XIX a. pr. piešinys – Tusainių dvaro rūmai. Nuotraukos šaltinis: www.bildarchiv-ostpreussen.de

Dr. Martynas Purvinas, www.voruta.lt

Nuo Eisulių prasidedantys ir Nemuno kairiuoju krantu į vakarus toliau tebesitęsiantys statūs ir aukšti upės slėnio krantai (šimtmečiais vadinti „Ragainės skardžiai“) keliautojus įspėja, kad artinamasi prie svarbiausios žemupio vietos – šimtmečius egzistavusio Ragainės ir Tilžės dvimiesčio. Dėl daugelio priežasčių čia susikūrus svarbiausiam krašto centrui (neoficialiai Mažosios Lietuvos sostinei), aplinkiniai plotai tapo priemiesčiais ar bent vadinamąja įtakos zona. Kaip ir kitų centrų aplinkoje, čia išaugo žemės vertė – plotelis šalia miesto visad vertintas labiau nei koks sunkiai pasiekiamas užkampis.

Kryžiuočių (Vokiečių) ordinui XIII a. pabaigoje įsitvirtinus Ragainėje, ten atlaikius ilgametes kovas ir sulaukus Melno taikos (1422), netolimos vietovės pradėtos vertinti ūkiniu požiūriu kaip tinkamos vienokiai ar kitokiai veiklai. XV a. pabaigoje vis dažniau minėti Tusainiai ir jų valdytojai.
Pats vietovardis veikiausiai sietinas su senovės baltais. V. Pėteraitis jame įžvelgė sąsajų su Rambyno ir Ramigės vietovardžiais (beje, tos istorinės vietos yra visai greta Tusainių), senovines to vardo ištakas.

Prūsijos valstybės laikais Tusainiai buvo žinomi kaip žemės valda aukštame kairiajame Nemuno krante, kaip Ragainei artima vietovė, kaip gyvenamoji vieta šalia svarbaus kelio, vėliau ir prie kryžkelės.
Dar kryžiuočiams įsitvirtinant Ragainėje ir Įsrutyje, rūpintasi susisiekimu tarp tų svarbių pilių, ten kurtų administracinių centrų. Patikimų žemėlapių ir navigacinės technikos neturėjusiems senovės keliautojams kelrodžiais klaidžiose Prūsos giriose būdavo upių slėniai. Toks įspūdingas senslėnis (spėjama senovinio Nemuno vaga), perskrodžiantis kraštą nuo panemunių iki pat Priegliaus upės, plyti netoli nuo Ragainės – ryčiau jos, ties Vilkyškių – Eisulių kalvagūbrio rytiniu pakraščiu. Tas (kelionėms ne visur patogus) ilgasis slėnis visad būdavo aiškiu orientyru norintiems iš Priegliaus baseino pasiekti Nemuno pakrantes. Ta kryptimi keliaujantys pasinaudodavo ir į tą senslėnį įsukančia Įsros (Įsruties) upe – patogiu vandens keliu link Priegliaus.

Įsitvirtinus Ragainėje, svarbus tapo panemunių traktas, ėjęs Nemuno aukštuoju kairiuoju krantu link Sūduvos ir LDK valdų. Palaipsniui tas takelis tapo vis geriau įrengtu vieškeliu, nuo jo atsišakojo keliukai į svarbesnes vietoves: Lazdėnus, Pilkalnį, Kraupišką ir kt. Iš Ragainės į Įsrutį įrengiant patogesnį vieškelį sausu kalvagūbriu, o ne klampiu senslėniu, ties Tusainiais atsirado svarbių vietos kelių sankryža – nuo čia pietų link sukta link Kraupiško ir Įsros upės.
Vieta šalia reikšmingos kryžkelės nebuvo vienintelis Tusainių privalumas. Dar XVIII a. ši žemės valda turėjo kilmingojo dvaro statusą, rodžiusį turėtas privilegijas. 1785 m. Tusainių dvarą prie Nemuno valdė justicijos amtmonas Kioleris (Coler). Ten užregistruota 20 sodybų (ugniakurų), priklausiusių Įsruties apygardai, Ragainės valsčiui ir parapijai.

