XVI a. plano fragmentas – Mažosios Lietuvos šiaurrytinis pakraštys ir tuometinis valstybinės sienos tarp Prūsijos ir LDK žymėjimas kapčiais. Pavaizduotas beveik ištisai mišku užaugęs plotas su negausiomis gyvenvietėmis (Smalininkai, Liepgiriai ir kt.). Iš knygos: Deltuvas R. Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje. Klaipėda, 2019, p. 53.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Šengeno sutarčiai įsigaliojus, ne vienas europietis netruko pamiršti valstybių sienas. Jas atgaivino užgriuvusios bėdos: pabėgėlių antplūdžiai, dabartinė pandemija, agresyvių Rytų valstybių išpuoliai.

Istorijos mėgėjai žino, kad pastaraisiais tūkstantmečiais Europos valstybių sienos mainėsi nelyg kaleidoskopo raštai: stiprėjusi šalis užsigrobdavo kaimynų plotus, kokia menkesnė valstybė neretai išnykdavo. Dėl teritorijų virdavo beveik begalinės kovos, kartais susijungta taikiai – tuokiantis valdovams ir pan.  Žemynas mainėsi nelyg populiariame TV seriale kovojant besikeitusioms galybėms.

Tame istorijos margumyne išsiskyrė lietuviškosios žemės kai kuo pirmaudamos Europoje. Antai, buvusi Mažosios Lietuvos šiaurinė riba, kaip gretimų valstybių siena, gyvavo beveik pusę tūkstančio metų. Jau ateinančiais metais galėsime minėti ribos tarp Suvalkijos – Sūduvos ir Karaliaučiaus krašto (šiandieninės Lietuvos Respublikos valstybinės sienos) 600 – metį.

Kol kas apsiribojant šiaurine senosios sienos dalimi, turime prisiminti jos kilmę. Dar XIII a. antrojoje pusėje vokiškieji kariniai ordinai įsibrovė į šiandieninį lietuvišką pajūrį ir į Nemuno žemupį, pradėdami ilgiau kaip pusantro šimtmečio užtrukusias kovas su vietos baltais, susiremdami ir su stiprėjusios LDK pajėgomis. Tai galop virto užsitęsusiu karu tarp gretimų valstybių, kur neretomis taikos sutartimis būdavo nustatomos ribos tarp valstybių (pavyzdžiui, Ordinui atiduodant Žemaitiją ir pan.). Netrukus vėl įsiliepsnodavo kovos, taikos sutartis ir suderėtas valstybines sienas visi pamiršdavo iki sekančių derybų.

Stebėtina išimtimi liko Melno (Melno ežero) taikos sutartis, sudaryta 1422 m., kuria nustatytos valstybinės sienos taip ir nepažeidė Ordinas su LDK bei vėlesni jų įpėdiniai.

Šiandien belieka apgailestauti, kad neturime gausesnių šaltinių apie anuometines derybas bei jų užkulisius, atskirų valstybių bei veikėjų ketinimus ir t.t. Galima padejuoti, kad tais laikais nerašyti išsamūs dienoraščiai ar smulkios derybininkų ataskaitos, kad nelabai ką žinome apie tikruosius įvairių sumanymų autorius. Kai kas nuspėjama iš tų derybų rezultatų.

Nemunas ties Šventosios žiotimis (kairėje). M. Purvino foto 2004 m. gegužės mėn.

Trumpai priminsime, kad bene svarbiausiuoju Ordino tikslu ir laimėjimu derybose tapo Nemuno žemupio išlaikymas, prie dešiniosios upės pakrantės dar prisiduriant pamarį ir Klaipėdos apylinkes. Tas netrumpas ruožas 1919 m. Versalio (Paryžiaus) taikos derybose buvo pavadintas Klaipėdos kraštu, o nuo 1920 m. pradžios pradėjo gyvuoti kaip Santarvės oficialiai pripažinta atskira teritorija.

Paminėsime, kad grėsmingasis Ordinas 1422 m. jau buvo nusilpęs, nebegaudamas ankstesnės paramos iš krizių purtytos Vakarų Europos. Tuo galop pasinaudojo Lenkijos Karalystė, vėliau atmesdama 1422 m. susitarimus ir užimdama pietines Ordino valdas. Ištisose knygose būtų galima aptarinėti, kodėl anuometinėmis galimybėmis nepasinaudojo LDK, toliau tebesilaikiusi, berods, nenaudingos Melno taikos nuostatų.

