Virkytų mokykla praeityje. Šaltinis – „Memeler Dampfboot“, 1968, 13

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Aprašomojo pasienio atskiri ruožai bėgant amžiams vystėsi nevienodai. Po 1422 m. Melno taikos ir užsitęsusių kovų Žemaitijos ir Ordino valstybės (vėlesnės Prūsijos kunigaikštystės) pusėse atsikurdavo ir augdavo svarbesnės gyvenvietės, kai kada tapdavusios reikšmingesniais centrais (nuo minėtųjų Gardamo ir Rusnės iki Šilutės / Šilokarčemos, Katyčių, Tauragės ir t. t.). XIX a. pagyvėjusi krašto raida lėmė virtinės pasienio bažnytkaimių atsiradimą (kaip kad Ramučiai, Pašyšiai, Natkiškiai ir kt.), tarpvalstybinių plentų tiesimą (prie jų augo Žemaičių Naumiestis, Lauksargiai). Kai kurių pasienio ruožų plėtrą skatino tranzitinė prekyba, derlingesnių žemių ruožai, kai kur likdavo valstybinių girių plotai.

Šiauriau Tenenio upės ir vėlesniųjų Ramučių šimtmečius plytėjo Norkaičių giria. Miškingus plotus žymėjo senieji vietovardžiai: Labotmedynai, Vilkmedynai ir kt. Į tą ruožą ilgai nesiveržė naujakurių būriai – daugiau sodybų telkėsi Veiviržo upės pakrantėse, o atokesnis ruožas nebuvo patrauklus (gal ir saugotas tuometinės valdžios). Manoma, kad tą pasienio ruožą rimčiau pradėta apgyvendinti XVIII a., po Didžiojo maro epidemijos skatinant naujakurystę retai apgyventuose nuošaliuose plotuose.

Pasibaigus Didžiajam marui (1709–1711) Verdainės bažnyčios knygose buvo užrašyta nemažai kūdikių, kuriuos krikštijo lietuvininkai iš atokaus Virkytų kaimo. Antai, Jurgis ir Elena Endriejai tada susilaukė sūnaus Jurgio, Martins ir Agnyta Meižiai krikštijo savo vaikus Endrikį ir Edvikę, Martins ir Agnita Urbonaičiai sulaukė dukters Elzės. Buvo paplitusi pavardė Paliakas (paliakais – t. y. lenkais – pravardžiuoti atvykėliai iš lenkintosios Didžiosios Lietuvos).

1730 m. kaip Virkytų kaimo ūkininkai buvo surašyti Jons Kunelis, Kristupas ir Jons Paliakai, Dovydas Meižis. Vėliau dar minėti Jokūbas Mikšaitis, Grigalius Klumbys. XVIII a. viduryje svarbiausiuoju Virkytų ūkininku užrašytas Jons Palags (Paliakas), naudojęs per 3 magdeburginius ūbus žemės. Dar 6 valstiečiai naudojo vienodo dydžio (per vieno ūbo) sklypus. 7 vietos kaimiečiai nurodyti ir vėlesniais metais.

Virkytų kaimas išsiplėtė XVIII a. pabaigoje, kai vienodo dydžio sklypus (per 2 ūbus žemės) naudojo aštuoni valstiečiai: Enzys Truknius, Jurgė Grigužys, F. Srugys, Jons Anužaitis, Jons Preikšaitis, D. Megys, Jokūbas Mikšas. Visi jie vadinti baudžiauninkais. Pabrėžtina, kad nuošaliame kaime visiškai vyravo lietuviški asmenvardžiai – svetimtaučiai į šias nuošalias vietas tada nesiveržė.

XVIII a. pradžioje daug lietuvininkų vaikų gimė Žagatpurvių kaime. Antai, Bružis ir Urtė Druskiai Verdainėje krikštijo savo dukreles Edvikę ir Anikę, Jurgis ir Katrina Vilkai – sūnų Mikelį, Mikelis ir Madlina Meižiai – dukras Elzę, Grytą ir Lacę, Mikelis ir Ilzė Kalviai – Ilzę, Mikelį, Dovydą ir Kristupą. Kaimiečių pavardės išsiskyrė senoviškumu: užrašyti asmenvardžiai Medžius, Vilkas, Varna, Kalvis ir kt.

XVIII a. viduryje daugiau kaip po 2 ūbus žemės Žagatpurviuose naudojo Kristupas Meižė ir Endrutis Katkus. Dar 6 valstiečiai (Šmitaitis, Vilkins, Varna, Pilbaitis ir kt.) naudojo po 1 ūbą. Vėlesniais dešimtmečiais užrašytos pavardės Ožkaitis, Ješkus, Šetaitis, Baltutis, Strunkaitis ir kt. To amžiaus pabaigoje gausėjo ir vokiškų asmenvardžių, keitėsi ir dalies kaimiečių statusas. Antai, 1792 m. Žagatpurviuose buvo užrašyti 7 privilegijuoti valstiečiai („laisvieji paveldėtojai“) vokiškomis pavardėmis. Greta jų glaudėsi 2 lietuvininkai baudžiauninkai: Jurgė Šetaitis ir Jurgė Strunkaitis. Gali būti, kad XVIII a. antroje pusėje į Žagatpurvius atvyko grupė vokiečių kolonistų, gavusių privilegijuotų valstiečių statusą ir užėmusių žemes pasienyje. Tuomet didesnį žemės sklypą (per 4 ūbus) gavo vienas iš atvykėlių, likusiems teko po 1 ūbą.

