Dailioji Pašyšių bažnyčia prieškariu. Nuotr. iš Alberto Juškos kn. „Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX a.“, Klaipėda, 1997, p. 349

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Į šiaurvakarius nuo jau aprašytųjų Katyčių apylinkių driekiasi savitas Degučių–Ramučių ruožas, ėjęs per slėpiningosios Lamatos plotus. Senovėje ryčiau gyveno garsi skalvių gentis, apsupusi Rambyno šventkalnį, o šiaurėje plytėjo dar galingesnių kuršių žemės. Tuos senuosius laikus iki šiol primena netoli Ramučių stūksantis Eidaičių piliakalnis, apylinkėse aptikti senkapiai, kiti buvusio gyvenimo pėdsakai.

Pirmąją straipsnių dalį galima skaityti ČIA. Antrąją – ČIA. Trečiąją – ČIA. Ketvirtąją – ČIA. Penktąją – ČIA. Šeštąją – ČIA.

Iš 1252 m. įkurtos Klaipėdos pilies Kalavijuočių ordinui pradėjus kovos žygius po apylinkes, Nemuno žemupyje įsitvirtinant Kryžiuočių (Vokiečių) ordinui, ligtolinio baltiškojo gyvenimo žymės sparčiai nyko, ankstesniems gyventojams teko trauktis ar slapstytis.

Po 1422 m. Melno taikos stojus ramesniems laikams, kovų suniokoti ir žmonių apleisti plotai vėl pradėti apgyventi, atvykėliams iš Žemaitijos ar kitų baltiškų žemių naujame pasienyje kuriant savas sodybas ir kaimus.

XVI a. viduryje tuometinio Klaipėdos valsčiaus plote dar neminėti vėliau žinoti aptariamo ruožo kaimai, tenykščiai negausūs pasienio gyventojai gal buvo priskiriami atokesnėms gyvenvietėms. Šis ruožas anuomet buvo ganėtinai atkampus – nutolęs nuo svarbiausių krašto centrų Klaipėdos ir Tilžės, buvęs pačiame tų valsčių paribyje. Matyt, ankstyvieji atvykėliai ten nepastebėjo kokių didesnių vertybių – vešlių pievų, derlingų dirvų plotų ir pan., tad ilgai nesiveržta ten įsikurti didesniais būriais.

XVI–XVII a. bene žymiausia gyvenvietė aptariamame ruože buvo Metrikiai Šusties ir Šyšos upių santakoje. Gali būti, kad tais laikais iš Rusnės (svarbaus centro Nemuno deltoje) sausumos keliukas į Žemaitiją vedė palei Šyšos upę, o toliau palei Šusties upelį iki XVI a. besikūrusio Žemaičių Naumiesčio, buvusio jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdose. Nuo ten buvo keliaujama į Vainutą ir kitas žymesnes Žemaitijos vietas.

Veikiausiai, anuometiniams Metrikiams buvo priskirta daug aplinkinių sodybų ties Šusties ir Šyšos santaka, tik vėliau ten klostėsi keli atskiri kaimai. Beje, Metrikių asmenvardis ilgam išliko Žemaitijoje, o XVI a. viduryje ūkininkai Tomas ir Macas (Matas) Metrikiai gyveno Klaipėdos apylinkėse.

Iš Metrikių XVI a. keliauta į netolimą Gardamą – tuomet svarbią Žemaitijos pasienio gyvenvietę, reikšmingą bažnytkaimį, kurį jau vėliau stelbė Naumiestis.

XVII a. pradžioje vietoje Metrikių pradėtas minėti Meterkviečių kaimas. Dar užrašyti Jurgių, Meišlaukių ir kitų kaimų vardai. Būsimųjų Ramučių vietoje prie Tenenio vidurupio nurodyta Šušen (?) gyvenvietė. XVII a. antroje pusėje ten jau minėti Rimaičiai, Žagatai ir Peteraičiai (?). Prie Šusties upelio tada nurodyti Meterkviečiai, tuo vardu vadintas ir Šusties kairysis intakas.

Tais laikais – švedų armijai įsiveržus į Baltijos pietrytinę pakrantę, Prūsijai kovojant su įsibrovėliais, matyt, išnyko nemažai menkų kaimelių, nusiaubtų pražygiuojančių kariuomenių. Tad kai kurios lietuvininkų kurtos gyvenvietės tik trumpam šmėkšteli anų laikų dokumentuose. Vis dar aiškinamasi, kur galėjo stovėti šiandien nebežinomi kaimai ir sodybos. Antai, tuomet minėtas Ramutis (Hans Rummuth) buvo gal vėliau žinotų Ramučių pradininkas.

Apylinkes (kaip ir visą kraštą) suniokojo ne vien XVII a. kovos su švedais, bet ir XVIII a. pradžios nelaimės – nederlių metai, Didžiojo maro epidemija. Po to Prūsijos valdžia ėmėsi atkūrinėti ir petvarkyti nukentėjusias vietoves, daug kur naikindama ankstesnio gyvenimo pėdsakus. Taip nebeliko kai kurių senų kaimelių su lietuvininkų sodybomis, kitur radosi naujoviškai suplanuotų kaimų su naujesniais atvykėliais.

Tais pertvarkų metais prie Tenenio upės užrašyti gretimi Ramučių, Žagatų ir Kurpių kaimai. Nuo jų šiaurinis kelias vedė Norkaičių link, o pietinis – Verdainės ir Šilokarčemos (dabartinės Šilutės) link. Tarp Tenenio ir Šusties upių tada plytėjo negyvenami plotai, vadinti tiesiog Dykra.

