1717 m. Lietuvos iždo tribunolo, institucijos prižiūrėjusios mokesčių rinkimą, knygos pirmasis lapas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Senieji aktai, b. 2421.

Dr. Mindaugas Šapoka, Lietuvos istorijos institutas, www.voruta.lt

Valstybės skola ir skolinimasis nėra šiuolaikinių valstybių atributas. Pinigų trūkumas lydėjo valstybes ir anksčiau. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo išimtis. Didžioji dauguma senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės išlaidų, kaip ir kitose to meto šalyse, buvo skirta gynybai. Kariuomenė „surydavo“ visus pinigus, bet lėšų reikėdavo tam tikroms viešosioms valstybės funkcijoms kaip, pavyzdžiui, diplomatų išsiuntimui į kaimynines valstybes, tačiau lėšų tam dažnai neužtekdavo.

Po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė savo atskirą iždą. XVIII a. pradžioje Lietuvos biudžeto pagrindinės pajamos buvo iš dviejų mokesčių: hibernos ir alkoholinių gėrimų mokesčio. Hiberną mokėjo valstybinių žemių valdytojai. 1700 m. pajamos iš šio mokesčio siekė 1,3 mln. auksinų. Prasidėjus Didžiajam Šiaurės karui (1700–1721) šio mokesčio reikšmė mažėjo. 1710–1715 m. surinkta vos 0,5 mln. auksinų kiekvienais metais. Šis mokestis buvo mokamas pagal valdos mokestinių vienetų dūmų skaičių. Turimais duomenimis, vieną dūmą galėjo sudaryti maždaug 7 asmenys. Kuo daugiau dūmų – tuo didesnis mokestis.

Mokesčiai už alkoholinius gėrimus XVIII a. pradžioje siekė apie 0,6 mln. auksinų kasmet. Šiuolaikiniam žmogui toks mokestis atrodytų keistas. Šiais laikais akcizas alkoholiui sudaro didelę dalį gėrimo kainos, kurią sumoka pirkėjas, tačiau prieš tris šimtus metų šį mokestį mokėjo alkoholio gamintojas. Dar viena keistenybė: mokestis buvo mokamas ne nuo pagaminto alkoholio kiekio, bet pagal pavieto seimelio nustatytą tarifą. Jame buvo nurodyta suma, kiek turi sumokėti paviete esantis miestelis ar smuklė. Šis mokestis nebuvo teisingas ir proporcingas. Mažiau mokėjo tie, kurie sutarė su pavieto seimelyje vyraujančia bajorijos „partija“, nes ši galėjo tarifą peržiūrėti ir mokėtinas sumas sumažinti savo šalininkams, o padidinti priešininkams. Vis dėlto, alkoholis buvo paklausi prekė, todėl šis mokestis teikdavo stabilias pajamas net ir ekonominės negandos bei karų laikais.

Esant poreikiui, bajorai kartais sutikdavo mokėti nepaprastuosius mokesčius. Lietuvoje tai, paprastai, būdavo padūmės mokestis. Šio mokesčio principas buvo panašus į hibernos mokesčio. Už visus valdomus dūmus reikėjo sumokėti tam tikrą sumą pinigų. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad hiberną mokėjo valstybinės žemės, o padūmės mokestį – privačios valdos, atleistos nuo visų mokesčių, nebent žemes valdę bajorai savanoriškai būtų sutikę mokėti mokesčius. Dūmų tarifai buvo paremti priesaikos ir savanoriškumo principu. Bajorai pranešdavo, kiek jų valdose dūmų ir niekas to skaičiaus netikrino. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvoje padūmės mokesčiai daugiausiai buvo renkami pagal 1690 m. sudarytą dūmų tarifą. Pajamos iš padūmės be išimties buvo skiriamos kariuomenės reikmėms.

