8diena.lt

XX amžiuje žmonija išvydo, kaip įsikūnija totalitarizmo košmaras. Deja, stiprus imunitetas prieš „neribotos valdžios“ virusą, panašu, nesusiformavo. Cenzūra, noras kontroliuoti kiekvieno žmogaus mąstymą gali dangstytis įvairiomis kaukėmis. Tai ypač akivaizdu, kai pažvelgiame į svarbiausią sovietinio totalitarizmo ideologą Michailą Andrejevičių Suslovą. Jis buvo radikaliai kitoks nei žymiausias nacizmo propagandistas Josefas Goebbelsas, labai skiriasi ir nuo dabartinių Vladimiro Putino politinio įvaizdžio kūrimo konsultantų.

Lenino citatos reikšmė

Svarbiausias SSSR komunistų partijos ideologas gimė nedideliame Saratovo gubernijos kaimelyje, skurstančių valstiečių šeimoje 1902 m. Nuo pat mažų dienų Michailas buvo labai atkaklus ir valingas vaikas. Skirtingai nuo kitų kaimo vaikų, labiau mėgo ne žaidimus lauke, bet bandė išmokti skaityti. Tiesa, apie Michailo Suslovo vaikystę nėra daug tikrų duomenų. Net ir sulaukęs garbingo amžiaus, jis nemėgdavo su kitais atvirauti, pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, tuo labiau vaikystę.

Faktas tai, kad jau 1921 m. Michailas sugebėjo pervažiuoti į Maskvą ir pradėjo studijas pagal specialiai darbininkams skirtas kvotas. Tam jis savo gimtinėje turėjo gauti vietos komunistų valdžios siuntimą.

Studijos Maskvoje buvo puiki galimybė paprastam vaikinui iš kaimo pradėti svaiginančią karjerą ir šia galimybe M. Suslovas pasinaudojo visu šimtu procentu. Jis kruopščiai ir pedantiškai studijavo. Iš bendraamžių išsiskyrė ne tik itin rimtu požiūriu į mokslą, bet ir tuo, kad savo namuose įsirengė išsamią Vladimiro Lenino citatų apie įvairias valstybės gyvenimo sritis kartoteką. Beje, savo kartoteką M. Suslovas puoselėjo ir plėtė iki pat gyvenimo pabaigos. Kartais dėl to sulaukdavo ir pašaipų, tačiau, kaip tvirtina istorikai, būtent šiai kartotekai jaunuolis iš kaimo turėtų būti dėkingas dėl to, kad jo partinė karjera priminė Pelenės pasaką.

Michailas Suslovas įstojo į komjaunimą tik atvykęs į Maskvą, dar po metų jis tapo komunistų partijos nariu. Galima drąsiai teigti, kad jis buvo komunistas iš įsitikinimų ir veikiausiai buvo vienas iš nedaugelio, kurie rimtai analizavo ir gilinosi į marksizmą-leninizmą. Viso to veikiausiai būtų pakakę užsitarnauti iki vidutinės pakopos komunistų partijos ideologo pareigų ar net tapti įtakingu kokio nedidelio miestelio ideologiniu veikėju. Tačiau kartą Michailas sulaukė skambučio iš Kremliaus. Skambino tuo metu įtakingas Josifo Stalino aplinkos žmogus Levas Mechlisas. Michailas gavo užduotį, kuri bet kam kitam veikiausiai būtų pasirodžiusi labai sudėtinga, bet jaunasis komunistas ją atliko per kelias akimirkas. L. Mechlisas prašė kuo greičiau atrasti V.  enino citatą konkrečia ekonomine tema.

Kaip paaiškėjo vėliau, L. Mechlisui kažkas buvo papasakojęs apie keistuolį, kuris atkakliai gilinasi į K. Markso bei V. Lenino darbus ir turi sukūręs išsamią jų citatų kartoteką. Šį keistuolį L. Mechlisas prisiminė, kai J. Stalinas, ruošdamasis kažkuriai kalbai, pareikalavo pasufleruoti jam V. Lenino citatą konkrečia tema. Kremliuje kaip rik vyko įnirtinga kova dėl įtakos ir J. Stalinas bandė parodyti, kad yra nuoseklus V. Lenino darbų tęsėjas. Jis susižavėjo tuo, kad puikiai tinkanti citata jam buvo pateikta labai operatyviai. Pasikvietęs L. Mechlisą sužinojo apie M. Suslovą. Nusprendė pats su jaunuoju marksizmo-leninizmo žinovu pasikalbėti. Pokalbis J. Stalino nenuvylė ir jau netrukus M. Suslovas atsidūrė Kremliuje ir tapo įtakingu komunistų veikėju.