Dar viena kaimų grupė tuomet buvo susispietusi ties Šusties upeliu, ten stovėjo Meterkviečiai, Mažaičiai ir kiti. Ten buvo nurodyti gal nuo švedmečio kovų likę senieji įtvirtinimai.

Tų laikų dokumentai užfiksavo aptariamojo ruožo įsisavinimo ypatumus: pirmiausiai kurtasi svarbesnių upelių pakrantėse, kur būta sausų plotų. Palei tuos upelius keliauta į svarbesnes vietoves: žemyn Šustimi ir Šyša iki Šilokarčemos ir Rusnės, o aukštyn palei Šustį – Naumiesčio ir Vainuto link. Nuo Ramučių palei Tenenį keliauta į Gardamą ir tolyn į Žemaitiją.

Atrodo, kad siekiant atkurti nukentėjusį kraštą uoliau dalyti žemės sklypai naujakuriams pasienio ruože, kur vos per kelis dešimtmečius susikūrė ar išsiplėtė net keliolika naujų kaimų. Įvairiuose dokumentuose buvo užrašomi kiek skirtingi tų kaimų vardai, gal svetimtaučiams raštininkams nelengvai suvokiant lietuviškus ir baltiškus vardus. Taip kartais minėtas Mažaičių, kartais – Musaičių kaimas ir pan.

XVIII a. pirmojoje pusėje tebeminėti Ramučiuose gyvenę lietuvininkai. Antai, 1714 m. Verdainės bažnyčioje buvo pakrikštytas Jurgio ir Elzės Ragožių sūnus Endrikis, Kasparo ir Katrinės Pukaičių duktė Urtė, Anusio ir Marės Trinkių sūnus Kristupas (o 1713 m. – jų sūnus Anskis), 1715 m. ten krikštyta Anusio ir Marės Srugių duktė Anikė, 1724 m. Endrikio ir Urtės Šikšnių sūnus Kristupas (o 1728 m. – jų sūnus Jurgis), 1722 m. – Miko ir Madlėnos Sabalių duktė Madlina (o 1725 m. – jų kita duktė Elzė).

1730 m. kaip Ramučių ūkininkai minėti lietuvininkai Kristupas Rogis, Jurgė Ragožius, Mackaitis Klimkus, Endrikis Naujoks, iš viso auginę 7 vaikus. Klimkus dar laikęs vieną samdomą berną.

XVIII a. viduryje kaip stambiausias Ramučių ūkininkas minėtas Kristupas Srugis. Mažiau žemės turėjęs Jurgė Ragožius, kiti (Martinas Šikšnius, Endrikis Ragožius, Klimkus Makaitis) gyveno kukliau. Pažymėtina, kad visi tie pasienio ūkininkai naudojo nemažus žemės plotus (nors ir nelabai derlingas dirvas, ruožus neįdirbtų plotų).

Baigiantis XVIII a., Ramučiuose tebegyveno vien lietuviškos kilmės ūkininkai: Dovydas Daukšys, Anusis Srugis, Peteris Ragožius, Kristupas Srugis, Mikelis Pažėra, Kristupas Mikužis. Vėliau ten minėti Mikelis Pilibaitis, F. Srugis, Dovydas Barva, Kristupas Srugis, Jurgė Raukutis, Kristupas Mikužis, Mertinas Betkė. Su vaikais ir samdyta merga ten buvo priskaičiuoti 29 gyventojai. Kelis senųjų ūkininkų palikuonis papildydavo vėlesni atsikėlėliai, kuriems telikdavo mažesni neužimtos žemės ploteliai.

Jau pasibaigus Didžiojo maro epidemijai, pasienio gyvenvietėse tebebuvo daug lietuvininkų. Antai, po 1713 m. Pašyšiuose buvo užrašyti: Aušraitis, Bartkus, Gurgždis, Linkis, Mokulis, Naujoks, Pukaitis, Rimkus, Sabaitis, Tumaitis, Valaitis, Valutaitis, Žemaitis, Mielus, Dižeraitis, Dunelaitis, Nausėdaitis, Rindus ir kiti lietuvininkai.

1730 m. kaip Pašyšių ūkininkai nurodyti J. Ragelis, Anusis Aušra, Kristupas Valaitis, P. Žemaitis, Enzys Naujoks, Jurgė Blodžius, Jurgė Rindrus, Anus Mockelis, P. Dulkins. XIX a. viduryje Pašyšiuose buvo 11 vidutinių ūkininkų: Jurgė Dulksnius, Milkus Subaitis, H. Naujoks, J. Labrencas, Anusis Aušra, Mikelis Bartkaitis, Erdmonas Zebedys, P. Jonaitis, Anusis Bartkus, M. Melau, S. Hėberis ir dar du smulkūs ūkininkėliai (Mikelis Gedikis, Jurgė Puknius).

Lietuvininkai ir jų palikuonys Pašyšiuose vyravo visą XVIII amžių. Tam šimtmečiui baigiantis, kaime buvo užrašyti šie gyventojai: Jurgė Dulknius, P. Jonaitis, Jurgė Mokulis, Mikelis Valius, Endrikis Stulgys, Jurgė Bendikis, Jurgė Reisgys, Kristupas Aušra, Mikelis Žemaitaitis, Kristupas Grožynas, P. Joniškis, Kristupas Plokštys, Maurus Krumaitis, Jurgė Labrencas, H. Jonaitis, A. Bartkaitis, Kristupas Reisgys, Mikelis Rudaitis, Jokūbas Urbonas, Kristupas Bublaitis, Jurgė Krumaitis, Steponas Gulbins, Jurgė Mikšys, beturtis Anusis Velaitis, mokytojas Gutovskis, net iš tolimos Bosnijos atklydęs Valentovičius (gal atsargos kariškis iš bosniakų kavalerijos).

