis baltomis suknelėmis, galvos buvo papuoštos karūnėlėmis ir baltais velionėliais.

Nebuvo nei specialių fotografų, nei modernių foto aparatų. Pro ašaras bandžiau fotografuoti, nes vyko vienuolių sužieduotuvės su Jėzumi. Tą dieną Irena gavo vienuolišką vardą Margarita, kurį ji pati pasirinko, ir tas vardas jai liks iki mirties.

Po poros dienų vienuolyne tėveliams teko atsisveikinti su savo brangia dukra Irena Margarita. Tuo pačiu autobusu iškeliavome atgal į Čikagą.

 

Vienuolės keliu

Po vienuolės įžadų sesutė Irena Margarita jau nebebuvo mūsų šeimos narė.

Praėjo dveji sunkūs metai Amerikoje. Sesutė kažką dirbo vienuolyne, darbo netrūko, nes reikėjo kurtis pačiam vienuolynui. Vasaros metu Margarita vadovavo mergaičių stovykloms bei atlikdavo kitus įvairius darbus. Stovykloms vadovauti jai sekėsi, nors darbas buvo sunkus ir pareikalaudavo įtampos, bet ji turėjo patyrimo iš Vokietijos moksleivių ateitininkų stovyklų.  Apie tolesnį mokslą negalėjo nei galvoti. Tėvelis vėl pasipriešino, pareikšdamas, kad jo dukra turi siekti tolesnio mokslo, nelikti vienuolyno darbininke ir šlavėja. Vienuolyno vadovei teko nusileisti, ji Margaritai leido studijuoti. Nors buvo mokiusis tik 6 metus Vokietijoje, lietuviškoje gimnazijoje, bet mokslas kolegijoje jai sekėsi gerai, ji gavo geras užskaitas, ir 1966 m. birželio mėn. 5 d. iškilmingai gavo B. A. diplomą BACHELOR PF ARTS Annhurst College, Connecticut valstijoje, USA.

1956 m. Irena Margarita buvo išsiųsta į Torontą (Kanadą), kur įsteigė Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos seserų skyrių, įsteigė vaikų darželį ir jam vadovavo. Dirbo lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje, tobulinosi Toronto universitete – išklausė vaikų auklėjimo kursą ir įgijo mokytojos teises Kanadoje. Ji rūpinosi naujo, modernaus lietuvių vaikų darželio statyba, katekizavo dviejų lietuviškų parapijų vaikus. 1967 m. ses. Margarita perkeliama į Montrealį, kur toliau tęsia pedagoginį darbą, vadovauja kongregacijos skyriui. Už didelius pasiekimus, už sugebėjimą krikščioniškai auklėti jaunimą, už vienuolinį uolumą ses. Margarita buvo išrinkta Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos kongregacijos provincijole išeivijoje ir šiose pareigose darbavosi nuo 1972 m. iki 1981 m. (8 metus). Jos rūpesčiu 1979–1981 m. buvo pastatytas centrinis vienuolyno pastatas. 1987 m. Margarita tęsė religijos pedagogines studijas Concordia Katalikų universitete Theological, Religious and Ethical Studies magistro laipsniui gauti ir baigusi išskubėjo atgal į Putnamą.

Sesutės Margaritos veikla labai plati. Nors vienuolėms niekas neteikia medalių ir padėkų, jos dirba iki Viešpats pašaukia. Ses. Margarita 1989 m. atidarė kongregacijos skyrių Lemonte, netoli Chicagos, kur ėmė daugėti naujųjų lietuvių sodybų. Tačiau jos sveikata silpo, širdelė nebedirbo kaip seniau ir jai nuolat reikėjo poilsio. Ji atsidūrė nuolatinėje gydytojų priežiūroje. Kelis kartus rytais iš Lemonto misijos bažnyčios ją teko išvežti ambulansu į ligoninę. Bet ji nepasidavė ir kviečiama toliau dirbo, įsijungdama į lituanistinės Maironio mokyklos ateitininkų veiklą, buvo išrinkta į tarybą. Į ją atkreipė dėmesį ir JAV Lietuvių Bendruomenė. Ses. Margarita buvo pakviesta į JAV LB valdybą Religinių reikalų lietuvių katalikų tarybos pirmininkės pareigoms. Ses. Margaritai vadovaujant pagyvėjo bendruomeninė veikla lituanistinėse mokyklose, lietuviškoms mokykloms buvo leidžiami katalikiškos ir tautinės minties leidinukai, supažindinant su tradicijomis bei įvairiomis šventėmis. Ji taip pat buvo aktyvi Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė, bendradarbiavo spaudoje, rašė religinio turinio straipsnius lietuvių ir anglų kalbomis.

