Stankaičių kaimo užeiga ties perkėla per Veiviržo upę. XX a. pradžios piešinys pašto atviruke „Sveikinimai iš Stankaičių“. Atvirukas iš Vilkyčių pašto tuomet buvo išsiųstas į Berlyną. Iliustr. iš dr. Martyno Purvino asmeninio archyvo

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (VII)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (VI)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (V)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (IV)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (III)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (I)

Iš Žemaitijos aukštumų atplūstanti vandeningoji Veiviržo upė ne tik raitosi gausiais vingiais, bet ir staigiai kaitalioja savo tėkmės kryptį. Taip iš šiaurės atplūstantis Veiviržas galop susiduria su taip pat sraunia Ašva, nuo ten pasukdamas stačiai į vakarus, Minijos upės ir Kuršmarių link. Ta santaka žinota nuo seno, gal neatsitiktinai ties ja atsirado Kryžiuočių (Vokiečių) ordino (vėliau – Prūsijos valstybės) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK, vėliau – ATR ir t. t.) valdų riboženklis, ilgam perskyręs baltiškas žemes. Senovę priminė Pabudkalnio vietovardis, pasakota, kad aukštumoje ties vėlesniu Stankaičių kaimu kažkada stovėjusi pilis.

1422 m. sudarant Melno taiką, buvo beveik neįmanoma tiksliai numatuoti sutarto atstumo nuo Kuršmarių pakrantės – braunantis per girias, reljefo nelygumus, upelių griovas ir kt. Tada ir vėliau patogiu orientyru tapo Veiviržo ir Ašvos upių santaka, ties kuria ir vėliau išliko ne kartą tikslinta valstybių siena.

Vėlesniais laikais Veiviržo aukštupį perkirto daug užtvankėlių, prie kurių statyti vandens malūnai Žemaitijos plotuose. Žemupyje tuo neužsiimta, gal ne tik dėl upės sraunumo ir jos pavasarinių potvynių. Susivokta, kad Veiviržo žemupys naudingesnis kaip vandens kelias, kuriuo Minijos link plukdyta mediena ir kitkas. Didesnis vandens malūnas tebuvo įrengtas prie Veiviržo dešiniojo intako – taip pat sraunios Aisės, kur įsitvirtino Aisėnų dvaro sodyba.

Senovėje ties Veiviržu įrenginėti piliakalniai, ten liko anuometinių gyvenviečių pėdsakų. Po Melno taikos prasidėjus taikaus gyvenimo šimtmečiams, sraunioji upė nebuvo pamiršta, prie jos glaudėsi Mažosios Lietuvos kūrėjai. Antai, XVI a. pirmoje pusėje ten minėta gyvenvietė Wewersch (Veiviržas), kurioje tada gyveno 6 ūkininkai, 7 jų talkininkai (bendrai) ir vienas samdinys. Prie Aisės upės buvo įsikūrę 4 ūkininkai, 3 jų bendrai ir vienas samdinys.

Veiviržo kaime tada užrašytas karčemninkas Stankus laikė 4 arklius, 5 melžiamas karves ir dar prieauglio, 9 avis, 3 ožkas, 6 kiaules ir kitko (iš viso per 30 gyvulių bandą). Jo sūnus Jurgis turėjęs 3 arklius, tiek pat melžiamų karvių ir dar prieauglio, 9 avis, 2 ožkas, 8 kiaules. Tad vien Stankų giminė anuomet laikė per 50 gyvulių, liudijusių apie tos šeimos pasiturimą gyvenimą. Manoma, kad šios giminės žmonės 1511 m. įkūrė atskirą Stankaičių kaimelį.

Ūkininkas Myčius iš Veiviržo turėjo 3 arklius, 1 jautį, 3 melžiamas karves, jų prieauglio, 8 avis, 4 ožkas, 8 kiaules. Jo bendras (dalininkas) Petrikas laikė dar 3 arklius, 2 melžiamas karves, jautį, prieauglio, 9 avis, 7 ožkas, 8 kiaules. Tame ūkyje iš viso priskaičiuota per 60 gyvulių.

Ūkininkas Narkus Stanaitis turėjo 3 arklius, 2 jaučius, 2 melžiamas karves, jų prieauglio, 2 avis, 4 ožkas, 6 kiaules. Jo bendras Jakštas turėjo dar 2 arklius, 2 jaučius, 2 melžiamas karves, jų prieauglio, 3 avis, 2 ožkas, 6 kiaules. Tame ūkyje taip pat laikyta apie pusšimčio gyvulių banda.

Kiti kaimo žmonės (Brozius Mančaitis, Mikelis Žilius, Jonas Mantvydas ir kt.) taip pat laikė po daug gyvulių. Tai liudija, kad anuomet būta nemažai laisvų plotų, kuriuose galėjo ganytis šimtai Veiviržo kaimo gyvulių.

Nevargta ir netolimame Aisės (Ayss) kaime. Ten gyvenę Macas, Laurynas, Pacas, Jurgė Pešaitis, Paulikas, Simonas Pešaitis ir kiti taip pat laikė daug gyvulių. Antai, vien S. Pešaitis tada turėjo 5 arklius, jautį, 6 karves su prieaugliu, 7 avis, 3 ožkas, 13 kiaulių. J. Pešaitis laikęs 6 arklius, 2 jaučius, 12 karvių su prieaugliu, 10 avių, 6 ožkas, net 23 kiaules.

Tie stebinantys skaičiai rodo, kad iš Žemaitijos atsikėlę valstiečiai Mažosios Lietuvos žemėse galėdavo gauti didelius plotus ūkininkavimui, kur šeimos augindavo po kelias dešimtis gyvulių. Tuomet dar neminėti žymesni privatūs dvarai, kurių šeimininkai būtų užkrovę papildomas prievoles apylinkių valstiečiams. Atrodo, kad Veiviržo žemupio gyventojai tada atsipirkdavo duoklėmis Prūsijos valdovui, kurios nežlugdė jų ūkininkavimo ir gana neblogo gyvenimo.

Gali būti, kad tuometiniai laikai (XV a. pab.–XVI a.) buvo vietinės gyvulininkystės klestėjimo epocha. Tada Veiviržo ir Aisės pakrantėse ganėsi šimtai naminių gyvulių. Tokias gausias bandas laikę vietos kaimiečiai, matyt, nebadaudavo ir gyveno neblogai. Tiesa, tais laikais gyvulininkystė turėdavo savo ribas. Dar nebuvo žymesnių miestų, kurių gyventojai būtų supirkę, pavyzdžiui, pieną ir jo produktus. Klaipėdą ir Rusnę buvo nelengva pasiekti – patogesnių sausumos kelių dar nebūta, tad reikšmingesnių rinkų gyvulininkystės produkcijai neturėta. Kai kur gal pardavinėta džiovinta mėsa, avių vilna, gyvulių prieauglis. Galėtume prisiminti, kad prieš pusę tūkstantmečio dar nebūta pieningų karvių, produktyvių avių, kiaulių ir kt. veislių, tad anuometinė gyvulininkystė savo rezultatais buvusi kuklesnė nei dabar.

