Marija Remienė savo darbo vietoje. („Draugo” archyvo nuotraukos)

Kalbino Audronė V. ŠKIUDAITĖ, www.draugas.org

Šiemet Draugo fondas (DF) mini 25-ąsias įkūrimo metines. Ketvirtis amžiaus veiklos – tai reikšmingas įvykis ir proga apmąstyti nueitą kelią. Jau nemažai metų DF yra mūsų visų draugo – „Draugo” laikraščio svarbus gyvybės šaltinis. Jubiliejaus proga kreipiamės į DF tarybos pirmi­ninkę Mariją Remienę, prašydami susumuoti šios finansinės jėgainės ketvirčio amžiaus veiklą.

Tai buvo 1993-ieji. Dar nebuvo atslūgęs džiaugsmas atsikūrus Nepriklausomai Lietuvai, visus valdė pergalės džiaugsmas. Pats jausmų pakilimas. Kodėl tuo metu prireikė DF?

Laikraščio „barometras” yra skaitytojai. Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų po dipukų atvykimo iš Vokietijos stovyklų ir sėkmingo laikraščio veiklos atgaivinimo, skaitytojų eiles ėmė retinti mirtis. „Draugą” nuo pat laikraščio pradžios, t. y. 1909 metų, leido, globojo ir finansavo tėvai marijonai. Tačiau mirtis retino ne tik laikraščio skaitytojus, bet ir lietuvius tėvus marijonus. Ilgametis tėvų marijonų provincijolas ir „Draugo” leidėjų tarybos narys dr. kun. Viktoras Rimšelis suprato laikraščio padėtį ir numatė jo ateitį. Suprasdamas, jog ilgainiui neliks lietuvių kunigų, jis ėmė nerimauti – o kas tuomet finansuos „Draugo” laikraštį? V. Rimšelis ėmė kalbėti, kad „Draugo” laikraštis padėjo augti ir klestėti ne vienam fondui, tad kodėl nepasirūpinus pačiu laikraščiu? Taip kilo idėja steigti Draugo fondą, kuris būtų finansinis laikraščio užnugaris.

Tais metais kun. Viktoras Rimšelis, DF steigimo iniciatorius, dar buvo energingas Draugo moderatorius. Prisiminkime ir pagerbkime kun. Rimšelį: koks tai buvo žmogus, kokį Jūs jį prisimenate?

Dr. kun. Viktoras buvo ypatinga asmenybė. Jis buvo ne tik kunigas, dvasios vadovas, principingas žmogus, bet visada pasiruošęs padėti tam, kam reikia pagalbos. Šio žmogaus gyvenimas buvo labai sudėtingas, bet jam visur gerai sekėsi dėl jo linksmo būdo ir optimizmo. Kun. Rimšelis visada būdavo pasiruošęs bet kokiam darbui, bet daugiausiai energijos jis skyrė laikraščiui „Draugas”. Prireikus – kun. V. Rimšelis buvo laikraščio vyr. redaktorius, pavaduodavo administratorių ir apskritai – visi „Draugo” reikalai gulė ant jo pečių, ypač finansinės problemos. Negailestingas laikas ir modernėjančios technologijos (atsirado kompiuteriai) grasino išstumti tradicinį spausdintą lietuvišką žodį. Reikėjo paskubėti, nes laikraščio leidimui jau reikėjo finansinės paramos. Pradžią fondui davė 1992 m. vasario 12 d. įvykęs „Draugo” rėmėjų susirinkimas, kuriam vadovavo dr. kun. Rimšelis, o rėmėjų pirmininke buvau išrinkta aš.  Susirinkusieji vieningai nutarė steigti Draugo fondą ir taip užtikrinti tolimesnę laikraščio leidybą.

Draugo fondo direktorių taryba. Sėdi (iš k.): pirm. Bronius Juodelis, kun. Viktoras Rimšelis, Jurgis Riškus. Stovi: dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Antanas Razma, Birutė Jasaitienė, Jonas Vaznelis, Marija Remienė ir Vaclovas Momkus. 1994 m. gruodžio 1 d., Čikaga.