 

Veikla Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę penkerius metus vasaromis ses. Margarita darbavosi Lietuvos ateitininkų jaunimo stovykloje Berčiūnuose (Panevėžio r.). Tuomet ji jau buvo prityrusi jaunimo stovyklų vadovė, nes vasaromis keliolika metų buvo dirbusi stovyklavietėse „Dainavoje“ ir „Neringoje“ JAV.

Visus sovietų okupacijos dešimtmečius ses. Margaritos širdyje buvo gyvi gimtieji  Musninkai. Į okupuotą Lietuvą ji galėjo nuvykti tik vieną kartą, ir tai pusiau slapta. Užtat Lietuvai tapus nepriklausoma ses. Margarita rinko aukas Amerikoje ir siuntė siuntinius į savo mokyklą.

Sesutė Irena Margarita visą gyvenimą dirbo mokytojos darbą. Susilpnėjus sveikatai, po kelių operacijų sugrįžo į vienuolyno centrą Putname, tačiau ir ten ją susirado amerikiečių katalikų mokykla, ir kiek jėgos leido, ji dėstė tikybą vietos amerikiečių mokiniams.

Būdama maža ji savo Mamai sakė: „Mamyte, aš netekėsiu, eisiu į vienuolyną ir būsiu mokytoja“. Ši mintis joje gyveno nuo mažens – ji labai norėjo būti mokytoja. Nors mūsų šeima buvo labai religinga, iš pradžių tėveliai dėl vienuolyno kiek abejojo, bet būdama 16 metų ji jau galutinai apsisprendė tapti vienuole ir niekad nesigailėjo savo sprendimo. Sulaukusi 90-ies ir spaudžiama širdies negalios, ji man prasitarė, kad esanti labai laiminga pasirinkusi vienuolinį gyvenimą.

 

Vienuolystės 50-mečio sukaktis

2001 m. birželio 17 d. Musninkų bažnyčioje Irena Margarita iškilmingai paminėjo vienuolystės 50-mečio sukaktį. Neseniai atnaujintoje, spindinčioje Švč. Trejybės bažnyčioje skambėjo šilti sveikinimai ir dėkingumo žodžiai, kuriuos jai tarė Musninkų gyventojai, parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas, Musninkų vidurinės mokyklos direktorius Vladas Trakimavičius, šios mokyklos mokiniai, giminės ir svečiai – dr. Adolfas ir Jadvyga Damušiai iš JAV, Širvintų rajono meras V. Šimonėlis, gydytojas Petras Tulevičius, kelių laikraščių redaktoriai, Vytauto Didžiojo universiteto studentai ir kt.

Sesutės Irenos Margaritos intencija buvo aukotos šv. Mišios. Koncelebracijai vadovavo ir pamokslą pasakė Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis. Pamoksle jis iškėlė ses. Margaritos pasiaukojimą Dievui ir Lietuvai. Paauglystėje palikusi gimtuosius Musninkus, vienuolė po 50 metų sugrįžo atšvęsti tokį prasmingą jubiliejų, sakė – tai pirmas ir gal paskutinis toks įvykis jo vadovaujamoje vyskupijoje. Šv. Mišių metu vyskupas suteikė ses. Margaritai palaiminimą.

Jadvyga Damušienė, kuri daugelį metų išeivijoje dirbo kartu su s. Margarita, papasakojo apie Bareikų šeimos ir kitų pabėgėlių Vakaruose pirmųjų gyvenimo metų sunkumus svetur, tėvynės meilę, darbą tautiečių labui. Surinkusi lauko gėlių – rugiagėlių puokštę, padėjo prie ses. Margaritos kojų.

 

Vienuolinis gyvenimas nėra lengvas

Mano mylima sesutė Irena Margarita savo likimu niekad nesiskundė nei Tėveliams, nei man. Savo paliktai šeimai ji aukojo maldas ir darbą. Mamytei susirgus nepagydoma liga, visus metus kantriai ją slaugė. Tokią priežiūrą Mamytei galėjo suteikti tik mylinti dukra.

Vienuolyno gyvenimas nėra lengvas, ypač buvo tais senais laikais. Po Vatikano II Susirinkimo daug kas pasikeitė. Pasikeitė ne tik apranga, bet ir visa tvarka.

Vienuolė turi atsisakyti visko – turto (tai lengviausia), savo „aš“, ji tampa vyresniųjų įrankiu. Ji negali ilgai gyventi vienoje vietoje, todėl nuolat kilnojama iš vietos į vietą. Net ir mokslą vienu metu turėjo nutraukti, ir tik tėveliui griežtai reikalaujant s. Margarita galėjo vėl sugrįžti prie mokslo ir jį užbaigti.

