Pozingių kaime išlikusi senovinė medinė lietuvininkų troba su aukštu stogu ir žemomis sienomis. M. Purvino nuotrauka 2006 m. vasara.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Praėjusiais metais Lietuvos etnografijos muziejus (LEM, ilgai vadintas Liaudies buities muziejumi Rumšiškėse) atšventė savąjį penkiasdešimtmetį.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje atslūgus stalininėms represijoms, išlikę prieškario tautotyrininkai pamažėl ėmėsi anuomet nepabaigtų darbų, stengėsi kuo plačiau užfiksuoti akyse benykstantį tautinės kultūros paveldą. Bent keliems entuziastams kilo mintis įsteigti lietuvišką skanseną (muziejų po atviru dangumi su senomis sodybomis ir trobesiais). Tokie jau planuoti Rusijoje, kur nepersekiotos „nacionalizmo apraiškos“, kur režimas siekė parodyti rusiškumo pasiekimus.

Pasišventęs aukštaitis Klemensas Čerbulėnas, darbštusis, žemaitis Vacys Milius bei kiti ėmėsi rutulioti tą užmanymą. Buvo parengtas būsimo muziejaus projektas, 1965 m. sovietinė vyriausybė priėmė nutarimą dėl tokios įstaigos sukūrimo. Beje, postalininiais laikais okupuotos Lietuvos valdžioje sustiprėjo „nacionalbolševikų frakcija“ – kai kas vylėsi sukurti sovietinį kraštą su „lietuvišku veidu“, patraukiant patriotiškai nusiteikusius žmones. Vis tik „vadžios nebuvo paleistos“ – atgimstančiam tautiškumui siekta nustatyti griežtas ideologines ribas. Taip netinkamas žodis „tauta“ pakeistas sovietams tinkamu „liaudis“, ką nors sakant apie praeitį, privalu buvo pabrėžti, kad anuomet viskas buvę blogai, tik sovietų režimas kuria „šviesią ateitį“.

Taip buvo cenzūruojama ir Tėviškės muziejaus idėja – įstaigą derėjo paskirti „darbo liaudies“ buičiai, rodančiai, kaip sunkiai gyventa ikisovietiniais laikais. Ekspozicijoje privalėjo būti varguolių lūšnelių, primenančių buvusias blogybes. Teko apeiti ir Mažąją Lietuvą – sovietinio režimo pasmerktąjį kraštą, apsiribojant kuklia „pamario“ užuomina. Jau nelabai kam beliko nupasakoti anuometinius gudravimus, kai lietuvybės gynėjai vienaip ir kitaip bandydavo apeiti ideologinius suvaržymus, o kai kurie supratingesnieji kultūros veikėjai stengėsi to nepastebėti.

Per dešimtmetį pagrindinė muziejaus ekspozicija buvo parengta ir nuo 1974 m. erdvės greta dabartinių Rumšiškių džiugina daugybės lankytojų akis, primindamos daugelį lietuviškojo sodžiaus amžių.

Lietuvos Atgimimo laikais greta daugybės sovietmečio paliktų opų prisiminti ir Rumšiškių muziejaus ilgamečiai cenzūravimai. Laisvėjant spaudai, gal anuometinė „Komjaunimo tiesa“ išspausdino mano straipsnelį, kad ten turėtų atsirasti ir priminimai apie Lietuvos tremtinius. Neilgai trukus, muziejaus plotus papildė ir ištremtųjų prieglauda – buvusių baisybių ženklas. Istorikas Vingaudas Baltrušaitis ir kiti ėmė rūpintis Mažosios Lietuvos paveldo likučių išsaugojimu. Dabar galima džiaugtis muziejuje iškilusia bažnytėle ir kitais tradicinio gyvenimo atributais (kaip kad atkuriama dvarelio sodyba ir kt.).

Žymesne spraga muziejaus ekspozicijoje tebelieka tarpukaris. Dar gimstant Tėviškės muziejaus (daug kas jį taip vadindavo neoficialiai, paslapčiomis) apmatams, tekdavo sutikti, kad ten tebus vaizduojama „baudžiavos gadynė“, anuometiniai darbo liaudies vargai ir pan. Sovietmečiu svarbus ideologinis ir politinis uždavinys buvo visapusiškas pirmosios Lietuvos Respublikos suniekinimas, skelbiant apie buvusios kapitalistinės santvarkos ydas, „smetoninio režimo“ nusikaltimus ir t.t.

Buvo sukurta ir sovietinės propagandos plačiai skleista ištisa „įrodymų“ kaugė – atseit, dėl prieškarinės Lietuvos Respublikos ydingumo daugybei kaimiečių teko emigruoti į Braziliją bei kitur; anuomet dorus varguolius kaimiečius skriausdavę „buožės“ – piktieji išnaudotojai ir pan.

