Dr. Martynas Purvinas. ve.lt nuotr.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Jaunesniems ir vyresniems skaitytojams reikia priminti, kad Klaipėda nuo 1945 m. pradžios buvo ypatinga vieta. Raudonajai armijai įžengus į kelis mėnesius apsiausto ir bombarduoto senojo miesto liekanas, ten slėpėsi gal tik keli senbuviai. Neoficialiai net džiūgauta – niekas nebetrukdys pajūryje kurti sovietinį “naująjį pasaulį”, neteks susidurti su nepaklusniais “litovcais” ar baisiaisiais “fašistais”.

Sovietinės imperijos strategai, užvaldę Baltijos pietrytinę pakrantę, ten suplanavo virtinę svarbių uostų, karines įgulas ir valstybinės reikšmės pramonės centrus. Ten turėjo darbuotis ne vien kvalifikuoti, bet ir patikimi žmonės, tūkstančiais gabenti iš Rytų. Vadinamuose “jūros vartuose” ir pasienyje su grėsmingais Vakarais telktos didžiulės NKVD, KGB ir kitų sovietinių struktūrų pajėgos su tūkstančiais talkininkų, ištisos armijos ideologinių darbuotojų, turėjusių kurti visai naują sovietinį gyvenimą. Visa tai maskuota propagandiniais šūkiais apie “atgimusį lietuvišką uostamiestį” ir pan. Tų viešai nematomų okupacinių struktūrų galybė su visokiais “Jedinstvos” judėjimais ir kitkuo šmėžavo Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, bet sovietinės sistemos byrėjimo metais galop užsislėpta, laukiant geresnių progų.

Tos pogrindinės jėgos sėkmingai gyvavo ir valstybę atkuriančioje Lietuvoje. Antai, 2007 m. prosovietinėms/prorusiškoms jėgoms (tarp jų ir žinomiems veikėjams iš Klaipėdos) perėmus “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” IV tomo leidybą, tuomet pasitelktasis Vasilijus Safronovas ten išdėstė “teisingąją” rusiškąją istorijos koncepciją, kaip, antai, “Rusijos kariuomenė [1757-1762 m. okupavusi Rytprūsius – M.P.] provincijoje laikėsi disciplinos… Rusijos kariuomenės išlaikymui gyventojai mokėjo mažesnius mokesčius nei Prūsijos karaliui” (psl. 151) ir t.t. Esą, rusiškieji okupantai visada atnešdavę vien gerovę. Propagandinius Rusijos istorikų teiginius kartojęs autorius apdairiai nutylėjo krašto gyventojų liudijimus apie neregėtą tuometinį niokojimą, žmonių žudynes, plėšimus ir t.t.

“Vorutos” puslapiuose jau teko rašyti apie daugybę V. Safronovo “atradimų” – apie esą lietuvių prasimanytą Mažąją Lietuvą ir jos veikėjus ir t.t. Vis tik sutelktosios galingos pajėgos ir toliau perrašinėja to krašto istoriją, į gausias publikacijas įliedamos ir “šaukštą deguto”, atitinkantį šiandieninės Rusijos Federacijos valdžios nuostatas dėl “vienintelio teisingo” praeities apibūdinimo.

Kaip Lietuvos uostamiesčio praeitis apibūdinama naujoje V. Safronovo knygoje “Klaipėdos miesto istorija” (Klaipėda, 2020) ?

Suabejota teiginiais apie prie Dangės (Danės) žiočių buvusias senąsias gyvenvietes, neminėta ten gal buvusi Liubeko pirklių sodyba (p. 18). Nelyg atsitiktinėje vietoje atsiradęs ir Memelburgas (p. 22).

Rimtesni praeities tyrėjai vertintų daugelį veiksnių, lemdavusių senųjų gyvenviečių atsiradimą. Antai, dabartinės Klaipėdos vieta prieš tūkstantmetį ir anksčiau buvusi ypatinga. Senosios laivybos laikais svarbiausiuoju dalyku būdavo patogūs prieglobsčiai pakrantėse, kur didesni laivai galėdavo saugiai slėptis dažnų audrų ir kitomis dienomis. Deja, pietrytinė Baltijos pakrantė šiuo požiūriu buvo laivybai nepalanki ir senovėje nemėgta – ten nebuvę kokių norvegiškų fjordų, švediškų šcherų ir pan., natūraliais uostais tebuvo didesnių upių žiotys. Nuo pat įplaukos į Aismares iki dabartinės Liepojos ir Ventspilio vienintele laivų priebėga tebuvo įplauka į Kuršių marias ir Dangės delta – buvusios salelės upės žiotyse. Tad ši vieta svarbia laikyta jau tūkstantmečius. Deja, vėlesnis Memelburgo/Klaipėdos kūrimas, šimtmečius trukę senojo grunto perkasinėjimai iš tiesų sunaikino daugelį senovinio gyvenimo pėdsakų. Vis tik senosios padėties bent hipotetinis aptarimas  būtų privalus rimtesniam darbui.

