Dr. Martynas Purvinas su žmona Marija Purviniene. www.voruta.lt nuotr.

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Vilniaus universiteto Komunikacijų fakultetas, vykdydamas mokslo temą „Dokumentinių medijų fundamentalieji ir taikomieji tyrimai“, parėmė žinomo knygotyrininko Domo Kauno studiją „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“, kurią 2016 m. išleido „Akademinė leidyba“, finansuojant Lietuvos mokslo tarybai.

Atidžiau susipažinus su, berods, solidžiu ir nemažos apimties veikalu, ten aptinkama nemažai keistų dalykų, gal primenančių dabartinio Lietuvos istorijos mokslo bėdas. Antai, D. Kauno veikale užsimenama apie mokytoją L. Venau (Lutz F. W. Wenau) iš Vokietijos, parašiusį „keletą vertingų savilaidos kraštotyrinių knygų apie Donelaičių genealoginius ryšius ir giminės narių istoriją“ (psl. 257 ir kitur). Nepanorėta nurodyti, kad tas Donelaičių giminės palikuonis per daugelį kruopštaus darbo metų surinko gausias žinias apie K. Donelaitį ir jo giminę, juos paskelbdamas aštuoniuose savo leidinio „Neue Donalitiana“ tomuose ir turiningose knygose, kad gyvenimo pabaigoje jis savo rinkinius padovanojo Vilniaus universitetui ir kitoms Lietuvos institucijoms, kur su ta vertinga medžiaga neskubama susipažinti. Antai, D. Kauno veikale pastebėjau tik dvi nuorodas į L. Venau „Neue Donalitiana“ (psl. 116 ir 257), o to autoriaus knygos apie K. Donelaitį visai nenurodytos.

Ignoruojant L. Venau ir kitų surinktą medžiagą, aptariamame veikale neretai imamasi „išradinėti dviratį“, kartais klaidinant skaitytojus.

Pavyzdžiui, knygos trečiojoje dalyje „Atminties įprasminimo tradicija“ imtasi apibūdinti K. Donelaičio pripažinimo etapus, paminint Leipcigo universiteto profesoriaus F. Tecnerio (F. O. Tetzner) veiklą. Stebėtina, kad pastarojo darbai dažniau nurodomi pagal L. Gineičio 2002 m. knygoje pateiktą medžiagą, o ne pagal originalias publikacijas. Nurodant sutuoktinių F. ir H. Tecnerių 1897 m. išleistą mažesnės apimties knygą „Dainos“, esą nepastebėtas svarbiausias F. Tecnerio veikalas „Slavai Vokietijoje“ (Slawen in Deutschland, 1902), kuriame ištisas skyrelis paskirtas K. Donelaičiui. Būtent ši publikacija pasiekė tūkstančius skaitytojų, besidomėjusių tautinėmis mažumomis Vokietijos imperijoje, plačiau paskleidė žinią apie lietuvininkų poetą.

Dar keisčiau, kad tas didysis F. Tecnerio veikalas D. Kauno knygoje nurodomas tik dėl to, kad ten buvo paminėtas M. Jankus (psl. 264), o daugkartinis K. Donelaičio paminėjimas esą nepastebėtas. Kas nors galėtų manyti, kad gal tas svarbusis veikalas nebuvo net atsiverstas, žinutę apie M. Jankų „susižvejojus“ per tarpininkus. Taip nutylint kai kurių K. Donelaičio propaguotojų svarbius darbus, iškreipiamas buvęs reikšmingas jų indėlis į Mažosios Lietuvos poeto ir visos lietuviškosios kultūros viešinimą pasaulyje.

Pavyzdžiui, suniekintasis mokytojas L. Venau buvo aptikęs tryliką F. Tecnerio publikacijų apie K. Donelaitį, kurias jis nurodė savo apybraižoje apie tyrėją (perduotoje ir Vilniaus universitetui). D. Kaunas savo knygoje nurodo tik penkias tokias F. Tecnerio publikacijas (dar teigdamas, kad rėmėsi L. Gineičio 2002 m. veikalu ir ten pateiktais lietuviškais vertimais), visai neminėdamas L. Venau nuveikto darbo, nepateikdamas visų F. Tecnerio donelaitikos publikacijų bibliografinių duomenų. Gali būti, kad esama ir dar neaptiktų vokiškų publikacijų donelaitikos tema, tačiau jų paieška neužsiimta. Liūdna išvada: mokytojas L. Venau su savo kukliais ištekliais nuveikė daugiau nei dosniai finansuojamas Vilniaus universiteto profesorius, turintis daug didesnes organizacines ir technines galimybes (Knygotyros ir dokumentotyros institutą su Medijų tyrimo laboratorija). Kas galėtų paneigti pasigirstančias pašaipas – esą savi žmonės Lietuvos mokslo taryboje dosniai skiria mokesčių mokėtojų sunkiai surenkamas lėšas ne rimtiems moksliniams tyrimams, o D. Kauno asmeninės kolekcijos pagausinimui. Šiame veikale autorius vis kalba apie komercinius dalykus: apie antikvariatų aukcionuose įsigytus senus leidinius, apie jų kainas ir pan. Daugiausiai dėmesio skiriama savojo rinkinio raritetams, o ne kur kas platesnei donelaitikai, tebegulinčiai kitose šalyse ir tebelaukiančiai sąžiningų tyrėjų iš Lietuvos.

