Skulpt. Vincento Jakševičiaus išdrožtas Vyskupo sostas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje. Nuotr. iš Kaišiadorių muziejaus archyvo

Aldona TOLEIKĖ, Šilutė, www.voruta.lt

Menininkai Jakševičiai gyveno nuostabiu, kūrybai palankiu metu, kai gausių darbo užsakymų metu galėjo tobulėti, būti plačiai pastebimi meninėje erdvėje, o palankūs atsiliepimai apie atliktus darbus dėjo tvirtus pagrindus tolesnei kūrybinei veiklai. Kai 1898 m. buvo atšauktas draudimas statyti ir remontuoti katalikų bažnyčias, Lietuvoje prasidėjo bažnyčių statymo laikmetis, kuris Jakševičiams leido įprasminti pasaulio ir Lietuvos krikščioniškąją istoriją, sukurti daugybę kūrinių, žyminčių kelią į tikėjimo prasmės suvokimą.
Šiandien nėra žinoma, kuriame amžiuje ir kas buvo menininkų Jakševičių pradininkas, kur yra jų sukurtų kūrinių, todėl ir jų kūrybos kelio pradžia datuojama XIX a. antrąja puse.

Architektas, skulptorius, dailininkas Vincentas Jakševičius (1873–1936)

Nuo gražios pasakos prasidėjo architekto, skulptoriaus, dailininko ir mokytojo Vincento Jakševičiaus kūrybinis gyvenimas. Augo menininko šeimoje, dar paauglystėje išdrožė caro portretą ir padovanojo šeimos draugams, bajorams. Tie kūrinį nusiuntė carui kaip gražią dovaną. Kūrinys turėjo būti įspūdingas – atėjo žinia, kad caras skyrė paaugliui 2 000 aukso rublių arba teisę į nemokamą mokslą. Nereikėjo šeimai tų pinigų ir išleido Vincuką į Vilnių.
Keturiolikmetis sunkiai pakėlė išsiskyrimą su šeima, draugais, ilgėjosi provincialios aplinkos ir Vilniaus gimnazijoje, lyg pašėlęs, per metus baigė po dvi klases. Mokytojai nepaleido gabaus, perspektyvaus menininko ir baigęs gimnaziją vaikinas toliau mokslą tęsė meno akademijose. Jau studijų metais išryškėjo išskirtinis talentas, aukštas kūrinių įvertinimas dėjo tvirtus pagrindus viso gyvenimo kūrybinei veiklai. Vincento kūriniai puikavosi mokymo įstaigos parodose, kabėjo ant sienų kaip vieni iš geriausių studentų darbų. Buvo gavęs daugybę apdovanojimų, garbės raštų, kuriuos vyresnieji šeimos nariai dar mena matę. Sekdamas tėvo, garsaus Aukštaitijos skulptoriaus Aleksandro Jakševičiaus kūryboje susiklosčiusiomis tradicijomis, jaunas menininkas pasuka į skulptūros sritį, kuri, nepaisant ir tapybos, tampa pagrindine menininko kūrybos sritimi. Šeimoje sklandė pasakojimai, kad besimokydamas Peterburge, paskutiniais mokslo metais, dėl netinkamo klimato Vincentas susirgo sunkia plaučių ligos forma, kuri privertė grįžti namo, beveik be vilties pasveikti. Vaikino jaunystės optimizmas, sportas ir gimtinės klimatas padėjo ligai pasitraukti. Skulptoriaus profesija laikoma fiziškai sunkiausia įvairių meno sričių darbe, tačiau Vincentas visu pajėgumu kibo į kūrybos platumas, nepalikdamas sau jokių jaunuoliui būdingų malonių privilegijų, ir laimėjo gyvybę.
Šiandien nėra žinoma, kur stovi tie pirmieji jo ir tėvo Aleksandro (jo pastatyti Naujamiesčio bažnyčios šventoriaus vartai puikiai įvertinti Lietuvos architektūros istorijoje) sukurti kūriniai, tačiau žinant šių menininkų darbų ilgaamžiškumą, tikėtina, kad jie tebepuošia svarbias Lietuvos kultūrinių objektų vietas.
Kaišiadorių katedroje esantys kūriniai yra tarsi menininkams surengta paroda jų talentui pagerbti. Katedroje stovi Jakševičių statyti altoriai, šventųjų skulptūros, piešti paveikslai altoriuose ir ant sienų. Savo puošnumu lankytojus stebina Vincento išdrožtas vyskupo sostas, krėslai garbingiems svečiams ir daugybė kitų puošybos elementų. 2016 m.