Ar prisimenate to meto redakciją, redakcijos darbuotojus, atmosferą „Drauge”? Tuo metu juk dar veikė ir „Draugo” spaustuvė. Judėjimas „Draugo” namuose turbūt buvo neišpasakytas?

Tuo metu „Drauge” aplinka buvo gana sudėtinga. Daugelis darbuotojų jau žinojo, kad vyr. redaktorius Pranas Garšva serga sunkia onkologine liga. Reikėjo naujo redaktoriaus. Buvo pradėję mažėti ir spaudos darbuotojų. Į mane patarimo kreipėsi kun. V. Rimšelis – kokį kandidatą siūlyčiau į vyr. redaktorius? Ilgai negalvodama aš pasiūliau rašytoją Danutę Bindokienę, nes ji jau buvo susipažinusi su „Draugu” ir redagavusi „Ateities” žurnalą. Ši mintis kun. Rimšeliui patiko ir jis įgaliojo mane kalbėtis su D. Bindokiene dėl vyr. redaktorės pareigų. Tai buvo priešvelykinis metas, ir kai aš paskambinau, Danutė su šeima margino kiaušinius. Perdaviau jai kvietimą užimti „Draugo” vyr. redaktoriaus vietą. Bet…

Atrodo, kad sienos turėjo ausis, nes apie tą pokalbį sužinojo vyr. redaktorius P. Garšva, ir tai jį sukrėtė. Teko jį raminti, įtikinėti, kad D. Bindokienė pati nesiveržė jo išstumti, bet šioms pareigoms buvo pakviesta „Draugo” moderatoriaus. Naujos redaktorės  pradžia nebuvo lengva, bet kun. P. Garšvos sveikata ėjo vis blogyn, ir jis turėjo susitaikyti su šiuo sprendimu. D. Bindokienė  vyr. redaktorės pareigas ėjo 14 metų, iki 2007-ųjų.

Tuo metu „Drauge” dirbo redaktorės Irena Regienė, Aldona Zailskaitė, Aušrelė Liulevičienė (kultūrinio priedo redaktorė), korektorė Agnė Kižienė ir maketuotoja Donata Karužienė. Tais laikais „Draugas” skaitytojams buvo dar labai svarbus, o ypač nuostabą kėlė svečiams iš Lietuvos – kaip dienraštį gali išleisti tik kelios moterys?! Svečių redakcijoje tuomet netrūkdavo – kiekvienas atvykęs iš Lietuvos norėjo čia apsilankyti, pamatyti, kaip šis nepaprastas laikraštis dirba, kaip jis išsilaiko. Svečiai būdavo nustebinti, kad „Draugas” gyvuoja tiek daug metų, pergyveno visas Lietuvos okupacijas, nelaimes ir viską išsaugojo savo puslapiuose. Tuo metu per savaitę buvo leidžiamos penkios laidos ir laikraštis buvo spausdinamas „Draugo” pastate esančioje spaustuvėje. Tad galima įsivaizduoti, koks tuo metu čia vyko judėjimas.

Ką tuo metu, 1993 m., veikėte Jūs pati, greičiausiai dar dirbote kokioje nors bendrovėje ir „vogdavote” laiką lietuviškam darbui? Kokiomis aplinkybėmis kun. V. Rimšelis išgavo iš Jūsų tuos 500 dol. – pirmąjį įnašą į DF?

Mane laikraščiu „užkrėtė” kun. V. Rimšelis, 1979 m. pakviesdamas mane, pirmą moterį, į leidėjų tarybą. Iki šiol esu su „Draugu”. Aš pati savęs klausiu: kaip ilgai aš „Drauge” dirbsiu visokius darbus? Kai teko pradėti Draugo fondą, dar nebuvau pensininkė, dirbau pilną darbo dieną įstaigoje. Darbas tiek „Drau­ge”, tiek Lietuvių Fonde (LF) ar Lietuvių Bendruomenėje (LB) yra neapmokamas, tai visuomeninės, bet labai svarbios lietuviškame gyvenime pareigos, kurias man teko eiti.