Einantis į vienuolyną žmogus turi turėti stiprią valią. Vienuolinis klusnumas turi būti aukščiau žmogaus valios, reikia taip paklusti, kad atsisakytum savo valios. Nors vienuolinis gyvenimas rodo aukštesnes dangiškas vertybes, bet žmogaus prigimtis dažnai ima viršų. Vienuoliškame gyvenime atsisakoma žemiškųjų turtų dėl dangiškųjų, kas nesuprantama nekrikščioniui ir net ne vienam katalikui. Vienuolis ar vienuolė dirba ne sau, bet dirba Dievo tautai. Vienuolynas yra mokykla, kurioje iš Dievo išmokstama būti laimingam. Bet tai – ne kiekvienam.

Ir štai s. Margarita jau sulaukė 92-ojo gimtadienio. Daug nuveiktų darbų ir atliktų pareigų – praeityje. Atlaikyta ir daug operacijų (3 širdies operacijos ir klastingo vėžio). Prieš dešimtmetį jai buvo pakeisti visi širdies vožtuvai. Po šios operacijos gydytojai s. Margaritai pasakė, kad tai yra paskutinė jos širdies operacija, kitų jau negalės būti. Negalėdama toliau darbuotis, savo gyvenviete ji pasirinko Matulaičio slaugos namus Putname, kur vis tiek dar randa užsiėmimo – aptarnauja koplyčios altorių ir padeda vietos tikintiesiems. Kaip visada, s. Margarita savo pareigas atlieka stropiai, anksti rytą ji skuba į koplyčią parengti altorių ateinančiam kunigui ir tikintiesiems. Daug meldžiasi už mirusius savo šeimos narius bei gyvus gerus žmones, kurie jai padėjo sulaukti tokio garbaus amžiaus. Labiausiai s. Margarita yra dėkinga Viešpačiui, kuris jai padėjo siekti pasirinktos profesijos – būti mokytoja, leido atlikti daug darbų ir įsipareigojimų Dangui ir Tėvynei.

Trumpos pažintys su seserimi Margarita

 

VDU profesorius Juozas Skirius

Likimas lėmė, kad turėjau galimybės keletą kartų lankytis JAV Rytinės pakrantės Massachusettso valstijoje, kur šalia nediduko Putnamo miestelio yra įsikūrusi Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos lietuvių kilmės seserų vienuolija. Puikus pastatas, gerai išplanuota aplinka. Tai savotiškas lietuvybės centras, kuris kartą metuose (rudenį) pritraukia iš artimesnių ir tolimesnių apylinkių atvykusius lietuvius į didelį pikniką pasigrožėti lietuviškomis dainomis ir liaudiškais šokiais, paragauti lietuviškų patiekalų ir vienuolyne keptos, labai populiarios duonos. Mane, kaip istoriką, ši vieta pirmiausia traukė dėl vienos – svarbiausios priežasties – šalia vienuolyno yra įsikūręs Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA), kuris turi sukaupęs įvairių JAV lietuvių organizacijų veiklos ir žymesnių išeivijos atstovų dokumentų. Dirbant archyve neišvengiamai teko susipažinti ir su pačiu vienuolynu. Mat pagal archyvo vadovų susitarimą su vienuolyno vadovybe visi atvykę darbui ir tyrimams į archyvą yra apgyvendinami vienuolyno patalpose ir maitinami (pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja) kartu su vienuolėmis seserimis.

Pirmas mano apsilankymas įvyko 2003 metais. Trumpas vizitas, nepilna savaitė, nes skubėjau į New Yorką, į SLA archyvą, parodė, kad čia teks dar kartą atvykti ir ilgesniam laikui, nes ALKA tiesiog buvo „užversta“ JAV lietuvių istorija spinduliuojančia medžiaga, kurią mažai kas iš Lietuvos istorikų tyrinėjo. Per trumpą laiką neturėjau galimybės arčiau susipažinti su lietuvaitėmis vienuolėmis. Jos visos buvo labai draugiškai nusiteikusios, trumpai pasikalbėdavome, kai kurios net spėdavo papasakoti savo gyvenimo istorijos detalių. Manimi labiau rūpinosi vienuolijos vyresnioji seselė Paulė, kuri net surengė man ekskursiją į Vysk. Matulaičio globos namus, nuvežė prie jau neveikiančios lietuviškos mokyklos Thompsone pastatų.