rugpjūtį Kaišiadorių rajonas įspūdingai pagerbė švėkšniškių menininkų Jakševičių ir jų kūrybos atminimą. Vincento Jakševičiaus 80-ųjų mirties metinių paminėjimo datai atminti, jau liepos mėnesį, Kultūros centre buvo atidaryta švėkšniškės fotomenininkės Violetos Astrauskienės paroda. Joje ant drobės buvo pateikti Jakševičių kūriniai, esantys Švėkšnos miestelyje. Švėkšnos muziejininkė Monika Žąsytienė parodos atidarymui buvo sukūrusi skaidres, kuriose yra Jakševičių šeimos fotografijos, kūriniai ir akimirkos iš Jakševičių kūrybos pagerbimui skirtų renginių. Už tai, kad šios švėkšniškės nėra abejingos savo krašto kultūros paveldo išsaugojimui, jo grožio viešinimui Lietuvos kultūrinėje erdvėje, negaili savo laisvo laiko, abi buvo pristatytos metų apdovanojimams. Švėkšnos muziejininkė Monika Žąsytienė pelnė metų švėkšniškės vardą, o Violeta Astrauskienė pristatyta garbingam Šilutės rajono ,,Sidabrinės gervės“ apdovanojimui.
Rugpjūtį, po kelerių metų darbo, vykusiame susitikime, kur buvo kruopščiai tariamasi ir sprendžiama idėja, kaip, kur ir kada įamžinti menininkų atminimą, dalyvavo didelė grupė rajono veikėjų. Pagrindus šiam sumanymui padėjo tuometinis Kaišiadorių savivaldybės meras Romualdas Urmilevičius, kuris ir toliau, nebūdamas savivaldybės vadovu, negailėdamas savo asmeninio laiko, dėjo dideles pastangas jo įgyvendinimui. Į veiklą įsijungė Kaišiadorių vyskupijos kurija, Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kunigai, muziejininkai ir kiti kultūros veikėjai. Be to, skulptorius Vincentas Jakševičius yra palaidotas Kaišiadorių kapinėse, tačiau šiuo metu jo kapo vieta nežinoma. 1936 m. liepą, baigiant įrengti Gegužinės (Kaišiadorių r.) bažnyčios vidų, sustojo skulptoriaus širdis. Likusius darbus užbaigė komandoje likęs vienas Adomas Jakševičius.
2016 m., per Kaišiadorių bažnyčios atlaidų šventę, minint skulptoriaus Vincento Jakševičiaus 80-ąsias mirties metines, Kaišiadorių katedros šventoriuje iškilmingai atidengta Atminimo lenta bažnyčios statytojams pagerbti ir atminti. Tarp jų ir Vincento, Silvano, Adomo Jakševičių vardai. Į šią šventę buvo pakviestas garbingas svečias – Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis su žmona. Jis dar 2014 m., padedamas vietos menininkų, įrengė Atminimo suolelį buvusiems švėkšniškiams Jakševičiams, kurių kūriniai iki šiol puošia Švėkšną.
Moksliškai įrodyta, kad menininkai Jakševičiai paliko praeities kultūrai nepakartojamų, išliekančių ir didelę prasmę žmonių gyvenime turinčių kūrinių gausybę. Daugelis jų, išlaikę savo pirminę išvaizdą ir laiko išbandymus, karo ir sovietinio naikinimo laikotarpį, šiandien išgyvena atgimimą, antrą savo gyvenimo tarpsnį. Apie juos yra rašoma menotyros knygose, jų pagerbimui statomi Atminimo ženklai, primenantys apie žmones, prisidėjusius prie gražios jų krašto kultūros puoselėjimo.
2011 m. išleistoje knygoje ,,Lietuvos Sakralinė Dailė II“ menotyrininkės dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė ir dr. Dalia Vasiliūnienė nuosekliai aprašo Vincento Jakševičiaus trejų metų darbą įrenginėjant Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Čia rašoma: ,,Ypatingo puošnumo ir dekoratyvumo, kuris pirmiausia ir traukė amžininkų žvilgsnį, pastatui suteikė architektūrinio ir skulptūrinio dekoro – statulų – ir reljefų gausa. Juos iš gipso ir betono sukūrė dailininkas Vincentas Jakševičius.“ Dėl didelio masto užsakymo į Joniškį Vincentas buvo persikėlęs su šeima. Ir šiandien bažnyčią puošia skulptoriaus Vincento Jakševičiaus lipdytos devynios skulptūros fasado sienų nišose, daugybė dekoratyvinių lipdinių, reljefinių detalių viduje.
Manoma, kad, užbaigęs darbus Joniškyje, skulptorius įrenginėjo Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią. Pastatė keletą altorių, nulipdė šventųjų skulptūras, įvairius dekoratyvinius elementus bažnyčios fasadui ir viduje. Nenorėdami paleisti garsaus menininko, Švėkšnos grafas J. Pliateris ir bažnyčios klebonas dovanojo žemės sklypą ir įkalbėjo statytis namus Švėkšnoje. Iki šiol miestelyje ir parke puikuojasi Vincento nulipdytos medžioklės deivės Dianos, šv. Florijono skulptūros, saulės laikrodis, dekoratyvinės vazos. Kai kurie kūriniai sovietmečiu buvo sunaikinti, dabar atkurti pagal nuotraukas. Senieji švėkšniškiai sakė, kad daug Jakševičių drožtų dekoratyvinių baldų, interjero detalių buvo Švėkšnos ir Vilkėnų dvaruose (Šilutės r.).