Ir šioje knygoje V. Safronovas stengiasi nutylėti XVIII a. viduryje užsitęsusią Rusijos okupaciją, tuomet patirtus nuostolius. Vis ieškoma patogesnių momentų – esą, “Rusijos okupacijos sąlygos suintensyvino prekybą…” (p. 70), vengiant objektyvios tuometinės padėties apžvalgos. Kai kas galėtų džiaugtis, kad iš plėšiamo krašto okupantai tuomet išplukdydavo daugybę grobio (nuo Kuršių nerijoje iškirstos medienos iki viso kito), kurį pelningai parduodavo Vakarų rinkose, taip esą didindami apyvartą.

Menkai minėtas rusiškųjų krovinių “bumas” vadinamojo Krymo karo metais, gerokai išjudinęs uostamiesčio gyvenimą. Kukliai nutylėta, kad XIX a. Klaipėdoje sparčiai gausėjo žydų, bėgusių nuo Rusijos imperijoje plitusių pogromų, kad ten būrėsi pagalbos skriaudžiamiems Rusijos žydams bendrijos ir pan. Lyg nebūta paminėjimo apie iš Rusijos gautą “dovanėlę” – pragaištingą choleros epidemiją ir kitokius negeistinus tos šalies veiksmus bei kitką.

V. Safronovas prabėgomis paminėdamas kai kuriuos Klaipėdos gyvavimo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje momentus, neišskyrė tuomet vykusio ryškesnio uostamiesčio lietuvėjimo. Tada ten apsigyvendavo ne vien juodadarbiai ir samdiniai, bet gausėjo ir lietuviškos kilmės verslininkų, amatininkų, namų savininkų ir pan. Lietuvos žmonėms tai svarbūs momentai, kaip ir anuometiniai lietuvininkų santykiai su skirtingomis Klaipėdoje veikusiomis parapijomis.

Gan vienpusiškai apibūdinta Klaipėdos ūkinė padėtis prieškarinės Lietuvos Respublikos valdymo metais. Ieškota menkesnių priekabių – esą, LR daugiau investavusi į tą uostą nei iš jo gavusi pajamų. Objektyvus tyrėjas būtų vertinęs ne vien tiesiogines pajamas, bet ir visapusišką naudą, kurią anuomet gavo ne vien lietuviškoji valstybė, bet ir jos žmonės, uostamiesčio politinę ir socialinę reikšmę.

Minint į pačią Klaipėdą tuomet atsikėlusius darbininkus iš Didžiosios Lietuvos, nenurodyta, kad tais laikais šimtai ir tūkstančiai tokių atvykėlių glausdavosi aplinkiniuose kaimuose ir priemiesčiuose, uždarbiaudami uostamiestyje ir dažnai nefigūruodami įvairiose ataskaitose. Atvykėliai iš krizių kamuotų lietuviškų kaimų Klaipėdoje rado savas “amerikas” – jiems nebereikėjo emigruoti į Braziliją ar kitur, apleidžiant savo šalį. Anuometinę uostamiesčio reikšmę Lietuvos ūkiui ir valstybės stiprėjimui rimti specialistai (neieškantys vien LR kompromituojančių momentų) gal kada pajėgs įvertinti objektyviau, nurodydami jo svarbą jaunai valstybei.

Daugiausiai tendencingumo aptinkame padėties po 1944 m. aprašymuose. Kokiam nors nesupratingam skaitytojui peršama mintis, kad uostamiestį užėmus sovietams, ten nieko blogo neįvyko – na, pasikeitė gyventojai, valdymo organai, dar kai kas ir tiek. Esą, tuomet gyventa normaliai ir vis geriau.

