Mažojoje Lietuvoje, Bitėnuose, vykusiame kasmetiniame susiėjime bandoma praskleisti kultūros paveldo naikinimo Mažojoje Lietuvoje uždangą

Česlovas Juršėnas – sueigos pas Martyną Jankų Bitėnuose globėjas

trečius metus iš eilės Bitėnuose, Pagėgių savivaldybės Lumpėnų seniūnijoje, netoli Tilžės ir Ragainės, prie garsiojo Rambyno, ant Nemuno kranto rengiama „Sueiga pas Martyną Jankų Bitėnuose“. Šiemet sueigos globėjas buvo LR Seimo pirmininko pavaduotojas, žurnalistas Česlovas Juršėnas. Pirmaisiais metais, t.y. 2003-iaisiais, sueigos globėjas buvo prezidentas Rolandas Paksas, kai ant Rambyno kalno buvo rasta nežinia iš kur atsiradusi bombą ir vos nesugadinusi viso renginio. Tačiau viskas baigėsi laimingai.

Pernai buvo minimas lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetis ir Bitėnuose išsamų pranešimą padarė prof. Antanas Tyla („Voruta“ Nr. 15 (561)) „Lietuviai prieš Rusijos imperiją (1865-1904)“. Tai išsami apybraiža apie lietuvių spaudos draudimą, paremta gausiais šaltiniais, ji gerai dera lietuvių spaudos istorijai nagrinėti ir todėl istorijos mokytojai ja turėtų nuolat naudotis.

LR Seimo pirmininko pavaduotojas kalbėjo susirinkusiems leidėjams, žurnalistams, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“, kurios dauguma narių gyvena Klaipėdoje, nariams bei seniesiems Mažosios Lietuvos gyventojams, kurių jau nedaug teliko. Kadangi Bitėnuose jis buvo pirmą kartą, tad lydimas Pagėgių savivaldybės mero Kęsto Komskio apžiūrėjo Martyno Jankaus muziejų, Mažosios Lietuvos paveikslų sodą.

Aukštieji Lietuvos politikai visada turi mažai laiko pabendrauti su valstybės piliečiais, todėl valandėlę pasisvečiavęs ir maloniai atsiprašęs susirinkusiųjų išvyko į kitą renginį…

Truputis apie Mažąją Lietuvą ir jos istorijos

Sueigos organizatorius – Šilutės rajono laikraštis „Šilokarčema“ (redaktorė Kristina Toleikienė), o renginys vyksta jau Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Pastaroji neturi savo laikraščio, nes savivaldybėje tėra apie 13000 gyventojų, tačiau tikimasi, kad savas laikraštis atsiras.

Kaip ir ankstesniais metais svarbiausia kalbėtoja buvo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė, viena tituluočiausių Mažosios Lietuvos istorijos iš Agluonėnų kaimo (Klaipėdos rajone), išleidusi puikią monografiją „Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871-1914“ (Vilnius, Vaga, 2002). Ji išsamiai papasakojo susirinkusiems mažlietuvių istoriją ir kas sieja Mažąją Lietuvą su Didžiąja.

Kiti pasisakymai buvo proginiai, išskyrus, žinoma, Ievos Jankutės, kuris spausdinamas atskirai. Kadangi sueigoje dalyvavo gausus būrys patyrusių žurnalistų iš Vilniaus ir Kauno, atstovavusių abiems Lietuvos žurnalistų profesinėms organizacijoms – Lietuvos žurnalistų draugijai, norinčių kalbėti ir turinčių ką pasakyti buvo daug, tačiau organizatoriai tam laiko beveik neskyrė ir apie tai nepagalvojo.