Draugo fondo garbės nariai bronzinės lentos atidengimo iškilmėse 1995 m. liepos 30 d.

Kai buvo nutarta steigti Draugo fondą, reikėjo kam nors padaryti pradžią. Pirmąjį įnašą padariau savanoriškai, niekieno neprašoma, po to ėmiau kalbinti ir savo pažįstamus žmones, drauges, kurios neatsisakė prisidėti prie gero tikslo su 500 dol. Tai buvo Birutė Jasaitienė, Marija Vaitkienė, dr. Albina Prunskienė, Juzė Ivašauskienė ir dar viena moteris iš renginių komiteto, kurios pavardės, deja, neprisimenu. Surinkusios 3 000 dol., dar neturėdamos Draugo fondo valdybos, „Draugo” administracijoje atidarėme atskirą sąskaitą, pavadintą Draugo fondo vardu. Ši nauja idėja buvo plačiai skelbiama „Draugo” puslapiuose, ir tai labai padėjo Draugo fondui augti.

Pirmoji DF valdžia. Kas surinko tuos žmones? Kodėl į DF buvo pakviestas Bronius Juodelis, praleidęs čia daugybę metų? DF yra ypatinga vieta, čia tarnauja labai pasišventę žmonės. B. Juodeliui pasiligojus jo postą perėmėte Jūs, ir šį neatlyginamą darbą taip pat dirbate jau daugelį metų.

1993 m. vasarą „Draugo” moderatoriaus kun. V. Rimšelio dėka „Draugo” patalpose įsikūrė DF raštinė. Kartu su tuometiniu „Draugo” leidėjų tarybos pirmininku dr. Antanu Razma buvo sukviesta pirmoji DF valdyba. Ją sudarė: pirmininkas Jurgis Riškus, sekretorė Ramunė Kubiliūtė, iždininkas B. Juodelis, kuris vėliau buvo pakviestas pirmuoju DF direktoriumi. Advokatas Aleksandras Domanskis buvo paprašytas paruošti DF įstatus. 1993 m. lapkričio 12 d. DF buvo įregistruotas Illinois valstijoje kaip pelno nesiekianti organizacija su aukų nuo mokesčių nurašymo privilegija. Prasidėjo lėšų telkimo vajai. Draugo fondo įsteigimo dokumentą pasirašė pirmieji direktoriai: J. Riškus, R. Kubiliūtė ir B. Juodelis. Kontrolės komisiją sudarė pirmininkė M. Remienė, sekretorius Kostas Dočkus ir narys Antanas Valavičius.

Ilgamečiai kolegos: DF iždininkas Leopoldas von Brown ir DF pirmininkė Marija Remienė.

Taigi, š. m. lapkričio 12 d. švenčiame 25-ąjį DF gimtadienį! Pridursiu, kad „Draugo” skaitytojai yra nuostabūs – dar prieš įregistravimą, plačiai išreklamavus būsimo fondo veiklą, pra­dėjo plaukti skaitytojų aukos.

Svarbiausia buvo pelnyti aukotojų – „Draugo” skaitytojų pasitikėjimą ir sutelkti 1 milijono dolerių kapitalą, kurį investavęs fondas iš procentų galėtų remti „Draugo” leidybą.

