Marius Jovaiša

Wow University pranešimas

Vietoj to, kad imtume ir pasiektume savo svajones, metų metus apie tą patį kalbame tik trypčiodami vietoje, niekaip nepradėdami veikti. Priežasčių neveikimui atsiranda begalės: pritrūkstame laiko, motyvacijos, pasitikėjimo, kasdieniai darbai ir atsakomybės tampa svarbesni. Bet jei nepradedame eiti link savo tikslų, negalime pajusti vieno nuostabiausių jausmų pasaulyje – pasiekimo.

Tuo įsitikinęs garsus motyvatorius, fotomenininkas, keliautojas, dokumentinių filmų autorius, įspūdingų fotoalbumų ir knygų autorius, moterų universiteto „WoW“ University lektorius Marius Jovaiša, su kuriuo kalbamės apie tai, kodėl svarbu ne tik turėti tikslą, bet ir siekti jo, kas labiausiai motyvuoja ir kaip elgtis, jei nepasiseka.

Turėkite tą vieną vienintelį tikslą

„Svarbiausia – žinoti, ką norite pasiekti. Įsivaizduokite, kad jeigu pagautumėte tą auksinę žuvelę ir ji iškart išpildytų vieną jūsų norą, koks jis būtų? Arba kuomet ateina gimtadienis ir turime užpūsti žvakutes, kuris noras greičiausiai šauna į galvą be tų bendrinių – kad būtume sveiki, mylimi, turtingi ar laimingi? Kalbu apie tai, ko norime žemiško, kas priklauso ne nuo aplinkybių, o daugiausiai nuo konkrečių mūsų pastangų. Ar galėtumėte iškart pasakyti, koks tai noras? Labai daug žmonių paklausti sutrinka, nes atrodo, kad žino, ko nori, bet atsiranda pasimetimo momentas. O juk turėtų būti labai aišku, kur yra prioritetas – kuri siekiamybė yra numeris vienas, dėl kurios galime padaryti viską, kad ją realizuotume. Tad kelias link prasideda nuo tada, kai žinome ne tik tai, ką norime pasiekti, bet ir supratimo, kad reikia veikti“, – sako M. Jovaiša.

,,Ateities įgūdžių kurse” kalbėsite apie tikslų išsikėlimą, kiek tikslų vienu metu reiktų turėti? „Jeigu kalbame apie žmones, kurie ieško patarimo ar įkvėpimo, tai sakyčiau – vieną. Jeigu yra mintis vienu metu pasiekti du, tris ar daugiau tikslų, tai čia jau yra kiek kitas lygis ir tam reikia profesionalių žinių, kaip tai padaryti, nes neretai rimtesni tikslai reikalauja 3 – 5 metų mažesnio ar didesnio kasdieninio darbo. Kai esi jau ne vieną tokį tikslą pasiekęs ir žinai, kad šalia to vieno, gali siekti ir kitų, kad gebi sureguliuoti savo gyvenseną, ar kalbėtume apie darbinius krūvius ar šeiminę situaciją, tai viskas gerai. Bet žiūrint iš paprastosios žmogiškosios pusės, tikrai užtenka vienu metu apsiriboti ir susikoncentruoti ties vienu tikslu. Ypatingai tada, jei žmogus metai iš metų savo tikslų neįgyvendina, atidėlioja ir trypčioja kiekvieną kartą gruodžio pabaigoje suprasdami, kad ir užpernai, ir pernai to norėjo, bet taip nieko ir nepadarė“.

Paklausus, kiek pats turi svajonių, M. Jovaiša sako, kad turi savo svajonių sąrašą, kuriame yra kelios pagrindinės, kurių kasdien siekia ir dar turi budinčių sumanymų visam likusiam gyvenimui, kurias norėtų įgyvendinti, jei tik turės jėgų, sveikatos ir niekas nepasikeis.