XVIII a. pabaigoje aptariamasis pasienio ruožas jau buvo gan tankiai apgyventas. Į vakarus nuo Katyčių tęsėsi Kalnujų, Dekintų, Meišlaukių, Šilvių, Pašyšių, Tautiškių, Drunšilių, Kulėšiškių, Musaičių, Meterkviečių, Kirliškių, Žagatų ir Ramučių kaimų žemės. Žymesnis neapgyventas plotas anuomet buvo likęs tarp Ramučių ir Meterkviečių. Tai rodo, kad šis pasienis reikšmingiausiai įsisavintas XVIII a. (nors tą trikdė amžiaus viduryje užsitęsusi rusiškoji okupacija, tuometinis krašto niokojimas). Pažymėtina, kad visų ruožo kaimų vardai buvo baltiškos kilmės. Tiesa, tie vietovardžiai kai kur kaitalioti (pavyzdžiui, prie kaimo vardo dar priduriant tenykščio gyventojo ar kaimo kūrėjo vardą).

1785 m. Kalnujai apibūdinti kaip pasienio su Lenkija (taip tuomet vadinta Abiejų Tautų Respublika (toliau – ATR) kaimas su vandens malūnu ir 12 ugniakurų (gyvenamų sodybų). Jis priklausė Vingės valsčiui ir Katyčių parapijai. Dekintų kaimas prie Šyšos upės priklausė tiems patiems centrams, turėjo 7 ugniakurus. Šilviai su 7 ugniakurais jau priklausė Šilokarčemos valsčiui ir Verdainės parapijai. Šiems buvo priskirti ir Tautiškiai su 6 ugniakurais, Musaičiai su 9 ugniakurais, Meterkviečiai su 15 ugniakurų, Kirlikai su 6 ugniakurais, Žagatai su 5 ugniakurais, Ramučiai su 6 ugniakurais. Visi tie kaimai buvo įkurdinti valdovo žemėje, ten apgyventi karališkieji valstiečiai – daugiausiai lietuvininkai ir ateiviai iš žlungančios ATR. Tik senesniuose Meterkviečiuose buvo daugiau gyventojų ir sodybų, kiti kaimai buvo panašaus menko dydžio. Tai liudija, kad jie buvo sukurti XVIII a. pertvarkų laikais, pasienio ruože (valdovo plotuose) paskiriant panašaus dydžio nedidelius sklypus naujiesiems kaimams.

Svarbiausiu dalyku tapo XVIII a. piečiau Šyšos ir Šusties upių nutiestas reikšmingas vieškelis iš Verdainės (Šilutės) pro Jonaičius iki valstybės sienos su ATR (kur LDK pusėje stovėjo pasienio karčema). Nuo ten vieškelis ėjo iki išaugusio Naumiesčio, tapusio svarbiausiu centru Žemaitijos pasienyje. Tas vieškelis pakeitė paupiais ėjusį senąjį taką, jis buvo nutiestas per kaimų laukus ir ganyklas, nuošaliau paliekant pačias gyvenvietes (Meterkviečius, Musaičius ir kt.), besiglaudusias prie Šusties upelio.

XVI–XVIII a. buvo įsisavinta dauguma pasienio plotų: iškirsta daug miškų ir krūmynų, įrengta ganyklų, įdirbta derlingesnių plotų. Vis tik aptariamame pasienio ruože daugiausiai užsiimta gyvulininkyste (beveik kaip ir senovinių indoeuropiečių laikais), o daug jėgų atimdavusi žemdirbystė buvo daugiau pagalbinis verslas. Aplinkinių ganyklų plotus buvo išraizgę gausūs keliukai, kuriais piemenys gindavo gausias gyvulių bandas. Tais laikais žemė buvo dirbama gan „ekologiškai“ – arti netaisyklingi geresnės žemės ploteliai, nebandant ropštis į smėlėtus kalnelius, apeinant drėgnesnes įdubas ir pan. Anuomet nebandyta nežabotai plėsti dirbamos žemės plotų kaip kad vėlesnio sovietinio ūkininkavimo laikais, kai liepta suarti viską – pelkaites ir senas kapines, bergždžius smiltynus ir erozija grėsusius šlaitus. Tai rodo ir viso krašto ekonomikos pobūdį – žemdirbių produkcija (grūdai ir kt.) buvo gan pigi, neapsimokėjo vargti sunkiai ariant žemę ir pan. (juolab, kad daug pigių grūdų atkeliaudavo iš ATR valdų).

1807 m. Prūsijos karalystėje paskelbus apie baudžiavos panaikinimą, realūs žemės ūkio ir kaimų pertvarkymo darbai nusitęsė ne vieną dešimtmetį. Kaip minėta, pasienio kaimai priklausė pačiam šalies valdovui, tad tenykščių valstiečių išlaisvinimas gal buvęs kiek paprastesnis nei privačių dvarininkų valdose. Krašte vyko gan sparti kaimų plėtra – daug kas norėjo tapti naujaisiais ūkininkais, valdžiusiais nuosavus žemės sklypus. Prasidėjo gal pats „kaimiškiausias“ ilgaamžės vietinės istorijos tarpsnis – krašto miestai tebebuvo nedideli, o pramoninės revoliucijos įsiplieskiantys židiniai žėravo toli Vakaruose, menkai tepaliesdami Mažąją Lietuvą.