DF lėšos telkiamos metinių pavasario ir rudens vajų metu. Prieš 25-erius metus buvo per 5 000 prenumeratorių, tad ir vajai buvo sėkmingi. Pirmasis milijonas dolerių buvo surinktas per septynerius metus. Pirmąjį milijoną užbaigė Jurgio ir Ritos Riškų 26 100  dol. įnašas 2000 m. pavasarį. B. Juodelis daug pasidarbavo: įsteigus Draugo fondą, parengė garbės lentą ir narių titulus stambiems aukotojams. Pastariesiems būdavo įteikiami garbės nario diplomai. Fonde sukaupus pirmąjį milijoną, už gerą pareigų ėjimą „Draugo” leidėjai B. Juodeliui įteikė padėkos plaketę. B. Juodelis DF pirmininkavo 13 metų, kol jo sveikata leido. Nuo 2007 m. pradžios iki dabar DF pirmininko pareigos teko man.

Kaip sekėsi rinkti aukas per tuos 25-erius metus? Ar buvo pakilimų ir nuosmukių? Kas buvo didieji aukotojai per visą šį laiką? Ar nėra kas paskaičiavęs, kiek iš viso žmonių yra aukoję Draugo fondui, kiek aukotojų yra paskelbta garbės aukotojais? Kai kurie aukoja vieną kitą kartą, o ar yra tokių, kurie aukoja nuolat? Greičiausiai jie ir yra tie DF išlaikytojai?

Švenčiant DF 25-erių metų jubiliejų, malonu pažvelgti į nueitą kelią ir net suskaičiuoti visus aukotojus. Daugelio buvusių ištikimų laikraščio skaitytojų jau nebėra šioje žemėje. DF augintojai yra tie patys „Draugo” skaitytojai. Daugiausia tenka džiaugtis ir dėkoti tiems fondo nariams, kurie per visus dvidešimt penkerius metus kiekviename vajuje prisimena DF didesniu ar mažesniu įnašu. Ir dažniausiai tai tie patys vardai. Dabartiniai vajai nebevyksta tokiu tempu, kokie būdavo pirmaisiais DF metais. Tačiau dar turime nepavargstančių DF rėmėjų, kuriems lietuviška spauda, tolesnis „Draugo” laikraščio išlaikymas yra kaip kasdie­nė duona. Tiems ir priklauso didžiausia DF pagarba ir gili padėka.

Kiekviena organizacija pergyvena ir šviesių, ir sunkių dienų, bet ateina pragiedrulių. Vienas iš pirmųjų DF pradžiugino dr. prelatas Juozas Prunskis 1996 m., įteikęs 10,000 dol., taip pagerbdamas Sibire nukankintus savo tėvą Juozą Prunskį, tetą Oną Prunskienę ir dėdę kun. Petrą Prunskį. Labai malonu buvo gauti auką žmogaus, kuris nebuvo susikrovęs turtų, o dirbo įvairius sunkius darbus. Tai buvęs agronomas Vladas Velža iš Santa Monica, CA., 1994 m. atsiuntęs 30 000 dol., kad „Draugo” laikraštis gyvuotų.

Draugo fondo suvažiavimo dalyviai Čiurlionio galerijoje Jaunimo centre.

Vienas iš pirmųjų didesnių pomirtinių palikimų – 11 000 dol. – gautas  1998 m. iš Konstancijos Gudaitienės. Tais pačiais metais fondas sulaukė ir kitų palikimų – 7 083 dol. iš Stasės Kanickas (New Buffalo, MI), 10 000 dol. Kazimieras ir Joana Kauliniai  (Wayne, PA) bei 10 000 dol. iš skautiškos idėjos nešėjo Vytauto Vidugirio. Pomirtiniai testamentiniai palikimai buvo ir yra labai svarbus šaltinis didinant DF. 

Galime pasidžiaugti iki šiol mus remiančiais DF garbės nariais, tokiais kaip Donatas Januta iš Oakland, CA (iki šiol paaukojęs per 32 000 dol.), Gražina Liautaud iš Čikagos (paaukojusi beveik 18 000 dol.) ir daugeliu daugeliu kitų. Norėčiau išvardinti visus, nes kiekvienas aukotojas vertas paties geriausio žodžio, bet tai neįmanoma. Vis tik paminėsiu keletą, kurie nepraleidžia nė vieno DF vajaus bei siunčia aukas kitomis progoms: Jadvyga Kliorienė iš Cleveland, OH, Marija Vaitkienė iš Belleville, IL, Aldona Šmulkštienė iš Chicago, IL, Gediminas Balanda iš Sterling, MI, Algis ir Teresė Kazlauskai ir daug, daug kitų aukotojų, be kurių „Draugui” būtų sunku gyvuoti.