Pateisintas pasitikėjimas

Jam parodytą pasitikėjimą M. Suslovas pateisino. Jis buvo nepakeičiamas, kai reikėdavo ideologiškai talžyti Trockį, Buchariną ar Zinovjevą. Atrodė, kad M. Suslovas gali atrasti reikiamą V. Lenino citatą bet kuria tema, o to meto diskusijoje Didžiojo Vado citata buvo „tūzas“, kurio jokiais argumentais negalima buvo „permušti“.

Nepaisant svaiginančios partinės karjeros, M. Suslovas išvengė tų gundymų, kurie gerokai pakenkė daugeliui jo kolegų. Visą gyvenimą jis labai saikingai vartojo alkoholį, nesikeikdavo ir nedaugžodžiavo, labiau klausydavosi nei kalbėdavo, buvo asketiškas ir niekada nebuvo atviras karjeristas. Jis neatrodydavo „pavojingas“ viršininkams, be to, nepriklausė senajai V. Lenino gvardijai, todėl santykinai ramiai išgyveno ir didžiuosius partinius „valymus“.

Dar daugiau, 1938 m. jam buvo patikėta pirmoji savarankiška svarbi užduotis. Jis vyko prižiūrėti situacijos Rostovo srityje. Pradėjo nuo kuklesnių pareigų, bet netrukus tapo tikruoju srities vadovu. Čia buvo ir svarbiausių karinių kovų su Vokietija metu. Pats tiesiogiai kariniuose veiksmuose nedalyvavo, tačiau jam buvo patikėta koordinuoti sovietinio partizaninio judėjimo veiklą srityje.

M. Suslovui buvo paskirta ir sudėtinga užduotis ką tik okupuotoje Lietuvoje, kur jis buvo paskirtas Sovietų Sąjungos prievaizdu, kontroliuojančiu Lietuvos sovietizacijos procesą bei kovą su „buožėmis“ ir „miško broliais“. Panašu, jog pastaroji užduotis nelabai patiko M. Suslovui, kuris labiau mėgo dirbti su dokumentais nei su žmonėmis. Didelės iniciatyvos Lietuvoje M. Suslovas nerodė, tad neužsibuvo.

Grįžęs į Maskvą jis tapo vienu iš J. Stalino artimiausių bendražygių. Diktatorius darėsi paranojiškai įtarus, tačiau net ir jam ramus ir kuklus M. Suslovas, uoliai vykdantis visas gautas užduotis, neatrodė keliantis kokią nors grėsmę. Tad 1947 m. M. Suslovas buvo įvesdintas į SSSR Komunistų partijos Centrinį komitetą. Tai realiai buvo aukščiausias valstybės valdymo organas, kuriame M. Suslovas išbuvo iki pat mirties.

Tiesmukas diplomatas

Dar J. Stalino laikais M. Suslovui buvo pradėtos patikėti strateginės užduotys užsienio politikoje. Pavyzdžiui, netrukus po karo jis tapo atsakingas už tai, kokia finansinė parama bus skirta užsienyje veikusioms komunistų partijoms. M. Suslovą sunku būtų pavadinti iškiliu strategu ar puikiu derybininku. Per visą savo politinę karjerą viršininkams jis imponavo kuo kitu: jis pedantiškai elgėsi su pinigais ir niekada nepasisavino nė kapeikos, jis nuosekliai vykdė direktyvas be jokių nereikalingų improvizacijų, jis niekada nebandė intriguoti kitiems „už nugarų“.

Tiesą pasakius, jei diplomatinės veiklos sėkmė būtų vertinama ne subjektyviu SSSR vadovo (ar juo būtų J. Stalinas, ar N. Chruščiovas, ar Brežnevas) pasitenkinimu, M. Suslovo pasiekimais galima būtų rimtai suabejoti. Jis bandė užkirsti kelią Jugoslavijos ir kitų „socialistinio lagerio“ valstybių vidiniam susipriešinimui. Tačiau nesėkmingai. Jis bandė derėtis su Vengrijos valdžia 1956 m., tačiau šios derybos nebuvo sėkmingos ir M. Suslovas netrukus davė signalą, jog laikas imtis karinių veiksmų. Be M. Suslovo intervencijos neapsiėjo ir kruvini Prahos įvykiai, būtent jis pasirašė ir po SSSR kariuomenės įvedimu į Afganistaną.