Tų laikų ūkininkų „aukso amžius“ vėliau menko. Į kraštą atsikeldavo daugiau atvykėlių, užaugdavo nemažai jaunimo, tad ūkių Veiviržo žemupyje gausėjo. Stiprėjo Prūsijos valstybės struktūros – imta griežčiau vertinti žemėnaudą, baigėsi laisvosios ganiavos laikai (kai gyvulių bandos būdavo paleidžiamos valdovui (valstybei) priskirtuose miškuose ir kirtimuose). Apylinkių gyventojams tekdavo susispausti, taikytis su didesnėmis rinkliavomis, naujais mokesčiais ir pan.

Buvusios senesnės gyvenvietės – Veiviržas ir Aisė, pamažėl virto atskirų kaimų sankaupomis. Įsisavinti vis nauji žemės plotai, statytos naujos sodybos, jas jungdavo praminti laukų keliukai. XVII a. dokumentuose pasienyje ties Žemaičių seniūnija minimi nauji kaimų vardai, gal sietini su tuometiniais jų gyventojais. Matyt, kraštą buvo gerokai supurtę to laiko didieji įvykiai – švedų invazija, politinės permainos ir kt. Tą nelengvą šimtmetį sekė naujos nelaimės – nederliai XVIII a. pradžioje, po to užgriuvusi Didžiojo maro epidemija, Rusijos okupacija Septynerių metų karo laikais.

Atkuriant nukentėjusį kraštą, rūpintasi surašyti tuomet ten buvusius dalykus, skaičiuoti gyventojus ir sodybas, nustatinėjant reikiamus mokesčius ir prievoles. Tada pažymėta, kad ties valstybės siena su LDK abipus Veiviržo žemupio tebuvo likę nedideli karališkojo miško ploteliai. Kitur vyravo kirtimai, ganyklos. Dirbami laukai (šiems buvo ieškoti žemdirbystei patogesni ploteliai) buvo negausūs, atskiri jų sklypeliai buvo išsimėtę.

Ano laiko įdomybė – pasieniu nusidriekusi karčemų virtinė, sieną kirtę gausūs keliukai, jungę kaimynus Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Išgalintys susimokėti tuomet galėdavo apsilankyti ne vienoje užeigoje tai vienoje, tai kitoje sienos pusėje.

Valstybės siena tuomet ėjo per Veiviržo ir Ašvos upių santaką, tenykštis ribos ženklas vėliau įvardytas kaip Nr. 308. Greta buvusi žemaitiška smuklė, į kurią vedė keliukas iš Šarkiškių kaimelio. Žemaitijos pusėje dar minėti Pociai ir kiti kaimai.

Prūsijos pusėje ties Veiviržo žemupiu XVIII a. buvo atsiradę daug skirtingų kaimų su savais vietovardžiais. Į vakarus nuo minėtos santakos nurodytas Begėdžių kaimelis su negausiomis sodybomis tarp upės ir karališkojo miško. Toliau paupyje stovėjęs Šepotų kaimelis, dar toliau – Švilpiai ir atokesni kaimeliai.

Dešiniajame Veiviržo krante ties pasieniu buvęs Mažeikių (?) kaimelis, tolėliau pasroviui – Glimačiai. Ne viena iš tų gyvenviečių tada vadinta keliais vardais (dažniau įterpiant tenykščių žmonių asmenvardžius). Dirbamos žemės plotelių turėta nedaug – tebevyravo kupstuotos ganyklos, krūmynai, drėgnos paupio pievos Veiviržo slėnyje ir kitur.

Įdomus tų laikų pastebėjimas. Aptiktas senovinis sienos ženklas (gal XV–XVI a. akmuo su jame iškaltu Prūsijos herbu – ereliu) jau buvo atsidūręs Žemaitijos plote, gal per puskilometrį nuo XVIII a. nužymėtos sienos. Tai patvirtina, kad aktyvūs pasienio gyventojai (gal dažniau žemaičiai) nevengdavo kažkada nustatytos ir menkai prižiūrimos valstybės sienos nepaisyti, savo naudotus plotus praplėsdami ir nuo senesnės ribos į gretimos valstybės valdas.

Mažosios Lietuvos pusėje tuomet užfiksuoti kaimeliai buvo sudaryti iš negausių sodybų grupių, šios buvo išmėtytos padrikai, valstybinio planavimo ženklų nebuvo. Tai liudija, kad šis pasienis buvo apgyvendintas gan chaotiškai, be kažkokių valdžios nurodymų atvykėliams įsikuriant tai vienur, tai kitur. Tai rodo, kad nuošaliame pasienyje būta nemažai laisvių ir galimybių naujakuriams. Ten galėjo kurtis tuo sugebėję pasinaudoti žmonės. Tiesa, kol siena tarp LDK (ATR) ir Prūsijos valstybės tebuvo simboliška, beveik nebūta ir kontrabandos (tuo kaltinti nebent dideles vilkstines organizavę pirkliai), nes per ribą tarp šalių daug kas vaikščiodavo beveik laisvai.

1785 m. (jau artėjant didžiosioms permainoms – galutiniam Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės likvidavimui) buvo surašyti pasienio ir kiti Prūsijos kaimai. Tada Begėdžiai (dar vadinti Schnaugsten-Paul) apibūdinti kaip vietovė prie Lenkijos (taip tuomet vadinta ATR) su vieninteliu ugniakuru. Tas karališkasis kaimelis priklausė Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Priekulės valsčiui ir parapijai. Dar buvo Schnaugsten-Andres pasienio kaimas su 7 ugniakurais. Gyvavo ir Begėdžių dvarelis (dar vadintas Jonellen-Lux), kuris turėjo laisvojo paveldėjimo statusą. Jame tebuvo vienas ugniakuras, tad tai buvusi gan kukli žemės valda.

Tuomet Šepotų kaimas (dar vadintas Rimkeiten-Schepotten) buvo karališkasis kaimas su 6 ugniakurais, priklausęs tiems patiems centrams. Švilpių kaimas (Schwilpen-Matz, dar vadintas Stankaičiais) apibūdintas kaip karališkųjų valstiečių gyvenvietė prie Veiviržo su 5 ugniakurais. Prie Veiviržo upės dar buvusi laisvojo paveldėjimo vietovė Vilkomedžiai (arba Moszeicken-Stohn) su 2 ugniakurais. Pabrėžta, kad ta gyvenvietė ribojosi su Lenkija (ATR).

Prie Aisės upės buvęs karališkųjų valstiečių kaimas Stonaičiai (arba Moszeicken-Stohn) su 5 ugniakurais. Visos tos gyvenamosios vietos anuomet priklausė Priekulės valsčiui ir parapijai.

