Mažąja Lietuva kaip savitu etnokultūriniu regionu domėjęsi XIX a. etnografai bandė nustatyti jos teritorines ribas, siedami su lietuvių kalbos vartojimu. Tuomet patogiu riboženkliu rodėsi vandeninga Deimenos upė, ties Labguvos miestu (dabar – Poleskas) įtekanti į pietrytinį Kuršių marių kampą.

Rendės kaimo senasis švyturys Rendės iškyšulyje. 1990 m. rugpjūtis. M. Purvino nuotrauka

Ta riba buvo pasirinkta tinkamai – Deimenos žemupys skyrė du gamtinius regionus: dešiniakrantėje upės pusėje prasidėjo senovinės Nemuno deltos pelkynai, o kairiakrantėje kilo Sembos pusiasalio aukštumos. Į kraštą įsibrovęs Kryžiuočių (Vokiečių) ordinas nuo XIII a. pabaigos derlingas Sembos žemes pradėjo dalinti Vakarų kolonistams, nors kai kurie atvykėliai sutikdavo įsikurti ir Nemuno deltoje, šlapynes palikdami vietiniams baltams.

Kitaip buvo Kuršių marių pakrantėse, kur ne visada buvo derlingų žemių, patogių plotų gyvenvietėms ir sodyboms. Pietiniame krante buvo žinomi keli marių žvejų kaimai, kur ilgai vartota lietuvių kalba (ar savitas jos variantas). Iš kur ta kalba ir ja kalbėję žmonės radosi senovinėse prūsų sembų žemėse, už oficialiųjų Mažosios Lietuvos ribų, šimtus kilometrų nutolę nuo mindauginių lietuviškųjų žemių branduolio?

XVI a. dokumentuose esama užuominų, kad Deimenos pakrantėje ties Labguvos miestu įsikūrusi gyvenvietė buvo vadinama Prūsais. Tai ordino valstybei galėjo būti įprastas dalykas – savos Prūsų gyvenvietės praeityje egzistavo šalia Ragainės, Tilžės ir kitų krašto miestų. Pagal anuometines nuostatas įtvirtintuose miestuose glausdavosi kolonistai iš Vakarų, o ne itin patikimi ar savais papročiais pernelyg besiskiriantys senieji vietos gyventojai galėdavo apsigyventi tik už miesto sienų – neapgintoje ir miestiškų teisių negavusioje teritorijoje.

Vėliau buvusio baltų „geto“ vietoje buvo paminėtas žvejų kaimas Žemaitijoje žinomu vardu Peldžiai. Senžodis peldėtivartotas ir reikšme „vengti“, tad gal ten kūrėsi kokie atskilėliai, pabėgėliai nuo prievolių ar panašūs asmenys.

Dabar Deimenos pakrantėse retai teskamba lietuvių kalba, tačiau ten visai kitaip gyventa prieš kelis šimtmečius. Dar XIV a., ilgesnių paliaubų tarp ordino ir LDK laikais, Deimenos upe buvo plukdomi kroviniai iš lietuviškųjų žemių. Tas didysis vandens kelias (nuo Gudijos miškų Nemunu ir jo intakais nusidriekęs iki Kuršių marių ir tolyn iki Karaliaučiaus ir jūros keliu į Vakarų Europą) suklestėjo po Melno taikos (1422) prasidėjus ramaus gyvenimo šimtmečiams. Manoma, kad renesansinės Lietuvos suklestėjimą nemaža dalimi lėmė ir uolus krašto gėrybių eksportas į Vakarus. Pavyzdžiui, Nemunu buvo plukdoma ąžuolų mediena ar jų pelenai ir visa kita, ką buvo įmanoma parduoti tolimuose kraštuose. Tuo vandens keliu kasmet plaukdavo šimtai (vėliau ir tūkstančiai) laivų, valčių ir sielių, Deimenos pakrantėse tada kasdien skambėdavo lietuvių kalba.

Keliautojai iš Lietuvos neretai sustodavo ties paupyje augančiu ąžuolu ir ten palikdavo aukų. Spėjama, kad tas didysis medis buvo garbinamas dar pagonybės amžiais; krikščioniškais laikais jis buvo paskirtas šv. Jodokui (Jodockus) ir taip išvengė kitų pagoniškų simbolių likimo, tapo Labguvos apylinkių įžymybe.

