Viršutinėje nuotraukoje – Jono Smilgevičiaus sūnus Kazimieras su žmona Danute apie 1937 m. prie Užvenčio dvaro. J. Smilgevičiaus anūko A. Zolyno nuotr. Apatinėje nuotraukoje – Užvenčio dvaras šiandien. KPD (Sonatos Sukožauskienės) nuotr.

Deja, Lietuvoje ne vienas atvejis, kai kultūros paveldo objektuose (buvusiuose dvareliuose) dar sovietmečiu apgyvendinti žmonės, vėliau tuos pastatus privatizavę, nesirūpina jų priežiūra, nors prižiūrėti kultūros paveldo objektą yra kultūros paveldo objekto valdytojo pareiga. Po kiek laiko tokie pastatai tampa didele problema paveldosaugininkams. Taip nutiko ir su Užvenčio dvaru Kelmės rajone, kuriame su pertraukomis gyveno apysaką „Sename dvare“ čia parašiusi rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930), kuriame 1912–1940 m. ūkininkavo 1918-ųjų  Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Jonas Smilgevičius (18720–1942).

Užvenčio dvaro sodybos gyvenamasis namas, vadinamas ponų namu, yra gana didelis, pietinėje jo pusėje buvo ir rašytojos Šatrijos Raganos kambarėlis. Namas galėjo būti pastatytas dar XVII a. paskutiniame ketvirtyje. Vėliau šeimininkų ne kartą rekonstruotas, bet iki pat XX a. antrosios pusės išlaikė XVII a. pab. tokios paskirties dvarų gyvenamiesiems namas būdingą formą ir išvaizdą. Iki mūsų dienų Lietuvoje tokio tipo minėto laikotarpio medinis pastatas išliko tik vienas ir jis yra būtent šis Užvenčio dvaro sodybos ponų namas. Tad namas, kaip kultūros paveldo objektas, svarbus ir savo architektūra, ir kaip menantis žymias istorines asmenybes.

Savininkai apleido pastatą

Kolūkinės santvarkos metais dvare apsigyveno kolūkio darbininkai. Nepriklausomybės metais jiems buvo sudaryta galimybė patalpas privatizuoti. Šiuo metu name yra 9 butai, turintys 9 savininkus. Deja, gyvendami paveldo objekte jie savo nuosavą turtą apleido. Pagal LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, valdytojas privalo prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; patalpose, kurių interjeras vertingas, palaikyti reikiamą mikroklimatą; laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius. Pastatas pastaruoju metu tapęs labai apleistu. Tą lėmė ilga nepriežiūra, skirtingas supratimas apie pastato tvarkymą – jei kažkokie tvarkymo darbai ir atlikti, tai galimai savavališkai, nesirūpinta dėl finansinio nepajėgumo ar galimai asocialaus gyvenimo būdo.

Specialistai tarėsi, kaip gelbėti pastatą

Kovo 14 d. Užvenčio dvaro sodyboje Lietuvos etnografijos muziejaus surengtame seminare „Medinis architektūros paveldas: Užvenčio dvaras (atvejo analizė)“ kultūros paveldo specialistai, restauratoriai, Kelmės rajono savivaldybės atstovai, kiti šio paveldo objekto išsaugojimu susirūpinę specialistai tarėsi, kaip gelbėti nykstantį pastatą. Apžiūrėję namą ir daugelį jo vidaus patalpų, įvertinę fizinę būklę aiškinosi galimybes tvarkyti. Kelmės rajono savivaldybė jau ėmėsi pastato išsaugojimo atsakomybės, pavedusi atlikti statinio ekspertizę. Šiemet, kovo 7 d. Statinių ekspertizės biuro akte buvo pažymėta, kad šio pastato laikančiosios konstrukcijos, išorės ir vidinės laikančios sienos, perdanga, stogo konstrukcijos ir stogo danga yra IV kategorijos, nusidėvėjusios 80 proc., pastato būklė avarinė, visas statinys netinka gyvenamajai paskirčiai. Akte nurodyta, jog kylant dalinai išgriuvusių, apirusių kaminų griūties grėsmei ir medinių puvinio pažeistų perdangos bei stogo konstrukcijų griūties grėsmei, gyventojams nedelsiant turi būti uždrausta naudotis patalpomis.

„Kelmės rajono savivaldybė žadėjo rasti galimybę gyventojus iš namo iškeldinti, artimiausiu  metu surengti gyventojų susirinkimą, aiškintis poreikius ir galimybes. Susitikimo metu visi suprato, jog „raganų medžioklė“ ir aiškinimasis, kas kaltas, kad pastatas tapo nugyventas, šiuo atveju nepadės. Jei avarinės būklės kultūros paveldo objektą ir galima gelbėti, tai tik bendromis pastangomis kantriai ir nuosekliai dirbant jo labui, – sakė KPD Veiklos koordinavimo skyriaus vedėja Donata Armanavičienė. – Susitikime buvo aptartas veiksmų eiliškumas siekiant pastato būklės stabilizavimo – nuosavybės teisių klausimo sprendimas, avarinės būklės šalinimo galimybės, galimos tolesnės perspektyvos. Tapo aišku, kad šiandienos didžiausias iššūkis tenka rajono savivaldybei, iš kurios laukiama iniciatyvos dėl reikiamų sprendimų ir veiksmų. Kultūros paveldo departamento specialistai užtikrino, kad visas vertes ir galimybes tapti valstybės saugomu ir traukos objektu dvaras tikrai turi“.