Susidėliokite prioritetus ir nebetrypčiokite vietoje

„Žmogus būna sako, oi kaip aš norėčiau išmokti ispanų kalbą, ir jis tą patį kalba kokius penkerius metus. Tik vietoj to, kad po vieną ispanišką žodį kasdien išmoktų, kas tikrai nėra sudėtinga, jis stovi vietoje. O juk per tą laiką jis galėtų jau puikiai susikalbėti. Kalbant apie kalbų mokymąsi, aš už tai, kad nereikia persitempti, mokytis nesinervinant, neskubant, pernelyg savęs nespaudžiant, kad ir po tą vieną vienintelį žodį per dieną išmokti. Taip po truputį įpranti ir susiformuoja tam tikra rutina, tam tikras įprotis“, – pavyzdį pateikia WoW University lektorius.

Paklausus, kaip prioriterizuoti tikslus, M. Jovaiša sako, kad reiktų žiūrėti iš tos pusės, kuri tuo metu yra jam svarbi: „Jei žmogus kyla savo karjeros laiptais ir nori jais aukščiau pakilti, daugiau pasiekti, tai reiktų orientuotis į tai, kas atneš daugiausiai naudos jam darbinėje plotmėje, ugdyti save kaip geresnį specialistą ar verslininką. Jeigu esi vadovas, dar kiti dalykai turėtų būti pirmoje vietoje. Gali būti pernelyg didelė prabanga kitokie sumanymai tokiame kontekste, na, pavyzdžiui, noras užkopti į Everestą ar plaukti per Atlantą. Tai nėra tavo darbas, už ką tau moka pinigus, tad pirmiausiai reiktų pasirūpinti baziniais dalykais: kad būtų normalus darbas, geros pajamos, turėti santaupų,  pasirūpinti vaikais, o tada jau gali užsiiminėti visokiausiais malonumais“.

Į klausimą, kiek yra tokių žmonių, kurie savo svajonę įvardina pinigus ir kad su jais išsipildys visos kitos, autorius atsako, kad tokių tikrai pasitaiko, bet kai pradeda gilintis, jie taip pat supranta, kad  nėra to būdo, kad staiga imtų ir kiek nori tų pinigų atsirastų, nebent loterijoje laimėsi, ar paaiškės, kad turi milijonierių giminaitį, kuris tau viską paliko.

„Kai tai supranti, tai atidedi į šoną tokius dalykus, nes kalbame apie ką kitą – kad tie tikslai yra tai, ką mes galime savo jėgomis padaryti. Ir, žinoma, mes galime uždirbti tuos pinigus, jeigu teisingai darome visa kita. Jeigu gerai dirbame, lavinamės, tobulėjame, išmokstame dar geriau padaryti, tai pinigai ateina kaip šalutinis efektas, negu kad būtų suformuluotas tikslas – praturėti ir turėti sąskaitoje milijonus. Bet ką aš pats daugiau akcentuoju savo paskaitose, ir kuo pats daugiau užsiiminėju, tai daugiau kalbu apie asmeninį tobulėjimą. Tai yra dalykai, kurie yra kiekvieno mūsų rankose, kas ne tiek daug priklauso nuo aplinkos, ekonomikos ir kitų dalykų. Tai, ką mes šiandien sugalvojome, tai ryt imame ir darome“.

Sugalvokite, kaip išmatuosite, kada tikslas jau yra pasiektas 

Pasak lektoriaus, kas dar labai svarbu siekiant tikslų, tai turėtume įsivardyti, kas lemia, kad jau įgyvendinome tikslą ir kaip taip pasireikš: „Jeigu norite išmokti groti gitara, tai kas turi įvykti, kad sakytumėte, kad įgyvendinote savo svajonę. Pavyzdžiui, turite tiek gerai išmokti, kad galėtumėte surengti pasirodymą savo artimiausiems žmonėms ar kad mokėtumėte tobulai sugroti 3 kūrinius. Turite susikurti galvoje viziją, kaip tai atrodys, ko siekiate ir tada tą vizualą savo galvoje turėti ir  mintis į tai nukreipti, prie to pratintis. Yra daug tyrimų, kurie sako, kad labai sveikas dalykas yra toks vizualizavimas, nes jis mobilizuoja tam tikras smegenų dalis ir padeda kryptingiau dirbti, palaikyti norą, nes vaizdinys galvoje tampa siekiama realybe, tuomet lengviau ir motyvaciją palaikyti, nes tiksliau įsivaizduoji, kaip tai turėtų būti galutiniame variante.