Pažymėtina, kad nuošalių pasienio kaimelių vardai tais laikais neretai kaitalioti, gal kuriantis naujoms sodyboms ar išnykstant ankstesnėms, keičiantis vietos gyventojams. Visi tie vietovardžiai buvo baltiški, juose neretai minėti baltiški vietos gyventojų asmenvardžiai (Stonys, Šniaukštas, Jonelis, Rimkaitis, Švilpis ir pan.). Tai liudija, kad XVIII a. pabaigoje Mažosios Lietuvos pasienyje absoliučiai tebevyravo lietuvininkai ir jų palikuonys, gausesnių kolonistų iš Vakarų ten nebūta. Veikiausiai, nuošalus pasienis, prastokos tenykštės žemės neviliojo atvykėlių iš tolimų kraštų, nežadėjo jiems patrauklaus ir pasiturimo gyvenimo. Ten nesikūrė ir stambesni lietuvininkų kaimai su dešimtimis sodybų ir šimtais gyventojų – atkampiame pasienyje tarp miškų ir kalvų padrikai glausdavosi nedidelės kuklių sodybų grupelės.

1820 m. (jau pasikeitus laikams, carinei Rusijai įsitvirtinant prie ilgaamžės valstybės sienos) surašinėti Prūsijos kaimai. Tuomet bendru Begėdžių vardu apibūdintos trys atskiros vietovės (Strunk-Jon, Jonellen-Lux, Schnauzsten-Paul), kuriose iš viso tebuvo 3 ugniakurai (sodybos) su 14 gyventojų. Tos sodybos turėjo laisvojo paveldėjimo statusą, jos priklausė naujajai Klaipėdos apskričiai ir Priekulės evangelikų liuteronų parapijai.

Macaičiai (arba Stoneiten-Matz) buvo valstiečių kaimas su 6 sodybom (ugniakurais) ir 32 gyventojais. Stonaičiai (arba Moszeiken-Stohn) minėtas kaip toks pats kaimas su 5 sodybomis ir 20 gyventojų. Šepotai (arba Rimkaiten-Scheppot) apibūdinti kaip valstiečių ir laisvųjų paveldėtojų kaimas su 7 sodybomis ir 31 gyventoju. Šniaukštai (arba Sznauksten-Andres) buvo valstiečių kaimas su 7 sodybomis ir 34 gyventojais. Švilpiai (Szwilpen-Matz) apibūdinti kaip valstiečių kaimas su 5 sodybomis ir 15 gyventojų.

Tie duomenys liudija, kad pasienio ruože tebegyventa padrikai – ten toliau gyvavo išsibarstę maži kaimeliai. Tebesitęsė vietovardžių kaita – antai, Stonaičiai buvo tapę Macaičiais ir pan. 1807 m. Prūsijos karalystėje panaikinus baudžiavą, senajame pasienyje žymesnių etninių pokyčių nesimatė – ten toliau vyravo lietuvininkų kaimeliai, kuriuose tebegyventa senoviškai. Tiesa, Rusijai uoliai atsitveriant okupuotas Didžiosios Lietuvos žemes, beveik savaime radosi kontrabandos verslas. Ne vienas išsiaiškindavo, kur lengviau prasmukti per valstybių sieną, dar velkant kokį maišelį su pelningomis prekėmis.

XIX a. viduryje Begėdžių kaimas buvo priskirtas naujajai Saugų liuteronų evangelikų parapijai, tačiau liko Priekulės valsčiuje ir tenykščio teismo jurisdikcijoje. Ten užfiksuotos 7 sodybos su 56 gyventojais. Visi jie buvę lietuvininkai evangelikai.

Macaičių kaimas tada priklausė Priekulės centrams. Ten buvo 11 sodybų su 86 gyventojais (iš jų 5 buvę katalikai), kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Stankaičių kaime buvo 6 sodybos su 85 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Stonaičių kaime užfiksuotos 7 sodybos su 55 gyventojais (3 iš jų buvę katalikai), kurių dauguma kalbėjo lietuviškai.

Šepotų kaimas taip pat buvo priskirtas naujajai Saugų evangelikų parapijai, toliau likdamas pavaldus Priekulės centrams ir Klaipėdos apskričiai. Kaime surašyta 11 sodybų su 102 gyventojais (tarp jų buvęs vienas katalikas), kurių dauguma kalbėję vokiškai.

Šniaukštų kaime buvo 19 sodybų su 136 gyventojais (iš jų 9 buvę katalikai), kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Švilpių kaime surašytos 5 sodybos su 48 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Blymačių kaime buvo 7 sodybos su 51 gyventoju, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai.

XIX a. krašto valdžia siekė mažinti ilgai gyvavusią painiavą pasienyje, kur įsikurdavo vis naujos sodybos, keisdavusios savo vardus, prisijungdamos tai prie vienų, tai prie kitų ankstesnių kaimų ar sudarydamos naujas gyvenvietes. Tam padėjo po 1807 m. baudžiavos panaikinimo pradėti žemėvaldos pokyčiai – daug kur iš naujo skirstyti sklypai, nustatinėtos tikslesnės kaimų valdų ribos ir t. t.

Tada Veiviržo kairiajame krante ties pasieniu buvusios sodybos priskirtos Begėdžių kaimui. Toliau į vakarus paupyje glaudėsi Šepotų sodybos. Dar toliau buvęs Norkaičių kaimelis, atokiau – didesnis Kebelių kaimas. Piečiau Veiviržo buvęs miškas priskirtas Kliošių giriai kaip Šepotų miškelis. Už jo plytėjo Sakučių pievų plynės su Plikurių, Griunheidės ir Vilkomedžių sodybomis.

Dešiniajame Veiviržo krante ties pasieniu buvusios sodybos XIX a. buvo priskirtos Stonaičiams. Toliau į šiaurvakarius buvo išsibarsčiusios Blymačių sodybos. Dar toliau gyvavo Stankaičių, Braškių ir Macaičių kaimai. Ruože tarp Veiviržo ir Aisės upių plytėjo Blymačių miškelis, priskirtas Kliošių giriai.

Abipus upės jau buvo atsiradę didesnių dirbamų laukų, tačiau apylinkėse (šiaurės pietų link nusidriekusio moreninio gūbrio ruože) – nederlinguose smėlynuose ir pan. – tebevyravo ganyklos, krūmynai, prastokos pievos ir kt.

Čia taip ir neatsirado svarbesnių centrų (Veiviržėnai Žemaitijos pusėje liko gan eiliniu bažnytkaimiu). Tą lėmė ir vietos ypatybės. Daug kur senovės keliautojai mėgo keliauti palei upes – patikimus vedlius tolimų tikslų link. Kitaip nei patogiais erdviais senslėniais tekėjusios Minija ir Jūra, Veiviržas brovėsi per aukštumas, išgriauždamas gilią griovą – kai kur vos ne kokį kanjoną, nepalikdamas keliautojams patogių pakrančių. Ši upė nemasino ateivių, nes nevedė į kokias reikšmingesnes kuršių (vėliau – žemaičių) krašto vietoves. Staigiais zigzagais besiraitęs Veiviržas nebuvo koks patogus vedlys įvairių laikų atvykėliams. Tas ruožas buvo patogesnis gynybai, tačiau taikingais laikais ten neskubėta kurtis. Ten neatsirado svarbesnių kelių, kurie būtų skatinę pakelės gyvenviečių plėtotę.