Čia paliesime tik porą momentų anuometiniame painiame istorinių įvykių ir jų užkulisių kamuolyje. Pirma, Ordinas siekė būsimą savo valdų ribą nustumti kuo toliau į rytus, o LDK strategai – į vakarus. Antra. Tais laikais gyventa be žemėlapių ir patikimos informacijos apie kovų nuniokotą kraštą, todėl būsimoji riba turėjo būti siejama su visiems aiškiais orientyrais. Tokiais tegalėjo būti didesnės upės (o ne koks nežymus kalnelis ar seniai sudeginto kaimo vieta).

Dabartinės Šventosios žiotys. M. Purvino foto 2002 m. birželio mėn.

Visai logiškai tų laikų derybininkai būsimąją ribą stengėsi susieti su svarbesnėmis upėmis. Tą liudija ir jų darbo rezultatas – upių vagomis ir jų santakomis nusakyta valstybinės sienos trasa.

Priminsime, kad anais laikais upes rimčiau vertino Ordino strategai – vandens keliais jie sumaniai naudodavosi statydami ir aprūpindami savo pilis, rengdami karo žygius ir t.t. Deja, anuometinis LDK politinis elitas priklausė “žirgininkų” kultūrai, pirmenybę teikusiai sausumos keliams. Žinoma, kad ir ankstesniais amžiais būriai lietuvių plėšikauti į tolimą Saromos salą ar kitur jodavo raitomis. Net ir garsųjį žygį iki pat Juodosios jūros įveikė žemaitukais joję kariai. Gal tada net nesusivokta, kad iki tolimosios jūros galima patogiai nuplaukti Dniepro upe…

Dabar begalima apgailestauti, kad Vytauto Didžiojo ir kitų valdovų komandose, veikiausiai, nebuvo išmanių laivininkų iš kuršių ar skalvių genčių. LDK šimtmečiais laikėsi “sausumietiškos” strategijos, rengdama žygius į Rytus ar Pietus, bet nebandydama tapti jūrine valstybe su uostais ir stipriu laivynu (tą daug vėliau sumanė Rusijos valdovas, Petras Didysis, “prakirtęs langą” į Europą ir taip pakeitęs istorijos eigą). Per Melno taikos derybas Ordinui atidavus Nemuno žemupį, vėlesniais šimtmečiais teko taikytis su mūsų krašte svarbiausiojo vandens kelio kontrole, papildomais mokesčiais ir kt., padėjusiais suklestėti Prūsijos valstybei.

Grįžkime prie istorinės geografijos. Visų šalių derybininkai anuomet suvokė, kad svarbiausia nustatyti šiaurrytinį būsimos ribos kampą – reikšmingiausią gairę tarp Ordino ir LDK valdų. Nemunui tapus žymiausiu orientyru, matyt, ieškota visiems priimtinos upių santakos. Ordinas būtų geidęs Dubysos žiočių, bet LDK vadai norėjo galutinai atsiimti Žemaitiją ir kuo ilgesnį panemunių ruožą. Galop atrastas nedidelis Šventosios upelis, nuo tada patekęs į didžiąją Europos istoriją.

Veikiausiai, garbaus amžiaus sulaukęs Vytautas Didysis tada nebandė pats apjoti būsimos valstybinės sienos trasą, savo akimis pamatyti Šventosios žiotis ties dabartiniais Smalininkais. Gal jau niekad nesužinosime, kas anuomet laikyti vietovių žinovais, kas žvalgė vienas ar kitas vietas, siūlė vieną ar kitą sprendimą.

Buvusio pasienio pėdsakai Nemuno dešiniajame krante ryčiau Smalininkų. M. Purvino foto 2002 m. birželio mėn.

Gal būta ir gentinių sumetimų. Seniai spėliojama, kad Lietuvoje nereti Šventųjų upėvardžiai primena apie tarp genčių valdų paliktus ir dievybėms pašvęstus ruožus. Nemuno dešinysis intakas Šventoji galėjo žymėti skalvių genties valdų rytinį paribį.