Įdomu, kad per šimtmečius nepradingo senovinis baltiškasis Tusainių vietovardis, nors tas dvaras būdavo vadinamas ir kitaip (pavyzdžiui, Hanspandieben).
XIX a. viduryje Tusainių dvaro valdos buvo išsimėčiusios dideliame plote. Tuomet joms priklausė Bambė (žemė netoli nuo Šešupės žiočių), Klapatai ir Trakis. Tada Tusainiams priklausė ir nemažas pievų plotas dešiniajame Nemuno krante tarp Bitėnų ir Šereiklaukio. Ten paupyje buvo pastatytas nedidelis palivarkas (dvaro ūkinis padalinys) su keliais ūkiniais trobesiais. Šią sodybą pamiršome paminėti neseniai išėjusiame „Lietuvos dvarų sodybų atlaso“ II tome, nes ji buvo neilgaamžė. Tą sodybą (kaip ir paupyje pastatytus Šereiklaukio dvaro palivarko statinius) netruko suniokoti didieji Nemuno potvyniai ir ledonešiai, persirisdavę per užliejamąsias pakrančių pievas.

XIX a. viduryje bajoriškasis Tusainių dvaras valdė 3544 margus ir 34 rykštes žemės (apie 900 ha). Turėti 103 arkliai, 170 galvijų, 160 kiaulių. Kaip ir tuometiniame Šereiklaukio dvare, užsiimta prekine avininkyste – laikytos net 1099 avys, prekiauta jų vilna. Toms gausioms avių bandoms ganyti visai tiko dvaro valdyti kalvynai, mažiau derlingi smėlynai ir žvyrynai.

Tuomet Tusainių dvaro valdose iš viso gyveno 294 žmonės, ten stovėjo 55 trobesiai. Veikė nemaža mokykla, kuriai išlaikyti reikėdavo surinkti visokių gėrybių. Jai kasmet tekdavo skirti po 4 šėpelius kviečių, 20 rugių, 7 miežių, per 6 avižų. Dar tekdavo patiekti nemažai šieno ir šiaudų, dvi kupetas malkų, 900 išdžiovintų durpių gabalų. Be viso to, mokytojui dar reikėjo mokėti 55 talerių atlyginimą.

Dar 107 talerius, 18 sidabrinių grašių ir 8 pfenigus tekdavo skirti apskrities reikalams. Už žemę mokėta per 168 talerius, už gyventojus – 129 talerius ir 19 sidabrinių grašių. Už Tusainiuose išplėtotus verslus kasmet mokėta po 360 talerių, už pajamas iš amatų – dar 30 talerių.
Tuomet mokesčiams ir rinkliavoms skirtos solidžios pinigų sumos liudija, kad Tusainiai buvo turtinga vietovė, sugebėjusi aprūpinti ir savuosius žmones (o juolab dvaro šeimininkus). Paminėtina, kad tuomet didelėje Ragainės parapijoje tik penketas valdų turėjo bajoriškojo dvaro titulą, tik viena iš jų savo turtais lenkė Tusainius.

Daug kuklesnis buvo nedidelis Karlsbergo dvaras, kurio sodyba stovėjo tarp Tusainių ir Aukštųjų dvaras, Eisulių, kiek atokiau nuo Nemuno slėnio šlaitų. Tas dvaras turėjo laisvai paveldimosios valdos statusą, jam priklausė 369 margai ir 7 rykštės žemės (apie 90 ha). Tame nedideliame plote laikytas net 81 arklys, 87 galvijai ir 41 kiaulė. Avininkyste ten visai neužsiimta.

Karlsberge (kartu su Georgenvalde) gyveno 75 žmonės, ten stovėjo 20 trobesių. Vaikai lankė Aukštųjų Eisulių mokyklą, kurios mokytojui tekdavo kasmet surinkti po 4 talerius ir 23 sidabrinius grašius atlyginimo. Tą sumą dar turėjo papildyti natūrinė duoklė. Be rugių ir miežių, dar reikalauta po 4 šėpelių avižų ir žirnių, reikėjo patiekti šieno ir šiaudų.