Tas pats ir svorio metimu: turi išsikelti tikslą – galbūt ne tik sumažinti apimtis, bet ir sudalyvauti kokiame nors sporto renginyje ar nubėgti maratoną ir sau turėti priminimą, kodėl tai darai. Tada žmogus turi labai aiškų planą, dėliojasi, kaip tai pasiekti, seka savo pajėgumus, kiek jis gali pats, kiek jam reikia pagalbos iš trenerių, galbūt jam užtenka tik bendraminčių patarimų bei palaikymo“.

Tikslo siekite be streso, pasiruoškite naujai temai

M. Jovaiša sako, kad siekdamas svajonių ir tikslų jis pats propaguoja neagresyvų pradėjimą – čia ir dabar, ir greitai jam netinka: „Mano manymu, kai žmonės yra akivaizdoje didelių permainų savo gyvenime, jie taip save įsigąsdina, kad tai jiems pasidaro sunkiai pakeliama ir prasideda nuogąstavimai apie tai, kas bus, jeigu palūšiu. Aš už tai, kad pradžia ir pirmieji žingsniai būtų pakankamai nedideli ir netgi žaismingi, kad tai būtų tarsi pabandymas kažkokių dalykų, eksperimentavimas, pažiūrėjimas su kuo tai „valgoma“, paskaitinėjimas, patyrinėjimas. Toks dalykas, kaip informacijos susirinkimas, labai svarbus.

Pavyzdžiui, nori išmokti groti ta pačia gitara, turi apsižiūrėti, kaip tai daroma, kokios priemonės, ką galima savarankiškai padaryti, kokios yra mokyklos ar kursai, kokia yra kitų žmonių patirtis, paskaityti straipsnių, knygų, paieškoti informacijos socialiniuose tinkluose, pradėti pažindintis su  tema. Kai pasiruošti dirvą, daugiau sužinai, tada natūraliai pradėti sau mintyse formuluoti, kokie mokymosi būdai tinka, kokie ne, kiek resursų galėsi skirti – piniginių ar laiko prasme, priklausomai nuo darbo intensyvumo, šeimos aplinkybių – ar 20 minučių per dieną, ar dvi valandas, o gal tai norėsi daryti artimiausius dvejus metus“.

Lektorius sako, kad procesus, kurie reikalauja kantrumo, ar tai yra fiziniai, ar protiniai, ar nauji dalykai, žinios bei įgūdžiai, reikalingi karjerai, reikia išmokti pamilti ir tada jau su lengvumu ir džiaugsmu viską galima daryti. Tuomet nereikės taip savęs disciplinuoti, sprausti į kampą, tiek daug  valios pastangų įdėti.

Pasiekti tikslą efektyviausiai motyvuoja 3 dalykai

Paklausus, ar galima gyventi be tikslo, M. Jovaiša sako, kad tikrai taip: „Galima gyventi pildant tik savo fiziologinius poreikius ir kaip liūdna bebūtų, yra labai nemažai žmonių, kurie taip ir gyvena, bet turbūt jie į tokį kaip „WoW“ Universitetą neužsirašo ir į mano paskaitas nevaikšto“.

Žymus šalies fotomenininkas sako norintis pabrėžti, kad vienas iš nuostabiausių dalykų, didžiausią pasitenkinimą atnešančių dalykų yra supratimas, kad šiandien tu esi geresnis, pajėgesnis, protingesnis savo siekiamybėje, negu buvai prieš mėnesį, pusę metų ar metus.