Tais laikais augo ir pasienio kaimai, po 1815–1818 m. administracinės reformos priskirti Tilžės ir Šilutės apskritims. Pastarojoje atsidūrusiame Šilvių kaime užrašytos 7 sodybos su 27 gyventojais, Pašyšiuose – 25 su 67, Drunšiliuose – 10 su 31, Tautiškiuose – 10 su 44, Musaičiuose – 11 su 40, Meterkviečiuose – 22 su 91, Kulėšiškiuose – 8 su 26, Žagatuose – 12 su 48, Ramučiuose – 9 su 37. Tilžės apskričiai priskirtuose Dekintuose užrašytos 9 sodybos su 66 gyventojais, Kalnujuose su vandens malūnu – 12 su 95, Meišlaukiuose – 21 su 145.

Tie duomenys liudija, kad bent dalis ruožo kaimų augo gan sparčiai. Stambesnėmis gyvenvietėmis XIX a. pradžioje tapo Pašyšiai, Meterkviečiai, Meišlaukiai. Kai kur aptikta daug gyventojų – kaip kad Kalnujuose, Meišlaukiuose, Meterkviečiuose. Iš viso ruože tada priskaičiuota per 700 gyventojų – gan nemažas būrys nedideliam plotui. Tai rodė, kad ne itin derlingos tenykštės žemės galėjo išmaitinti daug žmonių. Greta stambesnių ūkininkų (iki 1807 m. baudžiauninkų) gausėjo mažažemių kampininkų.

XIX a. viduryje Kulėšuose gyveno 82 kaimiečiai, laikę 18 arklių, 35 galvijus, 17 avių ir 19 kiaulių; vaikai lankė savą mokyklą. Kirlikuose gyveno 209 laisvieji šatulininkai (privilegijuoti valstiečiai), laikę 32 arklius, 92 galvijus, 49 avis, 2 ožkas ir 55 kiaules. Vaikai lankė Verdainės ir Mineikių mokyklas. Privilegijuotųjų kulmiškių kaime Meterkviečiuose gyveno 227 žmonės, laikę 64 arklius, 156 galvijus, 113 avių ir 66 kiaules. Turėta sava kaimo mokykla. Netolimuose Musaičiuose 90 laisvųjų šatulininkų laikė 32 arklius, 55 galvijus, 33 avis ir 14 kiaulių. Vaikai lankė Kulėšų mokyklą. Tokį statusą turėjo ir 139 Ramučių gyventojai, laikę 17 arklių, 40 galvijų, 24 avis ir 11 kiaulių. Turėta sava mokykla.

Dalis pasienio kaimų priskirti neseniai įkurtai Vyžių parapijai. Tada Tumeliuose gyveno 124 kaimiečiai, laikę 32 arklius, 55 galvijus, 38 avis ir 21 kiaulę. Vaikai lankė netolimą Kulėšų mokyklą. Drunšiliuose gyveno 96 laisvieji šatulininkai, laikę 24 arklius, 71 galviją, 39 avis, 40 kiaulių ir 2 ožkas. Vaikai taip pat lankė Kulėšų mokyklą. Tokį pat statusą turėjo 347 Pašyšių gyventojai, laikę 77 arklius, 136 galvijus, 97 avis, 56 kiaules. Turėta sava mokykla. Tokie pat 158 žmonės gyveno Šilviuose, laikė 31 arklį, 69 galvijus, 42 avis ir 23 kiaules. Vaikai lankė Pašyšių mokyklą. 112 laisvųjų šatulininkų gyveno Tautiškiuose, laikyta 30 arklių, 57 galvijai, 35 avys, 24 kiaulės. Taip pat naudotasi Pašyšių mokykla.

Vien šiuose kaimuose tuomet gyveno per 1 600 asmenų. Tai liudija, kad XIX a. pirmoje pusėje beveik visi pasienio kaimai sparčiai augo, juose gyventojų skaičius padidėjo net kelis kartus. Savo dydžiu tuomet išsiskyrė Meterkviečiai, Pašyšiai. Anuometinės didelės gyvulių bandos liudijo apie neblogai gyvenusius žmones. Kaimo mokyklų gausa toli lenkė Didžiąją Lietuvą, greit patirsiančią ir lietuviškos spaudos draudimą.

XVIII a. sustiprėjus Žemaičių Naumiesčio bažnytkaimiui, šis tapo vienu iš svarbesnių centrų Paprūsėje. Į ten rengtus turgus buvo atvežama prekių iš gretimos Rytprūsių provincijos. Vis svarbesnis tapo vieškelis iš Verdainės (būsimosios Šilutės) į Naumiestį. Carinei Rusijai 1795 m. okupavus LDK valdas, naujoji valdžia ėmė kurti „geležinę uždangą“, rusiškosios imperijos plotus esą saugančią nuo neva grėsmingųjų Vakarų. Žemaitijos pusėje palei sieną buvo nutiestas pasieniečių kelias, kuriuo jodinėdavo raiti kazokai. Pasieniu rikiuotos Rusijos sargybinių prieglaudos – nedideli pastatėliai. Taip turėjo baigtis ankstesnės gan laisvos kelionės per valstybės sieną, važiuojantiems per ją jau reikėdavo dokumentų, už vežamas prekes tekdavo mokėti nemažus muitus ir kt.