1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, vėl surašinėtos įvairių provincijų gyvenamosios vietos ir jų žmonės. Antai, tuomet Begėdžių kaime buvo 10 sodybų. Įdomu, kad tas nuošalus kaimas menko – 1867 m. ten gyveno 77 žmonės, o 1871 m. jų teliko 63 (28 vyrai ir 35 moterys), iš kurių 30 buvo gimę ten pat, o kiti atsikėlė iš įvairių vietovių. Ten priskaičiuota 14 šeiminių namų ūkių (butų), tad kai kuriose sodybose gyveno ir ne po vieną šeimą (gal dažniau nusenę tėvai ir jų įpėdiniai). Visi kaimiečiai buvo evangelikai, Prūsijos valstybės piliečiai. Surašyta 18 vaikų iki 10 metų amžiaus. Skaityti ir rašyti mokėjo 29 suaugėliai, vienas nebuvo baigęs mokslų, o 15 pripažinti beraščiais. Tuo metu 4 kaimiečiai buvo išvykę kitur (gal uždarbiauti).

Blymačių kaime tebuvo 7 sodybos su 16 šeiminių butų (tame kaime gyventa gan ankštai, kai kur susispaudžiant po tris ar daugiau šeimų). Tas kaimas augo (1867 m. ten gyveno 65 žmonės, o 1871 m. jau 74: 32 vyrai ir 42 moterys). Tik 28 iš jų buvę vietiniai – gimę ten pat, o likusieji laikyti atvykėliais. Visi kaimiečiai buvo evangelikai, Prūsijos piliečiai. Surašyti 27 vaikai. Iš suaugesniųjų 27 mokėjo skaityti ir rašyti, net 17 nebuvo baigę mokslų, o 11 pripažinti beraščiais. Blymačiuose glaudėsi du neregiai. Vienas kaimietis buvo išvykęs uždarbiauti.

Šepotų kaime aptikta 12 sodybų su 18 šeiminių butų. Būta augimo: 1867 m. ten gyveno 80 žmonių, o 1871 m. – 88 (40 vyrų ir 48 moterys). Tik 41 kaimietis buvo vietinis, o kiti atvykėliai. Visi kaimiečiai buvo evangelikai, Prūsijos piliečiai. Aptikti 25 vaikai. Iš suaugesniųjų 37 mokėjo skaityti ir rašyti, vienas nebuvo baigęs mokslų, 25 pripažinti beraščiais. 3 kaimiečiai buvo išvykę uždarbiauti ir kt.

Nedidelis tebuvo ir Stonaičių kaimas su 10 sodybų ir 19 šeiminių butų. Ten plėstasi – 1867 m. gyveno 64 žmonės, o 1871 m. jau 78 (38 vyrai ir 40 moterų). 42 kaimiečiai buvo gimę ten pat, o kiti laikyti atvykėliais. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai. Be 70 evangelikų dar gyveno 8 žydai (gal karčemos laikytojo šeima). Aptikti 27 vaikai. Iš suaugesniųjų 27 mokėjo skaityti ir rašyti, o 24 pripažinti beraščiais. Tada 4 kaimiečiai buvo išvykę uždarbiauti ar kitur.

Tie duomenys rodo, kad praėjus kelioms dešimtims metų nuo baudžiavos panaikinimo, pasienio kaimeliai prie Veiviržo upės žymiau nesiplėtė. Ten pagausėjo sodybų ir jų gyventojų, tačiau didesnės gyvenvietės nesusiklostė. Žymesnei plėtrai stigo vietinių išteklių ir papildomų sąlygų (kelių, transporto srautų, pramonės ar kitokių įstaigų ir pan.).

1885 m. Begėdžių kaimas priklausė Klaipėdos apskrities Kebelių valsčiui ir Sakučių registracijos apylinkei, Saugų evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijai. Prie kaimo dar buvo priskirta miškininkų sodyba su 8 gyventojais. Buvo 12 gyvenamų sodybų su 16 butų. Kaime rasti 69 gyventojai (33 vyrai ir 36 moterys). Be daugumos evangelikų gyveno vienas katalikas. Pagal anuometinius nurodymus Begėdžių žemės nebuvo atskirtos nuo Šepotų valdų, visa tai aprašyta kaip bendras plotas.

Tuomet Blymačių kaimas priklausė Priekulės evangelikų parapijai, Kebelių, Saugų ir Klaipėdos centrams. Ten rasta 12 sodybų su 19 šeiminių butų. Gyveno 81 žmogus (37 vyrai ir 44 moterys), visi jie buvo evangelikai. Kaimui priklausė 182 ha žemės: 80 ha prastokų arimų, 22 ha menkų pievų, 4 ha menkaverčių medynų (gal krūmynų ir pan.).

Stonaičių kaimas anuomet priklausė tiems paties centrams kaip ir Blymačiai. Ten rasta 15 sodybų su 19 šeiminių butų. Gyveno 102 žmonės (47 vyrai ir 55 moterys). Visi jie buvo evangelikai. Kaimas valdė 243 ha žemės: 99 ha prastokų arimų, 17 ha vidutiniškų pievų, net 24 ha visai menkų medynų.

Kairiakrantis Šepotų kaimas, kaip ir Begėdžiai, priklausė Kebelių, Sakučių, Saugų ir Klaipėdos centrams. Aptikta 16 sodybų su 18 šeiminių būstų. Surašyta 100 gyventojų (52 vyrai ir 48 moterys), visi jie buvo evangelikai. Kartu su Begėdžių kaimu turėtas 521 ha žemės: 135 ha prastų arimų, 36 ha menkų pievų, 6 ha labai blogų medynų (matyt, geresnius medžius skubėta išsikirsti).

Tie oficialūs duomenys patvirtino, kad pasienio žemės abipus Veiviržo buvusios menkavertės, netinkamos intensyvesnei žemdirbystei ar pan. Į tokius skurdžius plotus nesiveržė nauji gyventojai, čia neskatinta reikšmingesnė gyvenamųjų vietų plėtra.

XIX a. pabaigoje Begėdžių kaimas valdė 326,5 ha žemės. Ten buvo 28 gyvenamos sodybos su 32 šeiminiais butais. Kaime gyveno 166 žmonės (73 vyrai ir net 93 moterys). Be daugumos evangelikų buvo 3 katalikai. Kaimas priklausė Klaipėdos apskričiai ir katalikų parapijai, Sakučių registracijos apylinkei, Saugų evangelikų parapijai, Kebelių valsčiui.