26 tūkst. dol. J. ir R. Riškų indėlis, užbai­gęs DF milijoną, žinoma, buvo ypač ryškus įvykis DF istorijoje?

Iš tiesų. B. Juodeliui vadovaujant, per pirmus nepilnus septynerius metus, 2000 m., labai priartėjome prie užsibrėžto tikslo. Trūkstamus 26 000 iki milijono tuomet paaukojo J. ir R. Riškų šeima. Tai buvo labai gražus jų sprendimas ir didelis įvykis DF istorijoje. Deja, milijonas aptirpo, nes laikraščio leidybai kiekvienais metais tenka skirti nemažą pinigų sumą. Iki šiol DF laikraščio leidybai yra išmokėjęs 2 532,107 dolerius.

Žinau, kad DF turėjo ir turi talkininkų, kai reikia rengti pavasario ir rudens aukų rinkimo vajus, siųsti laiškus. Kas buvo ir yra uoliausi talkininkai? Ar anksčiau tie vajai vykdavo taip pat, kaip ir dabar?

DF reikia daug rankų. DF kūrė ir iki šiol puoselėja ne tik aukotojai, bet ir talkininkai, kurie padėdavo išsiųsti tūkstančius laiškų vajaus metu. Tais „derlingais” laikais A. Valavičius su žmona Viktorija sukviesdavo visą būrį talkininkų, kurie paruošdavo priešpiečius ir su pakilia nuotaika išsiųsdavo tūkstančius ne tik DF vajaus laiškų, bet ir „Draugo” laikraščio kalendorių bei kalėdinių sveikinimų. Ir taip be atlyginimo metų metus. Jie prisidėdavo ne tik savo rankų darbu, bet ir patys aukodavo, nors jų pavardžių spaudoje dažnai nematydavome. Padėka ir  garbė savanoriams talkininkams, kurie daug savo laiko atidavė DF.

Savanoriai talkininkai buvo didelė pagalba ir jėga.

Jūsų mintys apie ateitį?

Nepaisant trūkumų ir sunkumų, su visuomenės pagalba „Draugas” stato reikšmingą išeivijos istorijos paminklą. Draugo fondo pastangomis buvo išleista istorinė knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais”. Prie šio paminklo prisidėjo daug organizacijų ir aukotojų. Šiandien mes patiriame daug sunkumų, bet ateitis įvertins mūsų veiklą ir pastangas palaikyti laikraštį gyvą dėl mūsų tautos ir išeivijos ateities. Tikiu, kad ypač bus įvertintas DF, kuris dabar taip pat patiria sunkumų dėl mažėjančio skaitytojų skaičiaus. Bet, tikiu, kad ateis metas, kai naujoji karta supras JAV lietuvių laikraščio svarbą, ypač jaunimo ateičiai. „Draugo” laikraštis yra tarsi archyvas – viskas, kas jame paskelbta, išlieka amžiams – kas mums yra svarbu ir brangu – lietuviškas švietimas, kultūrinis pasireiškimas, tradicijos. „Draugas” toliau rašo JAV lietuvių ilgą ir prasmingą istoriją.

Šiais Draugo fondo jubliejiniais metais nepasilikime nuošaliai, remkime jį savo šimtinėmis ir džiaukimės galėdami būti naudingi ateičiai. 

Ačiū už nuoširdžius atsakymus, sėkmės ir sveikatos toliau darbuojantis lietuvybės baruose.

http://www.draugas.org/marija-remiene-bet-kuriam-darbui-reikia-drasos/