Bendros Lietuvos biudžeto įplaukos XVIII a. pradžioje galėjo siekti apie 1,5 mln. auksinų per metus. Ši suma susidėjo iš hibernos, alkoholinių gėrimų ir kitų nuolatinių mokesčių, neteikusių didelių pajamų (žydų pagalvė, kvarta, muitai). Daugiausiai pajamų buvo surinkta 1716 m. – apie 2,3 mln. auksinų, bet tokį padidėjimą lėmė bajorijos paskelbtas papildomas padūmės mokestis, kurį ji mokėjo nuo savo valdomų asmeninių valdų. Tiesa, egzistavo ir kitoks atlyginimas už įvairių pareigūnų atliekamas valstybės administravimo funkcijas. Šie pinigai nepatekdavo į biudžetą ir nebuvo perskirstomi. Valstybės pareigūnas gaudavo vieną ar kitą valstybinę teritoriją, vadinamą seniūnija, kurią jis valdydavo iki mirties ir galėdavo pasilikti sau beveik visas jos pajamas.

Ar 1,5 milijono auksinų metinis biudžetas buvo didelis? Atsakymas – ne, toks biudžetas buvo labai mažas. Vien išlaidų kariuomenės algoms poreikis buvo kelis kartus didesnis negu biudžeto pajamos. Norėdama padengti šį trūkumą, bajorija paskelbdavo nepaprastuosius mokesčius. Vienas tokių mokesčių pavyzdžių jau minėtas 1716 m. padūmės mokestis. Netgi ir nepaprastieji mokesčiai nesugebėdavo patenkinti pinigų poreikio ilgalaikėje perspektyvoje, nes nepaprastieji mokesčiai buvo renkami tik laikinai, paprastai vienerius metus. Norint mokestį pratęsti, vėl reikėjo seimo leidimo. Kadangi seimo darbas XVIII a. pradžioje dėl tarpusavio nesutarimų bei vykstančių karinių veiksmų buvo paralyžiuotas, Lietuvos iždas taip ir likdavo su nuolatiniu pinigų trūkumu. Kariuomenė neturėdavo kitos išeities, kaip tik plėšikauti iš savo šalies gyventojų.

Kokia buvo standartinio Lietuvos biudžeto XVIII a. pradžioje (1,5 mln. auksinų) perkamoji galia? Į šį klausimą galima atsakyti pažvelgus į to meto kainas Varšuvos mieste, nes kainų lygis Vilniaus mieste XVIII a. yra netyrinėtas. XVIII a. antrajame dešimtmetyje jautis Varšuvos turguje kainuodavo apie 50 auksinų. Taigi, už 1,5 mln. auksinų buvo galima nupirkti 30 tūkstančių jaučių. Pagal Lietuvos galvijų supirkimo statistiką 2023 m. už 100 kg. bulių (nuo 24 mėn.) gyvo svorio buvo vidutiniškai mokama 195,44 eur. Taigi vidutinė 1 tonos svorio jaučio supirkimo kaina 2023 m. buvo 1950 eurų už vienetą. Tad už 30 tūkstančių jaučių dabar būtų galima gauti beveik 60 milijonų eurų. Tai ir visos XVIII a. Lietuvos biudžeto pajamos pavertus į dabartinius pinigus. Žinoma, galima metodologiškai kritikuoti šį palyginimą, nes naminiai gyvuliai XVIII a. buvo kur kas mažesnio svorio negu šiuolaikiniai mėsiniai galvijai, o jaučiai XVIII a. kur kas vertingesni negu jie yra šiais laikais, mat jie buvo ne tik auginami mėsai, bet naudojami ir transportavimo ar žemės įdirbimo reikmėms. Visgi toks palyginimas leidžia parodyti tai, kad Lietuvos biudžetas buvo sąlyginai mažas, o geresnį palyginimą dėl šaltinių trūkumo vargiai  galima sugalvoti.

