Dr. Darius Vilimas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, e-ausra.pl

Prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina sukėlė karštas mūsų politikų ir žurnalistų diskusijas. Didžiausi Rusijos oponentai prapliupo pranašiškomis tiradomis, maždaug – „o ką mes sakėme“, kiti bando rasti skirtumų tarp Rusijos vadovybės ir rusų tautos, treti kaltina ir tautą, ir jos valdžią. Bet ką mes pamatytume, jei pažvelgtume į šios valstybės istoriją? Kad pasakytum „rusai (tikrai) puls“, tikrai nereikia būti kandžiu ir mums visiems gerai pažįstamu profesoriumi. Tai gali patvirtinti kiekvienas, kuris nors kiek pažįsta Lietuvos istoriją…

Tikrosios senosios Rusios, neturinčios nieko bendro su dabartine Rusija, istorija prasidėjo nuo Kijevo Rusios sukūrimo IX a. viduryje. Istorikai ją sieja su karingųjų variagų (skandinavų vikingų) kilmės Riurikaičių dinastija, įkūrusia valstybę vadinamajame kelyje iš variagų į graikus, t. y. iš šiaurės Europos į tuometę Bizantiją. Apie tai galima būtų kalbėti ilgai ir atskirai, bet užtenka paminėti, kad valdančioji dinastija greitai ištirpo tarp vietinių slavų ir po kelių dešimtmečių priėmė krikštą pagal graikiškąjį (bizantiškąjį) pavyzdį. Kijevo Rusia apėmė didelę teritoriją – maždaug nuo dabartinės Suomijos įlankos iki pietinių Ukrainos stepių. Kaip ir daugelis to meto valstybių, nuo XII a. ji išgyveno susiskaldymo laikotarpį, kas nulėmė ir gana lengvą jos nukariavimą kito amžiaus pradžioje. Tai padarė iš Azijos gelmių atžygiavusi mongolų armija.

Nors šiandienos rusai ir mėgsta girtis, neva jų niekada niekas nėra užkariavęs, tenka priminti, kad XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje regioną nusiaubus mongolams, senosios Kijevo Rusios teritorijos ilgam pateko į jų priklausomybę. Net suirus Čingischano sukurtai didžiajai mongolų valstybei, jos iki pat 1480 m. mokėjo duokles daug arčiau buvusios Aukso Ordos valdovams. Ir net kai subyrėjo ir ši valstybė, o daugumą jos likučių XVI a. viduryje užkariavo tuometės Maskvos valdovai, su viena jos atplaiša, Krymo chanatu, maskvėnus siejo vasališki santykiai iki pat XVIII a. pradžios. Kodėl taip nutiko? Viskas paprasta – nuo 1475 m. Krymas pateko į Turkijos priklausomybę. O turkų galybė ėmė blėsti tik po pralaimėjimo prie Vienos 1683 m.

Kaip tik tame regione ir buvo nedidelė Maskvos kunigaikštystė, kuriai nuo XIV a. vidurio pavyko sustiprinti autoritetą tarp savo kaimynių (Tverės, Riazanės, Vladimiro ir kt.). Prasidėjo vadinamasis „rusiškųjų žemių surinkimas apie Maskvą“. Pradžioje tai tebuvo lankstymasis prieš totorius šeimininkus, siekiant gauti leidimą rinkti duoklę ir iš silpnesnių kaimynių, taip tampant savotišku vyresniuoju vasalu.

Žinoma, XIII a. mongolų karinei galybei buvo sunku atsispirti ne tik Kijevo Rusiai. Karingi klajokliai buvo nenugalimi didžiulėse Eurazijos platybėse nuo Korėjos iki Lenkijos. Visiškai nedaug trūko, kad po jų kojomis kristų ir Vakarų Europa. Bet Rytų Europai nepasisekė dar ir dėl to, kad dalis užkariautojų apsistojo dabartinės pietų Rusijos stepėse, iš kur pastoviai grasino savo kaimynams. Kijevo Rusios centras po Batyjaus antpuolio 1237–1240 m. ištuštėjo. Dalis jų gyventojų pasitraukė į šiaurę, dalis į vakarus. Ši teritorija nuo XIV a. palengva pateko į kaimyninių valstybių, Vengrijos, Lenkijos, o svarbiausia – į kylančios Lietuvos, įtaką.