Nedidelis dvaras apskrities reikalams kasmet sumokėdavo po 25 talerius, 13 sidabrinių grašių ir 10 pfenigų, o vietos bendruomenei – 90 talerių. Už žemę valstybei mokėta po 13 talerių ir 27 sidabrinius grašius, už gyventojus – 28 talerius. Amatais ten neužsiimta, bet už pajamas iš vietos verslų tekdavo sumokėti po 52 talerius ir 15 sidabrinių grašių.
Visi tie skaičiai rodo, kad iš palyginus nedidelės žemės valdos (turėta mažiau nei 100 ha žemės) anuomet sugebėta sukaupti nemažai pajamų, sumokėti visokius mokesčius ir rinkliavas, dar pasirūpinant ir savaisiais.

Tuometę ūkininkavimo kultūrą rodė ir XIX a. viduryje turėti dideli sukultūrintų pievų, ganyklų ir laukų plotai, valdas išraižęs tvarkingas lauko keliukų ir sausinimo griovių tinklas. Kelis šimtmečius rūpinantis tinkama žemdirbystės ir kitų verslų kultūra, didesni derliai ir pajamos buvo tapę įprastu dalyku.
1871 m. Tusainiai jau turėjo riteriškojo dvaro titulą (patį aukščiausią statusą Prūsijos valstybėje). Tuomet dvaro centre stovėjo 13 sodybų su 223 gyventojais, Trakio palivarke – 4 su 68, Klapatuose – 1 su 21, Šilio eiguvoje – 1 su 5. Ten iš viso gyveno 317 žmonių (182 moterys ir tik 135 vyrai), iš kurių tik 59 buvo gimę ten pat, o likusieji atvyko iš kitų vietovių. Visose 19 sodybų buvo 57 šeiminiai butai samdiniams, tarnautojams ir kitiems. Tusainiuose tada gyveno vienas atvykėlis, neturėjęs Prūsijos pilietybės (gal perbėgėlis iš Rusijos valdų). Be absoliučios daugumos evangelikų liuteronų, dar buvo du katalikai. Užregistruoti 83 vaikai (iki 10 metų amžiaus). 155 žmonės mokėjo skaityti ir rašyti, 5 nebuvo baigę mokslų, o 74 pripažinti beraščiais. Surašymo metu 9 žmonės buvo išvykę uždarbiauti kitur.

1871 m. Karlsbergas turėjo dvaro apylinkės statusą (tai buvo savarankiškas juridinis vienetas, nepriklausęs kitiems dvarams, kaimams ir pan.). Dvaro centre tuomet stovėjo 4 sodybos su 73 gyventojais, Georgenvaldės palivarke – 2 su 24. Tose valdose iš viso gyveno 97 žmonės (51 moteris ir 46 vyrai), iš kurių tik 16 buvo gimę ten pat, o kiti atsikėlę iš kitų vietovių. Visi gyventojai buvo evangelikai liuteronai. Užregistruoti 27 vaikai. 40 žmonių mokėjo skaityti ir rašyti, vienas nebuvo baigęs mokslų, o 29 buvo pripažinti beraščiais.

1895 m. Karlsbergui dar priklausė Salio sodyba su 5 gyventojais. Dvaro valdose iš viso gyveno 66 žmonės (po 33 vyrus ir moteris) 6 sodybose iš viso buvo 14 šeiminių butų. Valdyta 295 ha žemės. Dvaras priklausė Aukštutinių Eisulių valsčiui ir Ragainės evangelikų liuteronų parapijai.
1895 m. Tusainiams priklausė Panemunio sodyba su 14 gyventojų, Šilio sodyba su 6 žmonėmis, Trakio palivarkas su 3 sodybomis ir 43 gyventojais, negyvenama Užnemunės sodyba. Tarp 265 gyventojų buvo 121 vyras ir 144 moterys. Visose sodybose buvo 45 šeiminiai butai. Iš viso valdyta 977 ha žemės. Tarp daugumos evangelikų liuteronų tuomet gyveno ir vienintelis katalikas.

1905 m. Karlsbergo dvarui priklausiusi Salio sodyba jau buvo nebegyvenama. Tose valdose dar buvo likę 79 gyventojai (iš jų 38 vyrai), kurie visi buvo evangelikai liuteronai. Iš jų 14 žmonių dar kalbėjo lietuviškai. Šešiose dvaro sodybose tada buvo 16 butų. Savo valdas išplėtęs Karlsbergas turėjo 187 ha žemės, kuri vertinta kaip prastesnė.