Panašu, kad Kremliuje po M. Suslovo užsienio kelionių buvo daugiau pagrindo svarstyti ne jo diplomatinius pasiekimus, bet eilinį kartą kraipyti galvą dėl jo pedantiško elgesio su pinigais. Nepanaudotus dienpinigius jis grąžindavo į Kremliaus kasą, kartu pateikdamas čekius apie išleistą labai kuklią sumą asketiškam maistui.

Ideologas su kaliošais

Nė vienam kitam sovietiniam veikėjui nepavyko aukščiausiame komunistinės valdžios ešalone išlikti beveik keturis dešimtmečius bei artimai bendrauti net su trimis šalies vadovais, vis stiprinant politinę įtaką. Po J. Stalino mirties M. Suslovo pozicijos tik sustiprėjo, nes jis neabejodamas parėmė N. Chruščiovą. Pastarasis taip pat M. Suslovu pasitikėjo kur kas labiau nei apie lyderystę svajojančiais Malenkovu, Molotovu ar Kaganovičiumi.

Dera pripažinti, kad M. Suslovas stengėsi išlikti lojalus N. Chruščiovui iki pat pastarojo politinės karjeros pabaigos. Tiesa, tai netapo kliūtimi Leonidui Brežnevui ne tik nenustumti M. Suslovo į politines paraštes, bet paversti jį faktiniu valstybės „pilkuoju kardinolu“. L. Brežnevo valdymo laikais Kremliuje visiems buvo akivaizdu, kas realiai turi didžiausią įtaką valstybėje. Pasakojama, kad M. Suslovas buvo vienintelis L. Brežnevo aplinkos žmogus, kurio Generalinis sekretorius nedrįsdavo tujinti. Taip pat buvo vieša paslaptis, kad svarbiausia Kremliuje įtikinti M. Suslovą. Jei jis pritaria pasiūlymui, tai ne tiek svarbi ir L. Brežnevo nuomonė. M. Suslovas mokėdavo įtikinti savo formalų viršininką.

M. Suslovas labai išsiskyrė iš kitų komunistų partijos vadovybės narių. Nepaisant naujų karjeros aukštumų, jo abejingumas materialinėms gėrybėms nesusilpnėjo. Buvo vieša paslaptis, kad jis ne tik neima kyšių, bet ir neigiamai vertina prabangias dovanas. Plačiai pagarsėjo istorija, kai, žiūrėdamas ledo ritulio varžybas, M. Suslovas pamatė, kad televizorių gamyklos direktorius nugalėtojų komandai kaip premiją skiria televizorių. Tai labai supykdė M. Suslovą. Esą jis pareiškė, kad negalima taikstytis, kai gamyklos direktorius su produkcija elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jau kitą dieną gamyklos direktorius buvo atleistas.

Pagal M. Suslovą galima buvo nustatyti laikrodį. Teigiama, kad jis niekada nėra pavėlavęs į darbą ar išėjęs iš jo anksčiau. Lygiai pirmą valandą jis būtinai gerdavo arbatą. Disciplinos ir pedantiškumo reikalaudavo ir iš kitų. Visi žinojo, kad, jei M. Suslovas pirmininkauja posėdžiui, kiekvienam kalbėtojui bus skirtas griežtas pasisakymo reglamentas. Šiuo atžvilgiu M. Suslovas buvo visiška priešingybė tiek N. Chruščiovui, tiek L. Brežnevui.

Na, o garsiausia legenda tapo M. Suslovo apranga. Dar vaikystėje jis sirgo tuberkulioze ir nuo to laiko itin saugojosi peršalti ar sušlapti kojas. Praktiškai visus metus jis vaikščiojo ant batų apsiavęs kaliošus, kuriuos nusiaudavo tik atėjęs į darbą. Taip pat net ir šiltuoju metu laiku jis vilkėjo šiltą lietpaltį. Nenuostabu, kad neretai buvo vadinamas ideologu su kaliošais.

Žmogus-schema

Paradoksalu, bet svarbiausias Sovietų Sąjungos ideologas ir propagandistas niekada nebuvo kūrybingas ir pats nepaliko didesnio teorinio indėlio į marksizmą-leninizmą, kurį tiek vertino. M. Suslovas savo esme buvo žmogus-schema, labiausiai mėgstantis sakyti – „ne“. Neabejotinai jis buvo vienas didžiausių dogmatikų visoje Sovietų Sąjungoje.

