Karalius Mindaugas ir jo žmona Morta

Dr. med. Juozas PRASAUSKAS, Dr. Virginija-Elena BORTKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Senovėje nebuvo tvirtų valstybes skiriančių sienų. Ir Lietuva jų neturėjo. Gyveno kelios baltų gentys greta viena kitos. Labiausiai jas vienijo kalba, nors ir turinti daug tarmių. Prūsai, latviai, lietuviai: aukštaičiai, žemaičiai – visi jie buvo baltai, turėjo daug bendrų papročių, bet gyveno savus gyvenimus. 

Lietuvos valdovu Mindaugas tapo prieš 1238 metus. Tuo metu vyko daug svarbių įvykių. Rusiją 1237–1240 m. nukariavo mongolai-totoriai, o 1236 m. žemaičiai sutriuškino Kalavijuočių ordiną Saulės (Šiaulių) mūšyje ir prisijungė Kuršą. Kalavijuočiai nesnaudė ir prisijungė prie Prūsijoje besikuriančio Vokiečių ordino. Lietuva atsidūrė tarp dviejų to ordino šakų.
1251 m. Mindaugas susitaikė su priešais ir priėmė krikščionių tikėjimą. Lietuva tapo karalyste. Tais pačiais metais liepos 17 dieną popiežius Inocentas IV pasveikino Mindaugą ir parašė laišką, jame (pateikiame ištrauką) dėstė: „Lutavijos karalystę ir visus kraštus, kuriuos Dievo tikėjimo pagalba jau išplėšei iš netikinčiųjų rankų arba ateityje galėsi išplėšti, priimame į Šv. Petro (teisę) globą ir nuosavybę ir tai su žmona, sūnumis ir šeima tavo, kad Apaštališkosios Sostinės vyriausybė ir globa pasiliktų, nusprendėme įsakydami, kad niekas nedrįstų daryti tau sunkenybių arba užkabinėti tave, esantį ištikimą Apaštališkajai Sostinei, išvardytose karalystėse ir šalyse. Nė vienam žmogui nevalia laužyti to mūsų vyresnybės įsakymo ir draudimo dokumento, taip pat priešintis jam jėga.“ Duotas Milane liepos 17 d., popiežiaus pareigų ėjimo mūsų devintais metais.

Lietuva kai kuriose popiežiaus bulių (svarbių dokumentų) vietose vadinama ir „Litavija“.( 6).1253 m. vasarą Mindaugas gavo popiežiaus leidimą vainikuotis Lietuvos karaliumi ir iškilmingai vainikavosi drauge su savo žmona Morta. Taigi 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas įkūrė Lietuvos valstybę, o Lietuvos vardas išplito visose jo valdomose teritorijose. Ilgaamžis ir daugiapakopis yra mūsų valstybės kūrimasis.

Senoji Klaipėdos piliavietė

Lietuvos kūrimosi ištakų galima rasti dar V amžiaus baltų, o ypač prūsų genčių visuomenėje. Valstybės branduoliu („Mindaugo Lietuva“) tapo Aukštaitijos, Žemaitijos, dalies Jotvingių ir Žiemgalos žemių susijungimo centras.
Geopolitiškai vaizdas buvo toks: Lenkija – karalystė, Lietuva – karalystė, Prūsija dar kunigaikštystė ir tas kėlė didelį Lenkijos nepasitenkinimą, todėl ši valstybė įvairiais būdais slapta kenkė Lietuvai.

Visos mintys apie Mindaugo grįžimą į pagonybę logiškai negalimos, nes kas patvirtinta popiežiaus, tą gali atšaukti tik popiežius.

Be to, Mindaugas jau buvo geras politikas ir matė, kad aplink esantys priešai – lenkai, vokiečiai, Livonija – trokšta jį sunaikinti. Tolumoje dar bruzdėjo švedai, danai.

Mindaugo karūnavimasis buvo ne minutinis, bet ilgalaikis procesas. Tai buvo reiškinys, sukrėtęs Šiaurės ir Rytų Europą (Mindaugą vertino Vengrija, Čekija), Po šio įvykio niekas negalėjo ir neteko teisės dalintis Mindaugo žemių.
Lietuva atliko žymų vaidmenį Rytų Europos istorijoje, tačiau valstybės susidarymo klausimas Lietuvos istoriografijoje turi daug baltų dėmių. Mes, šio straipsnio autoriai, esame ne istorikai. Nagrinėdami mūsų valstybės susikūrimo faktus radome daug neaiškumų, kuriuos norėtume pateikti savo gerbiamiems skaitytojams.