Išlikę senieji dokumentai liudija, kad nuošalaus pasienio plotai buvo įsisavinami pamažėl – ten nebūta žymesnio ir staigaus naujakurių antplūdžio. Galima priminti, kad XVII ir XVIII amžiai lietuviškoms žemėms nebuvo lengvi – tuomet pakako visokiausių nelaimių, gyventojų skaičius krašte spėriai neaugo, tad nebūdavo norinčiųjų keltis į nederlingas ir nuošalias pasienio žemes. Prūsijos valstybėje po 1720 m. skatintas svetimtaučių kolonistų atvykimas ir įsikūrimas tuščiose ar maro nusiaubtose žemėse. Gal anuomet taip atsirado ir vokiškoji kolonija Žagatpurviuose – sename lietuvininkų kaime.

Veikiausiai, tais laikais buvo iškirsti dideli pasienio girios plotai, ten leista kurtis vis naujiems atvykėliams (šie atkeliaudavo ir iš Žemaitijos, kitų Didžiosios Lietuvos žemių). Šiauriau būsimųjų Ramučių prie Aukšuskės upelio nuo XVI a. dėstėsi Virkytų kaimo sodybos, toliau išsimėtė Žagatpurvių ūkiai. Pastarasis vietovardis gal buvo senojo kuršių krašto pėdsakas – dabartine lietuvių kalba jis reikštų Šarkų pelkę.

Dar gyvuojant Abiejų Tautų Respublikai (toliau – ATR), pasienio plotai buvo įsisavinami ir žemaitiškoje pusėje. Ten kūrėsi nemaži gatviniai Jurgaičių ir Inkaklių kaimai, formuoti pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) oficialiosios valakinės žemėnaudos principus.

Atskiro aprašymo nusipelno sudėtinga Norkaičių ir tenykščių žemės valdų istorija, sieta dar su pagonybės amžiais ir visokiomis vėlesnėmis pertvarkomis. Išsamiau būtų galima aprašinėti ir pačios valstybės sienos trasos pokyčius. XVII–XVIII a. ją jau žymėjo kiek pastovesni ženklai („kapčiai“ ir kt.), kuriuos rūpintasi sunumeruoti ir prižiūrėti. Antai, sienos ženklas ties būsimaisiais Ramučiais žymėtas kaip Nr. 293, ties Pašiliškiais – Nr. 295, ties Virkytais – Nr. 303, ties Žagatpurviais – Nr. 304.

Iškirstame pasienio ruože ilgai vyravo ganyklų plotai – krūmynai ir dykvietės. Tik nedideliuose ruoželiuose (aptikus derlingesnių dirvų) žemė arta, tad negausius gyventojus kaip ir senovėje tebemaitino gyvulininkystė.

1785 m. Virkytai (tada užrašyti kaip Matz–John–Wirckutt) apibūdinti kaip karališkasis kaimas ties Lenkijos (taip vadinta ATR) pasieniu su 8 ugniakurais (gyvenamomis sodybomis). Jis priklausė Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Šilutės / Šilokarčemos valsčiui, Verdainės evangelikų liuteronų parapijai. Karališkojo kaimo gyventojai turėjo atlikinėti prievoles valdovo įstaigoms, joms mokėti duokles ir kt. Tuomet Žagatpurviai (užrašyti kaip Gerge Mischten) apibūdinti taip pat kaip karališkasis kaimas Lenkijos pasienyje su 8 ugniakurais, priklausęs tiems patiems centrams.

Prastų keliukų laikais tie pasienio kaimai buvo labai atkampūs, iš ten nebuvo lengva pasiekti net ir bažnyčią ar prekyvietę Šilutėje. Iš ten prastais laukų ir miškų keliukais tekdavo brautis iki senojo vingiuotojo vieškelio iš Klaipėdos į Šilutę. Kita vertus, nuošaliuose pasienio kaimuose būta daugiau laisvių, ten mažiau vargino visokių pareigūnų priežiūra ir pan. Valstybinė siena ATR laikais buvo gan simbolinė, tad vaikščiojimas tarp gretimų valstybių būdavo įprastas. Menkesnio masto kontrabanda nedaug kam terūpėjo – turbūt per sieną reikalingus daiktus nešdavosi dažnas. Vien ties minimais dviem kaimais valstybės sieną anuomet kirto bent dešimt lauko keliukų, prie kurių nebūta užtvarų, sargybinių. Tad Prūsijos valdos tuomet nebuvo atskirtos kokia „geležine uždanga“ nuo Žemaitijos.

Gyvenimas pasienio ruože žymiau keitėsi XIX a. pradžioje, 1807 m. Prūsijos karalystėje panaikinus baudžiavą, pradėjus kitas reformas. Deja, ankstesnį laisvą gyvenimą nutraukė pasikeitusi tarptautinė padėtis – LDK žemes XVIII a. pabaigoje užgrobusi carinė Rusija ėmė įvedinėti ir savąją tvarką, kurti bene pirmąją „geležinę uždangą“ nuo nepageidaujamų Vakarų. Baigėsi laisvi pasivaikščiojimai per simbolinę valstybės sieną – savo naujose valdose Rusija dislokavo pasienio sargybas, uždarė seniau įprastinius keliukus iš Žemaitijos į Prūsiją / Mažąją Lietuvą.