Deja, patyrusieji sovietinės santvarkos esmę suvoktų, kad tuomet svarbiausias buvo esminis civilizacinis ir kitoks lūžis, pakeitęs absoliučiai visas gyvenimo sritis. Užimtoji Klaipėda atsidūrė visai kitame pasaulyje – be privatinės nuosavybės ir galimybių laisvai užsiimti įprastine veikla, be anksčiau įprastos religinės ir kitokios laisvės ir t.t. Antai, nacistų propagandistai 1923 m. Lietuvos Respublikos įsitvirtinimą uostamiestyje vaizdavo kaip kokį “pasaulio galą”, nors po to Klaipėda gyvavo beveik taip pat kaip ir ankstesniais laikais. Tikrąja apokaliptine katastrofa tapo būtent sovietinio režimo įsigalėjimas, nušlavęs ligtolinio gyvenimo pagrindus, žmonių laisvos egzistencijos galimybes.

Skyrelyje “Kas sugriovė Klaipėdą?” vėl glaistomi aštresni kampai. Esą, pokariu visi griovę ir niekas dėl to nekaltas. Neužsimenama apie naujosios valdžios antireliginės veiklos “pasiekimus” – Klaipėda tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kuriame buvo tikslingai nugriauti visi didieji bažnyčių pastatai (net ir nedaug nukentėję mūšių dienomis). “Užapvalintas” ir tikslingo senosios Klaipėdos paveldo naikinimo procesas – esą, pokariniai miesto planuotojai turėję savo supratimą, tenorėję gero istoriniam miestui. Sąžiningas tyrėjas būtų nurodęs, kad pokariu (ypač jo pirmaisiais dešimtmečiais) pirmiausiai laikytasi politinių direktyvų – esą  “fašistinis paveldas” turi būti nušluotas, o buvusio miesto vietoje pagal sovietinės urbanistikos modelį turi būti sukurtas visai naujas, atseit, tikrai sovietinis miestas. Sovietinės okupacijos metais tai vyko ne vien Klaipėdoje, bet ir užimtųjų Rytprūsių miestuose – Karaliaučiuje, Įsrutyje ir kitur buvo išgriautos istorinės miestų dalys, ten kuriant naujoviškų sovietinių miestų centrus. Suprantama, kad V. Safronovas visa tai stengiasi nutylėti – esą, sovietai kūrė žalius skverus, plačias gatves ir kitus gerus dalykus.

Naujesniais laikais pasišaipoma iš likimo ironijos. Mat, “naują pasaulį” užsimojusi kurti, bet karo ir nevykusios santvarkos nualinta Sovietų Sąjunga pokariu taip ir neįstengė įvykdyti savųjų didžiųjų planų. Daug kur griovimai vykdavo visai smagiai, dar tam įkinkius karo belaisvius ir visokius civilius. Daugybė plytų ir kitko iš nugriautų pastatų anuomet geležinkelio vagonais iškeliavo į Rytus, kur būta savų nepriteklių. Vis tik sparčioms statyboms ir jau parengtų pertvarkymo projektų įgyvendinimui Klaipėdoje (kaip ir kitur sovietinėse valdose) vis pristigdavo išteklių bei kitko. V. Safronovas stengėsi nepastebėti, kiek sovietmečiu žadėtų ir planuotų dalykų taip ir likdavo neįgyvendinti.

Simboliniu sovietinės “pažangos” simboliu galima laikyti vieno sklypo Klaipėdos senamiestyje likimą – ten vietoje nuardytosios didingosios Šv. Jono bažnyčios buvo pastatyti apšnerkšti ir dvokiantys viešieji tualetai. Deja, panašių dalykų buvo daugybė – nuo uolaus “fašistų” kapinių darkymo iki pabrėžtino ankstesnio gyvenimo pėdsakų niekinimo.

V. Safronovas, pateikdamas kai kurias žinių nuotrupas apie sovietinę Klaipėdą, piešia, esą, normalaus tuometinio gyvenimo paveikslą, reabilituodamas okupacinę epochą.