Vincentas pastatė daug mūro altorių, pvz., didįjį Dembavos Dievo Apvaizdos bažnyčioje (apie 1907), su sūnumis Silvanu ir Adomu pastatė tris altorius Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje (1928–1931), didįjį altorių Gegužinės (Kaišiadorių r.) Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje.
Panevėžio katedra lankytojus pasitinka Vincento lipdytomis 3 m aukščio popiežiaus Pijaus XI ir palaimintojo Jurgio Matulaičio skulptūromis.

Keletą metų (1928–1930) visa Jakševičių komanda dirbo įrenginėjant Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros išorę ir vidaus interjerą. Statė altorius, lipdė šventųjų skulptūras, atliko visus tinko darbus. Altorių gaubiantį baldakimą ir kolonas, apstatytas angelų figūromis, Vincentas kūrė pozuojant gražiai ir dorai, jaunai panevėžietei Stefanijai Žygaitei-Šimelienei. Katedroje iki šiol stovi Vincento išdrožtas Vyskupo sostas.
Skulptorius Vincentas Jakševičius artimai bendravo su daugeliu to meto kultūros ir visuomenės veikėjų. Nežinoma, kada prasidėjo jo pažintis su švedų architektu K. E. Strandmanu, gyvenusiu Liepojoje ir suprojektavusiu Lietuvoje pačias gražiausias bažnyčias, inžinieriumi-architektu N. Andrejevu. Manoma, kad K. E. Strandmanas ir inžinierius Anzelis iš Rygos rekomenduodavo bažnyčių (Joniškio, Alantos, Švėkšnos, Tauragės ir kt.) statytojams savo draugo paslaugas, įrenginėjant jų vidų, puošiant išorę. Buvo artimai pažįstamas su Lietuvoje dirbusiu garsiu Rusijos menininku I. Rybakovu. Nuoširdus ryšys, supratimas jungė skulptorių ir jo šeimą su dvasininku Nikodemu Švogžliu-Milžinu, dirbusiu Kaišiadorių katedroje, vėliau bendravo įrengiant Gegužinės bažnyčios vidų. Pastarasis ir lydėjo savo bendramintį į paskutinę kelionę Kaišiadorių kapinėse. Įrenginėjant Kužių (Šiaulių r.) Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, Jakševičiai susipažino su bažnyčios statytoju, bažnyčios klebonu Adolfu Kleiba ir šis ryšys nenutrūko iki pat dvasininko mirties. Senieji švėkšniškiai yra sakę, kad Jakševičiai neretai grįždavo iš tolimų vietų, kur dirbdavo su didele kompanija nepažįstamų ponų, kurie kartais nakvodavo klebonijos patalpose. Be to, dvarų savininkai, grafai stengėsi pritraukti menininkus į savo valdas, įsiteikti įvairiomis paslaugomis ir laimėti menininkų darbo vaisius – išdrožtus dekoratyvinius baldus, nulipdytas skulptūras parkuose, įvairias puošybos detales rūmuose. Iš turimų žinių galima spręsti, kad menininkų darbų daugiausiai buvo Vilkėnų, Švėkšnos (Šilutės r.), Palangos ir kituose dvaruose.

Pusę amžiaus meninėje erdvėje užmirštų menininkų Jakševičių kūriniai nesipuikuoja muziejuose, parodose. Jie iki šių laikų puošia Lietuvos aikštes, parkus, turi ypatingą reikšmę, yra tautos kultūrinio, patriotinio gyvenimo išraiška. Į jų sukurtus altorius, skulptūras ir šventųjų paveikslus kasdien, jau ne vieną šimtmetį, nukreiptos tikinčiųjų akys ir mintys ieško gyvenimo prasmės, tiesos ir vilties. Iki šiol yra neišnykęs apčiuopiamas ryšys tarp autoriaus ir jo kūrinio, galima jausti atiduotą artumo šilumą, įdėtą energiją, mintis.