„Pasiekimo pasitenkinimo jausmas yra pats savaime motyvuojantis veiksnys, kuris pajutusiam tai žmogui atsiranda kaip narkotikas, adrenalino pliūpsnis ir nebekyla klausimų, ar turi turėti tikslą, ar ne. Pradedi turėti jų daugiau, atsiranda atsarginių, kurie laukia eilėje. Esu tikras, kad žmogus turi rūpintis savo kūno ir psichine sveikata nuolat. Tai yra tam tikra pareiga, higiena. Jeigu turi tokį požiūrį į gyvenimą, tai labai laimingai ir įdomiai gyvensi daug metų, pensijoje taip pat, jei tik sveikata leis, bet juk ir jos kiekis priklauso nuo to, kiek gebėsi gyventi sveikai. Tokios ligos kaip Parkinsono ar Alzheimerio irgi siejamos su tuo, kad smegenys nepakankamai lavinamos, tad joms reikia duoti mankštos“, – įsitikinęs M Jovaiša.

Fotomenininkas sako, kad noras neatsilikti nuo kitų taip pat veikia kaip motyvacija: „Patarčiau vis pastebėti, kaip gyvena vaikystės draugai, klasiokai, bendraminčiai, studijų bendramoksliai, bendradarbiai, ką jie veikia, kaip jaučiasi, ko pasiekė. Sveika konkurencija yra labai gerai, nekalbant apie pavydą, tai yra labai natūralus žmogaus noras varžytis, neatsilikti. Geri pavyzdžiai tikrai motyvuoja – kokie jie bebūtų, tai puikiausiai gali būti ir atrasti nepažįstami žmonės, kurių gyvenimo kelias įdomus.

Dar viena motyvacinė priemonė yra kiek bauginanti, bet tai yra baimė. Kas yra tikrai naudinga pačiam žmogui kartais ją pasikurstyti ir pagalvoti apie tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui – jei aš būsiu prikaustytas prie lovos, tai koks bus gyvenimas man, mano šeimai, vaikams, anūkams. Tada ateis noras pasistengti padaryti, kad taip neatsitiktų. Arba jei liksiu be pinigų, kas tada bus, ir tuomet  galbūt geriau pradėti mąstyti čia ir dabar, kad taip nenutiktų, kad protingesnę finansinio planavimo sistemą susikurti – pagalvoti apie santaupas, investicijas. Arba prisižiūrėti kūno svorį, nes antsvoris gali privesti prie labai daug sveikatos problemų, kurių niekas nenori“.

Nepavykus – nereikia numoti ranka

Paskaitoje dalinsitės, kaip motyvuoti save sudėtingose situacijose, kai negali pasiekti išsikelto tikslo? ,,Tikrai yra tokių situacijų, kai tenka savo tikslų atsisakyti, kai yra didelių sumanymų, bet kurie atsiremia į sieną ir matai, kad nebepavyks, kad kaštai ir pastangos per didelės ar situacija iš esmės pasikeitė.”

M. Jovaiša sako, kad „Tokiu atveju patarčiau į tai žiūrėti lanksčiai su sąlyga, kad ėjai tuo keliu sąžiningai, bandei ir darei viską, kas nuo tavęs priklausė ir gali sau pasakyti, kad taip – įdėjau visas pastangas, bet atsirado nuo manęs nuo manęs nepriklausančių aplinkybių arba sužinojau dalykų, kurių nežinojau anksčiau, kurie mane sustabdė. Tai ką daryti? Galbūt reiktų pailsėti, kad ir kelis mėnesius, pakaupti mintis, galbūt naują kampą pamatysite, tuomet bus galima vėl prie to sugrįžti. Galbūt atsirėmimo į didelę kliūtį situacija sugeneruos visai kitokį sprendimą, paaiškės, kad yra kitas, dar geresnis kelias. Pavyzdžiui, imkime tą pačią gitarą, jei mokeisi ja sąžiningai groti, bet žiūri, kad nesigauna, skauda pirštus, bet žinai, kad muzikavimas patinka, galbūt suprasi, kad ne gitara, o labiau tau tiktų akordeonas. Pastangos išsilieja į kitą vagą ir toliau sieki tikslo, o ne tai, kad viską meti, kad va nepasisekė, ir eina velniop viskas, kad nesigauna, kad negebi, save nuvertini, ar eini kur pakampėm ir geri savo sielvartą taip skandindamas“, – sako motyvatorius.