Dar Mindaugo laikais lietuviai ėmė prijunginėti nedideles kunigaikštystes dabartinės Baltarusijos teritorijoje, o jau Gedimino ir Algirdo laikais, XIV a., jų įtaka išsiplėtė ir į dabartinę Ukrainą bei vakarinę Rusiją. Ir jei lietuvių valdžioje esantys regionai, tada vadinti Rusia ar net Lietuvos Rusia, palengva atsikratė priklausomybės nuo vadinamųjų mongolų-totorių (nors ir kentėdavo nuo jų antpuolių), šiaurinėje senosios Kijevo Rusios dalyje likusios teritorijos iki pat XV a. pabaigos ne tik mokėdavo duoklę mongolų chanams, bet ir siųsdavo jiems savo sūnus ir dukras kaip įkaitus. Suprantama, koks likimas jų laukdavo, jei įkaitų gimtinėse kildavo koks sukilimas ar sąmyšis…

Kaip tik tame regione ir buvo nedidelė Maskvos kunigaikštystė, kuriai nuo XIV a. vidurio pavyko sustiprinti autoritetą tarp savo kaimynių (Tverės, Riazanės, Vladimiro ir kt.). Prasidėjo vadinamasis „rusiškųjų žemių surinkimas apie Maskvą“. Pradžioje tai tebuvo lankstymasis prieš totorius šeimininkus, siekiant gauti leidimą rinkti duoklę ir iš silpnesnių kaimynių, taip tampant savotišku vyresniuoju vasalu. Susilpnėjus totorių valstybėms, užkariauti ir buvusieji šeimininkai – Kazanės ir Astrachanės chanatai. Reiktų pabrėžti, kad maskvėnai sumaniai naudojosi ir mesianistine Maskvos – „trečiosios Romos“ – idėja, sugalvota po to, kai turkai 1453 m. užėmė Konstantinopolį ir likvidavo daugiau nei tūkstantmetį gyvavusią Rytų Romos – Bizantijos imperiją. Kadangi žlugo stačiatikiškoji Bizantija, Maskvos kunigaikščiai apsiskelbė esantys trečiąja Roma – vienintele stačiatikybės gynėja. Taip pateisinta ne tik visų senosios Kijevo Rusios teritorijų atkariavimo būtinybė, bet ir kišimasis (jau XIX a.) į Balkanų tautų reikalus.

Valstybė, XIV a. pradžioje apėmusi tik Maskvą ir artimiausias jos apylinkes, jau XVIII a. pabaigoje tapo visų kaimynių siaubu, savotišku Europos žandaru. Žvelgiant iš plačios istorinės perspektyvos, Rusija per savo istoriją kariavo (arba buvo įsiveržusi) į visų kaimynių teritoriją. Tai nėra kokios rusofobijos kurstymas, o tik fakto konstatavimas.

Su kylančia Maskva pirmiausiai susidūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Karai su Maskva (su pertraukomis) tęsėsi beveik tris amžius (1368–1667) ir baigėsi lietuvių, o po to jau ir lenkų pralaimėjimu. Per pirmuosius Algirdo žygius lietuviai dar „pabelsdavo į Kremliaus vartus kalaviju“, bet XV a. pabaigoje maskvėnai perėmė iniciatyvą. Dinastine unija susietos Lietuvos ir Lenkijos valdovai, rezidavę tolimoje Krokuvoje, menkai domėjosi rytiniais valstybės pakraščiais ir leido be didesnių pastangų maskvėnams „susirinkti“ ne tik savo mažesnius tikėjimo brolius, bet ir atsikariauti didelę LDK dalį (maždaug trečdalį) su Smolensku. Tik Livonijos karas (1558–1583) atvėrė Lenkijos ir LDK elito akis, bet tąsyk maskvėnus, besiveržiančius Baltijos uostų link, pavyko atmušti ne tik dėl karinio Stepono Batoro genijaus, bet ir padėjus kitoms valstybėms (visų pirma Švedijai).