Skulptorius Vincentas Jakševičius ir jo kūrybinė grupė

Būdamas geras vadybininkas, architektas, skulptorius, dailininkas, drožėjas Vincentas Jakševičius buvo įkūręs mažą bendrovę, kurią pats valdė. Šios organizacijos darbų apimtį sudarė bažnyčios išorės (sienų tinkavimas, puošimas skulptūromis ir kitais dekoratyviniais elementais) ir vidaus įrangos darbai (altorių, sakyklų, mensų projektavimas, pastatymas, sienų ir altorių dažymas, auksavimas, puošimo elementų ir dekoratyvinių detalių, šventųjų skulptūrų nulipdymas ir paveikslų nupiešimas altoriuose ir ant sienų). Didelę įtaką menininkų darbui turėjo pasiruošimo ir pagalbiniai darbai, nuo kurių kokybės priklausė darbo našumas, patogus ir saugus darbas. Pats Vincentas prisiimdavo atsakomybę už visus galimus darbo metu įvyksiančius nelaimingus atsitikimus, atlikto darbo kokybę. Statyti pastolius, lipynes, kopėčias ir kitus darbui dideliame aukštyje reikalingus įrenginius Vincentas samdė laikinus vietinius darbininkus, kuriems vadovavo apmokyti, su komanda keliaujantys asmenys. Kiek žinoma, tai buvo giminaičiai ir pažįstami.

Vincentas buvo patyręs savo profesinėje veikloje, pats sudarydavo projekto sąmatas, nustatydavo medžiagų kiekius, kuriuos bendrovė pirkdavo pati, ruošė apmokėjimo darbuotojams sutartis, numatydavo laiką darbų atlikimui. Vadovavo visam bendrovės atliekamam darbui, drauge kūrė ir lipdė skulptūras, iš medžio drožė bažnyčiai reikalingus baldus ar dekoratyvinius elementus. Kaišiadorių katedroje puikuojasi Vincento drožtas Vyskupo sostas, krėslai garbingiems svečiams, šventųjų skulptūros ir daugelis kitų detalių, kurios iki šių dienų savo nuostabia išvaizda stebina menotyrininkus ir lankytojus.

