Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Daugelis mūsų tik prieš pusketvirto dešimtmečio pradėjo prisiminti  Mažąją Lietuvą – ilgai užmarštin gramzdintą lietuvininkų kraštą. Tada  vis drąsiau kalbėta apie tenykštę istoriją, naujai aptarinėti vis nauji  senųjų laikų veikėjai ir daug kas kito. Tais svaiginančio laisvėjimo  laikais iškilo ir tuometinės RF Kaliningrado srities šviesuolių grupelė, ir ten radosi siūlymų galop pakeisti dar stalininėje epochoje  primestą odiozinį didmiesčio vardą. Ilgokai rodėsi, kad sveikas protas  ir bendražmogiškos vertybės visiems kartu leis įveikti sovietinių  dešimtmečių košmarą, pasiekti daugelio taip geidžiamą šviesią  ateitį.

Tais viltingais laikais nesinorėjo pastebėti visai priešingų dalykų,  galimų ateities grėsmių. Antai, prie Balgos pilies griuvėsių  Aismarių pakrantėje sutikti vietiniai pirmaklasiai mums žvaliai  paaiškino, kad ten nuo seno rusai kovoję su kryžiuočiais ir  juos įveikę – taip mokykloje jiems pasakojanti mokytoja.

Kitur užkalbinti pokariniai kolonistai nutraukė mūsų aiškinimus  apie kažkokią buvusią Mažąją Lietuvą – „žinom, žinom, ten gyveno  fašistai …“ Bandant priminti didįjį poetą Kristijoną Donelaitį,  vietiniai atrėžė „žinom, žinom, jis irgi buvo fašistas …“

Rusijai vis labiau tolstant nuo neilgai gyvavusios kultūringo ir  taikaus gyvenimo vizijos, teko kliautis savomis kukliomis pajėgomis.  Antai, išeivijoje besidarbavęs prof. Vilius Pėteraitis sugebėjo parengti  ir išleisti dvi reikšmingas knygas apie Mažosios Lietuvos vandenvardžius ir gyvenamųjų vietų vardus, tapusias svarbiais kelrodžiais  besidomintiems lietuviško/baltiško krašto praeitimi.

Tas pats  prof. V.Pėteraitis su kitais sukūrė dar vieną mažą stebuklą –  organizavo keliatomės „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ gan  sėkmingą parengimą.

Kelis dešimtmečius skelbiant vis naujas žinias apie sovietų  suniokotą lietuvininkų kraštą, šiandien jau nesunku sužinoti,  kad net baisieji kryžiuočiai neskubėjo pervadinti užkariauto  krašto vietovių, gal net tūkstantmečius gyvavusių upėvardžių  ir kitko. Tik visą pasaulį norėjęs savaip perdirbti hitlerinis  režimas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ėmė uoliau naikinti  nepageidaujamus lietuviškus vietovardžius ir kitką. Vos po kelių  metų senąsias baltiškas žemes užėmęs sovietinis režimas  ėmėsi ten kurti „naująjį/ rusiškąjį pasaulį“ – savaip (ir ne visada  protingai) pervadindamas viską okupuotuose plotuose.

Galėtume pasidžiaugti, kad kai kuriuos senuosius Mažosios  Lietuvos vietovardžius kai kur galime pamatyti nepriklausomos  Lietuvos Respublikos kelių rodyklėse ir kitur. Vien to šiandien  jau nepakanka.

Civilizuotam pasauliui atkakliai priešinantis „rusiškojo pasaulio“  įžūliam įsigalėjimui, siekiant užsigrobti Ukrainą, Sakartvelą ir  beveik visą likusį pasaulį, gal artėja laikas, kai beatodairiška tos  agresyvios imperijos plėtra bus sustabdyta ir atgręžta atgalios –  ištisus regionus išvaduojant nuo užsitęsusios rusiškosios  okupacijos, nusiaubusios didžiulius plotus ir naikinusios jų  istorinį paveldą bei atmintį apie buvusius laikus.

Kada nors turėtume drąsiau vartoti ne vien lietuviškąjį Karaliaučiaus  vardą (taip pasekdami kaimynais lenkais ir latviais), bet ir su lietuviškos  kultūros praeitimi susietus Tilžės, Ragainės, Įsruties, Gumbinės,  Tolminkiemio ir kitus vardus iki šiol okupuojamame ir grėsmingu  kariniu placdarmu kovai su Vakarais paverstame krašte.

Galėtume prisiminti, kad solidžiuose XIX a. leidiniuose Tilžė/Tilsit  buvo apibūdinama taip: „Lietuvos sostinė“, pripažįstant, kad ten buvęs  tikrasis lietuviškos kultūros centras su lietuviška spauda, mokyklomis,  pamaldomis, aktyvesniu ir viešu lietuvišku visuomeniniu gyvenimu.

Ilgokai taikantis su sovietinio/rusiškojo okupanto galybe, dabar galime  sulaukti palankesnių laikų ryžtingesniam priminimui apie Karaliaučiaus krašto lietuvišką ir baltišką praeitį, drąsesniam senųjų vietovardžių  atgaivinimui.

LITERATŪRA

Vilius Pėteraitis. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. Vilnius, 1992.

Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vilnius, 1997.