Išradingi vietos gyventojai netruko įsisavinti kontrabandos amato. Tenykščiai žinojo visas griovas ir brūzgynus, kuriais lengviau prasmukdavo per sieną. Greitai suvokti rusiškosios korupcijos mastai – užmokėjus kyšį reikiamiems pareigūnams buvo galima išsisukti nuo muitų ir kitko. Taip „geležinėje uždangoje“ radosi reikiamos spragos apsukresniems prekiautojams.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos okupuotuose plotuose uždraudus lietuvišką raštiją lotyniškomis raidėmis, kilo garsusis knygnešių sąjūdis, kuriame dalyvavo ir aptariamojo ruožo senbuviai (kaip kad Markvaldai ir kiti iš Naumiesčio). Mažojoje Lietuvoje atspausdintus gausius lietuviškus raštus sugebėta pergabenti per griežtai saugomą valstybės sieną, paskleisti juos tolimesnėse lietuviškose žemėse.

Abipus sienos gausėjo giminių ir bičiulių – neretai būsimas sutuoktinis buvo randamas Žemaitijoje ar Mažojoje Lietuvoje, kai kas rūpindavosi kitapus sienos įkurdinti giminės „atstovybę“, naudingą visokiems bizneliams ir pan.

1871 m. sukūrus Vokietijos imperiją, stiprėjusioje didvalstybėje imta uoliau tvarkyti vidaus reikalus. Be viso kito priminta, kad Rytprūsių provincijos pakraščiuose tėra nedaug šventovių, kad tenykštėse didžiosiose parapijose daliai gyventojų bažnyčios sunkiau pasiekiamos. Pradėta planuoti senovinių parapijų skaldymą, ankstesnius erdvius plotus išskirstant 2–3 naujoms bažnyčioms.

Taip 1895 m. buvo sukurta nauja dvasinė apylinkė, 1901 m. tapusi Pašyšių parapija. Ten pradėta statyti daili raudonplytė šventovė buvo užbaigta 1910 m. rudenį. Jai buvo priskirti netolimi Gurgždžių, Meišlaukių, Piktaičių, Tautiškių, Tumelių ir kiti kaimai. Naująją Pašyšių šventovę vainikavo grakštus bokštas, iškilęs virš aplinkinių lygumų.

Tais pačiais 1895 m. įkurta ir Eidaičių dvasinė apylinkė, kuriai laikinoji bažnytėlė 1900 m. pastatyta patogesnėje vietoje – gretimame Ramučių kaime. 1902 m. jau veikė atskira Ramučių parapija, kuriai buvo priskirti Barvai, Didšiliai, Eidaičiai, Gnybalai, Kurpiai, Pašiliškiai, Žagatai. Tik po Pirmojo pasaulinio karo (1928) pajėgta pastatyti nuolatinę raudonplytę liuteronų bažnyčią. Ten darbavosi dvasininkai Pipiras, Gaigalaitis, Barčas, Adomaitis, Krištolaitis, Tenikaitis ir kiti.

Taip XX a. pradžioje atokusis pasienio ruožas buvo atskirtas nuo senovinių Katyčių ir Verdainės parapijų, vėlesnės Vyžių parapijos. Naujosios bažnyčios ir dvasiniai centrai paskatino tų gyvenviečių raidą – bažnytkaimiuose mielai kurdavosi krašto amatininkai ir prekybininkai, pamaldų ir bažnytinių švenčių metu juose susiburdavo apylinkių gyventojai. Kaimų žmonėms prastesnių orų dienomis nebereikėjo vargintis tolimomis kelionėmis į senąsias šventoves.

Laikai prieš Pirmąjį pasaulinį karą neretai tebevadinami „aukso amžiumi“: daug kur vystėsi ekonomika ir technologijos, dalis žmonių naudojosi ilgai kauptomis gėrybėmis. Antai, valstiečiai Prūsijos valstybėje gyveno daug geriau nei prieš šimtmetį, neregėtas aukštumas pasiekė žemės ūkis.

Tuomet Pašyšių bažnytkaimyje gyveno 516 žmonių. Ten veikė pašto, telegrafo ir telefono skyriai, vietinė žemės ūkio draugija, sava taupomoji skolinamoji kasa, V. Gildės užeigos namai su krautuve, Kveselaičio iš Katyčių drabužių ir audinių parduotuvės skyrius, M. Borcherto krautuvė. Vietinis dvarelis priklausė Kristijonui Butkeraičiui, pieninę nuomojo K. Lau, vėjo malūną valdė G. Bornas.

Ramučiuose taip pat veikė visos ryšių įstaigos, sava taupomoji skolinamoji kasa, Cinau užeigos namai su krautuve. Darbavosi siuvėjas Skvirblys.

Ruožo kaimų ūkininkai buvo išplėtoję savo ūkius. Antai, Meterkviečių kaime buvo surašyti 58 produktyvūs ūkiai, kuriuose auginti gyvuliai. Ten laikyti 85 arkliai (iš jų 73 buvo suaugę), 150 galvijų (iš jų 114 melžiamų karvių), net 354 kiaulės, 12 avių ir 17 ožkų. Augintos 73 žąsys, 10 ančių, net 449 vištos su gaidžiais. Turėti 7 bičių aviliai. Kaimo soduose augo 237 obelys, 74 kriaušės, 23 slyvos, 295 vyšnios. Valdyta per 524 ha žemės.

Tuomet Pašyšiai valdė per 820 ha žemės, ten užregistruota 90 produktyvių ūkių. Laikyti 182 arkliai (iš jų 117 suaugusių), 336 galvijai (iš jų 214 melžiamų karvių), 31 avis ir net 977 kiaulės. Augintos 168 žąsys, 37 antys, net 1 293 vištos su gaidžiais, 12 kalakutų. Turėti 49 bičių aviliai. Augo 911 obelų, 327 kriaušės, 441 slyva, 713 vyšnių, vienas riešutmedis.