Veikiausiai ne vienas iš upe plaukiančių lietuvių vienaip ar kitaip įstrigdavo tose pakrantėse, susigundydavo vietiniais pranašumais. Perbėgėlis iš LDK Sirgele ten minėtas dar kovų su kryžiuočiais laikais. Įsikurti Labguvos apylinkėse gal paskatino 1525 m. sukurta pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė), anuomet pradėta krašto apgyvendinimo politika. Tos žemės kelis šimtmečius buvo tapusios lietuvybės sala, jose ilgai išliko baltiškoji etnokultūrinė tapatybė. Deja, apie Labguvos apylinkių praeitį Lietuvoje žinoma ne per daugiausiai.

Po 1990 m. galint susipažinti su Vakarų šalyse sukauptais etnokultūrinių žinių apie savuosius kraštus lobynais, teko pripažinti, kad agrariniame krašte Lietuvoje, kur tūkstantmečius vyravo kaimiškasis gyvenimo būdas, labai jau nedaug težinoma apie atskirų regionų tradicinių kaimų ypatybes, jų raidą. 2011 m. mano parengta studija „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“ pradėjo fundamentalių mokslo monografijų ciklą „Lietuvos kaimų istorinė raida“, kuriame tikimasi išsamiai ir nuosekliai aprašyti skirtingų regionų kaimus ir jų istorinius pokyčius. 2013 m. pabaigoje išleistas antrasis to ciklo veikalas „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“, kuriame aprašomi 46 kaimai Kuršių marių rytinėje pakrantėje, tarp Labguvos ir Klaipėdos. Jame pirmą kartą skelbiami duomenys iš Vokietijos archyvuose aptiktų senųjų dokumentų. 60 autorinių lankų veikale pateikiamas iki šiol išsamiausias duomenų apie savito regiono kaimus ir jų gyventojus rinkinys. Norėtųsi tikėtis, kad naujasis veikalas įvairių sričių specialistus paskatins domėtis Labguvos kraštu ir kitomis pamirštomis pamario vietovėmis.

Rengiant knygą apie lietuviams nebežinomą lietuvišką kraštą pavyko aptikti visokių įdomybių. Tos apylinkės raštuose pradėtos minėti gerokai seniau nei Vilnius ar kiti šiandieniniai centrai (dabar žinomas 1258 m. datuotas dokumentas). 1379 m. surašant Labguvos pilyje turėtas atsargas suskaičiuoti ten laikyti džiovinti ir rūkyti karpiai, sterkai, lydekos, statinės su silkėmis (ir kitomis marių žuvimis). Tada surašytos ten laikytos 8 žvejų valtys, 12 vien žvejų poreikiams laikytų arklių. 1498 m. jau rašyta apie susiformavusius kaimus, pamaryje veikusią karčemą.

Anuomet mariose pagautos žuvys turėjo būti pristatytos į Labguvos pilį, dalį jų ordinas parduodavo gausiose rinkose iki pat Lvovo ir Krokuvos. Žūklauti galėjo tik atitinkamas teises gavę oficialieji žvejai, o užklupti nelegalai (nereti buvo ir atklydėliai iš Lietuvos) dažnai būdavo nužudomi ar išvaromi į nelaisvę. Žvejybos teises (kaip kokį valstybinį apdovanojimą) gaudavo ir ordinui nusipelnę veikėjai. Vis įmantriau reglamentuojant žūklės mariose tvarką buvo sukurtos skirtingos žvejybos teisių rūšys (trumpalaikės, paveldimosios ir kitokios).

Pagunda brakonieriauti buvusi amžina. Dabar Lietuvoje nebežinomas 1940 m. Tilžėje išleistas E. Karšio romanas „Žūklės prievaizdas“, kuriame buvo aprašyta užsitęsusi principingojo prievaizdo Kristupo Perkūno kova su nenaudėliu brakonieriumi Subačiumi. Visais laikais žuvingosios marios ir jų turtai viliodavo žmones, jų neįstengdavo sulaikyti visokiausi draudimai. Nuo ordino laikų skųstasi, kad neįmanoma tiksliai sužinoti, kiek žvejai pagauna žuvų, kad geresnės kažkur pradingsta. 1945 m. tą „negerovę“ savais metodais ėmėsi spręsti sovietų valdžia, į kiekvieną marių žvejų valtį įsodindama po ginkluotą kareivį.

