Petras I ir jo didžioji pasiuntinybė Nyderlanduose (1697–1698). Petras I dešinėje vaizduojamas apsirengęs kaip paprastas jūreivis. Panašų kuklumą caras demonstravo ir Vilniuje. Nuotraukos šaltinis – commons.wikimedia.org

Dr. Mindaugas ŠAPOKA, Vilnius

1700 m. prasidėjo Didysis Šiaurės karas, kuriame Saksonija, Danija, Rusija ir Abiejų Tautų Respublika (Lenkija–Lietuva) kovojo prieš Švediją. Nors XVIII a. pradžioje Vilnius išliko svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) miestu ir jos sostine, Lenkijos ir Lietuvos valdovai ne tik kad negyveno mieste, bet į jį apskritai beveik neužsukdavo. Tačiau 1705 m. vasarą mieste įvyko ypatingas vizitas. Mieste apsilankė Rusijos caras Petras I. Šio vizito tikslas buvo koordinuoti Rusijos kariuomenės veiksmus prieš Švedijos kariuomenę.

Rusijos kariuomenė į LDK teritoriją įžengė 1704 m. pabaigoje. Ji į šalį įžengė kaip sąjungininkė, nes 1704 m. buvo pasirašyta Lenkijos–Lietuvos valstybės ir Rusijos karinė sutartis, kuria abi šalys įsipareigojo kariauti prieš Švediją. 1705 m. Rusijos caras Petras I planavo didelę karinę operaciją. Tų metų pavasarį atvykęs į Polocką, kuris jau buvo Lietuvos teritorijoje, caras paskirstė savo kariuomenę į dvi dalis. Pirmoji turėjo pulti Livonijoje esančią Švedijos kariuomenę, o kita dalis žygiuoti į Vilnių ir užkirsti kelią šios švedų kariuomenės atsitraukimui į Lenkiją, kur tuo metu buvo pagrindinė Švedijos kariuomenė.

Petras I iš Maskvos išvyko birželio 11 d., Smolenske buvo birželio 16 d., Vitebske birželio 19 d., Polocke birželio 23 d., iš Polocko išvyko liepos 12 d., o į Vilnių atvyko liepos 19 d. Caras atvyko su nedidele palyda ir sūnumi Aleksejumi. Prie Vilniaus jau buvo keli tūkstančiai Rusijos kariuomenės raitelių, kurie rūpinosi surinkti maisto ir pašaro atsargas pagrindinei Rusijos kariuomenei, kuri dar buvo kelyje Vilniaus link.

Mažai žinome apie to meto Vilniaus būklę. Viena aišku, kad miestas labai nukentėjo nuo karo veiksmų. 1705 m. vasarį pro Vilnių vykęs ir trumpam mieste apsistojęs Anglijos karalienės pasiuntinys taip apibūdino miestą: „… aš negaliu pakankamai išreikšti kančių, kurias čia pamačiau – dabartinio karo nuniokojimai padvigubino skurdą, kurį gyventojai patiria net taikos metu. Šis miestas taip patyrė negandų šių neramumų metu. Bajorai, kurie paprastai čia gyveno, prisijungė prie vienos iš kariaujančių pusių, pabėgo į karo nepaliestas užsienio šalis arba pasitraukė į savo dvarus, kad būtų kuo toliau nuo kariaujančių frakcijų, o jų mūriniai namai mieste visiškai sunyko. Paprasti miestiečiai glaudžiasi bevertėse medinėse lūšnose, kurios yra įprastos šiems kraštams, tačiau jėzuitų ir kitų vienuolynų bažnyčios yra gana gerai suremontuotos, o jų išplanavimas rodo, kad kažkada šis miestas klestėjo.“

Petras I Vilniuje buvo pasitiktas su duona ir druska. Jį sveikino ir sėkmės karo veiksmuose linkėjo miesto tarėjai ir burmistrai, tuo metu mieste posėdžiavusio Vyriausiojo tribunolo teisėjai su pirmininku. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas versijas, kur Vilniuje apsistojo caras. Rašoma, kad jis buvęs apsistojęs pastate, kuris priklausė Krišpinų šeimai, taip pat Sluškų rūmuose Antakalnyje. Gali būti, kad šiuose rūmuose buvo įkurdintas Rusijos kariuomenės štabas, o caras apsistojo miesto širdyje: viename iš pastatų prie Rotušės aikštės.

