Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

Ką tik išspausdinta mūsų šalyje pirmoji išsami knyga apie vis dar mažai žinomo krašto miškų praeitį[1]. Po dešimtmečius užsitęsusio sovietinio informacinio  bado vis nauji reikšmingi miškininkų veikalai[2]  Lietuvos istorijos mylėtojams atskleidžia savitus buvusio gyvenimo girių krašte puslapius.

Prof., habil. dr. R. Deltuvas savo naujai knygai surinko daug žinių apie užmarštin lydėto krašto miškus ir tradicinius miško verslus. Prof. A. Bemmann`as iš Vokietijos jam parūpino senųjų žemėlapių iš Prūsijos archyvų ir svarbių knygų apie Mažąją Lietuvą.

Šioje knygoje neapsiribota vien siaurais, tik vienos srities specialistams įdomiais klausimais. Stambiame veikale apibūdinta: krašto miškų valdymo sistemos raida, medžioklė ir medžiojamoji fauna, senovinė bitininkystė, pelenų, potašo ir medienos anglies gamyba, buvęs miškų niokojimas ir bandymai tai užkardyti, miško tvarkos raida, medienos plukdymas ir lentpjūvės, Kuršių nerijos miškų likimas, pajūrio smėlynų ties Klaipėda apželdinimas, Klaipėdos krašto miškininkystės bruožai. Visa tai apibūdina daugelį tenykščio senojo gyvenimo barų, atskleidžia daug stebėtinų momentų.

Antai, pirmą kartą skelbiamame Mažosios Lietuvos miškų pareigūnų sąraše (1710 m.) skaitytojai aptiks daugybę lietuviškų pavardžių. Pavyzdžiui, Klaipėdos apylinkėse tuomet miškais rūpinosi Kasparas Jakštas, Jurgis Redeckis, Anskis Bastiks, Jokūbas Aukštinis ir kt., ; Tilžės apylinkėse – Jonas Gruzdys, Jurgis Gudaitis, Martynas Pipiras, Kristupas Šimaitis ir kt.; Ragainės apylinkėse – Jonas Peludis, Jurgis Puodžius, Stepas Poludaitis, Balčius Balčiuvaitis, Kristupas Mauričaitis ir kt.; Įsruties apylinkėse – Enzis Plakštažentis, Jonas Urbaitis, Enskis Žirgaitis, Augustas Šukaitis, Adomas Kubiliūnas, Kristupas Kalvaitis, Jurgis Drugaitis, Martynas Užkuris, Jurgis Norkūnas, Krizas Adomaitis; Labguvos apylinkėse – Andrius Reišukas, Enskis Gaigalaitis, Kristupas Butkus, Dovydas Grigaitis ir kt.

XVI – XVII a. lokiai, vilkai ir lūšys iš Mažosios Lietuvos girių kasmet sudraskydavo tūkstančius naminių gyvulių. Ne vienam naujakuriui teko bėgti iš pamiškių, nebepajėgiant atsiginti nuo žvėrių antpuolių. Kita vertus, krašto žmonės uoliai medžiojo paukščius ir žvėris, nepaisydami visokių draudimų (net mirties bausmės už neteisėtą medžioklę – brakonieriavimą). Galima spėti, kad senųjų girių gyventojai, kurių protėviai daugelį amžių laisvai medžiodavo, sunkiai galėjo susitaikyti su naujų laikų draudimais, galimo laimikio atidavimu vien tik ponams.

Šiandien galima tik stebėtis knygoje pateikiamais duomenimis apie buvusį gyvenimą Mažojoje Lietuvoje. Antai, 1768 m. nušautas paskutinis krašto lokys, per vieną naktį papjovęs 9 galvijus. 1722 m. vilkai Bitėnų kaimo apylinkėse per 14 dienų papjovė daugiau kaip 50 arklių ir galvijų. 1696 m. Įsruties žemėje vilkai papjovė 257 arklius su 49 kumeliukais, per 600 kitokių gyvulių ir 732 žąsis. Buvo begalės lapių: vien Romintos girioje 1937-1938 m. jų sumedžiota 12647.

Mažoji Lietuva garsėjo ir savo medžioklės trofėjais – ten valdovai medžioję stumbrus ir kitus stambiuosius žvėris. Vėliau stebėtasi kitur nematytais briedžiais; Romintos girioje medžioti įspūdingiausieji elniai.

Aptariamoje knygoje paskelbta ir daugybė kitų duomenų, šiandien nedaug kam žinomų dalykų: praeityje plėtotas medienos pelenų ir anglių gamybos verslas, senųjų lentpjūvių įrengimai, drevinė bitininkystė ir t.t.

S. Daukantas, A. Baranauskas ir daugelis kitų romantiškai rašė apie mišką ir lietuvį. Negailestingoje tikrovėje būta ir kitko. Gyvenant tarp bekraščių miškų, tekdavo atsikariauti lopinėlius žemdirbystei ir kt. Kažkada tokie sklypai tiesiog deginti, statyboms ir kt. kirsti patikę medžiai (tiesa, neliečiant šventgirių, dievams skirtų ypatingų ąžuolų ar kitko). Baltų žemėse vėlai kuriantis valstybiniams ir administraciniams dariniams, ten įvedus naujas žemėvaldos tvarkas, gal daugeliui buvo sunku taikytis prie naujoviško gyvenimo, kai girios atitekdavo tik valdovams ar panašiems. Gal daug kas ilgai nelaikė kokia nuodėme pasinaudojimą miško gėrybėmis. Aptariamoje knygoje apie tai (nuo brakonieriavimo iki neteisėto medžių kirtimo) pateikiama įdomių dalykų.

Krašto valdžia su tuo bandydavo kovoti įvairiausiais būdais: pagautą brakonierių čia pat pakardavo, už rykštės storio ąžuoliuko nusipjovimą botkočiui tekdavo dvi savaites praleisti areštinėje ir pan. Imtasi ir humaniškesnių priemonių. Antai, 1686 m. nurodyta kiekvienam jaunikiui prieš savo vestuves pasodinti šešis ąžuolus. Kelis amžius eksportui beatodairiškai kirtus miškus, vėliau pradėta rūpintis jų atkūrimu.

R. Deltuvo knygą puošia gausios senųjų spalvotų žemėlapių reprodukcijos, kurios turėtų būti įdomios ne vien miškų specialistams. Tenka apgailestauti, kad dėl nedidelio tiražo vertingas veikalas gali tapti bibliografine retenybe – negavus valstybės paramos, knyga leista privačių rėmėjų ir autoriaus lėšomis. Belieka tikėtis, kad daug kas (nuo medžioklės ir bitininkystės mėgėjų iki gausių miškininkų) atras galimybę susipažinti su šiuo reikšmingu leidiniu.

Kaunas, 2020 m. vasario 3 d.

[1]  Deltuvas Romualdas. Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje. Klaipėda, 2019, 344 p.

[2] Brukas A., Deltuvas R., Mankus R. Sūduvos girios. Kaunas, 2019, 319 p.; Deltuvas R. Povilas Matulionis: mes ateities pradžia. Kaunas, 2014, 590 p.