Puslapiuose apie 1896 m. vykusį K. Donelaičio pagerbimą jo gimtinėje – Lazdynėliuose, D. Kaunas kategoriškai teigia: „…Lazdynėlių dvaro parke Donelaičio atminimui buvo pastatytas lauko akmuo be jokio įrašo… Neabejotina, kad vieta buvo parinkta parko pakraštyje, nes tas parkas ar parkelis iš tikro buvo tik sukultūrintas senas miškas“ (psl. 257). Toliau pateikiamas Jokūbo Stiklioriaus pasakojimas – ant to akmens buvęs užrašas juodomis raidėmis (psl. 264). Kaip buvo iš tikrųjų?

Minėtasis L. Venau surinko ir paskelbė žinių apie paminklinį akmenį Lazdynėliuose, liudininkų atsiminimus apie įrašus tame akmenyje. Deja D. Kaunas to esą netinkamo (kad ir Donelaičių giminei priklausiusio) tyrėjo darbus ignoravo, klaidindamas skaitytojus savo prasimanymais.

Mažosios Lietuvos realijų neišmanantis D. Kaunas ėmėsi savaip aiškinti Lazdynėlių vietovardžio likimą, vėl ir vėl klysdamas (psl. 270). Žingeidiesiems galima priminti, kad 1933 m. Vokietijoje įsigalėjęs nacistinis režimas ėmėsi pertvarkyti kaimiškąsias teritorijas, ten kurdamas politinius administracinius vienetus (vadinamąsias kaimo bendruomenes) su savais politiniais vadovais ir nacių partijos kuopelėmis, turėjusiomis kontroliuoti savąją teritoriją ir jos gyventojus (panašiai elgėsi ir bolševikinis Režimas Sovietų Sąjungoje). Po tos reformos oficialiuose raštuose minėti jau vien „kaimo bendruomenių“ vardai (dar patikrinus jų vokiškumą ir pan.), o daugybės senųjų vietovardžių (kurie Mažojoje Lietuvoje dažniausiai buvo lietuviški) tiesiog nebeliko, „sustambinus“ ligtolines gyvenamąsias vietas.

Tik nemažoje studijoje būtų galima apibūdinti visas Lazdynėlių istorinės raidos peripetijas, paaiškinant ir daugelio D. Kauno teiginių apie tą vietovę klaidingumą. Šiame trumpame straipsnyje apsiribosime kitais pastebėjimais.

Antai, psl. 472 pateiktoje veikalo anotacijoje teigiama: „Užduočiai atlikti duomenų ieška vykdyta Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, JAV atminties institucijose – archyvuose ir bibliotekose“.

Deja, nemažame veikale taip ir nepavyko aptikti nei vienos nuorodos į tų šalių archyvuose aptiktus dokumentus, santrumpų sąraše (psl. 14) nurodytos vien Lietuvos institucijos. Galima įtarti, kad net nebandyta darbuotis, pavyzdžiui turtinguose Vokietijos archyvuose, kur tebeguli gausybė nepublikuotų, bet lituanistikai (ir donelaitikai) taip svarbių dokumentų. Gal knygos anotacija rengta tik rėmėjams ir skaitytojams mulkinti?

Lietuvos valstybės jubiliejui artėjant, dėl Vasario 16 – osios akto nuorašo Vokietijos archyve sukeltasis ažiotažas kartu pridengė nemalonias tiesas. Vengiama pripažinti, kad tą dokumentą tvarkingame archyve jau seniai galėjo pamatyti bet kuris besidomintis mūsų šalies istorija. Deja, dešimtmečius teko laukti pareigingo ir sąžiningo prof. L. Mažylio, kuris nepatingėjo nuvykti į netolimą Berlyną ir atsiversti reikiamą bylą.