Konkursas

„Mažosios Lietuvos kultūros paveldas: praeitis ir dabartis“

Dar praėjusių metų sueigoje „Vorutos“ laikraščio vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius pasiūlė rengti kasmetį žurnalistų konkursą Mažosios Lietuvos kultūros paveldo problemoms nagrinėti. Beje „Vorutos“ laikraštis turi internetinę svetainę Mažojo Lietuva www.mazoji-lietuva.lt ir joje būtų transliuojami konkurso rašiniai. Prabėgę metai parodė, kad yra žurnalistų, besidominčių ir rašančių apie „Mažąją Lietuvą“. Vertinimo komisijai pateikti 26 rašiniai, spausdinti „Vorutoje“ ir „Šilokarčemoje“, bei nuolatos transliuojami Mažosios Lietuvos internetinėje svetainėje. Vertinimo komisija, kuriai pirmininkavo meras K. Komskis, paskelbė nugalėtojus ir paskyrė pinigines premijas. Jais tapo: prof. A. Vitkus (Kaunas) už knygą „Mažosios Lietuvos istorijos įvykių chronologija“. Ji spausdinama „Vorutos“ laikraštyje ir transliuojama Mažosios Lietuvos internetinėje svetainėje. Knyga apima Mažosios Lietuvos istorijos įvykius nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Beje, prof. A. Vitkus yra jau išleidęs keturias Lietuvos istorijos įvykių chronologijos knygas, todėl yra puikus įvairių chronologijų specialistas, sukaupęs didelį kiekį specialios literatūros.

Antra premija paskirta D. Junutienei už knygą „Laiko sąskambiai“. Knyga išleista 2005 m. Šilutėje, joje pasakojama apie Mažosios Lietuvos veikėjus Hermaną Zudermaną, Vydūną, H. Šojų, E. V. Berbomą, Rusnės pirklius Ankerius ir kt.

Trečiuoju tapo žurnalistas V. Kaltenis, mūsų dienomis žinomas kaip Mažosios Lietuvos enciklopedijos mokslinis redaktorius. Jo kūrybinėje biografijoje Mažajai Lietuvai paskirta daugiau kaip 30 metų, įvairiausio pobūdžio rašinių spausdinta įvairiausiuose Lietuvos laikraščiuose, žurnaluose.

Tikimės, kad Pagėgių savivaldybė tęs konkursą ir galbūt galima siūlyti konkurso pavadinimą, susijusį su Mažąja Lietuva…

Mažosios Lietuvos paveikslų sodas

Bitėnuose, Jankaus muziejaus kieme kuriamas Mažosios Lietuvos paveikslų sodas – galerija po atviru dangumi, kurios vieni iš sumanytojų – Giedrė ir Eugenijus Skipičiai, M. Jankaus muziejaus darbuotojai. Galima teigti, kad tai vienintelis toks sodas Lietuvoje. Kasmet dailininkai atvyksta į Bitėnus ir sukuria po keletą paveikslų, skirtų eksponuoti po atviru dangumi. Įdomu, kad paveikslų tematika taip pat susijusi su Mažąja Lietuva. Geras pavyzdys ir gera iniciatyva kitiems, juo labiau kad šiuos projektus finansuoja Pagėgių savivaldybė, kuri galėtų tapti ir Mažosios Lietuvos krašto centru.

Ieva Adomavičienė, Kurtas Vėlis ir kiti

sueigoje dalyvavo ir daugiau mažlietuvių. Kasmet į Lietuvą atvažiuoja ir garsiausias iš jų – Kurtas Vėlius. Jis gimė 1939 m. gyveno ir mokėsi Kaune, nuo 1944 m. jau Voketijoje, vėliau JAV. Vienas solidžiausių Mažosios Lietuvos fondo mecenatų. Bitėnuose jam suteikiama galimybė pakalbėti, tačiau jis mandagus ir aštrių dalykų nesako. Tik vėliau mūsų pakalbintas šiek tiek tapo atviresnis. Į mūsų klausimą, kaip jam atrodo Lietuva, jis atsako, kad daug laukų – žemės yra nedirbama. Jam nesuprantama, kodėl tai yra? Kitos problemos taip pat kasdienines – tai turto atgavimas. Dar prieš karą Vėliai iš Stankiškių persikėlė į Rusnę, čia nusipirko žemės. 1992 metais Kurtas su broliu dr. Alfredu Vėliumi (Biblijos vertėjas Čikagoje), padedami advokato, parašė prašymus dėl turto grąžinimo. Vyko teismai, kuriuose reikėjo įrodyti, kad tėvas yra… miręs. Kaip tai įrodyti, jeigu tėvą naciai Tilžėje sušaudė… Vyko teismai, o nuosavybės iki šiolei nepavyksta atgauti, guodžiasi Kurtas Vėlius…

Kurtas Vėlius yra išleidęs autobiografinę knygą „Dvyliktoji diena“, kuri įdomiai skaitoma.

