Marija Remienė tituluojama neoficialia Amerikos lietuvių kultūros ministre. Lietuvoje viešinčiai kultūros veikėjai įteiktos ir Širvintų krašto garbės piliečio regalijos.
Meno mecenatės M. Remienės viešnagės proga praėjusią savaitę buvo surengtas vakaras Vilniaus Radvilų rūmuose – juose veikiančioje išeivijos dailininkų parodoje „Dovana nepriklausomai Lietuvai“ rodoma nemažai šios Amerikos lietuvės dovanotų kūrinių.
„Kai jauni lietuviai, turintys aukštąjį išsilavinimą, Amerikoje dirba statybininkais ar vairuotojais, jie uždirba nemažai pinigų, bet netobulėja.
Mes palikome pėdsaką lietuvių kultūroje – paveikslus, enciklopediją, nemažai prozos ir poezijos. O ką paliks jie?“ – svarstė trumpam į Lietuvą sugrįžusi M. Remienė.
Kada įsigijote savo pirmąjį paveikslą?
Pirmąjį paveikslą įsigijau praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Tai buvo Adomo Varno „Laiveliai”.
Jį galima pamatyti išeivijos dailininkų parodoje Radvilų rūmuose. Mes su tėvais tuo metu buvome dar visai neseniai atvykę į Ameriką.
A. Varnas šventė 75 metų jubiliejų, o lietuvių bendruomenė dar neturėjo nė vienos galerijos, kurioje būtų galima surengti parodą.
Tik vėliau tėvai jėzuitai įsteigė Jaunimo centrą, kuriame dabar yra M. K. Čiurlionio galeriją.
Paroda vis dėlto buvo surengta, o darbai rodyti mokyklos fojė. Man patiko tas paveiksliukas. Tačiau kainavo nemažai – 50 dolerių.
Iš kur studentei gauti tiek pinigų? Man pasiūlė pirkti išsimokėtinai. Sutikau ir parsinešiau paveikslą namo.
Tais laikais 50 dolerių buvo labai dideli pinigai. Tėvas man duodavo 10 dolerių per savaitę, už juos turėdavau nuvažiuoti į universitetą ir atgal. Iš namų veždavausi sumuštinį. Nepirkau nei batukų, nei ko kito, kol po truputį nesusimokėjau už paveikslą.
Tėvas man priminė, kad įnešiau tą paveikslą namo kaip didžiausią brangenybę. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Kodėl daugybę metų visą laisvalaikį skyrėte lietuviškai kultūrai?
Kultūra žmogui – kaip oras ir vanduo. Kodėl mes, lietuviai, pirkome meno kūrinius? Ne tik todėl, kad patiko, bet ir dėl to, jog norėjome palaikyti lietuvių dailininkus.
Juk iš pradžių dauguma jų negalėjo dirbti meno srityje. Tik gerokai vėliau pradėjo ir bažnyčias puošti, ir paminklus statyti. Pravėręs lietuvių išeivių namų duris visuomet ant sienos pamatysi mūsų dailininkų paveikslų.
Pavyzdžiui, aš esu aplankiusi visas lietuviškas kolonijas Amerikoje su Adomo Galdiko darbų parodomis. Kartais žmonėms tekdavo paveikslus siūlyti, prašyti, kad pirktų.
Juk mūsų kultūrinė veikla – tai saviveikla. Neturime ministerijos, kuriai galėtume parašyti prašymą, kad paremtų vieną ar kitą darbą.
Viską turime daryti patys – savo rankomis ir širdimi.
Kuo jus patraukė dailė? Juk nesate baigusi jokių meno mokslų, tačiau, pasak muziejininkų, nemažai jūsų dovanotos kolekcijos darbų – ypač vertingi.
Nesu menininkė. Niekuomet nerašiau poezijos, bet ją vertinu ir su malonumu skaitau. Tas pat ir dėl dailės.
Dar mokydamasi Vokietijoje pamačiau Vytauto Kazimiero Jonyno parodą, kurią jis surengė gimnazijos klasėje. Tuomet ypač sunku buvo gauti gerų dažų, bet man tie darbai padarė įspūdį.
Esu kilusi iš provincijos, iš kaimo. Nebuvau daug panašių dalykų mačiusi – ta paroda mane sužavėjo.
Nusprendžiau, kad kai užaugsiu ir pradėsiu dirbti, būtinai nusipirksiu paveikslą – originalą, o ne reprodukciją.
Turbūt daug laiko praėjo, kol galėjote pirkti patinkančius kūrinius neskaičiuodama kiekvieno dolerio?