Klaipėdos kraštas

Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais Klaipėda buvo žinoma kaip baltų gyvenvietė. Jos ir viso Klaipėdos krašto lietuviškumą yra puikiai įrodę vokiečių mokslininkai A. Becenbergeris, A. Bitensas, K. Lomejeris, M. Tepenas, L.Vėberis, J. Zembrickis.

Apie Klaipėdos lietuviškumą išraiškingai kalba jos pilys, piliakalniai ir piliavietės. Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių amžių archeologijos, architektūros paminklai, visada buvo susiję su kitais to paties laikotarpio objektais. Jie atsirado, vystėsi ir savo funkcijomis siejosi vieni su kitais. Mindaugas palaikė glaudų ryšį su jomis ir vadovavo joms.

Apie XIII amžiaus vidurį Klaipėdoje ir jos apylinkėse gyveno lietuviai ir labai jiems giminingi, dabar jau išnykę kuršiai. Vokiečių kalbininkas, archeologas etnografas Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger) ir kiti mokslininkai teigia, kad šios žemės ir visas kraštas visada buvęs grynai lietuviškas. (4.). Ir dr. Viljamas Piersonas rašo, kad prie Baltijos jūros jau II-ame amžiuje pr. Kr. gyvenusi lietuviškai kalbanti giminė.
XIII amžiaus pirmoje pusėje užkariavę Livoniją, kardininkai pradėjo veržtis Baltijos jūros pakraščiu toliau į vakarus ir pasiekę Klaipėdą sudegino baltų gyventojų pastatytą pilį.

Karinis paradas laikinosios Klaipėdos krašto autonomijos paskelbimo proga. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Nors Lietuva jau buvo karalystė, 1252 m. liepos 29 d. ir rugpjūčio 1 d. Vokiečių (Kryžiuočių) ordino vietininkas Livonijoje Eberhardas fon Zeinė ir Kuršo vyskupas Henrikas laužydami popiežiaus įsakymą pasirašė dokumentus, kuriais numatyta prie Danės upės ir Nemuno įtekėjimo (per Kuršių marias) į jūrą vietos pastatyti pilį ir miestą. 1252 m. buvo pastatyta Memelburgo pilis. Lietuviai ją daug kartų puolė ir buvo visai sugriovę, bet kai Klaipėdą ėmė valdyti Kryžiuočių ordinas, pilis vėl buvo atstatyta. Taip baltų genties kuršių žemėse buvo įkurtas Klaipėdos miestas. Jis pastatytas praėjus vieneriems metams po Lietuvos paskelbimo karalyste. Vokiečiai šį miestą vadino Memeliu (vokiškas Nemuno pavadinimas), o baltai – Klaipėda.

XIII-XIV a. lietuviai daug kartų puldinėjo Klaipėdos kraštą, stengdamiesi jį išvaduoti. Kartą lietuviams pavyko visiškai sugriauti Klaipėdos pilį, tačiau kai miestą perimdavo Kryžiuočių ordinas, jis tuoj pat ją atstatydavo.

Apie Prūsiją

Prūsai baltai – giminingi lietuviams ir latviams. Prūsų kraštas rytuose siekė lietuvių ir sūduvių (jotvingių genties) gyvenamą teritoriją, šiaurėje ir vakaruose – Kuršių marias, Baltiją, Aismares ir Pomeraniją (Vyslos žemupiu), o pietuose kašubų bei mozūrų žemes.

Apie I tūkstantmečio pr. m. e. vidurį Pavyslyje gyvenę prūsai jau turėjo atlaikyti lužitėnų ir rytų germanų genčių antpuolius, tačiau jiems, kaip ir kitiems baltams, tai netrukdė vystyti savo kultūros. II-III a. prūsai jau vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste.