Sueigoje dalyvavo ir Ieva Adomavičienė, pedagogė, Kanados lietuvių bendruomenės veikėja, Mažosios Lietuvos moterų draugijos pirmininkė ir Mažosios Lietuvos fondo valdybos narė.

Ieva Jankutė taip pat kalba apie turto grąžinimą

„Aš noriu pakalbėti apie tai, kas mane skaudina ir kaip pagerbė Martyną Jankų sovietmečiu. 1944 metais vokiečiai, pralaimėję karą prie Stalingrado, traukėsi į Vakarus. Pasiekę Bitėnų kaimą jie liepė kaimo gyventojams per dvi valandas išsikraustyti kitapus Nemuno arba bus sušaudyti. Klėtis buvo sudeginta, liko tik tas mažas namelis, kuris tebestovi.

Daugelis bitėniškių tikrai persikraustė per Nemuną į Prūsų kraštą ir ten palaukė, kol vokiečių kariuomenė persikėlė per Nemuną. Tuomet grįžo atgal į kaimą nuimti derlių. Jankai pasikinkė arklius ir visa šeima išvažiavo vakarų link. Liko visi pastatai, gyvenamasis namas su visais indais ir baldais, galėjai užeiti ir kavą išsivirti. Liko raudonų plytų tvartas, skunia (daržinė), mažas namelis, priklausęs mano tėvams, špikerė (klėtis). Raudonų plytų tvartas buvo nugriautas 1959 m., plytos pavogtos. Nuvažiavo į Vilkyškių kaimą.

Kai tik vokiečiai išėjo, prasidėjo sovietmetis. Su sovietmečiu Klaipėdos krašto naikinimas – pastatus, ūkius, paminklus, viską ką galėjo lietuvaičiai naikino, nes mes buvom „vokiečiai“. Kai 1999 m. buvo atidarytas Martyno Jankaus muziejus, atstatytas gyvenamasis namas, kitas Jankaus sodybos galas paliktas Dievo valiai. Buvau parašiusi prof. Domui Kauniui, kad tas plotas turi likti muziejaus etnokultūrinis centras. Bet tuo, matyt, nebuvo gerai pasirūpinta ir prasidėjo Jankaus sodybos „turgavojimas“. Paskutinis sodybos savininkas buvo kažkoks verslininkas iš Klaipėdos, kuris bankrutavo, o dabar tikriausiai Jankaus sodybos dalis palikta antstolių rankose. Aš rašiau Pagėgių merui K. Komskiui, kad šitas žemės lopinėlis liktų – būtų išpirktas ir prijungtas prie muziejaus kaip etninės kultūros centras. Meras sutiko, bet viena bėda, kad šitas žemės lopinėlis yra įkainotas puse milijono litų… Man tokios kainos atrodo nerealios. Prašyčiau, ponai, baigti sovietmečio savivaliavimą. Grąžinkite Jankui, kas priklauso Jankui.“

O kas toliau?

Mūsų kalbinti mažlietuviai labai vertina kiekvieną valdžios žingsnį atkuriant kultūros paveldą, atkuriant istorinę tiesą apie Mažąją Lietuvą. Bitėnai tampa Mažosios Lietuvos regiono centru ir gyvu nesenos lietuvių tautos istorijos pavyzdžiu, kurį turėtų pažinti lietuvių karta. Stebėtinas stereotipų gajumas – mažlietuvius tapatinti su vokiečiais… Deja, taip yra. Tokie susibūrimai Bitėnuose turėtų tokius stereotipus laužyti, deja, jaunimo čia tarsi ir nematyti ir istorinės tiesos sakomos tiems, kurie tai jau žino.

Dana ZACHAREVIČIENĖ

Vytautas GOCENTAS

Juozas VERCINKEVIČIUS

„Voruta“ Nr. 16 (586) 2005 m. rugpjūčio 20 d.