Pastarojoje šalyje pertvarkant žemėvaldą, keitėsi buvęs plotų naudojimas. Savo žemę įsigyjantys kaimiečiai suvokė, kad Žemaitijos paribyje plyti lygesni plotai, patogesni ūkininkauti. Į vakarus nuo tos nedidelės lygumėlės ledynmetis buvo palikęs smėlingas kalveles, žvyrynus ir riedulynus, kur žemės dirbti neapsimokėjo. Tose dykynėse – ankstesnių amžių kirtimuose – galop sužėlė Norkaičių giria, ten kūrėsi miškininkų sodybos ir kita. Ten pagarsėjo ir vietiniai akmentašiai – ledyno paliktieji rieduliai buvo skaldomi. Iš patogesnių akmens gabalų būdavo mūrijami daugelio pastatų pamatai ar ištisi akmeniniai tvartai, neretai puošti dailiais ornamentais. Iš vietinių riedulių buvo gaminami ir kitokie akmens dirbiniai.

Virkytų ir Žagatpurvių kaimiečiai vis uoliau užsiėmė žemdirbyste – būdavo įdirbama vis daugiau pasienio sklypų, ankstesnį gyvulių bandų ganymą didžiosiose dykynėse keitė rūpestingesnis triūsas savuose mažesniuose plotuose.

Dar XVIII a. pabaigoje fiksuota ūkių lygybė Virkytų kaime subyrėjo panaikinant baudžiavą. Veikiausiai, atskiri valstiečiai pasverdavo savas galimybes laisvai ūkininkauti ir mokėti reikiamus mokesčius, įsigydami didesnius ar mažesnius sklypus.

Antai, Jurgės Truknaus ūkį perėmęs Enskys Šleps įformino savo 50 prūsiškų margų žemės (apie 12 ha) ir dar 119 margų ganyklų (apie 30 ha). Jurgės Kunelio ūkį perėmęs Jurgė Tumaitis įsigijo per 25 margus žemės ir dar 43 margus ganyklų. Kaimiečiams buvo išdalyta per 517 margų bendruomeninės žemės. Tais laikais Virkytuose atsirado kampininkų (mažažemių valstiečių). Pavyzdžiui, iš Mikelio Anužio ūkelį (vos 6 margus) buvo perėmęs Mertinas Bartkus. Tada 12 margų (apie 3 ha) naudojo Jurgė Žugaras. Iš Jurgės Kunelio vos 2 margus žemės perėmė Juozapas Kančius. Taip klostėsi margesnis gyvenimas pasienio kaime: greta vidutiniokų radosi ir vargetų.

Keitėsi ir pobaudžiavinis gyvenimas Žagatpurvių kaime. Antai, G. Strunkaitis įsigijo daugiau kaip 461 margą žemės (per 40 ha). Greta jo mažą ūkelį (apie 5 ha) sukūrė Jons Baldžius. Kampininkų su 1,5 ha sklypeliais atsirado ir tarp vietos vokiečių. Didžiausiu kaimo ūkininku su 103 ha valda buvo tapęs L. Kraftas. Kampininkas Jurgis Miklovaitis anuomet teturėjo per 17 margų (apie 4 ha).

Po 1815 m. Prūsijoje pradėtų administracinių reformų pasienio kaimai plėtėsi. Virkyčiuose atsirado 11 sodybų su 38 gyventojais, Žagatpurviuose – tiek pat. Jie vadinti paprastų valstiečių kaimais, neturėjusiais ypatingesnių privilegijų. Kaimai buvo priskirti naujajai Šilokarčemos / Šilutės apskričiai ir tenykščiam valdovo domenui. Toliau priklausyta Verdainės parapijai – artimesnių šventovių dar nebuvo.

Ne itin sparti nuošalių pasienio kaimų plėtra liudijo, kad krašto žmonės ten neįžvelgė didesnių vertybių. Buvusiems baudžiauninkams krašte ieškant geresnių vietų įsikurti, dažniau rūpintasi dirvų derlingumu, vietovės patogumu, gerais ryšiais su prekyvietėmis ir pan. Visu tuo aptariamas pasienio ruožas negalėjo pasigirti.

Laisvo ūkininkavimo privalumai išryškėjo XIX a. pirmoje pusėje. To amžiaus viduryje Žagatpurviuose užrašytas jau 151 gyventojas ir 41 pastatas. Valdyti 1 745 margai ir 98 kvadratinės rykštės žemės (apie 436 ha). Laikyti 26 arkliai, 80 galvijų, 37 avys ir 27 kiaulės. Be valstybei skirtų mokesčių dar buvo privaloma 19 talerių 29 sidabro grašių ir 2 pfenigių rinkliava apskrities reikalams. Užtat savo kaimo bendruomenei reikėdavo surinkti net 62 talerius 21 sidabro grašį ir 6 pfenigius. Ta nemaža suma lėšų atitekdavo bendriems kaimo reikalams – nuo keliukų taisymo iki žemių sausinimo ir t. t. Tuometinis kaimas galėjo gyvuoti gan savarankiškai – netekdavo laukti malonių iš tolimos valdžios ar šiandien pamėgtų „europinių pinigų“. Kaimo vaikai lankė netolimą Virkytų mokyklą. Jos mokytojui reikėdavo surinkti per 3 šėpelius rugių, sutartus kiekius šieno ir šiaudų, 11 talerių 29 sidabro grašius ir 10 pfenigių.

Žagatpurvių kaip ir Virkytų gyventojai XIX a. viduryje jau buvo pelnę laisvųjų šatulininkų statusą. Tokie statusai suteikdavo vienų ar kitų lengvatų, sumažindavo mokesčių tarifus ir pan., tad įvairiomis privilegijomis būdavo rūpinamasi ne viename kaime.