Už Deimenos gyvavę žvejų kaimai pradėti minėti XIII a. Į vakarus nuo Deimenos žiočių buvusiame Rendės kaime XVI–XVIII a. būdavo skaičiuojama po 4–18 činšą mokančių oficialių žvejų, o 1790 m. jų buvę jau net 69. Labagyne būdavo po 8–14, o Peldžiuose ir 12 tokių žvejų. 1710 m. Peldžiuose nuo maro mirė J. Vartūnas ir daug kitų kaimiečių baltiškomis pavardėmis. 1745 m. Rendėje minėti Lapėnai, Karaliai, Šiporaičiai ir kiti, o vėliau – Dautartai, Kežiai, Pėteraičiai, Valaičiai, Šikšnaičiai, Vaineliai, Basčiai, Lolaičiai, Lašaičiai, Jakobaičiai ir kiti. Įdomu, kad 1817 m. oficialiuose sąrašuose greta vokiškojo vietovardžio gana taisyklingai buvo surašyti ir lietuviškieji kaimų pavadinimai, pavyzdžiui: Sena Rende, Nauja Renda. 1846 m. Labagyne ir Peldžiuose buvo kalbama vien lietuviškai, o Rendėse taip kalbėjo dauguma gyventojų.

Mažosios Lietuvos pamaryje gyventa kitaip nei baudžiavos sukaustytoje Didžiojoje Lietuvoje. Vieni pamariškiai būdavo žvejų ūkių savininkai (turėjo žūklės teises, valtis ir kitą žvejybos inventorių), kiti – žemdirbiai ūkininkai (turėjo plotą žemės, reikalingą inventorių ir pan.). Savų gamybos priemonių (žvejo ar valstiečio ūkių) neturėjusieji buvo vadinami beturčiais (nors ir turėdavo kokį namelį ar daržo plotelį) ir gyvendavo kaip ūkininkų samdiniai, talkinantys žvejams ar žemdirbiams. 1806 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą krašto kaimuose atsirado ir kitokio gyvenimo galimybių: buvo privatizuoti buvusių bendruomeninių žemių plotai; vieni prasigyvendavo ir plėsdavosi, supirkinėdami kaimynų turtą, kiti nusigyvendavo, išsiparduodavo ir išvykdavo svetur.

Rendės kaimo tradicinis namas, ūkinis pastatas, pašiūrė, aptvertas daržas. 1990 m. rugpjūtis. M. Purvino nuotrauka

Pavyzdžiui, 1831 m. Labagyne gyveno 17 žvejų, 6 mažažemiai žemdirbiai ir 30 samdinių; Senojoje Rendėje – 8 žvejai, 4 mažažemiai ir 13 samdinių; Naujojoje Rendėje – 11 žvejų, vienintelis mažažemis ir 12 samdinių; Peldžiuose – 6 žvejai ir vienas samdinys. Šie pamariškiai į netolimą Labguvą šimtmečiais plaukdavo valtimis, nes nuo miesto juos skyrė pelkynų ruožas. XIX a. tos šlapynės buvo uoliai sausinamos, nutiesti sausumos keliai pamarį sujungė su apskrities centru. Naujieji patogumai virto grėsmingu ženklu archajiškajai pamariškių lietuvybei. Šimtmečius nuošaliai gyvenusius lietuvininkus vis labiau užgriebė tuometinės modernizacijos verpetai. Veikiausiai labiau nei administracinė prievarta pamario lietuvininkus veikė miestietiškosios (vakarietiškos – vokiškosios) civilizacijos vilionės – sparčiai plito miestietiški apdarai, Labguvoje ar Karaliaučiuje nusižiūrėti papročiai ir panašūs dalykai. Įspūdingos technologinės naujovės (nuo ūkyje naudingų mechanizmų iki fabrikuose nertų žūklės tinklų) taip pat skatino pasinerti į vokiškąjį Rytprūsių gyvenimą.