Atskiras atvejis yra karai su maskvėnais XVII a. pradžioje, kai Abiejų Tautų Respublikos valdovo sūnus vos netapo Maskvos caru bei lietuvių ir lenkų kariuomenei pavyko ne tik atsiimti Smolenską, bet ir įžengti (maskvėnai patys juos įsileido) į Maskvą. Bet jau po kelių dešimtmečių maskvėnai atsirevanšavo: pasinaudoję stačiatikių kazokų sukilimu Ukrainoje ir pasiskelbę stačiatikybės gynėjais, jie ne tik atkariavo XVII a. pradžioje prarastas teritorijas, bet ir užėmė pusę Ukrainos su Kijevu. 1686–1772 m. tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos nebuvo jokių karų ar teritorinių ginčų, kol carai sėkmingai triuškino savo priešininkus – šiaurėje Švediją, pietuose – Krymo chanatą. O vėliau atėjo ir „draugų“ eilė – prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos padalijimų epocha. Kuo tai mums baigėsi, visi žinome!

Maskva, paveldėjusi bizantiškuosius ir totoriškuosius valstybės organizacijos bruožus, sukūrė gana brutalų, bet veiksmingą, kaimynams ypač pragaištingą mišinį. Valstybė, XIV a. pradžioje apėmusi tik Maskvą ir artimiausias jos apylinkes, jau XVIII a. pabaigoje tapo visų kaimynių siaubu, savotišku Europos žandaru. Žvelgiant iš plačios istorinės perspektyvos, Rusija per savo istoriją kariavo (arba buvo įsiveržusi) į visų kaimynių teritoriją. Tai nėra kokios rusofobijos kurstymas, o tik fakto konstatavimas. Daugelis tų valstybių liko tik istorijos puslapiuose, nes pateko į Rusijos sudėtį. Kitos gerokai apkarpytos, pradedant Suomija vakaruose ir baigiant Kinija rytuose. Todėl dar komiškiau, bet šiandien šiurpokai skamba pastovūs Rusijos vadovų verkšlenimai apie išorės priešus. Didžiausia savo plotu planetos valstybė nuolat skundžiasi priešų grėsme…

Lietuviams pirmiesiems teko savo kailiu patirti suktas maskvėniškąsias diplomatines manipuliacijas. Per jau minėtus tris karinės konfrontacijos amžius su Maskva nekariauta tik Vytauto (jis savo dukrą Sofiją ištekino už maskvėnų didžiojo kunigaikščio) ir Kazimiero Jogailaičio (Maskva dar nesijautė pajėgi atviram karui) laikais. Bet jau nuo XV a. pabaigos Maskvos valdovai ėmė reikšti pretenzijas į visas Rusios žemes. Ivanas IV Rūstusis per savo karūnaciją 1547 m. pasiskelbė caru (ciesoriumi), o tai atvira užuomina į imperatorystę, ir ne tik Bizantijos, bet ir Romos. Na, o Maskvos carų apetitą vainikavo Petro I 1721 m. paskelbta Rusijos imperija. Įdomu tai, kad tik laimėję karą (1700–1721) su Švedija maskvėnai oficialiai pareikalavo juos vadinti rusais, nes iki tol ir švedai, ir lenkai su lietuviais juos pašiepiančiai vadino maskoliais (maskvėnais). Visiškai taip, kaip šiandien juos vadina ukrainiečiai!

Apie maskvėnų kariavimą skaičiumi, užverčiant priešą savų karių lavonais, rašyta labai daug. Žmonių maskvėnai niekada negailėjo. Visi cituoja vieną Petro I karvedį, guodusį susikrimtusį carą, pralaimėjusį su švedais prie Narvos 1700 m., kad „bobos dar naujų (karių) prigimdys“. Bet ukrainiečiai jau pranešė, kad rusai net nesusirenka savo žuvusiųjų. Nelabai jiems įdomūs ir savi belaisviai. XX a. karus tiriantys istorikai kraupsta, prisiminę J. Stalino požiūrį į saviškius.