Tas nedidelis upelis gal nebuvo visai nežinomas. Antai, ties jo žiotimis dešiniajame slėnio krante stūksojo žymus kalnas, kur vėliau buvo įrengtos Smalininkų/Aukštogalių kapinės. Galima spėti, kad ten daugelį šimtmečių galėjo stovėti kokia sargybinė pilaitė – nuo tos aukštumos atsiverdavo tolimi vaizdai į Nemuno slėnį, iš ten buvo patogu stebėti upe atplaukiančius laivus.

1422 m. nustatytoji valstybinė siena nekirto tankiau apgyventų plotų. Spėjama, kad ilgaamžių kovų laikais Nemuno pakrantės apžėlė dar tankesnėmis giriomis, paslėpusiomis ankstesnių gyvenviečių pėdsakus. Nors dar XIII a. pradžioje buvo įkurta Ryga, to amžiaus viduryje – Klaipėdos ir Karaliaučiaus pilys, gausūs miestai Pavislyje, tačiau ties Šventosios ir Nemuno santaka kokių svarbesnių gyvenamųjų vietų nebūta. Tiesa, dar XIII a. pabaigoje panemuniuose kurta Ragainės pilis, vėliau prie jos kurtas miestas. Vis tik ir tas centras nebuvo arti – anų laikų mastais už visos dienos kelio.

Atrodo, kad XV – XVI a. plotų ties Šventosios žemupiu spartesnį atkūrimą paskatino naujoji valstybinė siena. Ties ja buvo įrengti sargybinių postai, pradėta tikrinti Nemuno praplaukiančius laivus. Tame pasienyje skirti žemės plotai žemdirbiams, ten kūrėsi ir plėtėsi kaimai, iš girių atsikovodami vis naujus ruoželius. Šis paribio ruožas buvo apgyvendinamas gan lėtai – XV a. antroje pusėje kovų su Lenkija draskomam Ordinui ir Ragainės komtūrijai tie plotai nebuvo reikšmingi.

1525 m. likvidavus Kryžiuočių (Vokiečių) ordiną, jo valdose įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, naujoje valstybėje pradėta uoliau rūpintis ūkio reikalais. Tuomet kviesti naujakuriai iš gretimų kraštų jiems skiriant nemažus žemės plotus, nustatant atitinkamus mokesčius ir duokles. Atvykstant vis daugiau išeivių iš Didžiosios Lietuvos, toliau klostėsi Mažoji Lietuva kaip senųjų baltų palikuonių apgyventas regionas.

Ragainės komtūrijos (vėliau valsčiaus) valdose gausėjant gyventojų ir kaimų, prireikė daugiau administratorių – pakamorių, kuriems buvo priskirti atitinkami plotai ir gyvenvietės. Pabrėžtina, kad XVI a. viduryje tais atsakingais pareigūnais Ragainės apylinkėse buvo paskirti trys lietuviai: Butkus, Budrus ir Genys, kuriuos galėtume prilyginti šiandieninių rajonų administracijų direktoriams. Antai, Butkus privalėjo prižiūrėti 18 tuometinių kaimų su šimtais valstiečių abiejuose Nemuno krantuose Smalininkų  – Šereiklaukio ruože.

Pavyzdžiui, šalia Šventosios upės susikūrusiame kaime (Swentoi villa) tais laikais gyveno 12 valstiečių ir jų bendrų (dalininkų), kurių dauguma vadinti lietuviškais asmenvardžiais. Antai, Bartišius Dautartaitis tada turėjo 3 arklius ir kumeliuką, 2 jaučius, 3 melžiamas karves, 5 avis, ožką, 4 motinines kiaules. Jakelis laikė 4 arklius ir kumeliuką, 2 jaučius, 3 melžiamas karves, 5 avis, ožką ir 4 motinines kiaules. Urbonas Ječaitis turėjo 6 arklius, 4 jaučius, 5 melžiamas karves ir 3 veršiukus, 8 avis, 6 ožkas, 3 motines kiaules. Bernaitis Ječaitis laikė 6 arklius su 3 kumeliukais, 4 jaučius, 7 melžiamas karves su 3 telyčiom, 8 avis, 7 ožkas, 7 motinines kiaules. Gričius Tvirbutaitis turėjo arklį, 2 jaučius, 2 melžiamas karves ir telyčaitę, 3 avis, 3 ožkas, 2 motinines kiaules. Petrošius laikė arklį, 2 jaučius, melžiamą karvę ir telyčią, avį ir 2 ožkas. Jonas Josvilaitis turėjo jautį, melžiamą karvę, 2 avis, 2 ožkas, vieną motininę kiaulę. Panašiai gyveno ir likusieji valstiečiai. Tie 12 kaimiečių iš viso laikė 31 arklį, 36 melžiamas karves ir daugybę kitokių gyvulių. Bene turtingiausias kaimo ūkininkas B. Ječaitis anuomet turėjo net 45 gyvulių bandą, jam būtų galėję pavydėti dauguma vėlesnių laikų Lietuvos kaimiečių.