Dabar galima priminti, kad dar XIX a. (gerėjant sveikatos apsaugai, plintant higienos įgūdžiams ir t.t.) Europoje sparčiai gausėjo kaimo gyventojų, buvo pajustas jų santykinis perteklius, dirbamos žemės plotų ir darbo vietų stygius. Gal ne visi žino, kad anuomet milijonai kaimiečių iš Vokietijos, Italijos, Graikijos, Airijos ir kitų šalių emigravo į JAV, Kanadą, Australiją ir kitur tolimus kraštus, ten vildamiesi prasigyventi. Tad lietuviškąją tarpukario emigraciją lėmė ne vien koks esą netikęs LR vadovas, o kur kas galingesni dėsningumai.

Sovietmečiu vengta užsiminti, kad tais „netikusios“ prieškarinės LR laikais nemažai kaimiečių prasigyveno ir mūsų šalyje, kad radosi pasiturinčių ūkininkų, sugebėjusių išgyventi ne visad lengvais laikais, sukurti nemažus ir produktyvius ūkius. Ne visi jie buvę kokie apgavikai ir žiaurūs išnaudotojai, skriaudę varguolius. Būta daug sumanių kaimiečių, pasižymėjusių gera sveikata ir darbštumu, organizaciniais ir verslinininkystės gabumais. Prieš kelis dešimtmečius girdėta išlikusių kaimiečių pasakojimų apie kokį Sibire pražuvusį vietos „buožę“ – „anas neleisdavo samdiniams tinginiauti, bet ir pats plušdavo nuo aušros lig sutemų“.

Taip prieškario Lietuvoje (ypač derlingose Sūduvos/Suvalkijos, Vidurio ir Šiaurės Lietuvos dirvose) kūrėsi šimtai (gal ir tūkstančiai) klestinčių ūkių, buvo statomos erdvios sodybos su stambiais trobesiais. Man dar pačiam teko laipioti po didžiulio dviaukščio tvarto griuvėsius, stebėtis išmaniai įrengtu pandusu – užvažiavimu arkliniams vežimams į stambiosios daržinės antrąjį aukštą. Tuometiniai pasiturintys ūkininkai jau pajėgdavo įsigyti visokių mechanizmų – nuo arklių sukamo rosverkio kuliamajai iki pjaunamųjų bei kertamųjų mašinų, gamintų Vokietijos ar Britanijos įmonėse. Anuomet sugebėta gauti gerus derlius, primelžti daug pieno, užauginti bandas galvijų. Deja, sovietinei okupacijai prasidėjus Lietuvos ūkininkų sumanumas ir darbštumas buvo paskelbti nusikalstamais. Tada paslapčiom juokauta, kad naujoji valdžia gerbia tik tinginius ir apsileidėlius, neretai tapdavusius stribais ir sovietiniais aktyvistais.

Šiandien derėtų pagerbti pirmosios Lietuvos Respublikos akivaizdžius laimėjimus. Didelius plotus valdančiame Rumšiškių muziejuje nesunku būtų surasti vietos prieškario kaimiškųjų pasiekimų ekspozicijai. Ten turėtų būti atkurta sėkmingesnio „smetoniškojo“ ūkininko sodyba su didžiaisiais trobesiais, tinkama namų bei ūkio įranga. Ten būtų galima pamatyti prieškarinę techniką – antai, a.a. dr. Justinas Stonys Senosios technikos muziejui Smalininkuose dar sugebėjo surasti įvairiausių užsilikusių mechanizmų. Reikėtų pavaizduoti ir pasiturinčios kaimiečių šeimos gyvenimą – nuo gausesnių miestuose pirktų rakandų ir kitko iki dailesnės aprangos ir pan.

Įpratusiems prie baudžiavos laikų sodžiaus romantikos (savadarbių spragilų, kaime žiestų puodų, namuose austų drobių ir kitko) prieškario tikrovė gal atrodytų pernelyg moderniška. Vis tik turėtume suvokti, kad traktorius ir elektros šviesą į esą atsilikusį kraštą atnešė ne sovietiniai „išvaduotojai“, o sumanūs Lietuvos ūkininkai bei verslininkai. Man pačiam prieškario sodyboje teko matyti anuomet sumaniai sukonstruotą vėjo jėgainę – nuošaliame vienkiemyje ir tada švietė elektros lemputės. Pasakota apie senais laikais įrenginėtą vandentiekį ir kitokias gudrybes.

Beliktų laukti, kol visa tai akivaizdžiai galės išvysti populiariojo Rumšiškių muziejaus lankytojai, matydami ne vien gūdžią baudžiavinę senovę, bet ir nepriklausomos Lietuvos pasiekimus.