Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Š. m. lapkričio 28 d. susirinkusius į Mokslinę tarptautinę konferenciją „Europos romų genocidas 1939-1945 metais“ (organizatorius Lietuvos genocido ir rezidencijos tyrimo centras) Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse pasitiko kilnojamoji paroda su informatyviais stendais bendru pavadinimu „Lietuvos romų persekiojimas nacistinės okupacijos metais 1941-1944 metais“, kurį parengė Genocido aukų muziejus. Dr. Arūnas Bubnys vienoje stendo dalių (iš viso jų – 10: „Romai tarpukario Lietuvoje“/3 stendai/, ,,Oficialūs romų teisių suvaržymai““ /2 stendai/, ,,Represijos prieš romų bendruomenę“/4 stendai/), apžvelgęs šį laikotarpį, teigia: „Kiek iš viso romų Lietuvoje nužudyta nacių okupacijos metais, nėra žinoma. Galima spėti, kad nužudytųjų skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių. Vytauto Toleikio teigimu, nacių okupacijos metais žuvo ne mažiau kaip 500, t. y. maždaug kas trečias Lietuvos romas“.

Tarptautinę konferenciją sveikinimo žodžiais pradėjo Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė ir Göran Lindblad, Europos atminties ir sąžinės Platformos prezidentas Goran Lindblat.

10 pranešėjų iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Slovėnijos, Ukrainos, Moldovos, Vokietijos, Baltarusijos, Serbijos, Rumunijos, Lietuvos kalbėjo apie skaudžiausius įvykius, palietusius romų tautybės žmones 1939-1945 metais, t.y. tais metais, kai jų krauju (kaip ir žydų bei daugelio kitų tautybių) tvino žemė. Mokslininkų lūpose atgijo kraupūs vaizdai, skaičiai kažkada buvusių gyvų žmonių, tapusių genocido aukomis, anot vieno pranešėjo, nežinojusių, už ką jie turėjo mirti.

Dr. Emmanuel Filhol (Prancūzija) apžvelgė romų genocidą Europoje, sakydamas, kad romus Vokietijoje persekioti buvo leista jau 1938 metais, minėjo dabar visiems žinomą mirties fabriką – Aušvico koncentracijos stovyklą, vienu kartu dujomis nunuodytus 2 800 romų, alkiu marintus kitose stovyklose (Kroatijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, kitur), medicininius eksperimentus su romų vaikais, teigė, kad per 1939-1945 m. vokiečiai sunaikino 300 000 romų (tai 30 rajono centrų, jei juose gyventų po 10 000 gyventojų). Užsiminė ir apie romų genocido aukų atminimo įamžinimą..
Dr. Damjan Hančič sakė, kad iki II pasaulinio karo Slovėnijoje gyveno apie 1000 romų, iš jų 186 nužudyti karo metais, vienus jų (klajoklius) apkaltinus nebūtu šnipinėjimu: atseit, daug keliauja, daug mato, daug kam kažką išduoda, kitus – tiesiog kad jie romai.

Įdomų pranešimą apie tai, kaip Ukrainos gyventojai padėdavo romų tautybės žmonėms, skaitė dr. Hanna Abakunova (Jungtinė Karalystė): slapčia duodavo maisto, apavo, drabužių, įspėdavo apie gręsiantį pavojų (romų gaudynes), dažnai apnakvydindavo savo namuose, nors už tai grėsė baudos – netgi sušaudymas. Buvo atvejų, pasak prelegentės, kad padėdavo suklastoti dokumentus, įrašydami juose kitą tautybę, o viena ukrainiečių šeima slėpė net 6 romų asmenų šeimą.

Faktų apie romų kalinius Aušvico konclageryje pateikė dr. Olesia Isaiuk (Ukraina). Jos surinktais duomenimis, Aušvico konclageryje kalėjęs ir registratūros skyriuje dirbęs ukrainietis padėjo ne tik ukrainiečiams, bet ir romams, jis savo prisiminimuose rašo, kad romai buvo apkaltinami nebūtomis išdavystėmis ir nuteisiami myriop tik dėl jų kilmės. Lektorė citavo šioje stovykloje mirties siaubą mačiusių Mykalo Marunchal, Danyl Čajkovskij prisiminimų, susijusių su romų žudymu, nuotrupas.

