Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Klaipėdos kraštas, kaip oficialus administracinis teritorinis darinys, gyvavo nuo 1920 m. pradžios iki 1939 m. (jį tuomet aneksavusi nacistinė Vokietija trumpai gyvavusią atskirą teritoriją vėl prijungė prie savosios Rytprūsių provincijos, naikindama neilgai egzistavusią Pagėgių apskritį ir kt.). Jis buvo sumanytas po Pirmojo pasaulinio karo vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje.

Tais 1919 m. karo nugalėtojai ėmėsi bausti pralaimėtoją Vokietiją, atimdami iš jos ginčytinas pasienio teritorijas (nuo Elzaso vakaruose iki Klaipėdos krašto šiaurryčiuose). Įsigalėjus vadinamajai Versalio taikos sutarčiai, įvairios jėgos Vokietijoje ir kitur protestavo prieš jos nuostatas, prieš buvusių Vokietijos imperijos valdų “apkarpymą”. Tos revanšistinės ir protesto nuotaikos galop padėjo atsirasti nacionalsocialistiniui A. Hitlerio režimui, lėmė didžiuosius istorinius pokyčius Europoje ir pasaulyje. Vokietijoje (ir kitur) nuo 1919 m. buvo paskelbta daugybė įvairiausių publikacijų apie esą neteisėtą Klaipėdos krašto atplėšimą, kuriose būta visokių bandymų klastoti istoriją (esą, ta teritorija nuo senų senovės buvusi vokiška ir t.t.)

Šiais laikais susilaukiama jau naujesnio istorijos klastojimo, siekiant įteisinti jau kitokius geopolitinius siekius. Galingosios Rytų jėgos siekia slopinti mūsuose netilstančias kalbas apie Mažąją Lietuvą, ilgaamžę lietuvininkų krašto praeitį.

Atkakliai bandyta nuneigti patį Mažosios Lietuvos vardą, prasimanymais vadintos žinios apie tenykštę lietuviškąją kultūrą ir jos veikėjus. Dabar patogia priemone tampa pats Klaipėdos krašto pavadinimas, įrodinėjant, kad ta kažkokia atskira teritorija gyvavusi šimtmečius ir tūkstantmečius. Taip bandoma galutinai atskirti šį nedidelį kraštą (kuriuo tegul džiaugiasi dabartinė Lietuvos Respublika) nuo esą visai kitokio Karaliaučiaus krašto, kuris su lietuviškumu neturįs nieko bendro.

Gausių priešistorės tyrėjų darbai visad rodė, kad tik 1919 m. sugalvotos administracinės ribos senovės žmonėms nieko nereiškė. Antai, vadinamosios Pamarių archeologinės kultūros pėdsakai aptinkami ilgame Baltijos pajūrio ruože nuo Vyslos deltos ir Gdansko iki pat Klaipėdos – prieš tūkstantmečius pakrančių gyventojams visai nerūpėjo, kas ir kur kada nors nubrėš valstybines sienas. Senaisiais laikais ir didžiosios upės pirmiausiai būdavo patogiais vandens keliais, prie kurių kurdavosi įvairiausi administraciniai ir prekybiniai dariniai, o ne kažkokiomis ribomis.

Tiesa, kruopštusis istorikas Tomas Baranauskas priminė, kad 1411-1422 m. Vytautas Didysis ir jo atstovai skelbė, jog Žemaitijos pietinė riba esą eina Nemuno žemupiu iki pat Kuršių marių. Taip nesiskaitant su tuometinėmis etnokultūrinėmis realijomis (nepaisant skalvių, lamatiečių, kuršių ir kitų), politinėms pretenzijoms buvo pasirinktas patogus geografinis orientyras – aiški didžiosios upės vaga, o ne tikrovėje painiai vingiavusi riba tarp skirtingų genčių ir giminių.

Ta sena istorija primena, kad tokios ryškios ribos visad būdavo patogios nebent politikams, o ne realiam gyvenimui kuris tekėdavo savaip. 1422 m. derantis dėl Melno taikos sutarties, LDK atstovams teko nusileisti, atsisakant Nemuno kaip valstybinės sienos tarp Ordino valstybės ir Lietuvos valstybės. Tas teiginys buvo pamirštas ištisą pusę tūkstantmečio. Per tuos laikus lietuvininkai ir kiti kūrėsi abiejuose Nemuno žemupio krantuose, naudodamiesi patogiu vandens keliu, įsisavindami visus paupius.

Didžiosios upės kažkokia riba nelaikė Ordino valstybės ir vėlesnės Prūsijos valdytojai – senosios komtūrijos, vėlesni valsčiai ir žemės anuomet apimdavo abu Nemuno krantus. Nuo XIII a. klostėsi du atskiri regionai – pamario ruožas buvo priskirtas Klaipėdos valdymui, o Nemuno žemupys – Ragainės (vėliau Tilžės) valdoms. Antai, XVIII a. pabaigoje didieji Tilžės valsčiaus plotai vakarų pusėje tęsėsi iki dabartinio Šilutės rajono, o Klaipėdos valdos pamariu tęsėsi ir piečiau Nemuno deltos. XIX a. pradžioje pertvarkant Prūsijos administracinę teritorinę struktūrą, kuriant nedideles apskritis, visai nemanyta didžiosios upės laikyti kažkokia riba. Tada visos naujosios (Šilokarčemos, Pakalnės, Tilžės ir Ragainės) apskritys apėmė abu Nemuno krantus. Daugybė ūkininkų savo sklypus turėdavo abiejose upės pakrantėse, tad kilnojomaisi į kitą pusę visad buvo įprasčiausias dalykas.