Panaši padėtis ir daugelyje lituanistikos barų. Lietuvos istorijai reikšmingi dokumentai ir toliau tebeguli kitų šalių archyvuose, nes neatsiranda norinčių dirbti „juodą darbą“, peržiūrint tūkstančius ir tūkstančius archyvinių bylų. Aptariamuoju atveju, berods, taip pat nueita lengviausiu keliu, D. Kaunui apibūdinant knygas iš savojo rinkinio ir Lietuvos bibliotekų, ignoruojant užsienio rinkinius ir kitų tyrėjų darbus.

Tiesa, šioje knygoje skelbiami du dokumentai iš Rusijos archyvo: Lazdynėlių fotonuotrauka (psl. 252) ir vokiškas atsišaukimas (psl. 331), aptikti dar prieš kelis dešimtmečius žinomame E. Volterio fonde. Ne vienas K. Donelaičio gerbėjas tebesitiki, kad tarp sovietinės okupacijos laikais pagrobtų ir į Rusiją išvežtų vertybių kur nors gal dar guli kokie poeto rankraščiai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos ar kiti lietuvybei svarbūs dalykai. Deja, dosniai finansuojamos Lietuvos institucijos ir veikėjai taip ir nepasirūpina Vakaruose ar Rytuose atsidūrusiomis lituanistinėmis vertybėmis.

Atsainų požiūrį į istoriją rodo ir skyrelių pavadinimai D. Kauno knygoje: „Politinė sueiga Rambyne 1914 m. rugpjūčio 3 d. (psl. 280), „ Trečiasis bandymas: 1914 metai „ (psl. 270). Veikalo autoriui gal neteko girdėti, kad rugpjūčio 1 d prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ilgam sutrikdęs gyvenimą Mažojoje Lietuvoje ir ligtolinius užsimojimus, kad minimi renginiai vyko 1913 m.

Visi gali suklysti, tačiau sąžiningi autoriai stengiasi atskirti savo spėjimus, nuomonę ir pan. nuo tikrųjų faktų. Deja, būsimiems skaitytojams teko gerokai pavargti, stengiantis atskirti tikrus dalykus nuo D. Kauno prasimanymų, kurie knygoje pateikti kaip esą  neginčijami dalykai.

Rimto veikalo įvaizdis visiškai išsisklaido, skaitant tos knygos pabaigą. Ten D. Kaunas sielvartauja, kad jo nemėgstamam L. Venau su kitais Donelaičių giminės palikuonims ir juos rėmusiais išeiviais 2003 m. pavyko Bitėnų – Užbičių kapinėse kuriamame Mažosios Lietuvos panteone pastatyti esą netinkamą paminklinį ženklą didžiajam poetui.

Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau esą solidžioje akademinėje studijoje D. Kaunas pažeria visą virtinę kvailiausių prasimanymų ir šmeižtų apie tuometinius dalykus ir nekenčiamus konkurentus. Esą „paminklinis ženklas statytas savavališkai“ (nors iš tiesų tas projektas buvo oficialiai suderintas pagal tuometinę tvarką), „nederinant su paveldosaugos specialistais“ (iš tiesų savo aplaidumu ir nemokšiška veikla garsėjanti Lietuvos paveldosauga Bitėnų kapinaites prisiminė tik pastaraisiais metais, o ne anais 2003 m.), „ statyba pradėta slapstantis – naktį“ (iš tiesų tie darbai užtruko ne vieną mėnesį,  šmaikštuoliai galėtų įsivaizduoti tiek laiko krūmuose besislapsčiusį Vilniaus universiteto profesorių uoliai fiksuojanti kiekvieną darbų etapą), „statinys neįteisintas“ (psl. 389) (vėl eilinis šmeižtas – esą Pagėgių savivaldybės pareigūnų parašai ir antspaudai nieko verti).

D.Kaunas dejuoja: „Paminklas pastatytas taip, kad neaplenktum, kad būtų po akių ir kojų“ (psl. 389). Kai kam gal ir norėtųsi, kad didysis lietuvininkų poetas būtų paminėtas kokiame atkampiame sąvartyne. Pagal Mažosios Lietuvos panteono projektą vieta K. Donelaičio atminimui skirta garbingiausioje vietoje – prie įėjimo į kapines formuojamame simboliniame senųjų veikėjų būryje, simbolinėje bažnytėlėje ar mokyklos klasėje, kur greta poeto ir kunigo altoriaus simboliniais akmeniniais suoleliais jau pagerbti M. Mažvydas ir L. Rėza, kur ateityje gal atsiras tokie suoleliai Jonui Bretkūnui ir kitiems žymiausiems krašto žmonėms.