1905 m. Tusainiams dar priklausė Šilio sodyba su 3 gyventojais, Trakio palivarko 3 sodybos su 30 žmonių. Dvaro valdose iš viso gyveno 255 žmonės (iš jų 103 vyrai). Iš 253 evangelikų liuteronų tik 5 tebekalbėjo lietuviškai, abu vietos katalikai kalbėjo vokiškai ar kitaip. Dvaro valdose buvo 16 gyvenamųjų sodybų ir dar vienas būstas su 47 šeiminiais butais. Valdytas 981 ha žemės, kuri vertinta kaip kiek geresnė už vidutinę.
XX a. pradžioje Karlsbergo dvaras priklausė lietuvininkų palikuoniui Maksui Lolaičiui. Ten užsiimta žirgų ir olandiškos veislės galvijų veisimu. Dvarui priklausė 105 ha žemės (iš jos 75 ha arimų ir daržų, 19 ha pievų ir ganyklų, 8 ha medynų). Nedidelis dvaras per metus sumokėdavo 937 markes žemės našumo mokesčio.

Po įvairių nesėkmių Tusainių riteriškajam dvarui tebuvo likę 660 ha žemės, už kuriuos mokėta 8988 markės žemės našumo mokesčio. Dvarui tuomet priklausė Trakio, Klapatų, Šilio, Reisterbrucho palivarkai ir vėjo malūnas. Dvaro savininkas buvo kilmingasis fon Zandenas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo M. Lolaičiui priklausęs Karlsbergas gavo kulmiškojo dvaro statusą ir išplėtė savo valdas iki 114 ha ploto (iš jų 84 ha daržų ir arimų, 9 ha pievų, 10 ha ganyklų, 10 ha medynų). Dvare laikyti 26 arkliai, 50 galvijų (iš jų 25 melžiamos karvės), 10 kiaulių ir 4 avys. Mokėta 1071 markė žemės našumo mokesčio.

Kaip atskiras ūkis buvo atskirta Karlsbergo garinė lentpjūvė, priklausiusi E. Bernšteinui ir valdžiusi 17 ha žemės (iš jų per 6 ha daržų ir arimų, 3,5 ha pievų ir 7 ha medynų), už kurią mokėta tik 48 markės žemės našumo mokesčio. Šis ūkis turėjo savą atskirą telefono liniją. Ten laikyti 8 arkliai, 2 melžiamos karvės ir 4 kiaulės. Be lentų pjovimo, dar užsiimta jų obliavimu, medienos ir jos dirbinių prekyba, statybos darbais.
Tuomet Tusainių riteriškasis dvaras priklausė H. S. fon Zandenui, tačiau jis buvo išnuomotas poniai Jenyfon Zanden. Vis dar didelio dvaro ūkinius reikalus tada tvarkė V. Vilkas. Tusainiams buvo likę palivarkai Heilsberge ir Žemutiniuose Eisuliuose. Valdyta 660 ha žemės (430 ha arimų ir daržų, 76 ha pievų, 84 ha ganyklų, 53 ha medynų), už kurią mokėta 8600 markių kasmečio žemės našumo mokesčio. Vis dar verstasi gyvulininkyste: laikytas 141 arklys, 233 galvijai (iš jų 100 melžiamų karvių), 120 avių ir 85 kiaulės.

Tuo laiku Tusainių valdose iš viso gyveno 250 žmonių. Ten veikė dveji užeigos namai. Garsią Biotcherio karčemą tuomet laikė A. Tilo, antrąją užeigą – A. Volgemutas. Daržininkyste užsiėmė ir daržovėmis prekiavo A. Virskantas. Darbavosi kalvis F. Šilingas, račius M. Vyzė. Svarbesnės įstaigos veikė gretimoje Ragainėje.
Per ilgesnį laiką kaimyninių dvarų valdose buvo susiklostę gausūs statinių kompleksai. Didžioji Tusainių dvaro sodyba stovėjo netoli nuo minėtos svarbiausių plentų sankryžos, užimdama neplatų ruožą tarp plento į Lazdėnus ir Nemuno slėnio šlaito. Erdvų sodybos kiemą supo dideli ir labai dideli ūkiniai trobesiai. Dvaro rūmai stovėjo prie slėnio šlaito, pro jų langus atsiverdavo vaizdai į Nemuną, juo praplaukiančius laivus ir tolumas. Romantiškoje vietoje ant slėnio šlaito viršaus buvo įrengtos ir dvaro kapinaitės.