Kvalifikuotas ir sąžiningas praeities tyrėjas žino, kad sovietmečio dokumentai dažniausiai būdavo daugialypiai – juose būdavo pateikiami ne vien objektyvios informacijos trupiniai, bet ir įvairiausias kontekstas. Dokumentų rengėjams buvo privalu atsižvelgti į tai, kad net slaptuose raštuose būdavo draudžiama minėti daugybę dalykų; tik siauresniam ratui patikimų asmenų buvo atrenkami jiems leidžiami žinoti reikšmingesni momentai; viską reikėdavo pridengti propagandiniais pareiškimais ir t.t.; dažname dokumente būta vietinių interesų pėdsakų – kažkam reikėdavo pareikšti jam ar jo įmonei naudingus dalykus ir pan. Žlungant Sovietų Sąjungai, aštraliežuviai mėgo dekonstruoti įvairius oficialius dokumentus, parodydami, kaip prie pirminės žinutės prilipdant vis naujus ir kai kam naudingus teiginius, būdavo sukuriamas sovietmečiui būdingas tekstas. Į visa tai neatsižvelgiant, šiandien užsiimama skaitytojų klaidinimu, gal tikintis, kad sovietinės tikrovės nematę žmonės patikės aiškinimais, kad anuometinės okupacijos laikais viskas, esą, būdavo normalu, o gyvenimas buvęs išties gražus. Nekritiškai paskelbiant abejotinus duomenis iš sovietinių įstaigų, šiandien dažniau užsiimama iškreiptu anuometinės istorijos vaizdavimu, o ne sąžiningu žlugusio režimo tyrimu. Nemažai V. Safronovo knygos puslapių apie sovietmetį primena anos epochos propagandistų oficialiai skaitytus pranešimus kokiuose susibūrimuose apie pasiektus neapsakomus laimėjimus.

V. Safronovas rašo: “Lyginant su 1939 m., Klaipėdos gyventojų skaičius iki 1989 m. pakilo 3,9 karto” (p. 220). Ten pat mūsų uostamiestis neatsakingai gretinamas su visai kitokio likimo miestais – Talinu, Ventspiliu ir t.t. Deja, tai dar kartą atskleidžia šiuolaikinio istorijos klastojimo virtuvę – manipuliuojama atsitiktiniais skaičiais ir duomenimis, sudarant moksliškumo įspūdį ir pridengiant prosovietinėms/prorusiškoms jėgoms nepatogius momentus.

Objektyvus tyrėjas konstatuotų, kad buvo dvi skirtingos Klaipėdos – viena jų savąją egzistenciją baigė 1944 m. pabaigoje, kita toje vietovėje po 1945 m. buvo sukurta kaip visai naujas ir kitokio pobūdžio objektas. Jau šaipytasi iš sovietinių propagandistų pomėgio visur pabrėžti pagausėjimą – atseit, kaip neginčijamą pažangą. Antai, girtasi, kad Brežnevo laikais didžiojoje šalyje gaminta daugiau televizorių nei 1913 m. carinėje Rusijoje.

Taip buvo ir šiuo atveju – po 1945 m. kurtoji Klaipėda neaugo, ten atvažiuojant laisviems žmonėms ir plėtojant savus verslus, iš savo uždarbio statantis būstus ir kitus miesto elementus, kuriant savo poreikiams tinkamą miesto terpę. Deja, sovietiniame pasaulyje viskas buvo visai kitaip. Dabar nemėgstama prisiminti pokariu braižytųjų okupuotosios Lietuvos miestų pertvarkymų planų. Pagal juos buvo privalu gyventi kaip GULAGe: tiesios gatvės turėjo skirti stačiakampius kvartalus, užstatytus standartiniais daugiabučiais barakais. Kvartale turėjo būti įrengta viena duonos krautuvė ir vieša išvietė, taip patenkinant visus sovietinio piliečio poreikius. Toks “sovietinis rojus” totalitarinės sistemos vergams turėjo atstoti buvusią “buržuazinę” gyvenimo įvairovę, ankstesnes laisvo gyvenimo ir pasirinkimo galimybes.

Taip buvo su vadinamuoju sėkmingu Klaipėdos augimu sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Naujasis uostamiestis kurtas ir plėtotas, nes jo reikėjo sovietinei imperijai, o ne laisvai gyvenusiems krašto žmonėms. Jau minėti tūkstančiai iš Rytų gabentų kolonistų, lietuviškajame pajūryje turėjusių kurti sovietinį forpostą būsimoms kovoms su Vakarais.