Pelkynų atskirti pamariškiai labai skyrėsi nuo sausumos žemdirbių, nes turėjo valtis, su kuriomis buvo įpratę pasiekti Klaipėdą, Tilžę ar Karaliaučių. Gausūs žvejai pagautas žuvis turėdavo parduoti kitur – bažnytkaimių ar miestų prekyvietėse, tad kelionės valtimis buvo įprastas dalykas. Taip susiklostė savotiškas klajoklių pamariškių sluoksnis – tie užkampių žmonės per savo gyvenimą pamatydavo daugiau nei kur patogiai įsikūrę žemdirbiai, dažniausiai nekeldavę kojos iš savos parapijos. Anų laikų tyrėjus stebindavo pamario žvejų buities kontrastai – turėta miestuose nusipirktų puošnių namų apyvokos daiktų, bet tebebūta ir beveik pagonybės laikų įpročių. Sakoma, kad nemažai pamariškių moterų buvo puošeivos, prekyvietėje pelnytą talerį jos tuoj pat išleisdavo gretimoje papuošalų parduotuvėje.

Pamariškių gyvenimą veikė ir tenykštis neprastas raštingumas – 1871 m. Labagyne ir Naujojoje Rendėje apie 60 nuošimčių kaimiečių mokėjo skaityti ir rašyti, gana dažnai domėtasi gausesne ir įvairesne vokiška spauda. Anuometinės modernizacijos viesulas (kartu su 1871 m. pradėta oficialiosios germanizacijos politika) netrukus pasiekė laimėjimų – 1905 m. (prabėgus vos pusei amžiaus nuo viltingų 1846 m. rezultatų) užfiksuota, kad Peldžiuose ir Senojoje Rendėje niekas nebekalba lietuviškai, o Labagyne ir Naujojoje Rendėje tokių telikę vos po kelis žmones. Taip sparčiai sunyko šimtmečius gyvavusi lietuviškoji sala Sembos žemėse. Veikiausiai ilgiau išliko iš protėvių paveldėti papročiai, žūklė ir kiti verslai, kasdienės gyvensenos elementai.

Ano kalbinio perversmo vienpusiškumą gali paliudyti ir vėlesni įvykiai. 1944–1945 m. daugumai vokiškai kalbančių pamariškių pasitraukus į Vakarų Vokietiją, ne vienas išeivis skundėsi, kad tenykščiai į juos žiūrėjo kaip į „svetimus“. Matyt, protėvių paveldo sluoksnių nepajėgė pridengti dar gana menkas svetimos kalbos luobelis, daugiau būta esminių skirtingumų, su jais susiduria ir dabartiniai Lietuvos emigrantai Vakarų Europos valstybėse.

XIX ir XX a. pirmojoje pusėje vis mažėjo senųjų vietos gyventojų, pamaryje įsikurdavo nauji atvykėliai iš įvairių Vokietijos imperijos vietų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą minėtuose kaimuose dar garsėjo verslininkai Julius Bobaitis ir M. Jokužys. Ten darbavosi žuvų pirkliai A. ir O. Lapėnai, siuvėjas F. Lengvenius, tačiau pamaryje jau vyravo naujųjų ateivių pavardės.

Atrodo, kad dar niekas nebandė visapusiškai nagrinėti Mažosios Lietuvos sunykimo laikų. Gal kada būtų aptikta, kad būta ir biologinių veiksnių įtakos. Pagal nenumaldomus gamtos dėsnius ilgiau izoliuotai gyvavusios žmonių grupės spėriai nykdavo nuo ateivių atneštų ligų – taip buvo ir Sibiro platybėse ar Amerikose. Ilgainiui nugalėdavo ne vien karinė jėga, bet ir populiacijos organizmų atsparumas, tinkamesnis genetinis paveldas.

Pamaryje galėjo būti savų bėdų. Per šimtmečius visi susigiminiavo su visais, susiklostė gana uždara pamariškių „kasta“. Stengtasi tuoktis tarpusavyje, kad žvejų ūkiai ir visa kita neatitektų „svetimiesiems“. Ta visuotinė giminystė gadino žmonių sveikatą.

Prie marių gyvenusieji kurortinių malonumų patirdavo nedaug. Po žiemos audrų ir pavasarinio potvynio pulta žvejoti – mariose plūduriuota „nuo ledo iki ledo“, dažniausiai lyjant, drebiant šlapdribai, siaučiant vėjams ar viesulams vandenyse žvejai išbūdavo po kelias dienas. Į marias išplaukusieji grauždavo džiovintas žuvis ar valgydavo žalias, ką tik sužvejotas žuvis, vandenį gerdavo tiesiai iš marių. Ten pat būdavo atliekami ir gamtos reikalai, sumetamos atliekos.u uDėl to būta pavojingų padarinių – žvejus kamavo įvairių parazitų ar infekcijų sukeltos ligos.