Tuomet Blymačiai savo ankstesniu vardu nebeminėti kaip atskiras kaimas. Užtat vėl nurodyti Šepotai, valdę 100 ha žemės. Ten 78 sodybose buvę 9 šeiminiai butai ir vienas būstas vienišam vyriškiui. Kaime gyveno 36 žmonės (15 vyrų ir 21 moteris), visi jie buvo evangelikai. Priklausyta tiems patiems centrams kaip ir Begėdžių atveju.

Tada Stankaičių kaimas valdė 300 ha žemės. Ten buvo 27 gyvenamos sodybos su 34 šeiminiais butais. Gyveno 167 žmonės (72 vyrai ir net 95 moterys), visi jie buvo evangelikai. Kaimas priklausė Klaipėdos apskričiai, Kebelių valsčiui, Priekulės evangelikų parapijai ir registracijos apylinkei.

Stonaičių kaimas anuomet valdė 265 ha žemės. Buvo 22 sodybos su 36 šeiminiais butais, 4 vienišų moterų būstais. Gyveno 148 žmonės (70 vyrų ir 78 moterys), visi jie buvo evangelikai. Kaimas priklausė tiems patiems centrams kaip ir Stankaičiai.

Veikiausiai iš nuošalių pasienio kaimų, kur turėta nedaug prastos žemės, žmonės (pirmiausiai vyrai) išvykdavo kitur uždarbiauti. Taip kaimuose likdavo daugiau moterų, kurios šeimininkaudavo savuose būstuose ir ūkiuose.

Dėl ilgalaikio nepastovumo – kaitalioti kaimų vardai, kai kurios gyvenamos vietos buvo sujungiamos, kitos perskiriamos ir pan., nelengva apibūdinti pasienio kaimų raidą. Gal žymiau augo Begėdžiai – iš kelių pirmųjų sodybų per šimtmetį radosi 28, iš kelių ar keliolikos žmonių – 166 gyventojai. Ūgtelėjo ir Stankaičių, Stonaičių kaimai, bet Šepotų kaimas sumenko – iš XIX a. viduryje ten surašytų 102 gyventojų per pusę šimtmečio teliko 36, sumažėjo ir sodybų.

Gali būti, kad skurdžiame pasienyje gausėję kaimiečiai be kitko vertėsi ir kontrabanda – per sieną su carinės Rusijos valdomis slapta gabentos visokios paklausios prekės. Per šį nuošalų ruožą galėjo keliauti ir knygnešiai, lietuviškus leidinius iš Mažosios Lietuvos spaustuvių nešdavę į Didžiosios Lietuvos vietoves. Veiviržo ir jo intakų gilūs slėniai buvo patogios vietos slėptis nuo raitų Rusijos pasienio sargybinių.

Ilgaamžę vietovardžių painiavą pasienyje primena Blymačių kaimo pavyzdys. Ta vieta XVIII a. vadinta Mantwyden John, pagal ten gyvenusį Joną Mantvydą. Kiek vėliau radosi Blymačių vietovardis, o 1896 m. tas nuošalus kaimas buvo prijungtas prie Stankaičių.

Stankaičiai senais laikais vadinti Švilpiais (Schwilpen – Matz), dar Stankais (Stankus Buddvig) nuo ten gyvenusio Budrikio Stankaus. Vėliau įsitvirtino Stankaičių vietovardis. Beje, dabartiniai žemaičiai pripažintų, kad Mantvydas, Stankus, Budrikis – tai Žemaitijoje dažni asmenvardžiai.

Jau Vokietijos imperijos laikais (1874 m.) buvo sukurtas Kebelių valsčius, tuomet jungęs Begėdžius, Blymačius, Braškius, Dieglius, Dvylius, Macaičius, Norkaičius, Pašalteikius, Šepotus, Švilpius, Stankaičius, Stonaičius ir kitas gyvenamąsias vietas. Vėliau apylinkių valdymas vis tobulintas. Antai, 1876 m. Blymačių kaimo bendruomenė apjungta su Blymačių girių dvaro valdomis. 1877 m. Begėdžių kaimo bendruomenė jungta su Šepotų girių dvaro apygarda. 1883 m. Stonaičių kaimo bendruomenė jungta su Kliošių girių dvaro apygarda. Ir vėliau Kebelių valsčiaus plotas kito, krašto valdžiai perbraižant administracines ribas. 1885 m. Šepotų kaimas įjungtas į Begėdžių kaimą. Šis 1891 m. buvo sujungtas su Kliošių girių dvaro apygarda. 1894 m. smulkesni kaimeliai Braškiai ir Švilpiai buvo sujungti su Stankaičiais. 1895 m. dalis Begėdžių kaimo buvo priskirta Stonaičiams. Ir vėliau atskiros pasienio kaimų dalys būdavo perduodamos tai vienam, tai kitam kaimyniniam kaimui. Kokiems būsimiems pasienio kaimų ir jų gyventojų tyrėjams nebus lengva susigaudyti anuometinėje painiavoje, kai sodybų grupės būdavo priskiriamos tai vienai, tai kitai gyvenamajai vietovei.

Krašto valdžia nerimo ir XX a. pradžioje. Štai 1907 m. Stankaičių kaimo dalis buvo priskirta Kliošių girių dvarui. 1908 ir 1920 m. nurodyta, kad Kebelių valsčiui priklauso Begėdžiai, Šepotai, Stankaičiai, Stonaičiai, Diegliai, Dvyliai ir dar kelios gyvenamosios vietos.

1905 m. Begėdžių kaimas tebevaldė 326,5 ha prastos žemės. Ten buvo 30 sodybų su 34 šeiminiais butais. Gyveno 167 žmonės (iš jų 76 vyrai). Iš 165 evangelikų liuteronų 140 kalbėjo lietuviškai, o 25 vokiškai. Abu kaimo katalikai kalbėjo lietuviškai. Vietovė buvo priskirta Klaipėdos apskrities Kebelių valsčiui, Sakučių registracijos apylinkei, Saugų evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms.

Tebeminėtas Šepotų kaimas (nors Blymačiai atskirai nebeapibūdinti), valdęs 100 ha geresnės žemės. Tebuvo 7 sodybos su 10 šeiminių butų ir būstu vienam vienišiui. Iš 51 gyventojo 22 buvo vyrai. Visi vietiniai buvo evangelikai, iš jų 28 kalbėjo lietuviškai, o 23 vokiškai. Priklausyta tiems patiems centrams kaip ir Begėdžių atveju.

Stankaičiai tada turėjo 300 ha geresnės žemės. Buvo 30 sodybų su 39 šeiminiais butais ir 6 vienišių būstais. Gyveno 168 žmonės, iš jų 77 vyrai. Visi jie buvo evangelikai, 139 iš jų kalbėjo lietuviškai, o 29 vokiškai. Priklausyta Kebelių valsčiui, naujajai Vanagų parapijai ir registracijos apylinkei.

