Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

2010 m. pabaigoje Klaipėdos universiteto leidykla išleido regioninės tautosakos knygą „Pamarių sakmės“*, kurios sudarytoja doc. dr. Dalia Kiseliūnaitė.

Leidinį puošia talentingos jaunos menininkės Emilijos Benetytės iliustracijos. Prielapyje – 1890 m. Rytų Prūsijos žemėlapio fragmentas, pateikiantis tekstuose minimas Kuršmarių pakrančių gyvenvietes. Knygos pradžioje – išsamūs sudarytojos ir LLTI mokslininkės dr. Linos Būgienės straipsniai.

Mažosios Lietuvos tautosakos rinktinės „Pamarių sakmės“ medžiagą sudaro įvairių žanrų sakytinė tautosaka ir tikėjimai, užfiksuoti Lietuvos bei dab. Kaliningrado srities Kuršių marių pakrantės žvejų kaimuose, paskelbti ankstesniuose įvairiakalbiuose rinkiniuose ir surinkti pokario ekspedicijose (daugiau kaip 420 tekstų).

Nemaža dalis tekstų lietuvių kalba spausdinama pirmą kartą: tai vokiečių ir latvių rinkėjų XIX–XX a. užrašyti tekstai, išsklaidyti retuose šaltiniuose, bei sudarytojos Dalios Kiseliūnaitės ekspedicijų vaisiai. Ypač svarbią išliekamąją kalbinę vertę turi tekstai užrašyti senąja jau beišnykstančia kuršininkų kalba.

Kiekvieno geografinio regiono tautosaka atspindi vietos žmonių gyvenimo būdą, aplinką, ūkinę veiklą, istoriją, kalbą, papročius, etninius ir tautinius santykius, tradicijas, tikėjimus bei religijas. Mažosios Lietuvos pamarys – labai savitas kraštas gamtos, etnografijos, kultūros paveldo požiūriu. Todėl jis svarbus ir visos Lietuvos kultūros kontekste.

Rinkinio koncepcija grindžiama geografiniu principu, kuris leidžia išskirti būdingiausius bruožus ir lyginti su panašiais regionais prie Baltijos. Be to, išryškėja pamario tautosakos ypatybės, kurios skiria šį regioną nuo Didžiosios Lietuvos: žvejybos tematika ir žvejų gyvensenos ypatumai, atkuriamo kraštovaizdžio specifika, vandenų personažai, ypatingas dėmesys pomirtiniam gyvenimui, siužetų ir jų elementų interferencija (baltų; ne baltų bei baltų etninių grupių tarpusavyje). Tekstų gyvavimą keliomis kalbomis vienu metu lėmė etninis ir kultūrinis gyventojų sumišimas, daugiakalbystė. Po Antrojo pasaulinio karo išsisklaidžius bendruomenėms (lietuvininkų, vokiečių ir kuršininkų) ir nutrūkus perimamumui, kiekvienas Mažosios Lietuvos tautosakos vienetas laikytinas unikaliu, todėl vienas iš koncepcijos principų yra medžiagos atranka neignoruojant neautentiškų (autorizuotų) tekstų bei perspausdinant tekstus iš folkloristikos požiūriu vertingų leidinių. Senuosius, dažnai verstinius (dėl to kiek nukenčia medžiagos autentiškumas), pasakojimus gražiai papildo naujieji užrašymai, teigiantys pamario krašto tradicijų tęstinumą ir jų svarbą kolektyvinėje gyventojų sąmonėje.

Knygą sudaro šie skyriai: Įvadas (p. 7– 27), Pamario krašto pasakojimai – folkloristo žvilgsniu (p. 28–35), Padavimai, Mitologinės sakmės ir tikėjimai, Pasakos, Pasakojimai, Tikėjimai ir papročiai, Anekdotai, lš smulkiosios tautosakos, Šaltiniai ir literatūra, Coastal Legends (Summary), Vietovardžių rodyklė (p. 282–286).

Į knygą sudėti reti, mažai kam prieinami tautosakos lobiai turėtų sudominti filologus, kraštotyrininkus, pedagogus, muziejininkus, ekskursijų vadovus, visus Mažosios Lietuvos mylėtojus.

* Pamarių sakmės / Klaipėdos universitetas ; sudarytoja Dalia Kiseliūnaitė ; [iliustravo Emilija Benetytė]. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010 (Vilnius : Petro ofsetas). – 286, [1] p. : iliustr. Tiražas 500 egz. – ISBN 978-9955-18-540-6  

Nuotraukose: 

1. Knygos viršelis

2. Knygos sudarytoja doc. dr. D. Kiseliūnaitė

Voruta. – 2011, rug. 3, nr. 17 (731), p. 2.