Vincentas buvo suformavęs kompetentingą, profesionalią ir atsakingą menininkų grupės jėgą, kuri tapo pranašumu prieš konkurentus. Komandos branduolį sudarė trys vienos šeimos nariai – skulptorius Vincentas Jakševičius ir du jo sūnūs, skulptoriai-dailininkai Silvanas ir Adomas. Organizacijos lyderystę, sėkmingą veiklą Vincentas siejo su orientacija į savo vaikų užtikrintą ateitį, suteiksiančią jiems išskirtinį dėmesį, talento įvertinimą ir pripažinimą. Profesionalus, greitas, kompleksiškas darbų atlikimas, pagrįstas atviru, visapusišku bendravimu, tvirtino ryšį su užsakovais ir kėlė kartelę kitiems konkurentams. Pasitikėjimą užsakovams stiprino įspūdinga, inteligentiška Vincento išvaizda, aukštas bendravimo lygis, o svarbiausias dalykas, kad skulptorius profesionaliai galėjo atsakyti į bet kokį iškilusį klausimą, susijusį su vykdoma veikla. Jakševičių šeimoje buvo kalbama lenkiškai, jie gerai mokėjo rusų ir vokiečių kalbas.
Šio trejeto gyvenimo ir kūrybos vertybės buvo vienodos – talentas menui, tarpusavio supratimas, meilė vienas kitam, pasitikėjimas ir begalinė atsakomybė už savo veiklą. Jakševičių komandos verslo pagrindas buvo jų talento menui galimybių įgyvendinimas. Kūrybiškiems ir darbštiems, turintiems aukščiausią išsilavinimo lygį, ši draugija buvo priedanga, leidžianti susiburti į vieną erdvę kūrybiniam procesui. Praktiškai įdiegę savo įgūdžius buvo sukūrę apie save kieto riešutėlio įvaizdį, kurio prisibijodavo užsakovai, bandę kištis į kuriamo objekto formą ar išraišką. Vincentas ir jo sūnūs gerai žinojo religinio meno istoriją, klasikinius veikėjų įvaizdžius, todėl suglumindavo nekompetentingų užsakovų pastabas, priversdami juos pasijausti nepatogiai. Šiuos ir kitus atvejus, įvykusius kūrybinio proceso metu, pabaigę darbus ir grįžę į namus Švėkšnoje, tarpusavyje ir su draugais garsiai aptarinėdavo, pasakodavo ir smagiai juokdavosi. Dirbdami grupėje, visi jos nariai įgijo geros patirties organizuojant darbus, tobulėjo profesinėje veikloje. Vincentas žinojo savo sūnų stipriąsias talento puses ir galimybes, leido jiems laisvai rinktis ir kartu buvo šalia – stebėjo, taisė ir mokė. Kiekvienas jų nešė individualų įnašą į bendrą kūrybinę aplinką. Pirmasis, rimčiausias ir profesionaliausias užbaigto darbo įvertintojas, sekant sukurto objekto tikslinę išraišką, buvo grupės vadovas Vincentas Jakševičius. Tai jis buvo tas žmogus, kuris atsilaikydavo prieš griežtą komisiją, tyrinėjančią kiekvieną detalę ir gal kelerių metų darbą. Vincentas, mokęsis pas garsiausius to meto Vilniaus ir Peterburgo akademijų dėstytojus, lengvai atremdavo visus priekaištus, iškilusius neaiškumus, netgi sukeldavo abejonių priėmimo komisijos nariams apie jų turimų žinių teisingumą.
Menininkai įvairiose Lietuvos vietovėse yra įrengę nemažai Lurdo grotų. Inkaklių (Šilutės r.) grota laikoma viena didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Įspūdingoje kaimo vietoje, prie kelio Švėkšna–Klaipėda, Vincentas su broliu, apie 1912-uosius suprojektavo ir pastatė visą nedidelį Lurdo kompleksą: nulipdė Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, ant kalno pastatė bažnytėlę. Ši vieta visada yra gražiai prižiūrima vietinių, iki šiol čia laikomos šv. Mišios, švenčiamos bažnytinės šventės. Jakševičių įkurtos Veiviržėnų, Ablingos (Klaipėdos r.), Gardamo (Šilutės r.),

Dembavos (Panevėžio r.) Lurdo grotos ir sovietiniais laikais buvo vietinių prižiūrimos, tvarkomos, puošiamos, nepaisant persekiojimo ir draudimo. Po nakties prie Švč. Mergelės Marijos kojų būdavo padėta gėlių, uždegtos žvakės.
Panevėžio, Švėkšnos ir kitų Lietuvos vietovių kapinėse tebestovi Jakševičių statyti paminklai, iš jų daugelis įtraukti į Kultūros paveldo vertybių sąrašą, turi išliekamąją meninę vertę.

Dailininkas Silvanas Jakševičius (1900–1933)

Vyriausias sūnus Silvanas buvo pagrindinis tėvo ramstis visose kūrybos proceso srityse, dešinioji ranka priimant sprendimus, organizuojant. Vaikinas buvo kupinas jaunystės džiaugsmo, kūrybinės energijos ir idėjų, atviras naujovėms, eksperimentams, kurie kartais gąsdindavo tėvą. Manoma, kad šių savybių buvo įgijęs besimokydamas meno mokyk­lose. Silvanas buvo išsimokslinęs, gerai žinantis ne tik religinio meno istoriją, bet ir turintis dailės, skulptūros, projektavimo pagrindų. Kiek žinoma, Vincento vaikai mokslo siekė ne tik Lietuvoje. Šeimos finansinė padėtis leido Vincentui suteikti talentingiems vaikams mokslo pagrindus ir gauti profesinį išsilavinimą. Silvano savybė, keldavusi aplinkiniams baimę, buvo savo fizinių ir kūrybinių galių viršijimas. Kūryboje menininko fantazija ar nereali svajonė pasiteisindavo, suteikdama sparnus kitam iššūkiui, o asmeniniame gyvenime ši savybė menininką pražudė pačiame jėgų žydėjime. Nuo mažens, kaip ir jo broliai Romanas ir Adomas, sportavo, namuose Švėkšnoje buvo įsirengę nedidelę patalpą, kurioje turėjo įvairių tam reikalingų priemonių. Pasportuoti ir pasigalynėti pas juos užsukdavo vietos jaunimas, draugai ir kaimynai. Išlikusiuose prisiminimuose Silvanas, kaip ir jo tėvas Vincentas, grojo smuiku, kartais naktimis piktindamas namiškius. Tarp draugų, švenčių metu ar pasilinksminimuose Silvanas buvo puikus oratorius, visada esantis dėmesio centre.