Iškalbinguose pamariškių mirties priežasčių sąrašuose mirgėte mirga peršalimai, reumatinės ligos, karštinės, paralyžiai ir kitokie niaurūs ligų pavadinimai. Būta choleros atvejų, siautė dizenterija. Mirdavo gimdyvės, daugybė kūdikių ar augesnių vaikų. Taip neužaugo tūkstančiai (visame krašte – milijonai) žmonių, pamarys ir Mažoji Lietuva žemyno neužtvindė palikuonimis, baltai neprilygo kitiems sėkmės lydimiems etnosams.

Įprastinis dalykas buvo žvejų skendimai. Skęsta mariose per audras ar iškritus iš valties, keliaujant į tolimesnes ar gretimas prekyvietes, žiemą įlūžus ar per pavasario potvynius. Antai 1902 m. sausį paskendo dvidešimtmetį perkopęs H. Naujokas iš Labagyno, 1910 m. spalį – eidamas trisdešimt septintuosius metus – jo kaimynas J. H. Matulis, 1925 m. balandį – dar vienas tenykštis F. K. Lapėnas, sulaukęs dvidešimt aštuntojo gimtadienio. Kartais nuskęsdavo visa šeima, ne visada būdavo aptinkami žuvusiųjų kūnai.

XX a. pradžioje daug pamariškių žūdavo svetur. Nuo XIX a. vidurio Mažojoje Lietuvoje įsisiūbavus emigracijos į viliojančius Vakarus bangai išvykusiems tekdavo rinktis sunkų ir pavojingą darbą šachtose ar žūklę žudikiškoje Šiaurės jūroje, kurioje skęsdavo ne vien pavieniai žmonės, bet ir nemaži žvejybos laivai. Antai dvidešimtmetis F. V. Jukniškė iš Labagyno žvejybos garlaivyje buvo tapęs tinklų meistru, tačiau žieminė žūklė audringoje jūroje jį pražudė 1921 m. gruodžio pabaigoje, beveik sulaukus Kalėdų. A. Justas iš to paties kaimo paskendo 1937 m. liepos pabaigoje, nesulaukęs keturiasdešimtmečio.

Nepaisant netekčių, pamario kaimai gyvavo iki pat 1945 m. Pajamos iš žūklės nebuvo menkos (įgudęs žvejys parsiplukdydavo ir po du centnerius ungurių, pakakdavo ir kitokių žuvų). 1939 m. Labagyne tebegyveno 547 žmonės, jie turėjo apie 50 didžiųjų žūklės kuršvalčių (saugant žuvų išteklius mariose leista žvejoti tik su tradicinėmis burinėmis valtimis), o Rendėse gyveno 636 žmonės, jie turėjo 25 kuršvaltės.

Istorijos pabaiga nebuvo laiminga: Antrojo pasaulinio karo frontuose žuvo kelios dešimtys pamariškių, dar kelis kartus daugiau – besitraukdami į Vakarus. Nespėjusieji pabėgti turėjo uoliai žūklauti pagal sovietinių okupantų nurodymus, kol 1948 m. buvo užsiimta aneksuoto krašto etniniu valymu – sugauti vietos žmonės buvo ištremti į Rytų Vokietiją, kad netrukdytų kurti klestinčio „naujojo pasaulio“.

Tiesa, kažkas iš „naujojo pasaulio“ kūrėjų susivokė, kad pamariškiai dar senų senovėje buvo susiradę patogiausias prieplaukas ir vietas sodyboms statyti, kad jų palikti statiniai buvę visai neprasti. 1990 m. rugpjūtį apiplaukiant Kuršių marias su paskutine prieškarinių laikų burine kuršvalte (tuomet atgaivinta klubo „Budys“ pastangomis) pavyko aplankyti ir nusiaubtą Labagyno kaimavietę, pamatyti tebestovintį raudonplytį Rendės švyturį. Savitų pamario kaimų atminimą įamžino išeiviai, Vokietijoje paskelbę įdomių atsiminimų apie tradicinį pamario žvejų gyvenimą. Archyvuose nejudinami tebeguli tūkstančiai dokumentų apie lietuvybės istoriją krašte prie Kuršių marių.