Anuomet Virkytuose buvo užrašyti net 224 gyventojai ir 53 pastatai. Tiesa, kaimo valdos nebuvo ypatingos – tada turėta tik 443 margai ir 111 kvadratinių rykščių žemės (apie 111 ha). Laikyti 34 arkliai, 92 galvijai, 68 avys, 41 kiaulė ir 1 ožka. Apskrities reikalams reikėjo surinkti 20 talerių 25 sidabro grašius ir 8 pfenigius, o savo kaimo bendruomenei – 51 talerį ir 10 sidabro grašių. Palyginimui galima nurodyti, kad valstybinio žemės mokesčio tuomet buvo priskaičiuojama tik 36 taleriai ir 24 sidabro grašiai. Savo kaimo mokyklai išlaikyti buvo surenkama per 3 šėpelius rugių, sutartus kiekius šieno ir šiaudų, dar 17 talerių 11 sidabro grašių ir 11 pfenigių mokytojo atlyginimui.

Tais laikais abu pasienio kaimai buvo priskirti naujai netolimų Saugų parapijai, tad kaimiečiams nebereikėjo vargti keliaujant į atokią Verdainės šventovę. Gyvenimą pakeitė ir tuomet tiestas tiesus ir patogus plentas Klaipėda–Saugos–Šilutė–Tilžė, gretimas platusis geležinkelis Klaipėda–Šilutė–Tilžė. Per Norkaičių girią nukeliavus iki naujųjų trasų, toliau jau buvo galima patogiai keliauti iki svarbesnių krašto centrų, ten vežti savo produkciją, parsivežti reikalingų prekių.

Nebepaisant senesnių suvaržymų, senieji Žagatpurvių kaimo ūkiai XIX a. antroje pusėje vis labiau skaldyti į smulkesnes dalis. Greta ūkio paveldėtojo įsikurdavo jo talkininkai, kartais gaudavę po nedidelį rėželį žemės ir ten pasistatydavę savo menkus pastatėlius.

Antai, buvusio didžiojo pirmojo ūkio plote 1877 m. dar įsikūrė Kristupas Betaitis su 6,53 ha žemės ploteliu, Jokūbas Srugys su 12,76 ha ir kt. (iš viso 6 senojo ūkio dalininkai). Kaimo antrame ūkyje per pusę amžiaus pasikeitė net aštuoniolika paveldėtojų ir jų talkininkų, o trečiame – vienuolika. Penktame Žagatpurvių ūkyje užfiksuoti septyni dalininkai, o šeštame – dešimt (tarp jų F. Lapaitis su 3,89 ha žemės ploteliu). Aštuntame ūkyje įsikūrė Erdmonas Mikšas su 7,69 ha plotu, Mikelis Tomaitis su tokio pat dydžio sklypu, Mikelis Grigužys (4,87 ha), Martinas Petaitis (vos 1,82 ha) ir kt. Devintą ūkį iš Martino Grygolaičio perėmė V. Basus, dešimtame ūkyje (17,146 ha) šeimininkavo Mikelis Mikšas, vienuoliktą ūkį (11,81 ha) iš Jurgės Grygužio perėmė Kristupas Endziulis. Taip kaime radosi daug smulkių ūkininkėlių, kurie turėjo rūpintis ne vien savu sklypeliu, bet ir talkinti senojo ūkio paveldėtojui. Anuomet gal manyta, kad tokie ilgalaikiai talkininkai su savos žemės sklypeliu stambesniam ūkininkui būsią naudingesni už laikinus bežemius samdinius. Tokie dalininkai daug kur tapdavo tam tikrais šeimynos nariais, įprastiniais ir patikimais žmonėmis.

1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, gyvenimas pasienio kaimuose toliau tęsėsi. Tuomet Žagatpurviuose buvo 23 sodybos su 179 gyventojais (95 vyrais ir tik 84 moterimis). Vos 90 iš jų buvo vietiniai (gimę tame pačiame kaime), o likę atėjo užkuriom, į marčias ir pan. Dauguma žmonių gyveno nuosavose trobose. Tik penkiose sodybose gyveno po dvi šeimas (gal dažniau nusenę tėvai su ūkio įpėdiniais). Be 166 evangelikų liuteronų gyveno 13 katalikų. Suskaičiuoti 54 vaikai iki 10 metų amžiaus. 77 kaimiečiai mokėjo skaityti ir rašyti, o 48 pripažinti beraščiais.

Tuomet Virkytuose suskaičiuotos 28 sodybos, daugumoje iš jų gyveno po 2 ar daugiau šeimų. Užrašyti 204 kaimo gyventojai (101 vyras ir 103 moterys). Tik 111 kaimiečių buvo gimę ten pat, o kiti buvo atvykėliai iš kitų vietovių. Be 193 evangelikų liuteronų gyveno 4 katalikai. Dar užrašyti 7 žydai – gal laikę vietinę užeigą. Tais laikais ne viena tokia giminė įsikurdavo prie kontrabandai patogaus ruožo. Galima spėti, kad carinės Rusijos sukurtoje „geležinėje uždangoje“ šiame ruože buvo kontrabandininkams patogių spragų.

Virkytuose tuomet aptikti 55 vaikai (iki 10 metų amžiaus). 98 kaimiečiai mokėjo skaityti ir rašyti, 10 nebuvo baigę mokslų, 41 pripažintas beraščiu. Kaime gyveno vienas neregys. Tais laikais neįgaliuosius išlaikydavo pačios kaimo bendruomenės, kai kas gaudavo pašalpą iš apskrities.

Tuo laiku plėtotame Norkaičių dvare gyveno 108 žmonės, iš kurių tik 18 buvo gimę ten pat (visi kiti buvo atvykėliai darbininkai ir pan.). Dvaras dar turėjo vieną palivarką ir plytinės sodybą. Valdose buvo surašyta 19 namų ūkių ir 6 gyvenamos sodybos.