Stonaičiai valdė 265,4 ha kiek geresnės žemės. Buvo 21 sodyba su 27 šeiminiais butais ir 3 vienišių būstais. Gyveno 142 žmonės, iš jų 70 vyrų. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai. Priklausyta tiems patiems centrams kaip ir Stankaičių atveju.

Primintina, kad nuo 1871 m. Vokietijos imperijoje vykdyta oficiali germanizacijos politika. Vis tik ir po trečdalio šimtmečio pasienio kaimų gyventojų dauguma tebekalbėjo lietuviškai, laikėsi senų papročių ir baltiškų tradicijų – ten tebegyvavo savotiškas lietuvininkų „rezervatas“.

XX a. pradžioje kairioji Veiviržo pakrantė ties riba su Žemaitija (ir valstybės siena su Rusijos imperijos valdomis) buvo apžėlusi valstybiniu mišku – Kliošių girios dalimi. Atskirose miško laukymėse paupyje stovėjo Begėdžių girininkijos ir pasienio užeigos sodybos. Pati kaimavietė buvusi piečiau – už miško buvo išsimėtę Begėdžių vienkiemiai. Jie šiaurvakariuose glaudėsi prie Kebelių mokyklos sodybos.

Šiauriau nuo mokyklos, didesniame Veiviržo upės vingyje, glaudėsi Šepotų sodybų grupelė. Netoliese buvo ir kaimo kapinaitės. Ten įsikurta neatsitiktinai – kaip tik ties ta vieta nuo seno buvo žinoma brasta (vėliau perkėla) per sraunią ir gilią upę. Tik šioje vietoje galėdavo susisiekti abiejų pakrančių gyventojai.

Dešiniajame upės krante pasieniu tęsėsi Stonaičių valdos, o kaimo vienkiemiai buvo išsibarstę poros kilometrų ilgio ruože. Šiauriau pamiškėje stovėjo Blymačių girininkijos sodyba.

Vakarų pusėje, Veiviržo ir Aisės tarpupyje, plytėjo Stankaičių valdos. Ties Aise stovėjo mokyklos sodyba. Nuo jos (ir nuo Aisėnų dvaro sodybos su vandens malūnu bei užeiga) pietryčių link vieškelis vedė prie Stankaičių kaimo branduolio – dešiniajame Veiviržo krante tada buvo susibūrusios kelios nemažos sodybos, įsitaisiusios ties svarbia perkėla per upę. Kaimo valdos buvo rūpestingai pritaikytos žemdirbystei, pievos Veiviržo slėnyje sausintos griovių tinklu. Tų plotų vakariniu pakraščiu ėjo perkasas iš Veiviržo į Aisę, maitinęs vandens malūną ir praeityje kėlęs tiek aistrų. Ten ėjo ir modernizuotas vieškelis iš Vilkyčių į Aisėnus ir Dieglius, apylinkes sujungęs su plentu Klaipėda–Šilutė–Tilžė ir greta jo ėjusiu tos pačios krypties plačiuoju geležinkeliu. Tai buvo pagrindiniai keliai į reikšmingesnius krašto centrus ir tolimas vietoves.

XX a. pradžioje senuosius vietovardžius buvo išlaikiusios miškininkų sodybos. Antai, Begėdžių eiguvoje tada gyveno 10 žmonių, Blymačių – 3, Šepotų – 5. 1907 ir 1908 m. Stankaičių kaimo dalys buvo jungtos prie Kliošių girių dvaro. Taip miškų supami pasienio kaimai iš dalies susiliedavo su miškininkų valdomis, kur veikė kiek kitokia tvarka.

Per šimtmečius įprastiniu tapusį gyvenimą Prūsijos karalystėje 1914 m. nutraukė Pirmasis pasaulinis karas: vyrų mobilizacija į Vokietijos kariuomenę, naujos prievolės, visokie sunkumai užsitęsus karinei padėčiai ir kitkas. 1918 m. pabaigoje Vokietijai pralaimėjus karą, nuo 1920 m. pradžios atskyrus Klaipėdos kraštą, prasidėjo visokeriopos sumaišties metai. Tiesa, „aukso amžius“ prasidėjo patyrusiems ir pradedantiems kontrabandininkams – per menkai saugomą sieną su besikuriančia Lietuvos Respublika plūdo įvairiausių prekių srautai: nuo svaigalų iki Žemaitijoje ar toliau pavogtų arklių ir pan.

Tais laikais paspartėjo gyventojų ir žemės savininkų kaita pasienio kaimuose. Kai kas pardavinėjo sklypelius pritrūkęs lėšų, kai kas ruošėsi išsikelti kitur. Taip 1921 m. Stankaičių ūkininkas M. Brazauskis pardavė du sklypus Stankaičiuose (5,14 ir 1,20 ha ploto) ir vieną Kebeliuose (1,70 ha) karo invalidui G. Meižiui iš Čiutelių kaimo. Gal vengiant paveldėjimo mokesčių ar kt. kampininkas Jokūbas Strazda pardavė tris sklypelius Stankaičiuose kampininko sūnui V. Strazdai. Kitas kampininkas iš Stankaičių M. Rugulys pardavė vos 0,45 ha ploto sklypelį ūkininkui Jurgiui Bunduliui iš Drevernos. Gal vėliau Stankaičių ūkininkas Brazauskis pardavė visą savo ūkelį (vos 8 ha žemės).

1922 m. ūkininkas Martinas Pozingys iš Stankaičių rėžį žemės pardavė vietiniam M. Strazdai. Dar vieną rėžį (1,25 ha ploto) jis pardavęs kampininkui V. Plėvei. Tuomet Kristupas Pozingys pardavė savo ūkį Stankaičiuose (vos 2 ha žemės su 3 pastatais). Rimtesnį (8 ha ūkį) tada pardavinėjo G. Meldžius. Buvo parduotas M. Strazdos ūkelis (apie 3,5 ha) ploto.

Anuometinė skubota komercija kai kam baigėsi liūdnai. Sukurtame Klaipėdos krašte tebenaudotos senosios Vokietijos markės, kurios netrukus pradėjo staigiai nuvertėti, tapdamos beveik bevertėmis. Paskubėjusieji parduoti savo žemę likdavo su niekam tikusių popierinių banknotų krūva, taip krašte gausėjo savų dramų ir tragedijų.

Žeme prekiauta ne vien Stankaičių kaime. Antai, 1921 m. didelį plotą netolimo Aisėnų dvaro valdose (net 168,6 ha) dvarininkas pardavė žydui pirkliui iš Veiviržėnų Žemaitijoje Gutmanui Geršenovičiui. Tai liudija, kad nevengta ir neaiškių tarptautinių sandėrių – žemė iš autonomiško Klaipėdos krašto buvo parduota naujosios Lietuvos Respublikos gyventojui.