Silvano sukurtos didžiulės šventųjų skulptūros puošia Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios fasadą, miesto centre, pagal L. Truikio projektą buvo sukūręs Laisvės paminklą ,,Lituanika Restituta“. Molėtų r. Balninkų Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje yra jo lipdytų skulptūrų, dirbo Šilalės r. Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje įrengiant centrinį altorių ir skulptūras jame, Klaipėdos r. Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato, Šilutės r. Gardamo Šv. Roko ir kitose bažnyčiose skulptoriaus-dailininko Silvano darbai džiugina lankytojus iki šių dienų. Dirbo įrengiant Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vidaus interjerą. Buvo įvaldęs sudėtingą auksavimo techniką. Jo dekoratyviai išdažytos bažnyčių sienos, altoriai, skulptūros ir šiandien dar daug kur tebėra neperdažytos, nepraradusios pirminio vaizdo. Šalia sunkaus skulptoriaus darbo laisvalaikiu piešė paveikslus. Šiandien sunku atskirti, kuris iš šios šeimyninės menininkų grupės pradėjo ar baigė vieną ar kitą kūrinį, nes jų profesinė patirtis buvo panaši. Asmeniniai darbai stiprino menininko atsakomybę už kūrinio vertę, turtino profesinę patirtį, teikė pasitikėjimo savo talentu. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros altoriuose šiandien galime pamatyti Silvano pieštus Popiežiaus Pijaus XI, šv. Vincento Pauliečio, Angelo Sargo atvaizdus ir daugelį kitų darbų. Silvano piešti paveikslai tapymo maniera skiriasi nuo paveikslų, tapytų brolio Adomo. Broliai draugiškai konkuravo, norėdami nesikartoti, išsiskirti, nustebinti vienas kitą. Adomas, jauniausias šeimoje, norėdamas vyresniesiems įrodyti savo talento galias, per anksti subrendo kūrybiniam darbui, didelės reikšmės kultūrinėje erdvėje turintiems užsakymams.
Silvanas buvo romantikas, turėjęs savyje stiprią jėgą, ieškojęs saviraiškos kelių gyvenime ir kūryboje, per trumpą laiką brandžiai atsiskleidęs menininkas. Buvo linksmas, išradingas, kaip ir tėvas bendravo su vietos aukštuomene, buvo kviečiamas į šventes, pokylius ir priėmimus.

1933 m. Silvanas kūrė šventųjų skulptūras Balninkų bažnyčiai. Ten tuo metu laikinai gyveno su šeima. Karštą vasaros dieną su draugais maudėsi Piršeno ežere, kur linksmai lenktyniavo, kas greičiau perplauks ežerą. Vaikinui nepavyko ir Jakševičių šeimą sudrebino baisi nelaimė. Liko jaunutė žmona, tėvo dievinamos dukrelės Gražina ir Aldona. Silvano žūtis buvo pirmas juodas debesėlis menininkų komandos padangėje. 1934 m. mirė skulptorius Aleksandras Jakševičius, Vincento tėvas. Po dvejų metų, palaužta nepakeliamų sūnaus, tėvo netekčių ir sunkaus darbo, sustojo skulptoriaus, komandos vedlio, mokytojo ir tėvo Vincento Jakševičiaus širdis.

Dailininkas Adomas Jakševičius
(1908–1967)