1885 m. Žagatpurviai valdė 407 ha žemės (103 ha arimų, 10 ha pievų ir 26 ha medynų). Arimai buvę gan prastos kokybės, kaip ir kitos naudmenos. Kaimas buvo priskirtas Lapynės valsčiui ir registracijos apylinkei, Saugų evangelikų ir Žibų katalikų parapijoms. Suskaičiuota 30 sodybų su 42 butais. Gyveno 182 žmonės (85 vyrai ir 97 moterys). Be 176 evangelikų dar užrašyti 6 katalikai.

Tada Virkytai valdė 395 ha žemės (123 ha arimų, 13 ha pievų ir 29 ha medynų). Ir ten dirvų kokybė buvusi prasta. Kaimas buvo priskirtas tiems patiems centrams kaip ir gretimi Žagatpurviai. Suskaičiuotos 34 sodybos su 47 butais. Gyveno 219 žmonių (111 vyrų ir 108 moterys). Be 215 evangelikų buvo 4 katalikai.

Tuomet Norkaičių dvaras buvo tapęs valstybine miškų urėdija, valdžiusia net 6 340 ha žemės (350 ha arimų, 182 ha pievų, 2 256 ha medynų). Turėta geresnių pievų, bet kitų žemės naudmenų kokybė buvusi prasta. Erdviose Norkaičių valdose gyveno tik 39 žmonės (18 vyrų ir 21 moteris). Tai didelei miškų urėdijai buvo priskirti ir atokesni miškų plotai: Bundulų, Joniškės ir Kintų girininkijos.

Taip prie buvusio nuošalaus pasienio artėjo ūkinio gyvenimo centrai: vis svarbesniu tapo naujasis Saugų bažnytkaimis su netolima geležinkelio stotimi, Norkaičiai tapo reikšmingu miškų administraciniu centru.

Primintina, kad raštingoje Virkytų lietuvininkų Mikšų giminėje anuomet užaugo lietuviškos raštijos veikėjas J. Mikšas, prisidėjęs prie garsiosios „Aušros“ leidybos. Galima būtų minėti ir daugelio kitų pasienio žmonių nuopelnus savajam kraštui ir lietuvininkų genčiai.

Besibaigiant XIX a. Žagatpurviai valdė 407 ha žemės, kaime buvo 34 gyvenamos sodybos su 40 šeiminių butų. Ten dar glaudėsi du vieniši vyrai ir keturios tokios moterys. Iš viso gyveno 178 žmonės (89 vyrai ir tiek pat moterų). Be daugumos evangelikų dar buvo 6 katalikai. Vietos centras tebebuvo Lapynės dvare, lankytos Saugų evangelikų ir Žibų katalikų bažnyčios.

Tada Virkytai turėjo 395 ha žemės, kaime buvo 35 gyvenamos sodybos su 40 šeiminių butų, 2 vienišų vyrų ir 4 tokių moterų būstais. Iš viso gyveno 202 žmonės (104 vyrai ir 98 moterys), visi jie buvo evangelikai. Ten pat tebebuvo Šilutės apskrities vietiniai centrai.

Norkaičių miškų urėdijos valdos tuomet buvo išaugusios iki 7 058 ha ploto. Jai buvo priskirti ir tolimesnių apylinkių miškai su savomis girininkijomis. Visame didžiajame plote tebuvo 48 gyventojai (23 vyrai, 25 moterys) – miškininkai, tarnautojai, darbininkai ir kt.

Dinamiškasis XIX amžius gerokai pakeitė pasienio kaimų gyvenimą. Abiejuose kaimuose sodybų (savarankiškų ūkių) vis gausėjo: Žagatpurviuose nuo 11 iki 34, Virkytuose nuo 11 iki 35. Iš pradžių menkai žemės teturėję Virkytai gal amžiaus viduryje gerokai praplėtė savo valdas, o Žagatpurviai neteko 30 ha ploto (gal šis buvo kaimui nenaudingas).

Iškalbinga kaimų gyventojų skaičiaus kaita: Žagatpurviuose jų gausėjo nuo 38 iki 182, Virkytuose – nuo 38 iki 224. Tas gausėjimas nebuvo begalinis – XIX a. antroje pusėje kaimiečių jau nebedaugėjo. Tai primena anuometines aplinkybes. Išlaisvinti nuo baudžiavos valstiečiai uoliai ėmėsi savarankiško ūkininkavimo – suarė didžiąją įsigytų plotų dalį, stengėsi išmaniau darbuotis. Netrukus pasienyje buvo pasiektos augimo „lubos“ – vienam kaimiečiui teko vos po porą hektarų prastos žemės, iš kurios buvo sunku prasigyventi. Gelbėjo įvykiai Vakaruose, ten XIX a. pradžioje suklestėjusi industrinė revoliucija. Fabrikams ir kasykloms reikėjo vis daugiau darbo rankų, išvykusieji ten uždarbiauti pelnydavo didesnį atlygį nei vargusieji tėviškės arimuose. Tuomet spartėjusi kaimo gyventojų migracija į miestus, pramonės centrus ar tolimesnes šalis (JAV, Kanadą ir kt.) buvo panaši į bėgimą iš Lietuvos po 1990 m. Vakarų darboviečių link. Ir anuomet į gimtinę grįždavo bent dalis svetur uždirbtų pinigų.

Anuometinis jaunuolių išvykimas iš kaimų buvo naudingas pasiliekantiems – nebereikėjo dalytis sunkiai uždirbtu duonos kąsniu su gausėjusiais palikuonimis. Apsukresnieji supirkinėdavo išvykstančiųjų žemės sklypus, taip kurdami pasiturinčių valstiečių ūkius su stambesnėmis sodybomis. Atsiradusios pasirinkimo galimybės daug kam buvo palankesnės nei beviltiško skurdo savame sklypelyje perspektyva. Prasigyvenus daliai miestiečių, pradėtos samdyti tarnaitės, virėjos ir kt. Taip radosi darbo vietų paaugusioms merginoms, galėjusioms susikurti įvairių ateities galimybių.