Po baudžiavos panaikinimo Prūsijoje (1807) ne vienas apsukresnis krašto ūkininkas sugebėdavo įsigyti pelningų žemės sklypų įvairiuose kaimuose, taip didindamas savąjį kapitalą. Prireikus tie sklypai pardavinėti. Antai, 1921 m. ūkininkas iš Šepotų kaimo Jonis Mejeris našlei Urtei Kiaukienei pardavė du sklypus Kebeliuose ir vieną Laukupiuose (bendro 18 ha ploto).

Neatsilikta ir gretimame Stonaičių kaime. Antai, 1921 m. gal trys broliai Saugos (Georgas minėtas kaip ūkininko sūnus, o Mikelis su Martinu tarnavo Klaipėdoje prekybininkų pagalbininkais) pardavė 5,44 ha ploto sklypą kampininko našlei (gal savo giminaitei) Evei Saugienei. Savo valdas pardavinėjo ir stambesnis Stonaičių ūkininkas Martinas Bertulaitis, turėjęs 25 ha žemės. Kiek vėliau jis pardavęs du sklypus ūkininkui iš netolimų Vilkomedžių. 1921 m. spalį įsigytą žemės sklypą Evė Vilkaitė-Saugienė jau 1922 m. vasarį pardavė ūkininkui Kristupui Pozingiui. Gal buvo susigundyta augusiomis nekilnojamojo turto (ir žemės) kainomis, kurios pranašavo artėjančią Vokietijos markės hiperinfliaciją ir didžiulius nuostolius tų nuvertėjančių pinigų turėtojams. Netrukus K. Pozingis ir pats pardavė mažesnį sklypelį (1,36 ha ploto) senolio sūnui Jokūbui Pozingiui (gal savo giminei). Dar vieną sklypą Stonaičiuose (1,15 ha ploto) valdęs Begėdžių ūkininkas Martinas Žilis pardavė jį Kebelių ūkininkui J. Brazauskiui. Taip sukosi vietinė žemės rinka – dalis sklypų ėjo iš rankų į rankas.

Gyvenimas savaip tekėjo ir neseniai sutvertame Klaipėdos krašte. Gauta vis daugiau žinių apie Vokietijoje įsisiautėjančią ekonominę krizę, visus gąsdinusį vokiškos markės nuvertėjimą. Nebeliko galimybių uždarbiauti Rytprūsių miestuose ar Vakarų provincijose – ten pakako savų bedarbių, ieškojusių bent kokio uždarbio. Ilgaamžio šiaurinio pasienio kaimuose aiškesniu ir pelningu verslu liko kontrabanda – skubėta „stumdyti“ įvairių gėrybių srautus galintiems susimokėti pirkėjams. Išplito anuometinis „barteris“ – visokie daikteliai iš Rytprūsių miestų buvo keičiami į maisto produktus iš Žemaitijos ir kitur.

1923 m. pradžioje jaunoji Lietuvos Respublika ryžtingais veiksmais prisijungė Klaipėdos kraštą. Atrodo, kad nuošaliuose pasienio kaimuose tuo nedaug rūpintasi – kraštas liko autonominis, jame tebegaliojo ankstesni ūkiniai įstatymai ir įprastinė tvarka. Gal svarbesni buvo užsitęsę ekonominiai sunkumai. Panaikinus valstybių sieną, jau įprastas kontrabandos verslas turėjo persikelti į Nemuno ir Baltijos jūros pakrantes – buvęs saugomas ruožas teliko administracine riba. Ilgai neatsigauta nuo pragaištingų Pirmojo pasaulinio karo padarinių – netekta mūšiuose žuvusiųjų, grįžo nedarbingų invalidų, dalis kaimiečių išvyko gyventi kitur – kas į Klaipėdą, kas į Vokietijai likusią Pietnemunę. Vis tik bendri gyvenimo bruožai beveik nesikeitė – tęsėsi įprastinis žemės ūkio darbų ratas – arta, akėta, sėta ir t. t., ganyti gyvuliai, produkcija gabenta į krašto prekyvietes.

1925 m. surašius krašto gyvenamąsias vietas, konstatuota, kad Begėdžių kaime su 384 ha žemės liko gyventi 204 žmonės (girininkijoje surašyti dar 5). Toliau priklausyta Kebelių valsčiui, Saugų evangelikų parapijai, Priekulės valsčiaus teismo apygardai. Paštas, policijos stotis ir plačiojo geležinkelio stotis buvo Vilkyčiuose, mokykla Kebeliuose. Dar gyvavo Blymačių girininkija su 5 gyventojais. Stankaičių kaime su 205 ha žemės gyveno 192 žmonės, ten buvo ir sava mokykla. Priklausyta Vanagų evangelikų parapijai, kiti centrai buvo tie patys kaip ir Begėdžiuose. Stonaičių kaime su 264 ha žemės gyveno 129 žmonės, taip pat priklausę Vanagų parapijai. Mokykla buvusi Diegliuose, paštas Pėžaičiuose. Šepotų kaime su 100 ha žemės gyveno 47 žmonės. Mokykla buvo Kebeliuose, paštas Vilkyčiuose, evangelikų parapijos centras Saugose.

Tarpukariu būta visokių nutikimų. Antai, 1922 m. žiemą Stankaičių kaime degė Meižio sandėlis (svirnas). Tame kaime dar minėti Mikelis Mertinaitis, Paltinas, Arnašius, Andulaitis; Stonaičiuose – Šliužas, Gelžinis, Einikis; Begėdžiuose – Kybrancas. Vanagų parapijos išlikusiose bažnytinėse knygose buvo surašyti anuomet mirę parapijiečiai: Stankaičiuose – J. Ašmonas, J. Bendikas, J. Dodys, M. Jonelaitienė, E. Juraška, G. Jaudžimis, J. Kavolis, J. Klumbys, A. Lukaitienė, A. Pozingienė, M. Plėvė, M. Reisgys, F. Šiušelis, K. Strazda, K. Vitošius ir kt. Stonaičiuose – V. Anužis, D. Anysas, I. Lunkaitienė, J. Mikšaitis, E. Matutis, Pogirnius, L. Petrutis, M. Rudgalvis, G. Strunkaitis, H. Skėrys, A. Sauga, V. Simonaitis, J. Vaitkovskis ir kt. Tie įrašai liudija, kad ilgaamžio pasienio kaimuose anuomet tebegyveno daug lietuvininkų ir jų palikuonių, kad ten tebuvo išlikę daug baltiškų asmenvardžių, gal ir senesnių tradicijų.

Ilgai buvo minima beveik legenda tapusi pasienio malūnų istorija. Kažkada turtingoji grafienė Pliater iš Žemaitijos užvaldė malūną prie Aisės upės, įrenginėjo užtvanką ant Veiviržo, kad vandenį iš jo perkasu nukreiptų savo malūno link. Apylinkių kaimai turėję savus vėjo malūnus, bet ramesniu oru belikdavo kliautis vandens malūnu. Galop Stankaičių kaimo bendruomenė ėmusi bylinėtis su galingąja grafiene dėl apylinkėms esą darytos žalos. Laikui bėgant radosi vis daugiau motorinių malūnų (varytų garo jėgainių ir kt.), tad užsitęsusi vandens ir vėjo malūnų savininkų kova nugrimzdo užmarštin.