Nenuostabu, kad būtent M. Suslovas buvo vienu iš kovos prieš modernizmą mene iniciatorių, inicijavo A. Solženycino bei A. Sacharovo persekiojimą. Jis buvo surašęs griežtas direktyvas, kaip turi būti ribojamas užsienio kino filmų demonstravimas Sovietų Sąjungoje. Vien M.  Suslovo kritinės abejonės pakako, jog užsienyje sukurtas kino šedevras liktų nepasiekiamas sovietiniams žiūrovams. Gerokai kliuvo ir vietiniams režisieriams. M. Suslovas asmeniškai pasirūpino, kad į specialųjį archyvą dešimtmečiams atgulė E. Riazanovo „Garažas“, kai kurie A. Tarkovskio ir kt. režisierių kino filmai.

M. Suslovas kartodavo, kad ideologija yra ta sritis, kurioje negalima taupyti. Todėl jis nedvejodamas įsakydavo konfiskuoti visą jau išspausdintą knygos tiražą, jei tik kas jam pranešdavo, jog knygoje yra abejotinų idėjų ar bent vienas sovietinei sistemai galintis pakenkti sakinys.

Būtent M. Suslovo iniciatyva visose Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose buvo įvesta mokslinio komunizmo disciplina. Kiekvienas studentas turėdavo išklausyti kursą, per kurį turėjo būti „teisingai formuojamas mąstymas“ ir paskui išlaikyti egzaminą.

Akivaizdu, kad M. Suslovas radikaliai skyrėsi nuo daugumos kitų XX a. žymių propagandistų. Jis save laikė tik didžiulės sistemos sraigteliu ir labai rūpinosi, kad niekas nesutrukdytų sklandžiam šios sistemos veikimui. Pati sistema turėjo sukurti „naująjį žmogų“.

M. Suslovas puikiai tiktų vadovauti G. Orvelo aprašytai „Tiesos ministerijai“. Jis nebuvo charizmatinė asmenybė, pasiryžusi paskui save vesti mases. Jo misija buvo išmesti iš sovietinio žmogaus mąstymo „nereikalingą balastą“, pripratinti lojaliai mąstyti apie sovietinę santvarką.

„Patogi“ mirtis

M. Suslovas mirė 1982 metais, nedaug likus iki solidaus jubiliejaus. Jo mirtis buvo gana netikėta ir… labai patogi. Veikiausiai todėl buvo atsiradusios sąmokslo teorijos, jog kažkas „pasirūpino“ pagreitinti M. Suslovo iškeliavimą. Tačiau faktų, kurie galėtų tai patvirtinti, neatsirado.

Nepaisant garbaus amžiaus, M. Suslovas sveikata nesiskundė. Jis gyveno sveiką gyvenimo būdą ir buvo įsitikinęs, kad dar daug ką spės nuveikti. Tačiau sanatorijoje, kurioje reguliariai atgaudavo jėgas, jam pradėjo skaudėti širdį ir netrukus buvo diagnozuotas infarktas, nuo kurio gydytojai buvo bejėgiai išgelbėti valstybės „pilkąjį kardinolą“.

Tai buvo laikotarpis, kai Kremliuje buvo itin suintensyvėjusi kova už valdžią. Visi puikiai suprato, kad L. Brežnevas jau pasiekė gyvenimo finišą ir pretendentai į jo vietą aršiai kovėsi. Vienas iš tokių pretendentų buvo KGB vadovas N. Andropovas, kurio santykiai su M. Suslovu jau seniai buvo, švelniai tariant, prasti. Daugiausia dėl to, kad M. Suslovas visą laiką griežtai laikėsi nuostatos, kad būtent partija vadovauja KGB, o ne atvirkščiai.

Vargu, ar M. Suslovas būtų pretendavęs užimti L. Brežnevo vietą, bet faktas, kad jis tikrai būtų blokavęs N. Andropovo kandidatūrą. Beje, M. Suslovas buvo tas žmogus, kuris paspartino M. Gorbačiovo politinę karjerą, rekomendavo šį gabų partinį veikėją pervesti į Maskvą.

M. Suslovo laidotuvės buvo iškilmingiausios Sovietų Sąjungoje po J. Stalino mirties. M. Suslovas palaidotas Kremliaus sienoje, šalia J. Stalino palaikų. Simboliška, kad būtent M. Suslovas pradėjo vadinamąjį „laidotuvių serialą“ Kremliuje. Per kelių metų laikotarpį mirė visas būrys SSSR komunistų partijos elito. Prasidėjo natūrali kartų kaita ir su ja susiję pokyčiai.

Parengė Andrius Navickas