Ryčiau nuo Tusainių dvaro sodybos, Nemuno pakrantėje, stovėjo garsioji Biotcherio karčema, kurioje stengėsi apsilankyti upe praplaukdavę laivininkai ir medienos krovėjai.
1,5 km į pietryčius nuo minėtos plentų sankryžos, piečiau plento į Lazdėnus, stovėjo nemaža Karlsbergo dvaro sodyba, kurią supo dideli daržų ir sodų plotai, samdinių sodybėlės. Šiauriau dvaro sodybos ir plento, prie Nemuno slėnio, buvo įsikūrusi garsioji medienos perdirbimo įmonė. Jos gamybiniai korpusai buvo pastatyti prie raguvos – lėkštesnio ir patogesnio nusileidimo link paupio. Raguvos dugne buvo įrengtas ne tik keliukas, bet ir savotiškas funikulierius, užkeldavęs rąstus aukštyn į lentpjūvę ar nuleisdavęs produkciją žemyn. Taip vertėsi ne viena Ragainės lentpjūvė, pastatyta saugioje (aukštoje ir potvynių nepasiekiamoje) vietoje ir su paupiu jungta keltuvu – funikulieriumi. Masinio medienos plukdymo iš Nemuno baseino laikais sieliai ar baržos sustodavo pakrantėje, o atgabenti rąstai būdavo užkeliami perdirbimui į viršų.
Dar pažymėtini šimtmečius vykdyti abiejų dvarų valdų kultūrinimo darbai. XX a. pradžioje ten nebebuvo likę nenaudojamų plotų, visi nedideli upeliai buvo kanalizuoti, drėgnesnės vietos sausintos griovių tinklu.
Jau XIX a. upės tėkmės ardomas kairysis Nemuno krantas buvo sutvirtintas bunomis, kurios stabilizavo tolesnį šlaitų paplovimą, saugojo ir viršuje pastatytus trobesius. Užutėkiuose tarp bunų patogiai sustodavo upe plaukdavę laivai ir sieliai, ten būdavo galima perkrauti krovinius iš laivų į vežimus, šlaituose įrengtais keliukais juos užvežti aukštyn iki patogių plentų.

Buvusį dvarų gamybos mastą apibūdina 1912–1913 m. duomenys apie tuomet turėtą turtą.
Klestėjęs Karlsbergo dvaras tada jau valdė 187 ha žemės (taip per pusę amžiaus padvigubinęs savo valdų plotą), už kurią mokėjo 1100 markių žemės našumo kasmetinio mokesčio. Tuomet gyvulius laikė 15 namų ūkių. Jų buvo priskaičiuota: 33 arkliai (iš jų 19 suaugusiųjų), 46 galvijai (iš jų 32 melžiamos karvės), 46 kiaulės. Laikyti 224 naminiai paukščiai: 26 žąsys, viena antis, 187 vištos su gaidžiais, 10 kalakutų. Dvaro valdose augo 218 vaismedžių: 118 obelų, 35 kriaušės, 37 slyvos, 28 vyšnios.

Tusainių dvaras tuomet valdė 937 ha žemės, už kurią kasmet mokėdavo po 8871 markę žemės našumo mokesčio. Ten gyvulius ar paukščius laikė 44 namų ūkiai. Iš viso užregistruota: 167 arkliai (iš jų 81 suaugęs), 274 galvijai (iš jų 146 melžiamos karvės), 194 kiaulės ir 109 avys. Auginta 810 naminių paukščių: 20 žąsų, 40 ančių, 688 vištos su gaidžiais, 62 kalakutai. Turėti 74 bičių aviliai (iš jų 13 modernių). Dvaro valdose augo 508 vaismedžiai: 243 obelys, 107 kriaušės, 55 slyvos, 103 vyšnios.
Klestėjusius dvarus nusiaubė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje įsiveržusi ir keliems mėnesiams kraštą okupavusi carinės Rusijos kariuomenė. Jų atsikūrimą stabdė vėlesnės krizės ir sunkmečiai.