Tie duomenys liudija, kad per kelis šimtmečius pasienio ruože lietuvininkai sukūrė klestinčius kaimus, kur daug kas gyveno gerai ar neblogai.

Primintina, kad aptariamojo ruožo dirvos ypatingu derlumu nepasižymėjo. Sparčiai augant kaimams, vienam gyventojui tekdavo vis mažesnis plotelis žemės naudmenų. Vis tik darbštūs ir sumanūs vietos ūkininkai sumanydavo visokių būdų prasigyventi.

Pasakota, kad veiklesni Ramučių apylinkių ūkininkai išsinuomodavo ar įsigydavo pievų sklypus Nemuno deltoje. Vasaros mėnesiais samdiniai kelti vos brėkštant, dar patamsyje jie bene kasdien su arkliniais vežimais dardėdavo savojo deltos pievų sklypelio link. Ten prišienavus šviežios žolės, prikrautas vežimas keliaudavo atgal, per dieną įveikdamas ne vieną dešimtį kilometrų. Parvežtąja žole šerti tvartuose laikyti gyvuliai, neretame ūkyje apsieita beveik be ganyklų – turėti plotai geriau arti. Taip sugebėta iššerti dešimtis melžiamų karvių ir kitų gyvulių, teturint gana nedideles prastokos žemės valdas. Sakyta, kad vešli žolė iš deltos pievų toli pranokdavo skurdokus žolynus pasienio ruože. Taip senovėje retai apgyventi plotai iki XX a. vidurio buvo tapę intensyvaus žemės ūkio zona.

Nors XIX a. pasienyje gausėjo svetimtaučių atvykėlių, bet Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ten tebevyravo lietuvininkų palikuonys. Pavyzdžiui, Ramučių bažnytkaimyje tada minėti ūkininkai M. Grigolaitis, Jons ir Jurgė Palakai, F. Piceraitis, F. Srugys, A. Staselis. Užrašyti kampininkai G. Trumpa, Ana Dangelytė, K. Jonušys, Jurgė Kūlins, Jons Pilebaitis, nuomininkas A. Liliškys. Nurodytas mokytojas F. Enzelaitis, senolis Dovs Meižius, laiškanešys F. Pareigaitis ir kiti. Sustiprinus valstybės sienos apsaugą, Ramučiuose apgyvendinti žandarmerijos vachtmistras K. Kleinkovskis, pasienio prievaizdai G. Šrioderis, G. Kleinas bei kiti.

1818 m. apskrities centru tapusi Šilutė (Šilokarčema) augo vis sparčiau, XIX a. viduryje sulaukusi plento Klaipėda–Tilžė, o 1875 m. ir plačiojo geležinkelio ta trasa. Vis gausėjant prekių apyvartai su Žemaičių Naumiesčiu (ir Žemaitija) buvo sumanyta nuo apskrities centro iki pasienio nutiesti bent siaurojo geležinkelio liniją. Ta 16 km ilgio linija buvo užbaigta 1913 m. pabaigoje – jau artėjant Pirmajam pasauliniam karui. Geležinkelis ėjo nuo Šilutės uosto (aptarnavusio Nemuno deltos vietoves) iki Kulėšų pasienyje. Sakyta, kad tuo ruožu kursavę traukinukai stoję beveik prie kiekvieno kampo: du kartus Šilokarčemoje, paskui Verdainėje, Macikuose, Ermalėnuose, Mažiuose, Jonaičiuose, Laučiuose (du kartus), Meterkviečiuose ir Kulėšuose. Vis tik apylinkių ūkininkams tai buvo labai patogu – galėjai Jonaičiuose ar kitur į krovininį vagoną įstumti kokią nupenėtą kiaulę, kelis bidonus pieno ar maišus grūdų, kurie pamažėl nuvažiuodavo iki pat Šilokarčemos turgavietės. Taip nereikėdavo varinėti savų arklių, gaišintis vadeliojant prikrautą vežimą. Šilutės ir Rusnės lentpjūvių link siauruoju geležinkeliu keliaudavo Žemaitijoje nukirsta mediena ir kitkas.

Ta geležinkelio linija padėjo ir Kulėšų (Kulėšiškių) gyvenvietės raidai – ten atsirado traukinių stotelė, muitinė ir kitkas. Beje, tą vietovardį pasienyje gal palikęs XVII–XVIII a. LDK veikėjas Mykolas Kulėša, buvęs netolimo Gardamo Žemaitijoje vietininkas. XVIII a. pabaigoje ten minėtas ir privilegijuotas šatulininkas Storostas, kuris siejamas su garsiojo filosofo Vydūno protėviais.

Pirmojo pasaulinio karo kovos šį nuošalų pasienio ruožą menkai tekliudė. Rusijos armijos daliniai buvo sutelkti puolimui Tilžės link, tolesnei krašto okupacijai. Užpuolikų vadams lyg nerūpėjo Nemuno delta, tenykščiai kuklūs centrai Rusnė su Šilute. 1915 m. pradžioje Rusijos kariškiai dar buvo įsiveržę į Klaipėdą, pavieniai rusų būriai įsibraudavo šen bei ten, dažniau ieškodami kokio grobio ar svaigalų.