Ir dabar dar skaičiuoju. (Juokiasi.)
Lietuvoje per dvidešimt Nepriklausomybės metų atsirado nemažai milijonierių, o mūsų bendruomenėje per pusę amžiaus – vos keli.
Įsikurti Amerikoje buvo labai sunku. Tėvai visą laiką tikėjo, kad sugrįšime į Lietuvą. Švęsdami Velykas ar Kalėdas visada linkėdavome, kad kitas šventes jau švęstume nepriklausomoje Lietuvoje.
Gyvenome rūsyje, nes visa JAV pramonė dirbo karui – statydavo mažai namų. Mano draugės tėvai nusipirko naują šaldytuvą, nors irgi gyveno rūsyje. Aš parėjusi namo užsiminiau, kad ir mums tokio reikėtų.
Tėvas išplėtė akis: „Kur aš dėsiu tą šaldytuvą, kai važiuosiu į Lietuvą?”
Jau buvo praėję apie 10 metų po išvykimo iš gimtinės. Mano tėvams taip ir nepavyko sugrįžti į Lietuvą.
Ar į lietuvių bendruomenės gyvenimą įsilieja naujieji išeiviai?
Mes, vadinamieji dipukai, atsivežėme savo tradicijas, dainas ir giesmes. Tačiau iš karto įsitraukėme į prieškariu atvykusių išeivių bendruomenę, tęsėme jų pradėtus darbus.
Deja, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo į Ameriką plūstelėjusios trečiosios emigracijos bangos lietuviai nenori eiti mūsų pėdomis.
Iš pradžių net į šeštadienines mokyklas vaikų nevesdavo – susigriebė tik pamatę, kad labai greitai liovėsi kalbėti lietuviškai. Dabar pagrindinės mokyklos – perpildytos.
O jų namuose nepamatysi lietuviškų paveikslų, nors jie Amerikoje gyvena jau daugiau kaip dešimt metų.
Jie aiškina, kad į Ameriką atvyko ne domėtis lietuviška kultūra, kurios ir Lietuvoje yra iki soties.
Tačiau kalbama, kad išeivijos leidiniuose vis dažniau pasirodo skelbimų lietuvių, kurie ieško pirkti išeivijos dailininkų darbų ir siūlo visai nemažas sumas.
Taip, yra iš Lietuvos atvykusių jaunų žmonių, kurie superka nepriklausomos Lietuvos dailininkų kūrinius.
Jie buvo apsilankę ir pas mane. Pardaviau vieną kitą nedidelį darbelį – jie nebuvo man labai prie širdies.
Už šią kolekciją, kurią padovanojau muziejui, man buvo pasiūlyta 5 tūkst. dolerių.
Atsakiau, kad pagalvosiu, nes tas ponas neturėjo pinigų tuojau pat, o žadėjo apsilankyti vėliau. Jis iš tikrųjų atvažiavo, bet aš tą kolekciją jau buvau padovanojusi Lietuvos dailės muziejui.
Kolekciją padovanojo muziejui
Gimusi ir užaugusi Musninkuose M. Remienė su šeima 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į JAV. Amerikoje studijavo verslo administravimą ir 35 metus dirbo draudimo kompanijoje „Aetnos”, o laisvalaikį skirdavo lietuvių bendruomenės reikalams.
1996–2006 m. M. Remienė buvo JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė – ji suorganizavo daugybę Lietuvos menininkų koncertų ir parodų, spektaklių ir knygų pristatymų Amerikos lietuvių kolonijose.
Vienas iš svarbiausių jos nuopelnų – į Lietuvą 2000 m. parvežtas M. K. Čiurlionio galerijos palikimas. Tai per 2 tūkst. išeivijos lietuvių dailininkų kūrinių, kurie nuo 1957 m. buvo specialiai kaupiami nepriklausomai Lietuvai.
2005–2008 m. M. Remienė padovanojo Lietuvai ir perdavė saugoti Lietuvos dailės muziejui savo asmeninę kolekciją, kurioje daug vertingų A. Galdiko (1893–1969), A. Varno (1879–1979), V. Kasiulio (1918–1995), P. Augiaus (1909–1960), kitų dailininkų grafikos ir tapybos kūrinių.
M. Remienė apdovanota Jono Pauliaus II medaliu „Pro Ecclesia et Pontifice”, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio pasipriešinimo dalyvio kryžiumi.
R. Danisevičiaus nuotr.
Nuotraukoje: Kultūros veikėja M. Remienė džiaugiasi, kad iškiliausių išeivijos dailininkų darbai sugrįžo į Lietuvą