Tie duomenys liudija, kad į Prūsijos valdas tada atsikeliantiems lietuviams naujakuriams būdavo skiriami dideli žemės sklypai (dažniau kirtimai, krūmynai ir pan.), kuriuose atvykėliai sėkmingai augino gyvulius, neretai tapdami pasiturinčiais žmonėmis.

Tuometiniame Smalininkų kaime gyveno 21 valstietis, kurių dauguma taip pat laikė nemažai gyvulių. Senuose dokumentuose matome tenykščių žmonių lietuviškus asmenvardžius: trys Talminaičiai, du Stakvilaičiai, du Mantkūnai, Jučius, Jonušas Ramonaitis, Jačius Daniulaitis, Jukna, Liutkus, Šučius, N. Budvytis, Mačys, Alekna, Venckus, Povilas, Andrašius ir kiti.

Šventosios žemupys – istorinė valstybinė siena, išlikusi beveik 500 metų. M. Purvino foto 2002 m. birželio mėn.

Tais laikais mieliau apsigyventa Nemuno pakrantėse, lengviau pasiekiamose valtimis ir paupių taškais. Neskubėta brautis į toliau nuo upės vešėjusias girias. Galima priminti, kad 1422 m. susitarimais Ordinas dešiniajame upės krante pasitenkino vienos tuometinės mylios pločio valdų ruožu – tarp Šventosios ir Jūros žemupių plytėjusiais miškais.

Išlikę XVI a. planeliai liudija, kad ten tebevyravo miškai. Anais laikais ten buvo atokiausias Prūsijos valstybės pakraštys, į kurį nesiveržė kolonistai iš Vakarų ar žymesni veikėjai, tų plotų įsisavinimą palikdami lietuviams valstiečiams.

Vieną iš to laiko planelių iššifravęs R. Deltuvas jį publikavo savo knygoje apie krašto miškus. Tada rodyta, kad visas netrumpas valstybinės sienos ruožas tebuvo pažymėta vos šešiais kapčiais, dėstytais kas 3-4 km. Sovietinę “geležinę uždangą” prisimenantys skaitytojai galėtų stebėtis, kad šimtmečius valstybinė siena tebuvo tik simbolinė – tuomet neįsivaizduota, kad XX a. bus įrengiamos neperžengiamos spygliuotų vielų užtvaros, užminuoti ruožai, kulkosvaidininkų bokšteliai ir visa kita. Senovėje rimtesnes užtvaras sukurdavo gamta – nesunkiai peržengus simbolinę ribą, paskui reikėdavo brautis per sunkiai įžengiamas girias, pelkynus ir t.t. Tada labiau rūpintasi saugoti kelius, kuriais galėjusi atžygiuoti priešo kariuomenė ar kiti.

Aptariamas planelis patvirtina, kad XVI a. gyventa tik Nemuno ir Jūros upių pakrantėse – kitur plytėjo didžioji giria, šiaurėje pereinanti į Karšuvos miškus. Tik netoli nuo šiaurrytinio sienos pakraščio girios properšoje (matyt, kirtavietėje) buvo įsikūręs nedidelis Liepgirių kaimelis.

Senovinis planelis primena, kad šiaurrytinės Prūsijos valstybinės sienos trasa vėlesniais amžiais buvo koreguojama, derantis su kaimynais. Tobulėjant kartografavimo technikai, aiškėjo, kad beveik apgraibomis nužymėta senovinė trasa nebuvo tiksli. Dar būta ūkinių ir kitokių interesų. Antai, XVI a. Dauglaukis, Pašešuvis, Žadgaliai, Meižiai laikyti Prūsijos valda, tik vėliau tie kaimai priskirti Didžiajai Lietuvai.