Adomo gyvenimo kelią galima pavadinti vienu iš sudėtingiausių ne tik kūrybine, bet ir žmogiškąja prasme. Tai skaudus likimo bandymas, prasidėjęs su meile, išskirtiniu dėmesiu į talento galimybes ir didžiausią ateities, kaip menininko, perspektyvą, pusiaukelėje tarsi sumanęs patikrinti ir įvertinti savo atlikto darbo rezultatus. Trisdešimt trejų vaikinas, kuris savo kelią į pripažinimą klojo nuostabiais, didelę reikšmę ir prasmę šalies kultūriniame gyvenime turinčiais kūriniais, atsidūrė ant išlikimo ribos. Vienu metu dingo visa varomoji jėga, teikusi energiją, džiaugsmą ir didelių kūrybinių užmojų įgyvendinimą. Keletą metų po tėvo mirties Adomas mėgino užbaigti pradėtus darbus, drauge apsiimdamas ir naujų, tačiau savo apimtimi mažesnių, nes komandoje buvo likęs vienas iš pagrindinių kūrėjų. Prasidėjęs karas, tarsi prakeiksmas, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, galutinai išmušė iš po kojų visą žmogišką pagrindą, pastatė ant kultūrinių ir dvasinių vertybių kryžkelės, be aiškių ateities vizijų. Pirmomis karo dienomis buvo nužudyta Adomo žmona. Likęs be šeimos, darbo ir vilties ar konkretumo kūrybinėje veikloje, Adomas grįžo į tėviškę – Švėkšną, kurioje be pragyvenimo šaltinio gyveno mama ir brolis Romanas. Tiksliau grįžo abu su broliu, nes Romanas taip pat dirbo menininkų komandoje pagalbinius darbus. Derindamas puikius savo mąstymo, žinių, intelekto ir proto gebėjimus Adomas išsaugojo save ir šeimą nuo skurdo ir represijų. Patirtis, pasitikėjimas savimi ir aukštas intelekto, išsilavinimo lygis padėdavo pašalinti įtampą įvairiose situacijose, kai sovietinės valdžios atstovai manydavo jau pričiupę neįveikiamą menininką. Šie nebuvo lygūs Adomui, stovėjusiam ant kūrybinių pasiekimų aukštumų, turinčiam susiformavusį požiūrį į gyvenimo vertybes ir jų prasmės suvokimą. Tas primityvus spaudimas pasiduoti įtakai, atimančiai teisę į laisvą kūrybą, menininkui tapo grėsmingu iššūkiu, gresiančiu visišku gyvenimo prasmės sunaikinimu. Šiandien nereikia spėlioti, kas nulėmė Adomo apsisprendimą nepasiduoti spaudimui kurti komunistinius simbolius, iš naujo siekti karjeros aukštumų ir nei dienos netarnauti sovietinės valdžios įstaigose. Kokią nematomą jėgą ar paslaptį turėjo Adomas kovoje su bemoksliais pokario valdžios atstovais, kurie 28-erius metus nesugebėjo nuversti Laisvės paminklo Švėkšnoje. Tai nebuvo koks nors neryškus statinys, stovintis nuošalioje miestelio vietoje. Aukštas, sudėtingos kompozicijos Laisvės simbolis stovėjo pačiame miestelio centre, priešais „Saulės“ gimnazijos langus. Švėkšnoje buvo kalbama, kad šį kūrinį dvidešimtmetis menininkas sukūrė grįžęs iš ,,didelių mokslų“.

1928 m. liepos 13 d. laikraštyje ,,Žemaičių prietelius“ buvo rašyta, kad Pavasarininkų rūpesčiu p. Jakševičiaus pastatytas Laisvės paminklas Švėkšnoje yra daug įvairesnis ir turtingesnis negu Kauno Laisvės paminklas.
1928 m. liepos 14 d. ,,Rygos balse“ rašyta: ,,Žemaičių ateitininkų konferencijos metu, liepos 25–27 d., Švėkšnoje bus didelės iškilmės, būtent, naujų gimnazijos rūmų ir milžiniško Laisvės paminklo pašventinimas.“

1928 m. liepos 28 d. laikraštis ,,Lietuvos keleivis“ rašė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona važiuoja į Švėkšną dalyvauti Laisvės paminklo ir gimnazijos rūmų atidaryme. Paminklo pašventinimo šventės metu Adomo Jakševičiaus sukurtą Švėkšnos Laisvės paminklą generolas Nagevičius pavadino gražiausiu Lietuvoje („Pavasaris“, Nr. 16, 1928 m. rugsėjo 15 d.). Paminklas buvo sudaužytas praėjus metams po menininko žūties – 1968 m. – ir atstatytas 1990 m.

Netrukus po paminklo Švėkšnoje, menininkas sukuria vienu gražiausių Lietuvoje laikomą Žiežmarių (Kaišiadorių r.) „Laisvės angelą“ (sovietmečiu sudaužytas ir pagal autoriaus A. Jakševičiaus projektą atkurtas 1991 m. – aut. pastaba).

Moralinės vertybės šiam jaunam žmogui buvo aukščiau už materialinę gerovę, titulus ar kūrybinę šlovę. Žinome tik tiek, kad savo apsisprendimu jaunas menininkas užsitraukė valdžios nemalonę, bauginimus ir persekiojimus. Uždaręs duris į praeitį, Adomas įžengė į naują, jam nepažįstamą ir nepatirtą gyvenimo ir kūrybos laikotarpį, kuriame reikėjo kovoti už asmeninę laisvę, asmenybės individualumo išsaugojimą, išlaikant aukščiausias moralines vertybes ir nepriklausomybę. O reikėjo tik vieno galvos linktelėjimo… Adomo kasdienybe tapo rizika, įtampa, grasinanti ne tik represijų siaubu, bet ir harmoningos pusiausvyros suardymu, asmenybės sunaikinimu ar pažeidimu. Adomas vienišas šioje kovoje, tačiau tvirti gyvenimo principai, ryškiai rodantys asmenybės autentiškumą, kūriniai, tarnaujantys tautos tradicijų, tikėjimo ir patriotizmo įprasminimui, neleido nusileisti ir pereiti į nepažįstamą, be to, pasitikėjimo nekeliančią kūrybos sritį.