1915 m. Vokietijos kariuomenei nužygiavus į Didžiąją Lietuvą, ilgaamžės valstybės sienos kaip ir nebeliko – ten radosi administracinė riba tarp Rytprūsių provincijos ir naujai okupuotų Ostlando plotų. Išliko paskatos nelegaliai veiklai – įgudusiems kontrabandininkams apsimokėdavo šį bei tą gabenti per gerai pažįstamus sienos ruožus (tam puikiai tiko miškeliai ir griovos ties Ramučiais ir kitur). Buvo sumenkusi ir buvusio pasienio apsauga – karo tarnybai tinkamų vyrų labiau reikėjo Rytų ir Vakarų frontuose.

1918 m. lapkritį Vokietijos imperijai kapituliavus, prasidėjo pasimetimo ir panikos laikai. Spėliota, kas bus netekus paties kaizerio (imperatoriaus), akivaizdžiai griūvant įprastinei tvarkai ir t.t. Sužinojus, kad nuo 1920 m. pradžios atsiras visai savarankiškas Klaipėdos kraštas, bandyta pasirūpinti tos teritorijos sienų kontrole. Stigo ankstesnių pasieniečių bei pasienio tarnautojų (dalis jų buvo pražuvę, kiti nedarbingi ir t. t.), ne vienas primiršo ankstesnių laikų pareigingumą ir prūsiškąją discipliną. Tais laikais neregėtai suklestėjo kontrabanda, iš kurios pelnėsi ir kai kurie pareigūnai (tą laikotarpį vaizdingai aprašė I. Simonaitytė savo romane „Vilius Karalius“).

1923 m. Lietuvos Respublikai perėmus Klaipėdos kraštą, ten siekta pastovesnio gyvenimo. Vis dar buvo žymios Didžiojo karo (taip anuomet vadintas 1914–1918 m. laikotarpis) paliktos žaizdos. Dalis apylinkių vyrų buvo žuvę, kiti sužaloti ar pan. Bandyta taikytis prie besikeitusio gyvenimo – nuo pigių „žemaitiškų“ produktų antplūdžio iki neišprususių naujųjų tarnautojų (atsiųstų iš „Kauno“ – anuometinės Lietuvos valstybės) išsišokimų. Vietos žmonės ilgesingai prisimindavo „senus gerus laikus“, kai jauni kaimiečiai vykdavo uždarbiauti į Vakarų pramonės centrus, beveik žlugusius užsitęsusio karo ir pokarinių krizių laikais. Kai kas tuo bedarbystės dešimtmečiu pasiryždavo beveik savižudiškiems užsiėmimams – išvykdavo į pavojingiausias kasyklas, kur griūtys palaidodavo ištisus būrius vargetų, pasisamdydavo kūrikais į surūdijusius garlaivius, kaipmat nuskęsdavusius didesnės audros metu.

1925 m. Pašyšiai tebevaldė 820 ha žemės, ten buvo likę 496 gyventojai. Bažnytkaimyje veikė įvairiausios įstaigos: valsčiaus ir parapijos centrai, paštas, policijos stotis (nuovada), mokykla, tik teismo reikalais tekdavo vykti į apskrities centrą Šilutę. Ramučių bažnytkaimis su 207 ha žemės ir 148 gyventojais tada priklausė atokių Traksėdžių valsčiui. Policijos stotis buvusi Didšiliuose, paštas, parapijos centras ir mokykla – pačiuose Ramučiuose. Dėkintų (285 ha žemės su 61 gyventoju) ir Dėkintėlių (89 ha žemės su 80 gyventojų) kaimai buvo priskirti naujajai Pagėgių (Pajėgių) apskričiai, Meišlaukių valsčiui ir Katyčių parapijai. Vaikai lankė mokyklą Aukškykiuose. Pašto skyriai buvo Katyčiuose ir Kugeliuose, policijos stotys – Katyčiuose ir Usėnuose.

Įpratus prie besikeitusio gyvenimo, neretai užgriūvančių krizių, krašte didėjusios politinės įtampos ir kitko, toliau tęstas įprastinis kaimiškasis gyvenimas. Antai, 1930 m. Ramučių apylinkėse susituokė 9 poros, 1931 m. – 12, 1932 m. – 13. Tuomet ten gimė 21 (1930), 36 (1931), 31 (1932) vaikas, mirė 22 (1930), 33 (1931), 28 (1932) žmonės. Tie duomenys liudija, kad gyvenimas tęsėsi – pasienio gyvenvietės ir jų žmonės neišnyko. Anos Vaičienės sodyboje buvo įkurta lietuviška mokyklėlė (nuo seniau veikusioje kaimo mokykloje buvo mokoma vokiškai).

Prieškarinės Lietuvos Respublikos laikais įprastinis gyvenimas tęsėsi ir Pašyšių apylinkėse. Ten 1930 m. gimė 66 kūdikiai, mirė 56 žmonės, susituokė 11 porų. 1931 m. atitinkamai įrašyti 75 gimusieji, 50 mirusiųjų, 21 susituokusi pora, 1933 m. – 60 gimusiųjų, 42 mirusieji, 18 susituokusių porų, 1935 m. – 45 gimusieji, 48 mirusieji, 19 susituokusių porų, 1936 m. – 48 gimusieji, 48 mirusieji, 22 susituokusios poros.

1925 m. Pašyšiuose buvo pašventintas dailus paminklas Didžiajame kare žuvusiems parapijiečiams. Toliau gyvavo nuo 1775 m. veikusi kaimo mokykla, nors ilgametis mokytojas Vanagaitis dar ano karo išvakarėse pasitraukė į pensiją. Tarpukariu paminėti: malūnininkas H. Zelnys, krepšių pynėjas P. Kuršaitis, ūkininkai H. Mokulys, J. Mertins ir kiti, senolis Mikelis Gavėnas ir kiti.