Primintina anuomet egzistavusi žemės rinka. Numirusių, nusenusių ar išvykusių kaimiečių ūkiai buvo pardavinėjami. Užsidirbusieji pinigų ar gavusieji savą palikimo dalį galėdavo nusipirkti nuosavą ūkį ir jame apsigyventi. Žinoma atvejų, kai ūkiai būdavo keičiami – nusivylus turėtu ūkiu, pirktas ūkis kitoje vietovėje, kur iš naujo bandyta laimė. Stabilaus gyvenimo dešimtmečiais gana stabili (iki pat pragaištingojo Pirmojo pasaulinio karo) nekilnojamo turto ir žemės rinka daugeliui krašto gyventojų leido jaustis gan saugiai.

1905 m. Žagatpurviai pasižymėjo staigia plėtra. Tuomet kaimas savo valdas išplėtė iki 651 ha ploto, ten suskaičiuotos jau 47 sodybos su 51 butu. Kaime užrašyti 264 gyventojai (iš jų 123 vyrai). Iš 263 evangelikų 185 esą kalbėję vokiškai, 77 lietuviškai. Vienintelis katalikas kalbėjęs lietuviškai.

Tada Virkytai valdė 395 ha žemės. Ten buvo 35 sodybos su 41 šeiminiu butu ir 4 būstais vienišiams. Kaime gyveno 199 žmonės (iš jų 107 vyrai). Iš 198 evangelikų 49 kalbėjo vokiškai, o 149 – lietuviškai. Vienintelis katalikas kalbėjęs lietuviškai. Tad Virkytai ilgai išlaikė lietuvybę.

Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, Žagatpurvių kaimas vėl pasikeitė. Jam tebuvo priskiriama 423 ha žemės, o kaime buvo užrašyti 47 produktyvūs (gyvulius laikę) namų ūkiai. Laikyti 76 arkliai (iš jų 62 darbingo amžiaus), 149 galvijai (iš jų 108 melžiamos karvės ir kt.), 36 avys, 262 kiaulės, 11 ožkų. Auginta 100 žąsų, 29 antys, 493 vištos su gaidžiais. Turėta 12 senesnių bičių avilių. Kaime augo 296 obelys, 119 kriaušių, 69 slyvos, 436 vyšnios.

Tuomet Virkytai turėjo 395 ha žemės, ten buvo 38 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 76 arkliai (iš jų 58 darbingo amžiaus), 131 galvijas (iš jų 93 melžiamos karvės), 23 avys, 254 kiaulės, 8 ožkos. Augintos 125 žąsys, 34 antys, 344 vištos su gaidžiais, 11 kalakutų. Turėta 13 bičių avilių (dauguma jų buvo naujoviški). Kaime augo 159 obelys, 64 kriaušės, 51 slyva, 91 vyšnia, 2 riešutmedžiai.

Tie duomenys liudija, kad abu pasienio kaimai tais laikais buvo praturtėję. Net ir prastesnėse žemėse sugebėta auginti daug gyvulių ir paukščių, turėti nemaži sodai.

Galima priminti, kad 1730 m. Virkytuose tebuvo 4 valstiečiai, o 1785 m. – 8. Žagatpurviuose tuomet gyveno tiek pat žmonių. Prabėgus pusantro šimto metų, ten jau darbavosi dešimteriopai daugiau ūkininkų ir jų talkininkų. Per tą laikotarpį buvo įsisavinti dideli pasienio žemės plotai, ilgametės dykynės ir šlapynės paverstos ariamais laukais ir naudingomis ganyklomis. Pasienio kaimuose laikyti šimtai gyvulių (Žagatpurviuose vienam valdų hektarui vidutiniškai teko po 1,26 gyvulio, o Virkytuose – 1,25). Iš gausaus būrio laikytų naminių gyvulių ir paukščių kaimų gyventojai gaudavo nemažai naudos, dar pelnytasi iš produktyvių sodų.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Žagatpurviuose minėti kampininkai R. Bartelis, Kristupas Betaitis, E. Bolcas, G. Deglau, O. Ederis, M. Grastas, F. Grubertas, M. Jakobi, Jons Kalvelius, G. Keraitis, M. Klimkaitis, F. Lapaitis, Anskis Melvingas, E. Mertins, E. Mikšius, Jurgis Nopens, E. Pucas, A. Reichertas, F. Reichartas, Kristupas Reizgys, G. Zamelis, H. Zamelis, K. Šneideris, Jurgis Šneideris, Jons Šneideraitis, F. Vyzė, M. Varškys, V. Skrabs, R. Uželaitis; nuomininkas Adomas Bempreikšas; ūkininkai V. Bekeris, F. Brėkovas, H. Galynaitienė, O. Hesas, L. Kleinas, K. Kumbarckis, O. Lemkė, F. Pyčas, F. Reichartas, M. Saknius, H. Šėferis, J. Štolcas, Adomas Užpurvys, V. Veirauchas; samdiniai M. Kalvelius, F. Stropys; senoliai J. Betaitis, Jons Grygolaitis, A. Grubertas, A. Hes, G. Hesas, G. Kistaitis, L. Kleinas, D. Melvingas, E. Pucas, Rozė, Jokūbas Saknius, J. Zamelis, Miks Šneideraitis, M. Tumaitis, E. Canderis; tarnaitė I. Grubert; beturtės M. Štolc, M. Tyc; žandarmerijos vachmistras Tamšaitis; darbininkas F. Mertins; miško prievaizdas E. Storys; siuvėjas G. Hesas; prekiautojas P. Kisus.