Ansas Bruožis leidinyje „Mažoji Lietuva ir jos amžių įvykiai“ teigia, kad Balkis su savo 1228 m. atsivestais kariais buvo pirmieji atėjūnai Prūsuose. Persikėlę per Vyslą jie pastatė Torų tvirtovę, kuri tapo vartais į užkariaujamą Prūsų žemę. Nuo 1230 m. prasidėjo masiškas prūsų naikinimas. Per tris savo gyvavimo dešimtmečius kryžiuočiai užkariavo kelis Prūsų kraštus, o gyventojus pavertė savo vergais.
Ansas Buožis knygelėje „Mažoji Lietuva ir jos amžių įvykiai“ teigia, kad Mindaugas suvienijo ne tik Aukštaičius ir Žemaičius, bet į savo valdžią įtraukė ir kitas lietuviškas gimines – Nadruvą, šalis nuo Įsros – Unguros lig Deimenos ir Kuršių marių, o taip pat ir Šalavą – šalis abipus Nemuno žemupio. Tai leidžia daryti išvadas, kad dalis Prūsijos priklausė Mindaugui.
Nors prūsai buvo žiauriai naikinami ir verčiami vergauti, tačiau jų meilė Tėvynei nebuvo užgesusi. Sužinoję, kad Lietuvos karalius Mindaugas drauge su žemaičiais Durbės mūšyje sumušė kryžiuočius (apie Durbės mūšį įvairūs autoriai pateikia skirtingų žinių: vieni teigia, kad ten kovojo žemaičiai, kiti – kad ir Mindaugas, tai leidžia daryti išvadą, kad Mindaugas tik fiktyviai buvo dovanojęs kryžiuočiams Žemaitijos dalį, nes pats ėjo į mūšį su kryžiuočiais), penki Prūsų didžiūnai – Pomezanijos Auktuma, Bartijos Dionis, Varmijos Globa, Samijos Glandis ir Notangos Erkus Mantis – 1260 m. rudenį nutarė išvaryti kryžiuočius iš Prūsijos. Iš pradžių kova prieš ordiną vyko sėkmingai, tačiau kai iš Vakarų Europos jam atvyko pastiprinimas, sukilimas buvo numalšintas.

Klaipėdos krašto laikinasis pinigas. Uostas.info nuotr.

Į Nadruvos kraštus kryžiuočiai pirmą kartą atvyko 1270 m. Jie sudegino Unguros ir Priegliaus pakrantėse stūksojusias lietuvių pilis, o jų gynėjus išžudė. Pavergtuosius lietuvius kryžiuočiai vertė statyti jiems pilis ir pilti pylimus.
Algirdas Matulevičius leidinyje „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje“( p.7) rašo, kad A. Krauzė teigė, jog Skalva ir Nadruva jau nuo XIII a. vidurio buvo vadinamos Lietuva. Tai patvirtina popiežiaus Inocento IV legato, Modenos vyskupo Vilhelmo 1243 m. aktas.

Iki XV a. dauguma krašto gyventojų buvo nadruviai. XVI a. etnografo ir kartografo K. Henerbergerio duomenimis, beveik visi Įsruties apskrities gyventojai kalbėjo lietuvių kalba. O ši apskritis sudarė didžiąją dalį Nadruvos teritorijos. Vokiečių kalbotyrininkas ir archeologas Adalbertas Becenbergeris beveik visą Nadruvą priskyrė lietuvių žemėms. Kalbotyrininko Z. Zinkevičiaus nuomone, dalį lietuviškų Nadruvos vietovardžių kryžiuočiai suprūsino.
Mažoji Lietuva anksčiau dar buvo vadinta Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva. Vokiečių praminta Klein Litauen, Preussisch Litauen. 1422 m. Melno taikos sutartimi atskirta nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, iki 1701 m priklausė Prūsijos kunigaikštystei, iki 1871 m. – Prūsijos karalystei, iki 1918 m. – Vokietijos imperijai ir iki 1945 m. – Vokietijai. Kyla klausimas, kodėl šiame krašte gyveno tiek daug lietuvių ir kam jis priklausė iki Melno taikos sutarties?

Literatūra. 1. B r u o ž i s A. Mažoji Lietuva jos amžių įvykiai. – Klaipėda: Ryto spaustuvė , 1929. 2. M a t u l e v i č I u s A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. –V. ; Mokslas, 1989. 3. P a š u t a V. Lietuvos valstybės susidarymas. – V.:Mintis, 1971. 4. B a l t a k e v i č i u s J. Lietuvos miestai bendri istorijos bruožai. – Šiauliai.:“Mūsų momento“ leidinys, 1932. 5. V a l s o n o k a s R. Klaipėdos problema. – V.: –Vaizdas, 1989. 6. D a u g i r d a i t ė – S r u o g i e n ė V. Lietuvos istorija – Chicago Illinois.: Terra