1932 m. riteriškąjį Tusainių dvarą toliau valdė fon Zandenų giminė. Ūkis jau buvo sumenkęs: valdyta tik 245 ha žemės (60 ha daržų ir arimų, 120 ha pievų, 30 ha ganyklų, 25 ha medynų). Laikyta 11 arklių, 45 galvijai (20 melžiamos karvės), 25 kiaulės. Dvare veikė pieninė.
1932 m. Karlsberge veikė trys dvareliai. Didžiausiąjį valdė Ana Lolaitienė (veikiausiai M.Lolaičio našlė). Ten turėta 128 ha žemės (75 ha arimų ir daržų, 12 ha pievų, 30 ha ganyklų, 8 ha medynų, 0,5 ha vandenų). Laikyta 14 arklių, 75 galvijai (iš jų 28 melžiamos karvės), 15 kiaulių.
E. Bernšteino ūkis valdė 21 ha žemės (17 ha arimų ir daržų, 2,5 ha pievų, 2 ha medynų). Ten laikyti 8 arkliai, 4 galvijai (3 melžiamos karvės), 6 kiaulės.
Gal nuo Lolaičių dvaro atskėlus dalį valdų, buvo įkurtas A. Kuro dvarelis. Šis valdė 49 ha žemės (32 ha arimų ir daržų, 16 ha ganyklų), laikė 8 arklius, 36 galvijus (11 melžiamų karvių), 6 kiaules.

Buvusios dvarų valdos anuomet nebuvo apleistos – ten kūrėsi smulkesni ūkininkai, ramaus gyvenimo tikėjęsi naujakuriai. Deja, eilinius žmones (tarp jų ir gausius lietuvininkų palikuonis) įsuko anuometinių politinių įvykių verpetas, paveikė nacistinė propaganda, tuomet patrauklūs lozungai ir kitkas. Ilgaamžis gyvenimas šiose apylinkėse baigėsi 1944 m. pabaigoje, kai išlikę senbuviai turėjo trauktis į Vakarus nuo artėjančios sovietinės kariuomenės.

Tuomet (kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje) prasidėjo okupuoto ir aneksuoto krašto niokojimo, grobimo ir naikinimo laikai, uoliai stengiantis nebepalikti buvusio gyvenimo pėdsakų. Didžioji Tusainių dvaro sodyba buvo visiškai sunaikinta – toje vietoje teliko dykvietė su neaiškiais pėdsakais. Nebeliko ir Karlsbergo dvaro sodybos, garsių karčemų ir užeigos namų, vėjo malūnų ir lentpjūvės įrengimų, tvarkingo gyvenimo ir viso kito. Buvusiuose laukuose suželdavo krūmai, sugadinus sausinimo sistemas, kai kur vėl grįžo drėgmė. Dabar tegalima spėti, kad iš apleistų ir nugyventų plotų gaunama tik nedidelė dalis praeityje gausios žemės ūkio produkcijos.
Buvo panaikintas ir gal tūkstantmetį gyvavęs baltiškasis Tusainių vietovardis. Nesivarginta ieškoti ir jo rusiško pakaitalo – ištuštėję plotai dabar gal likę niekieno žeme.

LITERATŪRA
1. Purvinas M., Purvinienė M. Pagėgių apylinkių dvarai. – Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2009, t. 55. Lietuvos dvarai: kultūros paveldo tyrinėjimai, p. 119–131.
2. Purvinas M. Klaipėdos krašto dvarų ir jų sodybų raidos bruožai (XIII a. – 1944 m.). – Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai. Skaitmeninė knyga. 2010. Prieiga per internetą: <http.://www.3lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r_7131&p_d=94559&p_k=1>.
3. Purvinas M. Savitieji Pagėgių apylinkių dvarų sodybų bruožai. – Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 17–37.

Šaltinis – istorijos laikraštis „Voruta“,  2015 m. vasario 28 d. Nr. 2(808)

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais. I knyga.  VšĮ „Vorutos“ fondas. Trakai, 2015 P. 275