Tą pačią kovo 14 d. Kultūros paveldo departamente posėdžiavo KPD šeštosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai. Jie svarstė Užvenčio dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 206) nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktą, patvirtino Užvenčio dvaro sodybos vertingąsias savybes. Artimiausiu metu Kultūros vertybių registre bus patikslinti visi aktualūs šią sodybą identifikuojantys duomenys. Bus inicijuojama Užvenčio dvaro sodybos ponų namą skelbti valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Seminaras vyko įgyvendinant Kultūros ministerijos projektą „Dialogo ir sąmoningumo skatinimas“, projekto vykdytojas – Lietuvos etnografijos muziejus. Seminare dalyvavo paveldo specialistai architektė dr. Dalė Puodžiukienė, KPD Veiklos koordinavimo skyriaus vedėja Donata Armanavičienė bei Metodinio konsultavimo ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistė Audronė Šolienė, medinės architektūros paveldo specialistė Rasa Bertašiūtė, restauratoriai, senosios medinės architektūros žinovai, meistrai Kęstutis Cikanas, Laimonas Bartkus, Lietuvos etnografijos muziejaus darbuotojai Rasa ir Valentinas Kireliai, architektas Šarūnas Sabaliauskas, Šiaulių „Aušros muziejaus“ atstovas Rimvydas Tamulaitis, Kelmės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Ramunė Piniauskaitė, Užvenčio seniūnas Linas Mačernius, Užvenčio dvaro malūno valdytojai Milda ir Alvydas Knyzeliai, UAB „Kelmės vietinis ūkis“ direktorius Dainius Popovas, Šatrijos Raganos bendrijos valdybos pirmininkė, el. žurnalo „Žemaičių žemė“ redaktorė Danutė Mukienė, Kelmės rajono savivaldybės vicemeras Kęstutis Bilius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Sonata Venckienė, Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė, specialistas Rimantas Serva, KPD Šiaulių teritorinio skyriaus vedėja Vita Martinaitienė, šio skyriaus vyr. specialistės Sonata Sukožauskienė, Elena Čepukienė, Kornelija Stonienė.

Įdomūs faktai apie Užvenčio dvarą

Užvenčio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Su šiuo dvaru siejamos bajorų Bilevičių, Gorskių, Vainų giminės. Nuo 1569 m. dvarą valdė didikas Stanislovas Gorskis, o 1587 m. valdytoju tapo Simonas Vaina.

XIX a. pradžioje dvaras atiteko gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui-Liubeckiui, o 1870–1898 m. iš šio kunigaikščio dvarą nuomojo Anupras ir Stanislava Pečkauskai – Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) tėvai. Pečkauskai, gyvendami Užvenčio dvare, savo vaikams samdė mokytojus. Marija dvare išėjo pradžios mokyklos kursą ir 1891 m. įstojo į Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijos trečią klasę. Tačiau dėl atšiauraus ir drėgno klimato šiame mieste ėmė prastėti Marijos sveikata, todėl po pusmečio ji sugrįžo į Užvenčio dvarą ir toliau mokėsi privačiai.

Reikšminga būsimosios rašytojos gyvenime buvo 1891 m. pažintis ir bičiulystė su kaimynystėje gyvenusių valstiečių sūnumi, Šaulių gimnazistu, lietuvių tautinio atgimimo veikėju Povilu Višinskiu (1875–1906). P.Višinskis skatino M. Pečkauskaitę mokytis lietuvių kalbos, kurti lietuviškai, padėjo kūrybinio kelio pradžioje. M. Pečkauskaitės jaunystės išgyvenimai Užvenčio dvare atsispindėjo žymiausiame jos kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“, parašytoje 1922 m. ir vėliau, 1903 m. sukurtame apsakyme „Viktutė“.

1909 m. Užvenčio dvarą nupirko lietuvių visuomenės veikėjas, vienas iš 1917 m. Lietuvių konferencijos organizatorių, Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras, ekonomistas Jonas Smilgevičius, dvare gyvenęs iki 1942 m. Užvenčio dvarą J. Smilgevičius pavertė pavyzdiniu ūkiu. Užveisė pieninių galvijų bandą, įkūrė pavyzdinį pienininkystės ūkį, įsteigė tabako plantaciją, įrengė sūrinę, modernizavo vandens malūną, spirito varyklą, turėjo plytinę. J. Smilgevičius glaudžiai bendravo su P. Višinskiu, Šatrijos Ragana, kuri ir toliau lankydavosi Užvenčio dvare.

1966 m. dvare buvo įkurtas Užvenčio kraštotyros muziejus. 1973 m. muziejus įsikūrė dvaro svirne. 2012 m. muziejaus pastatas restauruotas, ekspozicijos atnaujintos.

KPD informacija