1939 m. kovą Klaipėdos kraštą aneksavusi nacistinė Vokietija ėmėsi savaip pertvarkyti ankstesnę administracinę sąrangą. Nuo tų metų gegužės 1 d. sukurtai Kebelių bendruomenei buvo priskirtos Begėdžių, Šepotų, Kebelių ankstesnės kaimų bendruomenės ir Begėdžių girių dvaro valdos. Naujai Stankaičių bendruomenei buvo priskirtos ankstesnės Stankaičių ir Stonaičių kaimų bendruomenės su Aisėnų dvaro apygarda. Blymačių girių dvaro plotai tada buvo prijungti prie naujosios Vanagų bendruomenės. Tuomet įsteigtas naujas Vilkyčių valsčius, kuriam buvo priskirtos Kebelių, Stankaičių, Vilkyčių ir kitos bendruomenės.

1941 m. nacionalsocialistai sumanė suvokietinti senuosius lietuviškus vietovardžius, Stankaičius pavadinę Waldheim ir t. t. 1942 m. Vilkyčių valsčiui vadovavo Stankaičių bendruomenės burmistras (vadovas) J. Purwins.

Nuo 1807 m. (baudžiavos panaikinimo Prūsijoje laikų) apylinkių žemėvalda tapo labai chaotiška. Įsigyti žemės sklypai būdavo dalijami ar jungiami, keičiantis savininkams ar pan. Oficialiai įteisintų žemės sklypų plotai iki pat sovietinės okupacijos laikų svyravo nuo 112 ha iki 0,45 ha, tad kažkokios taisyklingos žemėvaldos ir kaimiečių didesnės lygiavos nebūta – tais laikais fiksuotos ir didelės, ir labai menkos žemės valdos, turtingesni ir skurdžiai pasienyje gyvenę kaimiečiai.

Besiklosčiusias problemas savaip išsprendė Antrasis pasaulinis karas ir 1944 m. rudenį kraštą užplūdusi sovietinė kariuomenė, pradėjusi ilgalaikę Mažosios Lietuvos okupaciją. Tai nebuvo vien teritorijos užėmimas – jį lydėjo taikių gyventojų žudynės, masiniai moterų prievartavimai ir visa kita, kas kasmet spalio 16 d. Lietuvoje minima kaip tenykščio genocido atmintina diena.

Sovietinio įsiveržimo dienomis Veiviržo ir Aisės upių slėniai, gretimi miškai saugojo pasienio kaimus nuo tankų ir kitko brovimosi. Vis tik apylinkių netruko užplūsti sovietiniai kariai ir jų talkininkai, grobę ir niokoję vietos gyventojų paliktas sodybas, žudę aptiktus senbuvius. Ne taip mažai vietos žmonių tada išsislapstė miško tankmėse ir griovose. Štai tuo metu mirusiai (ar nužudytai) moteriškei, palaidotai Stonaičių kapinaitėse, apylinkėse užsilikęs patyręs senolis išdrožė dailų medinį kryželį su tradiciniu dvišlaičiu stogeliu, papuoštu išdrožtais krikščioniškais simboliais. Tad ir tomis sunkiausiomis dienomis dar buvo prisimenamos senosios lietuvininkų krašto tradicijos, siekta toliau gyventi pagal savo papročius.

Tai netiko įsigalinčiam sovietiniam režimui, vis uoliau okupuotą kraštą perdirbinėjusį pagal savo nuostatas. Likvidavus privatinę nuosavybę, netrukus ėmus kurti kolchozus ir sovchozus, ankstesnis gyvenimas atokiuose kaimeliuose tapo neįmanomas. Nauji atvykėliai priešiškai žiūrėjo į apylinkėse užsilikusius senbuvius lietuvininkus – atseit, „vokiškuosius fašistus“. Chruščiovinio atšilimo laikais atsiradus galimybei, dar užsilikę vietos žmonės skubėjo išvykti į Vokietiją (dažniau pasiekdami tik sovietizuotąją VDR / DDR). Antai, Begėdžių kaime gimusi talentingoji Mažosios Lietuvos dailininkė Eva Labutytė (1938–2003) pokario metais turėjo blaškytis po kraštą, ieškodama prieglobsčio ir galimybių išgyventi.

Tirpstant senbuvių negausioms gretoms, naujajai valdžiai naikinant, esą, bereikalingus vienkiemius ir kt., senojo pasienio plotai tuštėjo. Buvo apleidžiami praeities ūkininkų dirbti laukai, rūpestingai įrenginėti sausinimo grioviai ir kt.

Prieš trejetą dešimtmečių Šepotų kaimo plote jau neberadau senų sodybų, sužėlusiuose brūzgynuose tebuvo tik suniokotų kapinaičių menkos liekanos. Stankaičiuose ir Stonaičiuose tebuvo kelių sodybų liekanos kaip ir sumenkusiuose Begėdžiuose. Daug praeityje dirbtų plotų buvo apleisti, apaugę mišku ir krūmynais.

Sovietiniam režimui siekiant viską sustambinti, krašto žmones sukelti į lengviau kontroliuojamas didesnes gyvenvietes, nuošalūs kaimeliai ir vienkiemiai buvo nepageidaujami. Taip užsitęsusi okupuotų kraštų sovietizacija naikino ir Mažosios Lietuvos paveldo likučius.

2014 m. rengiant mokslinę monografiją apie šio ruožo tradicines kapines ir antkapinius paminklus, vėl lankytasi tose vietovėse, dar mažiau ką aptinkant nykstančiose senose kapinėse, vis retėjusiose senose sodybose. Nutrūkus tradicinio gyvenimo gijoms, kai kuriose nuošaliose vietose vasarnamius kuria miestiečiai, savaip keičiantys buvusį apylinkių pobūdį.

Atkampi vietovė labiau rūpi gamtininkams – naujesniais laikais buvusiame pasienyje įkurtas Veiviržo kraštovaizdžio draustinis. Ašvos, Aisės ir Veiviržo atkarpos tapo ichtiologiniu draustiniu, kur bandyta saugoti žuvų išteklius. Dar sovietiniais laikais stebėtasi Begėdžių ir Blymačių girininkijų sodybų dailiu apželdinimu – senų laikų miškininkai stengėsi papuošti savo aplinką, rūpestingai sodindami įvairius medžius ir krūmus, kurie iki šiol primena tvarkingo gyvenimo laikus.

Literatūra

Annussis E., „Die Dörfer an der Grenze“, in: Memeler Dampfboot, 1958, Nr. 11, S. 153.

„Gedenkbuch Wannaggen“, in: Memeler Dampfboot, 2007, Nr. 11, S. 164–165.

Purvinas M., Purvinienė M., Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai kryžiai, kn. 2, Kaunas: Technologija, 2014.