Tiesa, sparčiai plėtotos Klaipėdos negalima lyginti su Afrikos ar Lotynų Amerikos didmiesčiais, į kuriuos suplūdo milijonai skurstančiųjų iš provincijos gilumos. Sovietų Sąjungoje  veikė griežčiausia gyventojų kontrolė, apribojusi ne vien žmonių laisves, bet ir judėjimo galimybes. Antai, milijonai sovietinių kolchozninkų net neturėdavo asmens dokumentų, kad nepabėgtų iš prievartinių darbų kaimuose. Todėl miestai ugdyti, esą, planingai – gabenta tiek darbininkų, kiek reikėdavo statomoms įmonėms.

Dabar įdomu suvokti, kad anuometinę “gelžbetoninę tvarką” ardė realus gyvenimas, neišvengiamai griaudamas griežtosios sovietinės sistemos pamatus. Antai, svarbių įmonių vadovai, siekdami vykdyti jiems skirtas užduotis (vadinamuosius “planus”) ir gelbėdamiesi nuo ir jiems grėsusių represijų, nevengdavo pažeidinėti nustatytą tvarką ir papildomai įdarbinti jiems tinkamus žmones. Taip per sovietinių draudimų užtvaras prasibraudavo “neplanuotieji” žmonės – kartais nuo represijų besislapstę Lietuvos kaimiečiai ar kitokie. Taip patikimųjų sovietinių kolonistų gretas vis labiau “praskiesdavo” ne visai oficialiais keliais į naująją Klaipėdą prasibrovę okupaciniui režimui ne visada tinkami žmonės. Visa tai plėtė sovietinį uostamiestį, neplanuotai keitė jo pobūdį, gyventojų sąstatą ir kt.

V. Safronovas gan aptakiai paminėjo žvejybos pramonės raidą sovietinėje Klaipėdoje (p. 212-213). Iš tiesų, tas uostamiestis buvo patekęs į sovietinės imperijos strateginius planus. Pražūtingajai kolchozinei sistemai nepajėgiant aprūpinti didžiosios šalies maistu, pokariu nuo bado ten mirdavo nemažai žmonių. Radosi eilinis “genialus” planas – reikia užkariauti Pasaulinį vandenyną ir semte semti iš visų jūrų begalinius kiekius žuvų, kurios išgelbės Sovietų Sąjungą. Viena iš patogių bazių planuojamai milžiniško masto žūklei Atlanto vandenyne ir jo jūrose buvo naujai kuriama Klaipėda. Tam buvo skirta ir žvejybos laivų statyba bei remontas, vis gausinant žūklės laivyną . Deja, ta gigantiško masto žūklė negausių sovietinės Lietuvos krautuvėlių neužvertė lašišomis ir unguriais – čia telikdavo prastesnės šaldytos žuvys ir garsioji “žuvies diena” ketvirtadieniais.

Sovietiniams žvejybos laivams pasklidus po daugelį pasaulio jūrų, kartu ten šmirinėdavo vadinamieji tyrimo (iš tiesų, karinės žvalgybos) laivai, dažniau bazavęsi patikimesniame Karaliaučiuje. Greta oficialaus domėjimosi žuvimis ir jų laimikiais žvalgytas vandenynų ir jūrų dugnas, ieškant tinkamų kelių plėtotam atominiui povandeniniui laivynui ir kt. Taip už, berods, romantiškos ir taikios laivybos bei žūklės slėpėsi ir agresyvūs sovietinės imperijos tikslai, kuriuos V. Safronovas nutyli.

Beje, didžioji sovietinė svajonė apie begalinius ir lengvai pasiekiamus žuvų išteklius ir būsimą sotų gyvenimą netruko sužlugti. Išnaršius daugelį jūrų, paaiškėjo, kad didžioji dalis Pasaulinio vandenyno tėra bevaisės dykynės, kur tik retsykiais praplaukia kokia užklydusi žuvelė. Galop įsitikinta, kad daugiau žuvų telkiasi jau nuo seno žinomose vietose, kurias savomis paskelbė pakrantės valstybės – nuo Islandijos ir Kanados iki Mauritanijos ir kt. Sovietų Sąjungoje susivokta, kad begalinis žvejybos laivyno plėtimas beprasmis – iš to gaunama vis mažiau naudos. Tie ūkinės politikos pokyčiai galop atsiliepė ir sovietinei Klaipėdai, tačiau apie tai V. Safronovo knygoje neužsimenama. Sovietinė epocha ten vaizduota kaip gan sklandaus ir normalaus gyvenimo laikotarpis, be savų beprotiškų užmojų, krizių ir viso kito.