Nemenkai daliai Mažosios Lietuvos gyventojų 1919-1920 m. kažkokios sienos nustatymas Nemuno vaga tapo tikra moraline katastrofa – staiga reikėjo atsisakyti ilgaamžių įpročių, savosios upės įprastųjų pakrančių. Primintina, kad Paryžiaus taikos konferencijoje visaip bandyta pasiekti, kad nuo Vokietijos Rytprūsių provincijos būtų atskirta ir Pietnemunė – piečiau Nemuno lietuvininkų gyventi plotai. Etnokultūriniu atžvilgiu toks atskyrimas būtų buvęs natūralesnis, bet galingos politinės jėgos žiūrėjo savo tikslų.

Deja, savi politiniai žaidimai tęsiami ir šiandien, bandant aną laikiną Klaipėdos kraštą paversti kažkokiu beveik amžinu dalyku. Ne vien neišmanėliai, bet ir piktavaliai bando aiškinti, kad “Klaipėdos krašto” (vok. Memelgebiet) vardas vartotas nuo seno. Bandoma nesuprasti, kad tuo vardu vadintas Nemuno (o ne Klaipėdos) kraštas – Tilžės apylinkės ir kt. Žvelgę iš tolimų Vakarų centrų net ir šiandieninėje Lenkijoje esantį Augustavą taip pat priskirdavo Nemuno kraštui (vok. Memelgebiet) – ir tos vietos, atseit, buvusios ne per toli nuo didžiosios upės.

Deja, 2018 m. Mažosios Lietuvos muziejaus Klaipėdoje išleistas reikšmingas mokslinių straipsnių rinkinys taip pat spraustas į pernelyg ankštą “Prokrusto guolį” – bandyta apsibrėžti daug vėlesnio Klaipėdos krašto ribomis, apibūdinant senovinius laikus. Bandyta nepaisyti, kad tos formalios ribos visai neatitinka realių senovinių ribų tarp genčių ir archeologinių kultūrų. Būdinga, kad į rinkinį patalpinti ir atokesnius plotus apibūdinantys straipsniai, nepaisę formalių vėlesnio Klaipėdos krašto ribų. Taip aprašyta Štangenvaldė Kuršių nerijoje ties Rasyte, garsieji Linkūnai ties Tilže pietiniame Nemuno krante ir kt. Deja, apie tai parašė Vokietijos tyrėjai, mažiau suvaržyti mūsiškių politinių žaidimų ir Rusijos baimės – esą nevalia žvalgytis už atkuriamos “geležinės uždangos“ į “amžinąsias“ slavų valdas.

Tie žaidimėliai man priminė ir jaunystės patirtį. Prieš penkis dešimtmečius pradėjus tirti Rytų Lietuvos kaimus, sovietinio režimo muštruoti viršininkai paslapčiom perspėdavo – ginkdie nesidairyti į netoli matomas sodybas ir kaimelius, nors jie buvę visai tokie kaip mūsiškiai, ne vienas tenykštis ir lietuviškai susišnekėdavo. Esą, tai jau sovietinės Baltarusijos teritorija, ten pabandžius ką daryti, sulauktume didelių nemalonumų. Taip tebebijoma dairytis į Mažosios Lietuvos istorines žemes – dar ims ir įsižeis didžioji kaimynė.

Todėl vis imamasi kvailiausių dalykų – kaip ir minimoje knygoje ieškant esą prieš kelis tūkstantmečius gal buvusių prieškarinio Klaipėdos krašto ištakų. Darbuojantis sąžiningai, derėtų nagrinėti anų laikų tikrovę – kažkada gyvavusią įvairių kultūrų ir vietovių mozaiką, kuriai jokios įtakos neturėjo kažkada būsiantys administraciniai teritoriniai pokyčiai.

Laimei, ne visi Lietuvos specialistai pasiduoda nesąžiningų viršininkų nurodymams. Antai, ir aptariamame leidinyje archeologas U. Budvydas rašo ne apie kažkokį nebuvusį Klaipėdos kraštą, o apie Nemuno žemupio ir Lietuvos pajūrio regionus – realiai senovėje egzistavusius kultūrinius ir politinius arealus. Deja, vis dar stinga valios ir sąžiningumo galutinai nusistatyti, kad Klaipėdos kraštu tebus vadinamas prieškarinis trumpalaikis darinys, o senovės epochas apibūdinant reiktų tinkamesnių terminų. Pavyzdžiui, baidantis Tilžės ar Ragainės vardų, galima būtų Nemuno žemupio plotus pavadinti Rambyno regionu ar kitu tinkamesniu vardu. Kalbant apie senovinius laikus, būtų galima surasti ir tinkamesnius vardus Lietuvos pajūrio ir pamario plotams.

LITERATŪRA

Nowakowski W. Die Streitaxt aus “Supockinie, Kr. Augustow” – ein seltsamer Waffenfund aus dem mittleren Memelgebiet, in: Acta Praehistorica et Archaeologica 39, 2007, S. 19-23.

Baranauskas T. Klaipėdos kraštas: geografinė aprėptis ir susiformavimo istorija, in: Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus. Klaipėda, 2018, p. 15-30.

Budvydas U. Nemuno žemupio ir Lietuvos pajūrio tautų kraustymosi – vikingų laikų ginkluotės aspektai socialiniame kontekste, in: Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus. Klaipėda, 2018, p. 165-177.

Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus. Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2018, 429 p.