D.Kaunas piktinasi, kad lietuviškasis įrašo variantas patalpintas dešinėje, o ne esą garbingesnėje kairėje pusėje (psl. 389). Neteko girdėti, kad tas žmogus kaip nors būtų protestavęs prieš įrašus Klaipėdos, Nidos kapinėse ar kitur, kur pradėta vokiškais įrašo variantais. D. Kaunui užkliuvo tik Bitėnų kapinės, kuriose esą darbavosi ne tie žmonės.

D.Kaunas teigia, „kad Paminklą nutikusi istorija… dažnam kelianti nuostabą ar net nusivylimą“ (psl. 389). Teko išklausyti nemažai pagyrų ir padėkų dėl kuriamo Mažosios Lietuvos panteono. Netenka stebėtis, kad tokių nesąžiningų žmonių kaip D. Kaunas ir kitų veikėjų platinami šmeižtai – esą Donelaičių giminės palikuonių atliktas darbas tebuvo kažkokia baisi kriminalinė istorija, suklaidintiems žmonėms gali padaryti įspūdį.

Anuometinis K. Donelaičio pagerbimas ir vėlesni įvykiai atskleidė ir kur kas gilesnius klodus. Anuomet šmeižikų sukurstyti liepsningi oratoriai rėždavo: „Neleisime tiems vokiečiams Donelaičiams kėsintis į mūsų šventą žemaitišką žemę“. Žinomas veikėjas rimtame leidinyje dejavo: „Už kažkokio gaivalo nešvarius pinigus Bitėnų kapinaitėse „savomis rankomis“ pastatėme imituotą Kristijono Donelaičio sarkofagą“. Aistringai įrodinėta, kad didysis poetas esantis tik „mūsų“ (žemaičių, aukštaičių, dzūkų) nuosavybė, o Vakaruose atsidūrusi Donelaičių giminė ir kiti krašto išeiviai į jį jokių teisių neturi.

Įdėmiems analitikams tos aistros liudija, kad per šimtmečius besiformavusi lietuviškoji ksenofobija ir agresyvusis nacionalizmas (nulėmę siaubingą žydų holokaustą, pokarinį Mažosios Lietuvos niokojimą) vis dar teberusena, dangstomi pasauliui skirta reprezentacine retorika.

Būdinga, kad anuometinė isterika kurstyta sėkmingai rengiant „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pirmuosius tomus, kur daug rašyta apie Karaliaučiaus krašto okupaciją, lietuvininkų krašto niokojimą sovietiniais laikais. Bitėnų kapinių atvejis būdavo pasitelkiamas siekiant nušalinti faktinį to leidinio vadovą, pakeisti unikalios enciklopedijos kryptį ( tai galop pavyko, ketvirtojo tomo rengimą perėmus prorusiškoms jėgoms).

Tada ir vėliau garsiausiai šūkavo žinomi prosovietiniai ir prorusiški veikėjai, dangstytasi Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“, Klaipėdos universiteto ir kitais skambiais vardais. Dabar aiškėja, kad tuomet šlifuoti Rusijos hibridinio karo prieš savo kaimynus metodai, kad tų laikų susierzinimas dėl lietuvių kišimosi į Karaliaučiaus krašto reikalus, nepageidautinos istorijos priminimas, galop virsta visam pasauliui grėsmingais užmojais. Tokiai veiklai pasitelkiamos ne vien sudėtingos kibernetinės atakos, bet ir neva solidžios knygos, akademiniai vardai ir skambūs titulai.

2018 m. kovo 5 d.

LITERATŪRA

1. Wenau Pfarrerdichter von Tollmingkehmen und seine Zeit. Lilienthal, 1996, 124 S.
2. W. F. Wenau. Einst war es die Grosse Wildnis. Lilienthal, 2002, 224 S.
3. Wenau. Neue Donalitiana. I – VIII. Lilienthal, 1997 – 2004.
4. Purvinas. Mažosios Lietuvos panteonui 25 metui. Rambynas. 2017, Nr. 2 (12), p. 22 – 26.
5. Purvinas, M. Purvinienė. Ar išliks Mažosios Lietuvos panteonas prie Rambyno ? – Lietuvos aidas, 2003. 05.31 d., Nr. 125.
6. Purvinas, M. Purvinienė. Mirė Mažosios Lietuvos tyrėjas. – Voruta , 2007. 01. 06 d., Nr. 1 (619), p. 2 – 3.
7. Purvinas. Apie mitus, paskalas ir Mažosios Lietuvos tikrovę. – Kultūros barai, 2006, Nr. 1, p. 18 – 24.