Nutylėtas ir vienas iš svarbiausiųjų sovietinės Klaipėdos ypatumų. Sovietinei imperijai nuo pat 1945 m. pradžios “geležine uždanga” atitveriant okupuotus kraštus nuo likusiojo pasaulio, atkuriamas uostamiestis liko menku langeliu į kitokį gyvenimą. Tiesa, sovietinis režimas netruko pasirūpinti tvirtomis grotomis ir beveik neįveikiamais užraktais kelyje į laisvę. Pertvarkant senosios Klaipėdos liekanas, visos pakrantės buvo atskirtos nuo miesto neįveikiamomis tvoromis. Jei “buržuaziniais” laikais klaipėdiškiai beveik laisvai vaikštinėdavo pakrantėmis, stebėdami kaip atplaukia ir išplaukia laivai, kaip jie kraunami ir t.t., tai sovietiniais laikais į pakrantes tegalėjo patekti tik išrinktieji, o miestas ir eiliniai jo gyventojai jūros ir pamario jau nebegalėjo matyti.

Tas slaptumo ir atskirtumo nuo jūros režimas sovietmečiu buvo tapęs absurdišku. Antai, pokariu Klaipėdoje buvo sučiupti ir ilgiems metams įkalinti du jauni vyrukai iš atplaukiusio užsienio laivo – pastebėta, kad jie nelyg šnipai fotografavę tuometinį vaizdą. Man vaikystėje piešiant pakrantės vaizdelį, prisistatęs sovietinis pasienietis aiškinosi, kas man leido tai daryti.

Jaunesnieji žmonės gal nebeįsivaizduoja, kad tik Lietuvai atgaunant nepriklausomybę eiliniai žmonės galėjo išeiti į uostamiesčio pakrantes, vis didesnius jų ruožus atsikovojant laisvesniam lankymui. Laisvojo gyvenimo laikais nederėtų pamiršti daugelio dešimtmečių vargų sovietinėje nelaisvėje. Deja,V. Safronovas tuos dalykus stengiasi nuslėpti, padailindamas okupacinio režimo epochą.

Nutylėta ir itin svarbi sovietinės Klaipėdos egzistencijos pusė. Tas, tegul ir griežtai saugotas, “langelis į Vakarus” buvo svarbus daugybei žmonių dėl visai apčiuopiamų priežasčių. Užsienio uostuose apsilankę jūreiviai ten stengdavosi įsigyti visokių Sovietų Sąjungoje neregėtų dalykėlių, kuriuos pelningai parduodavo grįžę namo. Taip iš Klaipėdos plito daug kas – nuo išsvajotųjų džinsų ir kramtomosios gumos iki muzikinių įrašų bei daug ko kito. Nors sovietinio pasienio patikra būdavo neapsakomai griežta (uolesnieji tikrintojai išspausdavo dantų pastos tūbeles, knibinėdavo muilo gabalėlius ir t.t.), bet pakako ir korupcijos. Antai, sovietmečiu iš Klaipėdos į Sovietų Sąjungą buvo gabenami atvežtiniai narkotikai ir kitkas, praslysdavę išvažinėtais keliais.

Kartais mėgstama pasigirti, kad sovietinė Klaipėda buvęs dailus miestas, nutylint anuometinius tikrojo gyvenimo užkulisius. Iš tiesų uostamiesčiu rūpintasi kaip svarbia sovietinio gyvenimo reprezentacine “vitrina” – iš laivų išlipę įvairių šalių jūreiviai turėjo gėrėtis gražiu sovietiniu gyvenimu. Tam negailėta lėšų, leista dailintis labiau nei kitiems okupuotosios Lietuvos miestams. Rūpintasi ideologine kova – antai, vadinamajame “Interklube” ir kitur skleista sovietinė propaganda, aiškinti sovietinio gyvenimo “privalumai”.