Įdomu, kad tais laikais didžiąją girią rytų link kirto menkas keliukas (vadinamasis Jurbarko traktas), kuriuo keliauta nuo Vilkyškių ir Krokiškių į tuometinę “Lenkiją” (taip Prūsijoje šaukta Abiejų Tautų Respublika, kurioje sparčiai plito lenkų kalba ir papročiai). Per girią šiaurės link anuomet tekeliaudavo kokie pasiryžėliai ar besislapstantys bėgliai – toje pusėje nebuvę kokių patrauklesnių centrų.

Slenkant amžiams, keitėsi ir didžiosios pasienio girios pavadinimai. Vienu metu ji buvo priskiriama Trapėnų giriai, plytėjusiai Nemuno kairiajame krante ties Šešupės žemupiu. Vėliau radosi Jūravos, Viešvilės, Smalininkų girių vardai. Įdomu, kad XVI a. ir vėliau uoliai privatizuojant krašto vietoves, ta giria liko valdovo nuosavybe, pagal senovinius papročius skirta medžioklėms ir pan. Vėliau privatizuojant atskirus sklypus, būdavo nurodoma, kad ten augantys ąžuolai tebelieka Prūsijos valdovo nuosavybe – naujasis savininkas negalintis jų liesti.

Naujesnių laikų lieptelis per Šventąją ties Antšvenčių kaimu. Kelis šimtmečius upelis skyrė Didžiąją Lietuvą (kairiajame krante) nuo Mažosios (dešiniojo kranto). Iki 1915 m. kairėje pusėje stovėdavo Rusijos pasienietis, privalėjęs sekti, kad iš Meškaičių sodybos ateidavusios vandens pasisemti moterys neperžengtų valstybinės sienos. Ši siena nuo 1920 m. sausio vėl gyvavo iki 1923 m. pavasario, buvo atkurta 1939 m. kovo pabaigoje. Nuo 1940 m. kairiajame krante kauptos sovietų pajėgos, o dešiniojoje pakrantėje raizgytos spygliuotų vielų užtvaros, laukiant būsimojo Sovietų Sąjungos puolimo. Nuo 1941 m. birželio pabaigos upelis atskyrė Vokietijos imperijos “tikrąsias” žemes nuo užkariautų plotų Rytuose, ta riba iki 1944 m. spalio vėl dalino lietuviškas žemes.

Įnoringa Šventosios upė pateikdavo savų staigmenų. 1795 m. carinei Rusijai galutinai užgrobus Didžiosios Lietuvos žemes, XIX a. pasienyje su Prūsija pradėjus kurti savą “geležinę uždangą”, atribojančią nuo Vakarų, susirūpinta valstybinės sienos trasos tikslinimu. Griežtesnės kontrolės laikais pasirodė, kad XV a. minėtos Šventosios žiotys nėra toks paprastas dalykas. Didesni Nemuno potvyniai neretai jas užnešdavo smėliu, tada upelis sukdavo vakarų link, kur susirasdavo atokesnį kelią link Nemuno. Kartais Šventosios vandenys prasigrauždavo naujas žiotis rytų pusėje, taip senoviniam orientyrui kilnojantis vos ne puskilometrio atstumu. XIX a. (kaip ir XX a. pradžioje) vykdavo Rusijos ir Prūsijos derybos dėl valstybinės sienos trasos patikslinimų, būdavo sudaromi ir patvirtinami vis nauji atskirų sienos ruožų planai, natūroje pažymint trasos vingius savais ženklais ir pan.

XIX a. viduryje Prūsijai rengiantis statyti žiemos uostą prie Smalininkų, iš pradžių jis planuotas ties Šventosios žiotimis. Susivokus, kad tas žemas pakrantės ruožas labai nepastovus, naujoji vieta uosto statybai parinkta ties pačiais Smalininkais, atokiau nuo valstybinės sienos. Šios pėdsakai dešiniajame Nemuno krante dar buvo išlikę ir XX a. pabaigoje.

LITERATŪRA

Purvinas M. Smalininkų urbanistinės raidos bruožai. Kultūros paminklai. 10. Vilnius, 2003, p. 154-167.

Deltuvas R. Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje. Klaipėda, 2019.