Iš publikuotų Petro I laiškų rinkinio matyti, kad caras Vilniuje nebuvo labai užsiėmęs. Per visą vizito laikotarpį (beveik mėnesį) parašyta 24 laiškai ir įsakymai. Daugiausiai laiko caras praleido lankydamas bažnyčias, vienuolynus, cerkves. Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje caras apsilankė du kartus. Iki šių laikų yra gaji istorinė legenda, kuriai paneigti arba patvirtinti trūksta šaltinių, kad tuo metu caras Didžiojoje gatvėje stovinčioje Šv. Paraskevos cerkvėje pakrikštijo Abraomą Hanibalą, rusų poeto Aleksandro Puškino prosenelį.

Vilniaus bazilijonai (graikų katalikų bažnyčios – unitų – vienuoliai) turėjo svarų pagrindą bijoti Petro I vizito Vilniuje. Jau minėta, kad prieš atvykstant į Vilnių Petras I buvo sustojęs Polocke. Ten Petras I šventė savo vardines (pagal senąjį kalendorių – birželio 29 d., pagal naująjį liepos 10 d.). Kitą dieną jis sumanė apsilankyti Polocko pilyje ir Šv. Sofijos katedroje. Ten jis savo rankomis nužudęs vieną bazilijoną, dar kelis vienuolius nužudė caro palydovai. Dauguma Vilniaus bazilijonų pabėgo iš miesto prieš atvykstant carui, o mieste likę bazilijonai bijojo jį pasveikinti. Buvo norima tą padaryti, nes nepadarius buvo galima sulaukti caro rūstybės, iš kitos pusės buvo bijoma pasirodyti jam akyse, nes jis galėjo prisiminti nusikaltimą Polocke. Iš tikrųjų per visą caro vizitą Vilniuje unitai nenukentėjo. Netgi priešingai, į unitų laikomas mišias kartą atėjo rusai stačiatikiai giedotojai, kurie dainavo mišių metu. Vėliau po mišių bazilijonai pavaišino stačiatikius alumi ir degtine, už ką pastarieji padėkojo.

Tuo metu Vilniaus universitete artėjo mokslo metų pabaiga. Kadangi universitetas buvo Jėzuitų (katalikų vienuolių ordino) akademija (aukštoji mokykla), mokslo metai baigdavosi liepos 31 d., kuri pagal Katalikų bažnyčios liturginį kalendorių buvo šv. Ignaco Lojolos, Jėzuitų ordino įkūrėjo, diena. Vilniaus universiteto vadovybei sužinojus, kad Petras I norėtų dalyvauti mokslo metų pabaigimo iškilmėse, buvo nuspręsta carą pakviesti į šventę. Atėjus iškilmių datai Petras I atvyko su savo sūnumi Aleksejumi, karininkais bei ministrais. Caro svitą pasitiko universiteto rektorius Tobijas Arentas. Carui buvo paruoštas ištaigintas sostas, bet jis atsisakė ant jo sėstis. Po ilgų rektoriaus įkalbinėjimų caras atsisėdo, bet ant medinio suolo ir iš ten stebėjo mokslo metų pabaigimo iškilmes.

Vizito metu nemažai laiko užėmė puotos su Lenkijos ir Lietuvos pareigūnais, kurių tuo metu Vilniuje buvo gausu. Caro vizito metu Vilniuje buvo arba apsilankė Lietuvos kancleris Karolis Stanislovas Radvila, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis, Lietuvos lauko etmonas Grigalius Oginskis, Lietuvos iždininkas Liudvikas Pociejus, Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, Trakų kaštelionas Mykolas Katilas ir kt. Vienos iš puotų metu Petras I visus puotoje dalyvaujančius lietuvius ir lenkus vertė išgerti vyno, midaus ar degtinės už karaliaus (tuometinio valdovo Augusto II) ir caro sveikatą bei už Respubliką. Neilgai trukus kilo konfliktas tarp lietuvių. Lietuvos kariuomenės karininkas Lenkievičius su draugais griebėsi kardų ir puolė neįtikusius kitus lietuvius. Carui šis konfliktas labai patiko ir jį pralinksmino. Petras I uždraudė išskirti besivaidijančiuosius ir tik pasipylus kraujui liepė sustabdyti muštynes.