Meterkviečių kaime tais laikais tebemirgėjo lietuviški asmenvardžiai: ūkininkas Jonas Kiaupa, nuomininkas Mikelis Lolaitis, senolis Dovydas Agintas, rentininkas V. Gerulis ir kiti.

XIX a. ir XX a. pradžioje prasigyvenę ūkininkai ir kiti pasistatė nemažai mūrinių pastatų, įvairiai dailino savo gyvenamus būstus. Didesnes gyvenvietes puošė išvaizdesni užeigos namai, minėtos mūrinės bažnyčios ir kiti statiniai.

Jau įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, Pašyšiuose tebevyravo lietuvininkų palikuoniai. Tuomet ten užrašyti šie baltiški asmenvardžiai: Armonys, Augustis, Avižius, Balgalvis, Baltutis, Barškaitis, Bendikis, Bertulys, Blizginius, Butkeraitis, Eglinskis, Enzelaitis, Gailius, Gavėnas, Gerulis, Greinus, Grigaitis, Grigas, Jagomastas, Jesaitis, Jurkaitis, Kerpa, Kikilius, Kiutra, Klažius, Kropaitis, Lenkaitis, Lolaitis, Margys, Mokulys, Padegas, Zaunius, Zeltnys, Skaraitis, Septinius, Storostas, Žemaitaitis, Žembrys, Žugaras, Torkelis, Trasaitis, Valiukaitis, Vaškys ir kiti.

Tuomet Ramučiai tebesididžiavo vaizdingu mūrinės užeigos pastatu. Primintina, kad ankstesniais gero gyvenimo laikais prie to statinio buvo pridurtas erdvus salės priestatas. Toje didelėje patalpoje rinktasi šventėms ir įvairiems pobūviams, sekant didesnių miestų pavyzdžiais.

Puikuotasi ir įmantriu tiltu per Tenenio upės slėnį, galėjusiu papuošti bet kurį didmiestį. Ramučių (kaip ir Pašyšių) šventovės bokšte buvo įtaisyti dideli laikrodžiai, kurie parapijiečiams primindavo bėgančias valandas. Tie ir kiti prašmatnūs dalykai tegalėjo atsirasti pasiturinčiame krašte, vietos žmonėms surenkant nemažas sumas pinigų vienam ar kitam bendram reikalui. Galima priminti, kad ne vieną šimtmetį Prūsijos valstybėje veikė gana efektyvi mokesčių ir rinkliavų sistema, vietos bendruomenėse surenkant pinigus sutartiems bendriems dalykams, nelaukiant malonės iš vyresnybės ir tolimojo Berlyno.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasienio ruože tebegyveno daug lietuvininkų palikuonių. Antai, Ramučiuose tada minėti: senolės Gretė Albužienė ir Eva Grigolaitienė; ūkininkai E. Godušaitis, M. Litvinas, M. Palakas, P. Palynas, G. Preikšas, M. Raukutis, Elzė Šernienė, Marta Šlažienė, F. Srugys, Ana Vaičienė, P. Vaičiulis. Anė Kairienė mokė mergaites namų ruošos darbų. V. Klumbys nurodytas kaip sunkvežimio savininkas, O. Redveikis kaip darbininkas, Ana Reizgienė kaip žemės darbininkė. Tebeveikė Ramučių muitinė, kurioje tarnavo kitataučiai pareigūnai.

Ligtolinis gyvenimas, nors ir sudrumstas nacistinio režimo naštos, galutinai baigėsi 1944 m. rudenį, sovietiniams tankams veržiantis į Šilutę, pavėlavusiems pabėgėliams žūstant anuometinėje mėsmalėje.

Įsiveržusi sovietinė kariuomenė ir jos talkininkai Mažosios Lietuvos plotuose elgėsi kaip V. Putino kariauna šiandienėje Ukrainoje – viskas grobta, naikinta. Kovota ir su mirusiaisiais – antai, Pašyšiuose uoliai daužytas paminklas žuvusiems parapijiečiams. Pasakota, kad pokariu Ramučiuose apsistojęs sovietinis aktyvistas aršiai kovojęs su „religiniais prietarais“ – vežimu apvažiuodavęs apylinkių kapines ir nupjaudavęs ten stovėjusius dailius antkapinius medinius kryžius; namuose juos supjaustydavo malkoms, demonstruodamas, kad nebijo nei Dievo, nei pabėgusių „fašistų“ rūstybės. Suniokotos dailiosios bažnyčios – visai nugriautas grakštusis Pašyšių šventovės bokštas ir kitos puošmenos, sudarkyta Ramučių bažnyčia. Sunaikinta daugybė senų sodybų ir trobesių, buvę kruopščiai įdirbti ploteliai daug kur buvo apleisti, grobti paminklai iš senųjų kapinių, kitką aršiai daužant ir niekinant.

Literatūra

Juška Albertas, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje, Klaipėda, 1997.

Purvinas Martynas, Purvinienė Marija, „Knygnešio darbų aidai [Markvaldų giminė iš Žemaičių Naumiesčio]“, in: Tėviškės žiburiai, Kanada, 1995 m. birželio 20 d., p. 5.

Purvinas Martynas, Purvinienė Marija, „Pašyšiai. Mažosios Lietuvos paveldas“, in: Statyba ir architektūra, 1999, Nr. 10

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 2 (876), 2022 m. birželis, p. 9–16.