V. Safronovas nutyli, kad vadinamosios aukštos komunistinės moralės laikais Klaipėdoje gana viešai veikė vadinamoji “16 – ioji divizija” – laisvo elgesio moterų būriai. Tai buvęs pelningas verslas – iš Vakarų jūreivių atlygiui gauta užsienio valiutos ir įvairiausių vakarietiškų daiktelių. To verslo patikimumą garantavo bendradarbiavimas su KGB ir kitomis okupacinio režimo struktūromis – trumpais sijonėliais vilkėjusi “agentūra” teikdavo iš klientų išpeštą informaciją apie slėpininguosius Vakarus. Sakyta, kad su savais prievaizdais iš sovietinių organų anuometinės damos turėdavo dalintis ir savuoju uždarbiu. Taip ištisi sovietinės Klaipėdos gyventojų sluoksniai turtėdavo kur kas sparčiai nei eiliniai Lietuvos žmoneliai. Vadinamoji “socialistinė lygybė” teliko vien prasimanymu lengvatikiams.

Sovietinė Klaipėda garsėjo ir savais korupcijos mastais. Net ir aršios kontrolės laikais daug kas – nuo svarbesniųjų įmonių vadovų iki eilinių sandėlininkų ar krovikų, aptikdavo visokių landų pasipildyti savas kišenes, atlyginti reikalingiems žmonėms ir pan. Vis labiau primirštant žiauriuosius Stalino laikus, sovietiniame uostamiestyje klostėsi ir plėtojosi sava šešėlinė ekonomika. Vėliau aiškėjo, kad į visokiausius korupcinius sandorius įsipainiodavo žymiausieji sovietiniai veikėjai (kaip kad pagarsėjęs Brežnevo žentas ir kiti). Atskirus biznelius turėdavo sukti atskirų barų ar ištisų sovietinių respublikų vadovai, privalėję aprūpinti savuosius įvairiomis gėrybėmis ir privilegijomis. Tas nebesuvaldomas korupcijos vėžys graužė pačius sovietinės sistemos pamatus, artindamas tos imperijos griūtį. Deja, V. Safronovas stengiasi vaizduoti dailesnę sovietinės Klaipėdos pusę – oficialų jos fasadą, nuslėpdamas kitas neišvaizdžias sovietinio gyvenimo puses, neminėtas anuometinės propagandos.

Beje, V. Safronovas labai jau kukliai užsimena apie rusakalbius Klaipėdos gyventojus, uostamiestį užplūdusius po 1945 m. Lyg ir neegzistavusi rusiškoji kolonija naujai kuriamame uostamiestyje anuomet faktiškai buvo užėmusi visas svarbiausias gyvenimo pozicijas ir tik vėliau pamažėle praskydusi.

Prorusiškasias koncepcijas Lietuvos skaitytojams brukantis V. Safronovas savojoje knygoje 1945-1989 m. tarpsnį apibūdino ne kaip sovietinės okupacijos epochą, o kaip “Bipolinio pasaulio laikotarpį”. Tas Rusijos politologų ir paties V. Putino mėgstamas terminas yra vienas svarbesnių įrankių posovietinės propagandos industrijoje – esą, jei Sovietų Sąjungoje ir būta kokių trūkumų, tai jos priešininkas (kapitalistiniai Vakarai) buvę taip pat blogi. Anot V. Safronovo, dejuoti dėl kažkokios sovietinės okupacijos neverta – juk tas režimas kūrė pramonės įmones, statė daugiabučius standartinius gyvenamuosius namus ir t.t., o blogieji Vakarai Klaipėdą gal būtų nuskriaudę.

Apie “bipolinį pasaulį” gal vertėtų postringauti, jei Klaipėda būtų kokia nepriklausoma sala okeane tarp Rytų ir Vakarų. Deja, nuo 1945 m. pradžios tas uostamiestis, kaip ir visa okupuota sovietų Lietuva, egzistavo vienintelio totalitarinio režimo gniaužtuose, beveik nepajusdamas kažkokios Vakarų įtakos.

Galima būtų džiaugtis, kad V. Safronovo knyga iliustruota nedaugelio matytais senais vaizdais ir pan. Deja, tos patrauklios iliustracijos veikiau laikytinos gausiais “figos lapeliais”, slapstančiais ne vieną “samtį deguto” – prorusiškai tendencingai nušviestus Klaipėdos istorijos momentus.