Tuomet Virkytuose minėti: kampininkai H. Augustinas, H. Gėrkė, F. Heydemanas, J. Kalvelis, Jons Kalvelis, Jons Klimkaitis, Kristupas Kunelis, G. Kunelis, Jons Peteraitis, Miks Prancas, Adomas Pukys, Kristupas Šneideraitis, Jurgis Skwirblys, Jurgis Vaičys; ūkininkai Jurgis Betaitis, O. Greifenbergeris, M. Greičius, Kristupas Klimkaitis, G. Kumbarckis, M. Loraitis, Anskys Purvins, H. Rozenbergas, D. Šleps, Mikelis Tumaitis, M. Užpurvys; senoliai A. Albužienė, Jons Betaitis, E. Kalvelienė, E. Kumbarckis, K. Kunelis, Mikšas, J. Preikšas, Miks Šneideraitis, Jons Truknius, Miks Tumaitis; tarnaitė M. Banžėraitė; beturčiai Jurgis Agnotas, Jons Grygolaitis, M. Kokštas, E. Pozingytė, Jurgis Preikšas, O. Vedleris; trobelninkas Miks Grygolaitis; pirklys Izaokas Leo; mokytojai G. Jodaitis, O. Timoraitis; vietos neturtėliai K. Jokužytė, G. Kavolis, Kristupas Meigys; pensininkas, buvęs policijos seržantas A. Natas.

Tais laikais Virkytų kaimo sodybos driekėsi palei Šusties upelį, atitekantį iš Žemaitijos. Piečiau plytėjo valstybinės Norkaičių girios kvartalai. Šiauriau tęsėsi Žagatpurvių kaimo valdos su laukuose išsimėčiusiais gausiais vienkiemiais. Iš šiaurės (nuo grioviais sausintos Šarkų pelkės) atitekėjo Alksnos upelis, ties Virkytų mokyklos sodyba įtekėjęs į Šustį. Nuo Saugų per šiaurinę Norkaičių girios dalį valstybės sienos link buvo nutiestas tiesus vieškelis. Pasienyje prie šio vieškelio į Švėkšną buvo įrengta vietinės muitinės sodyba ir sienos perėjimo punktas į Žemaitiją – tuometines carinės Rusijos valdas. Šiaurvakarinėje Žagatpurvių dalyje, pamiškėje, telkšojo Joniškės ežerėlis – retas šiame krašte gamtinis darinys. Mažesnis ežerėlis vadintas Žuvėdrų tvenkiniu. Kiti senieji vandens telkiniai tarp kalvelių jau buvo užpelkėję. Gana lygias Žagatpurvių žemes raižė gausūs sausinimo grioviai – gyventojų ilgamečių pastangų ženklas.

Per praėjusius kelis šimtmečius apylinkių žemėvalda buvo rūpestingai sutvarkyta: kaimų ūkininkai buvo nužymėję savų sklypų ribas, tiksliai siekta pažymėti Norkaičių girios pakraštį. Kaimų bendruomenių rūpesčiu kasti sausinimo grioviai, įrenginėti tvarkingesni keliukai. Prasigyvenę ūkininkai sau statėsi patogias sodybas, susidėvėjusius trobesius pakeisdami naujais. Įprastiniais tapo ilgaamžiai raudonplyčiai tvartai, iš Norkaičiuose skeltų akmenų mūryti tvarkingi pastatų pamatai. XIX a. susiklostė ryškus skirtumas tarp Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos kaimų: keliautojai pastarojoje matydavo medines trobas su šiaudiniais stogais, o už valstybės sienos švietė raudonų čerpių stogai, raudonplyčiai mūriniai pastatai.

Pirmasis pasaulinis karas tiesiogiai beveik nepalietė šių nuošalių apylinkių – Rusijos armija iš pradžių veržėsi į Tilžę, Gumbinę ir kitas svarbesnes krašto vietas, 1915 m. pradžioje dar niokodama Klaipėdos apylinkes. Tačiau visur teko pajusti vis sunkėjusią Didžiojo karo naštą – mobilizuotieji į Vokietijos kariuomenę žūdavo mūšiuose, neretai būdavo suluošinami. Karui užsitęsus, seko ištekliai, prisidėjo nederliai ir visa kita. Teigiama, kad to karo laikais Vokietijos valdose nuo bado mirė daugiau nei pusė milijono žmonių. Dar prisidėjo epidemijos, liūdnai pagarsėjęs ispaniškasis gripas ir kitos nelaimės. 1918 m. pabaigoje karui pasibaigus, ne vienas kaimietis į gimtinę grįžo parsiveždamas ginklų ir žiaurios karinės patirties. Vokietijai kapituliavus, pasitraukus kaizeriui, sutriko per daugelį amžių diegta tvarka Prūsijos valstybėje. Paskelbus, kad 1920 m. pradžioje nuo tos šalies visai atskiriamas Klaipėdos kraštas, nežinios ir sumaišties radosi dar daugiau. Pasinaudojus akivaizdžiais prekių kainų skirtumais ir daugelio dalykų stygiumi, suvešėjo kontrabanda, kuriai Norkaičių giria teikė patogius prieglobsčius. Iš Žemaitijos nešti maisto produktai, varyti pagrobti gyvuliai, atgal keliaudavo pramoninių prekių likučiai iš Vakarų. Menka atkurtos sienos apsauga nedaug ką galėjo nuveikti, būta ir korupcijos bei kitko. Kaito aistros – neretai pasienyje aidėjo šūviai. Būta žuvusių kontrabandininkų ir pasienio pareigūnų.