Silvano ir Adomo Jakševičių kūrybines biografijas, nežiūrint į jų individualumą, būtų galima apibendrinti tuo pačiu vertinimo kriterijumi – vaikystės, paauglystės laikotarpiai buvo lemtingi, padėję tvirtus pagrindus, renkantis kūrybos kryptį, suformavę jų pasaulėžiūrą, dvasinės kultūros ir charakterio bruožus. Kūrybinę orientaciją lėmė šeimoje vyravusi religinio meno kryptis. Įžengę į jaunystės ir brandos laikotarpį, jaunieji menininkai jau buvo stiprūs ir talentingi, kūrybinėje sferoje turintys mokslo pagrindų, patirties, įgūdžių, kurie paprastai susiformuoja vėlesnėje veikloje. Tikslingas tobulinimasis religinio meno srityje, ieškojimai siekiant išryškinti, patobulinti ar atrasti vieno ar kito klasikinio kūrinio bruožą. Tos naujos kūrinio pateikimo išraiškos neretai sukeldavo diskusijų tarp darbų priėmimo komisijos narių, neretai gąsdino tėvą, tačiau jaunieji visada laimėdavo. Visos šios kūrybinio proceso detalės menininkams teikė sparnus, jaunatviškos energijos, atradimų džiaugsmo ir romantikos akimirkų. Tas begalinis darbštumas, stengimasis kuo daugiau atiduoti ir palikti savo talento ženklų, nepaisant jaunystės džiaugsmų laiko, buvo tarytum nuojauta, kad viskas greitai baigsis. Sulaukęs 33-ų, Silvanas žuvo, Adomas būdamas 33-ų prarado laisvę kūryboje ir sutiko tragišką lemtį.

Prasidėjus karui pasibaigė įtemptas ir aktyvus kūrybinis laikotarpis. Atsisakęs dirbti pagal sovietinės valdžios nurodymus, Adomas, kad ir smulkiais, didelės meninės vertės nereikalaujančiais kūriniais, sugebėjo išlaikyti šeimą. Vietiniai gyventojai džiaugėsi menininko buvimu ir užsakinėjo antkapinius paminklus, šventųjų paveikslus. Retkarčiais menininkas išvykdavo ilgesniam laikui ir niekas nežinojo – kur. Nepamiršo menininko buvę užsakovai ir paslapčiomis savo bažnyčiose vykdė uždraustą bažnyčios puošimo ir turtinimo veiklą. Nesuprastas ir nepripažintas sovietinės valdžios, Adomas buvo gerbiamas paprastų žmonių. Užbaigęs darbą nebestovėjo ant garbės pakylos priėmimo šventėse, tačiau tos nuoširdžios vakarienės užbaigus darbą, tylus bendravimas iki paryčių nemenkino menininko savigarbos.

Labai nuoširdžiai ir gražiai apie vietinių pagarbą dailininkui pasakojo Kostas Jucius, kurio šeima pokariu buvo išžudyta. Adomas ant jų kapo sukūrė iki šiol Švėkšnos kapinėse stovintį antkapinį paminklą, autoriaus pavadintą ,,Liūdinčiu Angelu“.

1967 m. spalio 14 d. vakarą Adomą, grįžtantį iš kaimo, kur statė paminklą, partrenkė mašina. Visa Švėkšnos apylinkė gedėjo šio nuostabaus, nuoširdaus ir visų gerai pažįstamo žmogaus. Praėjus po jo žūties pusei amžiaus, jį pažinoję švėkšniškiai kalba su didžiausiu nerimu, lyg viskas būtų įvykę vakar. Šių metų spalį minėsime dail. Adomo Jakševičiaus 50-ąsias mirties metines. Menininkas palaidotas Švėkšnos kapinėse, šalia motinos Marijos Juchnevičiūtės-Jakševičienės.

Šaltinis – „Voruta“, Nr. 4 (834), 2017 m. balandžio 29 d., p. 7; „Voruta“, Nr. 5 (835), 2017 m. gegužės 27 d., p. 6, 7.