Taigi, biudžeto pajamos buvo nedidelės, o skolos kaupėsi. Šiais laikais valstybėms paprasta pasiskolinti, bet Lietuvai pasiskolinti XVIII a. pradžioje buvo sunku ne todėl, kad nebuvo kredito rinkos. Ji buvo gana gerai išvystyta ir kai kurios valstybės, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija, ja naudojosi finansuodama savo karus. Ilgainiui didelė skola tapo viena iš Didžiosios Prancūzijos revoliucijos priežasčių. Pagrindinė problema buvo ta, jog nuolatiniai Lenkijos ir Lietuvos valstybės mokesčiai, kurie buvo renkami visada ir nepriklausė nuo seimo sprendimo, buvo labai maži. Joks kreditorius nebūtų suteikęs paskolos, žinodamas šiuos faktus: 1. mokesčių patvirtinimą, pagal kurį bus grąžinti paskolinti pinigai su procentais, turi priimti seimas, kuris gali nesusirinkti keletą metų (tarp 1703 m. ir 1710 m. nesirinko joks seimas); 2. Jei seimas susirinks, niekas negarantavo, kad jo posėdžiai pasibaigs sėkmingai. Seimas galėjo būti išardytas ir nepriimti jokių sprendimų (pavyzdžiui, 1712–1713 m. seimas buvo išardytas); 3. Jeigu seimas susirinks ir priims sprendimus rinkti nepaprastuosius mokesčius, jų surinkimas gali užtrukti ilgiau kaip metus bei jų surinkimas gali „šlubuoti“ dėl didelio krašto nuniokojimų dėl karo veiksmų (pavyzdžiui, 1710 m. seimo paskirti mokesčiai). Taigi vargiai galėjo atsirasti kreditorius galintis paskolinti pinigus Lenkijos ir Lietuvos valstybei.

Dėl šių priežasčių per XVIII a. pradžios nelaimes (pilietinis karas, Didysis Šiaurės karas, maro epidemija, svetimų kariuomenių žygiavimai) susikaupė didelės Lietuvos biudžeto skolos. Kai kurios sumos skolininkams buvo neišmokamos dešimtmečius. Toliau galima paminėti didesnes ir įdomesnes Lietuvos biudžeto skolas 1718 metais. Stanislovui Denhofui, Lietuvos lauko etmonui ir Sandomiro konfederacijos maršalkai, valstybės skola siekė 578 tūkstančius auksinų. Skola susidarė dėl to, kad buvo nemokėtos jo etmono ir maršalkos pensijos (atlyginimas už einamas pareigas), taip pat negrąžintos tam tikros sumos išleistos kariuomenės reikmėms iš etmono asmeninės kišenės. Lietuvos didžiojo etmono Grigaliaus Oginskio (mirusio 1709 m.) palikuonims skola siekė 560 tūkstančių auksinų. Lietuvos didžiajam etmonui Liudvikui Pociejui 531 tūkstantį auksinų. Jonui Šrėteriui už Lietuvos pašto organizavimą skola siekė 100 tūkstančių auksinų. Marcijono Valavičiaus (mirusio 1712 m.) palikuonims už jo atliktą diplomatinę misiją į Rusiją skola siekė 191 tūkstantį auksinų. 1700 m. Valkininkų mūšyje žuvusių bajorų palikuonių kompensacijoms vis dar nebuvo rasta 100 tūkstančių auksinų. Lietuvos artilerijos generolui Boguslavui Denhofui už išlaidas Lietuvos kariuomenės artilerijai skola siekė 73 tūkstančius auksinų. Livonijos vaiskiui Jonui Pliateriui už jo diplomatinę-prekybinę misiją Rygos mieste skola siekė 32 tūkstančius auksinų. Minsko seniūnui Kristupui Zavišai už jo nuopelnus būnant 1697 m. karūnacinio seimo maršalka buvo paskirtas 32 tūkstančių auksinų atlyginimas, kuris taip pat nebuvo išmokėtas. Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Bendra įsiskolinimų suma, neskaičiuojant skolų kariuomenei, 1718 m. siekė 3 milijonus 45 tūkstančius auksinų.

1717 m. priimta Lietuvos biudžeto ir mokesčių reforma numatė nuolatines 2 milijonų 236 tukstančių 627 auksinų pajamas. Biudžeto išlaidos taip pat buvo fiksuotas: 2 milijonai 160 tūkstančių auksinų. Šis seimas patvirtino nuolatinius nepaprastuosius mokesčius iš bajorų asmenine nuosavybės teise valdomų žemių. Šiam padūmės mokesčiui ateityje nebereikėjo seimo sutikimo, t.y. jis galiojo nuolatos. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, nes kariuomenė nuo tada punktualiai ėmė gauti atlyginimą. Biudžetas buvo perteklinis ir kiekvienais metais jame turėjo likti apie apie 76 tūkstančius auksinų likutis. Vis dėlto, su tokiomis pajamomis būtų reikėję daugiau kaip 40 metų išmokėti visas senas skolas, su sąlyga, kad nepadidės valstybės išlaidos ir neatsiras naujų skolų…