Su caru buvo susitikęs ir Vilniaus vyskupas K. K. Bžostovskis. Susitikimo metu vyskupas tradiciškai palinkėjo carui sėkmės karinėje kampanijoje prieš bendrą priešą – švedus. Caras vyskupui pasiūlė išgerti, tačiau šis kaip įmanydamas atsikalbinėjo, paminėdamas savo silpną sveikatą, o tas Petrui I labai nepatiko. Caras dar labiau supyko, kuomet K. K. Bžostovskis carui priminė nužudytus bazilijonų vienuolius. Tik G. Oginskio dėka Vilniaus vyskupui pavyko paskubomis užbaigti susitikimą ir išvengti dar didesnio caro pykčio.

Kaip minėta, paskui carą iš Polocko Vilniaus link žygiavo ir pagrindinė Rusijos kariuomenė. Ji traukė keliomis kolonomis. Pirmoji jų Vilnių pasiekė liepos 26 d., antroji – liepos 30 d., o trečioji – rugpjūčio 1 d. Atvykę rusų pėstininkai išsidėstė plačioje teritorijoje: nuo Šv. Stepono bažnyčios jų stovykla siekė dabartinę Lukiškių aikštę. Kita stovyklos dalis buvo dabartinėse Šnipiškėse Kalvarijų gatvės link, už dabartinio Žaliojo tilto, kurio vietoje tuo metu buvo vienintelis Vilniaus tiltas per Nerį. Trečioji stovyklos dalis buvo nuo dabartinio Žaliojo tilto (senamiesčio pusėje) iki pat Antakalnio.

Rusijos kariuomenės išlaikymui miestiečiai turėjo suteikti nustatytą kiekį maisto. Kiekvieno pastato savininkai arba gyventojai turėjo duoti pusę Vilniaus statinės rugių (apie 140 kg) bei apie 5 kg kruopų. Greta to kai kurie pastatai turėjo apgyvendinti bei maitinti Rusijos kareivius arba sumokėti nustatytą sumą pinigų ir išsipirkti nuo maitinimo prievolės. Iš apylinkų plaukė nusiskundimai caro kariuomenės daromomis skriaudomis. Lietuvius stebino pasikeitusi rusų išvaizda: caras buvo liepęs savo pareigūnams ir kilmingiesiems nešioti vakarietiško pavyzdžio drabužius, perukus, taip pat nusiskusti barzdas. Bet, kaip pastebėjo įvykių amžininkas, „įgimto [rusų] plėšikavimo užsienietiški rūbai nepakeitė“.

Rusijos kareiviai valgė paprastą maistą: daržoves su lydytais lašiniais, duoną, blynus. Kariuomenė nesėdėjo palapinėse, o kiekvieną dieną mankštinosi: atlikdavo fizinius bei maršo pratimus, rikiuotės bei šaudymo pratybas. Visas Vilnius skambėjo nuo šautuvų salvių ir sprogmenų garso. Lietuvos pareigūnai ir miestiečiai stebėjosi gera caro kariuomenės būkle bei ginkluote. Visi istoriniai šaltiniai liudija, kad caro vizito metu žaibas kelis kartus trenkęs į Rusijos kariuomenės stovyklos palapines ir užmušęs bei sužeidęs keliolika rusų kareivių. Amžininkams atrodė, kad tai buvusi Dievo bausmė už nužudytus bazilijonų vienuolius Polocke.

Rugpjūčio 3 d. caras gavo žinią apie Rusijos kariuomenės pralaimėjimą, patirtą liepos 26 d. mūšyje pries švedus prie Gemauerthofo, netoli Jelgavos, dabartinėje Latvijos teritorijoje. Šis Rusijos kariuomenės pralaimėjimas pakeitė caro planus. Jei ne šis pralaimėjimas, Petras I, ko gero, dar ilgai būtų viešėjęs Vilniuje. Yra duomenų, kad jis ruošėsi mieste žiemoti. Rugpjūčio 15 d. Petras I iš Vilniaus išvyko per Pikeliškes, Anykščius ir Kupiškį į Biržus, kur stovėjo po pralaimėjimo švedams iš Livonijos pasitraukusi Rusijos kariuomenė. Caras Biržus pasiekė rugpjūčio 17 d. Dalis prie Vilniaus esančios Rusijos kariuomenės nužygiavo paskui carą sustiprinti pralaimėjusio Rusijos kariuomenės korpuso Livonijoje. Rugsėjo 8 d. likusi prie Vilniaus Rusijos kariuomenė po šešių savaičių stovyklavimo patraukė į Gardiną. Vilniuje liko tik nedidelė rusų įgula, kuri saugojo amunicijos, maisto bei pašarų atsargas.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“. Nr.2 (880) 2023 m. birželis