Atskirų išsamių analizių nusipelnytų V. Safronovo pateiktieji Klaipėdos padėties po 1990 m. apibūdinimai. Kai kas ten patogiai sušvelninta (“varnas varnui akies nekerta”), nutylint “laukinio kapitalizmo” epochoje suvešėjusius reiškinius, valdininkų korupciją ir pan. Be abejo, nepaminėtas skandalingasis senosios Klaipėdos sakralinio centro su pirmaisiais lietuviškosios protestantiškosios kultūros ženklais naikinimas Dangės upės kairiajame krante – vadinamojo senamiesčio, neva, saugomoje teritorijoje statytieji komerciniai statiniai.

Ateities kultūrologams bus vertingi smerkiamieji “įsigalėjusio lietuviškojo nacionalizmo” apibūdinimai (p. 268-271). Abstraktiems tyrimams išties įdomu, kaip sovietiniams kolonistams ir jų įpėdiniams atrodė lietuviškieji nepriklausomybės atkūrimo žygiai ir bandymai kurti “nesovietinę” Klaipėdą, uostamiestyje tebeglūdint gausiam okupacinio režimo palikimui (nuo senųjų struktūrų iki naujosioms kovoms su Vakarais rengiamų grupuočių). Patogiai užkabinta skaudi žydų tema (p. 256), nutylint, kad visi jie buvo atvykę po 1945 m. iš Sovietų Sąjungos, kaip tenykštės santvarkos ir gyvensenos atstovai. Nerasta reikalo užsiminti, kad dar pokario metais kai kurios grupės ir asmenys iš Rytų noriai keldavosi į “Pribaltiką” – ten esą beveik Vakarai. Taip žongliruojama ir daugeliu kitų atvejų – užkabinus kokį aštresnį momentą, jis objektyviai ir sąžiningai nebenagrinėjamas, pasitenkinant eiliniu “akmenėliu į lietuvišką daržą”.

Suprantama, kad V. Safronovui, kaip sovietinių kolonistų įpėdiniui, uoliai tebestudijuojančiam dabartinės Rusijos politines direktyvas, sovietinė okupacija (kaip ir XVIII a. viduryje besitęsusi rusiškoji okupacija) atrodo visai natūraliu istorijos tarpsniu. Atlaidžiai galėtume manyti, kad laisvės ir demokratijos laikais Lietuvoje galėtų būtų leidžiama ir prorusiškoji/prosovietinė Klaipėdos istorijos versija. Deja, kol kas nesigirdi, kad taip pat uoliai būtų leidžiama lietuviškoji/europietiškoji mūsų uostamiesčio istorijos versija, o pilnam pažiūrų spektrui atspindėti dar reikėtų vokiškosios bei kitokių versijų.

Leidžiant aptariamą knygą, ją globojęs Klaipėdos universitetas ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, kaip ir leidinio recenzentai Jonas Genys ir Alvydas Nikžentaitis, nepasinaudojo proga įžangoje ar kur nurodyti, kad čia pateikiama ne kokia patikima studija, o tik vieno žmogaus subjektyviai ir tendencingai parengtas prorusiškas/prosovietinis kūrinys, kurį vėliau gal papildys kitokios uostamiesčio istorijos versijos. Kol kas Lietuvos žmonėms kyla klausimų – kodėl nepriklausomoje valstybėje, ES ir NATO narėje už valstybės lėšas platinama nedraugiškoje ir agresyviai nusiteikusioje šalyje kurtos “Pribaltikos” istorijos versija?

Šiais permainingais laikais V. Safronovo veikla susilaukia ir nemažai gynėjų – esą, ko benorėti, juk tuose rašiniuose bent trumpai paminimi Lietuvos partizanai, sovietinės represijos ir pan. Deja, mažiau kas suvokia, kad tokiomis puošmenėlėmis apdairiai slepiami grėsmingesni teiginiai ir įžūlūs mūsų istorijos iškraipymai.

LITERATŪRA

2016. Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? Voruta, 2016.12.31 d., Nr. 12, p. 2-3; 2017.02.25, Nr. 2, p. 1, 3.
2017. Purvinas, M. Purvinienė. Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje – istorijos ir architektūros bruožai. Kultūros paminklai. Nr. 25. Vilnius, 2021, p. 112-135.
2018. Purvinas, M. Purvinienė. Stalinizmo urbanistika Lietuvoje. LKMA suvažiavimo darbai. XVI. Vilnius, 1996, p. 493-497.
2019. Purvinas. Kada Klaipėda pajus jūrą? Klaipėda, 1993.04.01.
2020. Purvinas. Klaipėdos praeitis ir ateitis. Klaipėda, 1994.03.30.