Valstybės dieną – liepos 6 – ąją, tuoj po 11 valandos į Anykščių stotį iškilmingai tūtuodamas ir išdidžiai dundėdamas įriedėjo iš Panevėžio atvykęs dešimties vagonų traukinys su beveik dviem šimtais džiugiai nusiteikusių dviratininkų iš visos Lietuvos. Tradicinių VŠį “ Aukštaitijos siaurasis geležinkelis “ organizuojamų Karaliaus Mindaugo pagerbtuvių žygio dalyviai lankė piliakalnius ir kitus kultūros bei istorijos paminklus, ragavo kulinarinio paveldo gardybes, gaivinosi Šventojoje, o finale dalyvavo iškilmingame minėjime Mindaugo sostapilyje – ant Palatavio piliakalnio.

Taip pat skaitykite

Dviračiai iš platformų buvo iškelti žaibiškai. Keliauninkai rengėsi liemenėmis, mažesnieji dėjosi šalmus, buvo net ant patogių sėdynių bei priekabikėse vežamų mažylių, buvo būrelis smagių berniukų – būsimų futbolininkų, buvo beveik visas Panevėžio prokuratūros kolektyvas, buvo gražuolių, buvo ir keistuolių. Visa spalvinga jkelionių dviračiais mėgėjų minia išklausė pasveikinimo žodžių ir kelionės plano bei subtilybių santraukos ir marguojančiu srautu pasileido Gegužės gatve.

Tiltu ties “ Bangele “ persirito į kairįjį Šventosios krantą, nėrė poilsio taku aukštyn iki pat stadiono, kilo į pagrindinę gatvę, po to į aukštą kalną šiaurės link, kol sustojo priešais Šeimyniškėlio piliakalnį. Jo didybė burė puikiausius jausmus ir pasididžiavimą, didįjį pakilimą juosė žaltišku kaspinu ilgoji, garsioji anykštėnų trispalvė. Buvo prabilta apie Lietuvos karalystę, karalių Mindaugą, vidaus kovas ir vienybę, apie čia stūksojusią galingą pilį, matyt „Voruta“ vadintą. Apie tai, kad jau rudenį čia prasidės medinės pilies statybos, kad garsas apie tą pilį aidės plačiai pasaulyje. Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai savo automatiniais ginkalis paleido tris salves – Už tėvynę Lietuvą, laisvę ir Teisingumą, už viso pasaulio lietuvius ir jų vienybę. Keliauninkai narsiu šturmu kopė į piliakalnio viršūnę, ten fotografavosi, pilies maketą tyrinėjo, galvojo kurie gi kambariai bus patys patogiausi, prestižiškiausi, o kuris bokštas bus nepaklusniai karalaitei įkalinti…

Dviratininkų srovė per kvapnius, šviesius šilus besiraitančius taku, nerdami į slėnius, įveikdami upelius, kildami į kalvą pasiekė Niūronis. atokvėpis buvo sumaniai sujungtas su kareiviško – grikių su  gausia mėsa košės bei giros ragavimu ir partizanų bunkerio lankymu. Pokario kovų atminties mistika, fotografavimasis „feisbukui“ partizaniškojo požemio prieblandoje. Žirgo tako vingrybės ir atradimai, stabtelėjimas „aštuntajame kilometre“, maudynės Šventojoje ir kiti džiaugsmai. Andrioniškio istorijos žiupsnelis besižvalgant aikštėje priešais akmeninę bažnyčią. Ir vėl kelias, su daugybę pakrypimų – nežiopsok, neatsilik, pataikyk į tikrąjį. Pasakose gi aiškiai pasakyta kas bus jei ne tuo keliu pasuksi…

Palatavio piliakalnio ramybė, Šilo gaiva, žodis su paklausimu ir atsakymu „repuojam“, kad čia ir ne kur kitur buvo tas didelis balius, kai Mindė tapo Lietuvos karalius. Apie Mindaugo sumanumą, paslaugųjį magistrą Andrių Štirlandą, Andrioniškio miestelio kilmę, geradariui užrašytas žemes, Lietuvos karalystę ir mūsų šios dienos džiaugsmą švenčiant mūsų valstybės šventę. Istorinių įžvalgų pateikė ir meras Kęstutis Tubis, pastebėjęs, kad  šitas kalnelis gal ir buvo pernelyg ankšta vieta dideliam „baliui“ bet antros ar trečios dienos paūžimas galėjo vykti ir čia. Kad Mindaugas buvęs geras krikščionis ir karalius, mat jo net popiežius gedėjęs ir savo raštuose garbingu, geru krikščioniu vadinęs.

Justino Marcinkevičiaus poemos Mindaugas motyvais sukurto spektaklio ištrauką – karūnavimo sceną, parodė Anykščių kultūros rūmų Liaudies teatro vaidintojų grupė. Drobių apdarais pasirėdęs metraštininkas bylojo apie seną seną istoriją, didikai apie Lietuvą, jos miškus kalbėjo, Mindaugas ir Morta karališkais drabužiais pasirėdę įžengė. Stotingas vyskupas tuoj pat karūnacijos ėmėsi, lotyniškai priesaikos žodžius tarė, karaliai gi atsakinėjo, karūnas uždėjo, o pabaigoje tarnai ištiesė staltiesę drobinę puotai. Bet užsirūstino dievaitis Perkūnas – sudundėjo aukštose padangėse ir tuoj tuoj vėjas tamsius lietaus debesis mūsų kalno link ginti ėmė. Susirūpino apsigandę žmogeliai, viską metę sėdo ant dviračių ir  Pogojės link nurūko. Paskutiniuosius liūtis dieviškoji sugavo ir baltai, šlapiai išprausė. Traukinys gi pamestinukus, paklydėlius, šiaip tais susirankiojęs, į didįjį miestą per pliaupiančius debesynus išriedėjo. Iki iki, iki kitų Mindauginių.