Su svorio metimu, pasak lektoriaus, yra panašiai: „Jei žmogus padarė viską, ką galėjo ir jam nesigauna, reikia mąstyti – galbūt jis dar ne viską žino, gal reikia eiti pas gydytojus, žiūrėti, gal yra kažkokie harmoniniai disbalansai, kurie neleidžia pasiekti tikslo, ir ką jis bedarytų, tos pastangos bus bevaisės, nes galbūt reikalinga pakaitinė hormonų terapija. Jeigu žmogui taip sunku numesti svorį, tai gal reikia skrandį susimažinti, gal reikalinga chirurginė intervencija, reikia kažkokių dar kitų sprendimų ieškoti. Juk faktas, kad visi žmonės gali numesti svorį, ir kas rimtai tuo užsiima – numeta. Bet jei nesiseka, tai nemetame, bet pailsime, ieškome naujų sprendimų ir einame toliau, nes jie tikrai yra“.

Fotomenininkas neslepia, kad ir jam pačiam ne viskas gaunasi, ką susiplanavęs, bet tada jis permąsto, kodėl taip nutiko ir savęs nekaltina, o žiūri pozityviai – jis išmoko kažką naujo, įgijo patirties, kuri galbūt padiktuos naujas galimybes.

Namuose šventa trejybė –  asmeninis tobulėjimas, knygų skaitymas ir vaikų lavinimas 

„Mano hobis yra asmeninio tobulėjimo projektai. Nuolat vis kažką sugalvoju – štai jau trejus metus kryptingai mokausi kinų kalbą. Turiu išsikėlęs ir fizinio lavinimo tikslus, tokius kaip, pavyzdžiui, – stovėti ant vienos rankos. Mano tikslai yra ilgalaikiai, jiems pasiekti gali prireikti daugiau laiko nei keli mėnesiai ar net keli metai. Darbinėje plotmėje taip pat turiu naują projektą, kuris, neabejoju, yra  reikalingas, bet tuo pačiu nėra lengvai padaromas. Dar vienas iš labai svarbių tikslų – su žmona labai stengiamės lavinti savo keturis vaikus, nukreipti juos teisinga linkme pagal jų asmeninius gebėjimus, skatiname juos domėtis, būti smalsiems, nebijoti nesėkmių“, – sako M. Jovaiša.

Į klausimą, nuo kada savo atžalas ragina išsikelti savo tikslus, M. Jovaiša sako, kad pagrindiniai jų vaikų tikslai yra mokytis, vykdyti tam tikras pareigas namuose, turėti socialinių atsakomybių, būti aktyviais savo bendruomenės nariais.

„Šeimoje labai didelį dėmesį skiriame vaikų skaitymui. Negaliu susitaikyti su tuo, kad jauni žmonės  vis mažiau skaito, man knygos yra šventas dalykas. Mūsų vaikai turi motyvacinę sistemą, kuomet už perskaitytą knygą prigalvojame įvairių juos skaityti skatinančių priemonių. Taip pat labai svarbus kitų kalbų mokymasis. O rimti pokalbiai apie gyvenimo tikslus prasideda nuo 15 – 16 metų, kai atsiranda profesinis orientavimasis, pas mus tokios temos irgi atsiranda, nes turime paauglį“, – sako lektorius.

Paklausus, kas jam pačiam labiausiai padeda ir ką patartų kitiems, siekiant savųjų tikslų, fotomenininkas kad labai svarbu neskubėti gyventi, netirštinti be reikalo spalvų, lėkti ar bėgti stresuojant, kad viską reikia padaryti čia ir dabar: „Didžiausią malonumą atneša tie dalykai, kuriems pasiekti reikia iš tikrųjų daug laiko, o tam reikia labai paprastų dalykų: pamilti procesą, pamėgti su tuo susijusią rutiną, turėti ritualus, kurie motyvuoja veikti“.