1923 m. pradžioje Klaipėdos krašto kontrolę perėmus jaunajai Lietuvos Respublikai, sulaukta tam tikro stabilumo, tačiau kilo begalė naujų problemų (ekonominės krizės, politinė įtampa stiprėjant provokiškoms jėgoms ir t. t.).

1925 m. Virkytų kaime užrašyti 202 gyventojai su 395 ha žemės. Ten tebeveikė mokykla. Saugose buvo paštas ir evangelikų parapijos centras, valsčiaus įstaigos Lapynėje, valsčiaus teismo apygarda Šilutėje, policijos stotis Didšiliuose. Žagatpurviuose buvo likę 268 gyventojai su 423 ha žemės. Priklausyta tiems patiems vietiniams centrams, tik jų policijos stotis buvusi Saugose.

Įprastinį gyvenimą anuomet paįvairino Žagatpurviuose nuo 1926 m. E. Naujoko ūkyje veikusi mergaičių prieglauda. Matyt, Didžiojo karo ir pokarinių negandų metais krašte gausėjo našlaičių, blogais keliais nuklydusiųjų ir kitokių jaunuolių. Tos globotinės privalėdavo dirbti, joms krašto valdžia parūpindavo darbinių rūbų ir išeiginių / sekmadieninių drabužių, žieminės aprangos. Veikiausiai, ta vietovė už didelės girios buvo pasirinkta kaip atokesnė, nutolusi nuo didesnių pagundos centrų – Klaipėdos, Šilutės ir kt. Tokiose auklėjimo ir priežiūros įstaigose siekta paklydusiąsias atvesti į doros kelią, mokinti tvarkingo gyvenimo įgūdžių.

Vėlesnių permainų laikais senųjų lietuvininkų pėdsakai atokiame plote už Norkaičių girios dar buvo matomi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tuomet Žagatpurviuose buvo užrašyti ūkininkai Kristupas Betaitis, Martinas Grastas, Martinas Gunga, Jons Kalvelis, V. Kavolis, J. Keraitis, V. Keraitis, E. Lapaitis, A. Mertinienė, E. Miklovaitienė (ši užsiėmė ir prekyba), M. Padagienė, F. Redveikis, A. Saknienė, K. Užpurvienė, V. Vanagauckis, Marija Voškaitienė (moterims tekdavo perimti mobilizuotų ar jau kare žuvusių vyrų ūkius ir tenykščius darbus) ir kt. Darbavosi siuvėjas J. Simonaitis. Muitinės asistentu dirbo O. Kriaučiūnas, kelių darbininku – J. Šneideraitis.

Virkytuose Antrojo pasaulinio karo metais buvo užrašyti valstiečiai / ūkininkai G. Ašmys, M. Grinius, D. Kalvelis, G. Kunelis, A. Melaitis, Kristupas Naujoks, Jokūbas Purvins, G. Pukys, V. Reizgys, G. Šleps, J. Skvirblys, M. Žemaitaitis, K. Žugaras, Miks Tumaitis, V. Užpurvys, J. Vaičys, D. Valenčius ir kt.; senoliai M. Greičius, Jons Kalvelis, M. Prancas, F. Preikšaitienė, Miks Tumaitis, G. Vaičys ir kt.; darbininkės Meta Jokužienė, Marta Saknienė; miško darbininkas H. Malkaitis; siuvėjas M. Redveikis.

Tie sąrašai primena, kad iki priverstinės evakuacijos iš krašto 1944 m. vasarą ir rudenį ten tebebuvo likę labai daug lietuvininkų palikuonių.

Vietovės nuošalumas gelbėjo ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – tuomet sovietiniams vadams nevertėjo brautis į atkampias teritorijas, žygiuoti per girias ir upelių slėnius. Žinomi didesnieji prasiveržimai anuomet buvo nukreipti Šilutės, Klaipėdos ir Tilžės apylinkių link, o Norkaičių giria buvo „įsisavinta“ vėliau. Kaip ir kitur besitraukiant gausiems vietos gyventojams, būta daugybės nelaimingų ir laimingų nutikimų, sėkmingesnių kelionių į Vakarus ar beviltiško įstrigimo pakeliui, patiriant sovietinių kareivių smurtą ir pan., okupantų terorą ir kt.

Nebuvo smagios ir pokarinės istorijos. Kai kam grįžus iš evakuacijos, rastos suniokotos ar užimtos sodybos, laukė naujos okupacinės valdžios savivalė, represijos ir t. t. Po 1957 m. daug senųjų krašto gyventojų stengėsi išvykti į Vokietiją, pabėgdami nuo sovietinio košmaro.

Sovietmečiu naikinant buvusio gyvenimo pėdsakus, pagal naujas schemas pertvarkant kaimus ir visa kita, senų pasienio gyvenviečių žymės vis labiau nyko. Palei kelią Saugos–Inkakliai–Švėkšna, nedidelėje properšoje tarp Norkaičių girios ir Parubežio miško, galop teliko vos po kelias sodybas (ar jų likučiai) buvusiuose Žagatpurvių ir Virkytų kaimų plotuose palei Šiūšio ir Alksnos upelius. Prieš 3 dešimtmečius ten dar pavyko aptikti šiek tiek senų trobesių, nykstančias kapines su negausiais įrašais apie gimtinėje palaidotus senuosius pasienio gyventojus.

Literatūra

Deltuvas R., Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje, Klaipėda, 2019.

Kaunas D., Aušrininkas, Vilnius, 1996.