Antrą kartą ALKA‘oje apsilankiau 2008 m. ir besidarbuodamas archyve, rinkdamas medžiagą savo numatytoms temoms praleidau daugiau nei dvi savaites. Vienas atsitikimas, kuris mane suvedė su sesele Margarita (Irena Bareikaite), kuri gyveno ir darbavosi šiame vienuolyne, tiesiog buvo elementarus. Vartydamas dokumentus atskirose bylose užtikau dienraščio „Draugas“ straipsnio iškarpą, kur skaitytojams buvo pristatyta aktyvi visuomenininkė, pedagogė seselė Margarita. Kažkaip intuityviai padariau to straipsnio kopiją ir pietų metu nunešiau ją į vienuolyno valgyklą bei įteikiau seselei Margaritai: „Gal bus įdomu“. Seselė Margarita truputį nustebo, padėkojo ir pasakė, kad šio straipsnio jai neteko matyti. Kitą dieną ji užbėgo į ALKA, kur nuo ryto iki nakties leidau laiką, atnešė man sausainių ir riešutų bei nusišypsojusi pasakė: „Pravers po vakarienės“, nes vakarienė vienuolyne būdavo 18 val. O man archyve dar tekdavo pasidarbuoti iki išnaktų. Po vakarienės iki nakvynės išties norėdavosi dar kažką pakramtyti. Taigi seselė, matyt, suprato ir nuoširdžiai palengvino mano darbuotę. Po to dažniau susitikdavome, pasikalbėdavome. Ji, žinodama mano domėjimąsi JAV lietuvių istorija, papasakojo savo šeimos istoriją – kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigoje traukėsi iš Lietuvos į Vokietiją, kaip atvyko į JAV, kaip siekė mokslo ir dirbo pedagoginį darbą. Daug kalbėjo apie savo seserį – garsią JAV lietuvių veikėją Mariją Remienę, kuri gyveno Čikagoje. Vis klausdavo, ar dar ko nors reikėtų, ar turiu kokių buitinių pageidavimų. Vis ateidavo su „dovanomis“ – traškučių ar sausainių pokeliais, saldainiukų ar riešutų maišeliais. Jaučiausi globojamas ne tik ALKA vadovo Juozo Rygelio ir jo šeimos.

Trečias mano vizitas į Putnamą dėka p. M. Remienės įvyko 2015 metais. Iš Čikagos į Providence atskridau rinkti medžiagos knygai „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“ (knyga buvo išleista 2018 m.). Providence oro uoste mane sutiko iš Putnamo automobiliu atvažiavusi seselė Margarita. Po septynerių metų susitikome kaip geri pažįstami. Ji tik užsiminė, kad gana seniai vairavo automobilį ir nelabai gerai žino kelią atgal. Bet viskas susiklostė puikiai, klaidžioti neteko. Tų kelių valandų kelio iki Putnamo metu turėjome laiko pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais. Tradiciškai atsiveždavau lauktuvių – lietuviškos juodos duonos, kurią labai mėgsta mūsų tautiečiai užsienyje. Vieną kepaliuką skyriau vienuolijos sesėms, kitą – savo globėjai Margaritai. Bet kitą dieną sužinojau, kad ji savo duoną atnešė į valgyklą ir dalinosi su visomis sesėmis. Tikras krikščioniškas elgesys!

Tenka prisiminti vieną liūdną dalyką – kai pirmą kartą lankiausi vienuolyne, ten gyveno daugiau nei 30 sesių, o 2015 m. jų jau buvo likusios 7. Laikas negailestingas.

Beveik kas dieną susitikdavau su sese Margarita. Ji ir toliau išliko paslaugi, dėmesinga, rasdavo laiko pasikalbėti, nors darbų vienuolyne buvo gausu. Net kelis kartus mašina mane pavežė iki Putnamo miestelio centro. Labai džiaugdavosi savo vyresne seserimi Marija, kuri kai kada atskrisdavo iš Čikagos aplankyti savo jaunesnės sesutės. Taip atsitiko ir man būnant ALKA‘oje. Keletą vakarų ilgai negeso šviesa sesės Margaritos bute, kur apsistodavo ir Marija. Ilgai kalbėdavo, prisimindavo tėvelius, dalindavosi rūpesčiais.

Po tų susitikimų sesers Margaritos – tos nuoširdžios, mielos, dvasingai stiprios moters daugiau matyti neteko. Tiesa, savo laiškuose p. Marijai visuomet prašydavau perduoti jai linkėjimus. Iš p. Marijos laiškų suprasdavau, kad linkėjimai perduoti ir sesutė prisimena profesorių Juozą iš Lietuvos, kuriam taip pat siunčia linkėjimų ir Dievo palaimos.