Lietuvių ir maskvėnų santykių istorija pilna klasikinės klastos pavyzdžių. Istorikai atkreipė dėmesį į įvairiausias maskvėnų apgaules. Štai 1526 m. Žygimantas Senasis piktinosi, kad jų valdovas (bučiavęs kryžių tarpvalstybinės sutarties pasirašymo metu) taip įžūliai meluoja. Suprantama, kad to meto diplomatija nestokojo manipuliacijų, bet melas prisidengiant kryžiaus bučiavimu buvo tikrai per didelis akibrokštas. Įsimintas ir Maskvos pralaimėto Livonijos karo pabaigos epizodas, kai karinę katastrofą patyręs Ivanas IV Rūstusis pasikvietė derybų tarpininku jėzuitą italą Antonijų Poseviną ir net pažadėjo jam priimti katalikybę (tai būtų buvęs neregėtas įvykis). Tačiau vos tik buvo pasirašyta carui naudinga paliaubų sutartis su Steponu Batoru, naivusis pasiuntinys tapo nereikalingas ir caras viešai jį išjuokė religiniame dispute. Jums tai nieko neprimena iš šiandienos?

Apie maskvėnų kariavimą skaičiumi, užverčiant priešą savų karių lavonais, rašyta labai daug. Žmonių maskvėnai niekada negailėjo. Visi cituoja vieną Petro I karvedį, guodusį susikrimtusį carą, pralaimėjusį su švedais prie Narvos 1700 m., kad „bobos dar naujų (karių) prigimdys“. Bet ukrainiečiai jau pranešė, kad rusai net nesusirenka savo žuvusiųjų. Nelabai jiems įdomūs ir savi belaisviai. XX a. karus tiriantys istorikai kraupsta, prisiminę J. Stalino požiūrį į saviškius. Niekas iš tikrųjų nežino, kurgi dingo sovietiniai belaisviai, kuriuos suomiai jiems atidavė po Žiemos karo 1940 m. pavasarį. Kare su hitlerine Vokietija J. Stalinas vadino savo belaisvius išdavikais ir jais nesirūpino. O kai po mums pergalingo Oršos mūšio (1514 m.) į nelaisvę pateko daugybė kilmingų maskvėnų, lietuviai, pasirašydami eilines paliaubas, rūpinosi savo belaisvių išlaisvinimu, Vasilijus III pareiškė, kad jau kelerius metus lietuvių nelaisvėje esantys jo tautiečiai jam nerūpi, nes jie yra jam mirę…

Atrodo, kancleris O. Bismarkas yra pasakęs, kad visos sutartys su Rusija tevertos tiek, kiek kainuoja popierius, ant kurio jos surašytos. Tai tinka ir Ukrainos atveju – 1994 m. mainais už tai, kad Ukraina atsisakys po SSRS griūties likusio atominio ginklo, Rusija kartu su JAV ir Didžiąja Britanija garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą (vadinamasis Budapešto memorandumas)… Liūdna analogija su gilesne praeitimi – Maskva su LDK „amžinąją taiką“ pasirašė 1449 m., o su Abiejų Tautų Respublika – 1686 m.

Šiandienos Rusija ne tik serga sovietinės didybės (kokie mes tada buvome svarbūs!) ilgesiu. Daugelis jos diplomatinės elgsenos modelių paveldėti iš Maskvėnijos ir net totorių laikų. Tai ir klasta, ir žodžio nesilaikymas, nesiskaitymas su savo ir kaimynių žmonių gyvybėmis, ir sunkiai paaiškinamas noras primesti savo ekspansiją ir pasaulio matymą grubia karine jėga. Tai sukeltų vien neslepiamą pasišykštėjimą ar panieką, jei tas „išvaduotojas“ nemojuotų branduoliniu vėzdu… Labai gaila, kad tokia ilgametė revanšistinė propaganda išplovė ir daugelio šios valstybės piliečių smegenis.

Maskvėniškos diplomatijos ir karybos paradoksai