Prof. Dr. Ion Duminica (Moldova) pokalbio su auditorija tema: „Verčiau jie mus būtų nužudę… Staiga, kaip buvo nušauti visi žydai“. Jis pasakojo apie romų – klajoklių, arklių pardavėjų, išmaldos prašytojų, nuteistųjų ir recidyvistų, moterų būrėjų (tokia nacių sugalvota klasifikacija) – deportuotų į Padniestrę, nežmonišką elgimąsi su jais, su jais – 25 000 romų. Alkiu, šalčiu, moterų prievartavimu garsus deportuotųjų likimas. Nors tuometė karalienė Regina Elena teigė, kad žudyti romų nevalia, bet jos balsą girdėti turėjusių, ausys buvo negirgžios.

Apie romų persekiojmus Baltarusijos ir Lietuvos pasienio regione, remdamasi savo tyrimais, pasakojo dr. Volha Bartach (Vokietija, Baltarusija). Vilniaus, Eišiškių, Ašmenos, Vydžių, Glubokoje romų – tiek klajoklių, tiek sėsliųjų – kančios beveik vienodos. Ir čia vietos gyventojai stengėsi padėti slėpdami juos. Pasakojo vieną istoriją, kaip 1944 m. lapkričio mėn. iš 40 šaudomųjų romų 4-iems pavyko išsigelbėti ir kaip Novosiadų kaime (Ašmenos reg.) per vestuves suimti ir keletą dienų laikomi užrakinti buvo sušaudyti 40 romų.

Tyrinėjimuose skirta vietos ir romų genocido aukoms įamžinti. Apie tai kalbėjo dr. Dragoljub Acković (Serbija). Jo pranešimo tema „SAMUDARIPEN Romų kultūros muziejuje“ (,,Samudaripen“ romų kalba – ,,masinės žudynės“ – šio str. autorius). Įvairiais būdais (muziejai, paminklai, atminimo lentos…) masinės žudynės įamžintos Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kroatijoje, Serbijoje…). Deja, Lietuvoje vis nepavyksta rasti vietos joms įamžinti, išskyrus „Atminimo akmenis“, nedideles plyteles, įrengtas gatvių grindinyje šalia holokausto aukų namų, vietų, kuriose šie žmonės mokėsi ar dirbo. Jų yra tik Panevėžyje ir tik 4-ios (idėjos autorius – vokiečių menininkas Gunteris Demnigas).

Kalbėta ir apie tai, kad moldavų, rumunų mokykloms skirtuose vadovėliuose – tik vienas kitas žodis apie romų genocidą, nedaug medžiagos apie tai rastume ir kitų šalių (o ir Lietuvos!) vaikams mokyti skirtose mokymo priemonėse.

Konferencijos pranešėjų nuomone, apie visas nacių ir komunistų režimo aukas reikia kalbėti, kad ateities kartos apie tai žinotų. Tiesiog būtina apklausti dar esančias ir genocidą patyrusias aukas (jų jau labai reta!) bei jų perduotus atsiminimus savo draugams, artimiesiems… Ir visa tai apibendrinus, skleisti masinėse informavimo priemonėse.

Na, o tokios konferencijos turėtų būt dažnesnės, nes jos padeda romams geriau pažinti savo istoriją, o mums – daugiau sužinoti apie juos.

P. S. Dabar pasaulyje gyvena 4–5 milijonai romų, kartais priskaičiuojama apie 9,7 milijonus („Vikipedija“), iš jų 2–5 mln. – Turkijoje, 535 145, kitur minimas ir toks skaičius 1–2 mln. – Rumunijoje, 370 908 – Bulgarijoje, 183 000 – Rusijoje, 100 000 – Jungtinėje Karalystėje, 15–50 tūkst. – Lenkijoje, 14 tūkst. – Kroatijoje, 3 tūkst. – Lietuvoje ir kitose Europos, Vidurio Azijos valstybėse, Amerikoje bei Australijoje.

2009 m. birželio 29 d. Europos Tarybos nutarimu rugpjūčio 2-oji paskelbta Tarptautine romų holokausto aukų atminimo diena.

Kasmet rugpjūčio 2 d. Panerių memoriale organizuojamas Holokausto aukų minėjimas.