Knygos viršelis. Silvia Foti, „The Nazi‘s granddaughter: How I discovered my grandfather was a war criminal“, Washington, D. C.: „Regnery History“, 2021, 376 p. Dailininkas John Caruso
Dr. Mingailė Jurkutė
Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 7.
Neseniai atlikta apklausa patvirtino išankstinę hipotezę – veik joks eilinis Lietuvos pilietis (ir net retas (ne partizanų karo) istorikas) negali pasakyti nė vienos partizanų karo dalyvės moters vardo. Tai nustebino kiek mažiau nei kitas tyrimėlio rezultatas – tarp tų vos kelių atsimenamų vardų, greta Adolfo Ramanausko ir Juozo Lukšos, įsispraudžia ir Jonas Noreika-Generolas Vėtra.
Nei generolas, nei partizanas, kažkokiu paslaptingu būdu Lietuvoje tapęs tokių pat karštų diskusijų objektu, kaip kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) niekaip neparodomas žydšaudžių sąrašas, partizanų dalyvavimas Holokauste ar civilių gyventojų žudynėse.
Dr. Mingailė Jurkutė. „BNS Foto“ nuotrauka
2019 m. batalijos dėl šios ne per daug kontroversiškos asmenybės viešojoje ir fizinėje erdvėje pasiekė apogėjų: komentarai spaudoje, per naktį dingstančios, atsirandančios, nuo kūjo smūgių dūžtančios atminimo lentelės ant Vrublevskių bibliotekos fasado. Lietuvos pilietybę įgijęs Pietų Afrikos Respublikos žydas litvakas Grantas Gochinas paduoda į teismą LGGRTC už esą klaidinančias istorines pažymas, kuriose Noreika vadinamas žydų gelbėtoju, ir pralaimi. Karščiausia noreikiados žinia – minėto ne-partizano anūkė, Silvia Foti, rašo ir jau tuoj išleis knygą, kurios esmė – mano senelis buvo nacis. 2021 m. pradžioje ši knyga – „The Nazi’s Granddaughter“ – pasirodė, o iki metų pabaigos turėtų pasirodyti ir lietuviškas leidyklos „Kitos knygos“ vertimas. Knygos tikslas, žinoma, yra pagaliau atskleisti istorinę teisybę.
Kas pasakojama šioje knygoje? Pagal autorės sumanymą, tai dvi savarankiškos, nors ir glaudžiai susipynusios istorijos: Noreikos veikla karo metais ir anūkės biografija. Pastarąją turbūt galima apibūdinti kaip sąmonėjimo ar brendimo istoriją. Jei tikėsime autorės pasakojimu – o netikėti neturime jokio pagrindo, – knygos rašymas užtruko dvidešimt metų ir prasidėjo nuo tūkstantmečių sandūroje mirties patale atgulusiai motinai duoto pažado užbaigti jos pradėtą darbą – tėvo, Silvijos Foti senelio, biografiją. Priežastis, kodėl Foti taip ilgai užtruko, buvo ne didelis ir kruopštus istorinis tyrimas (tokio ji taip ir nepadarė), tačiau dievybės mastelį šeimos atmintyje įgijusi senelio asmenybė, kuri stingdė, paralyžiavo ir trukdė sėsti ir tiesiog užrašyti pirmą sakinį. Pasakojimas apie šitą mikro, vienos šeimos atmintį egzilio visuomenėje yra pati įdomiausia knygos dalis. Noreikos atminimas jaunąją Silviją vertė jaustis savotiška išeivijos aristokrate, pūstis ir didžiuotis pačiai dar nieko nepadarius, ir įpareigojo nesuteršti šio sakralaus palikimo kokiu nors nederamu elgesiu. Tai buvo sunki našta, o kur dar motinai duotas pažadas. Kad pajėgtų išjudėti iš slegiančio mirties taško, Foti įgijo papildomą specialybę (kūrybinio rašymo magistrą) ir, kad turėtų pakankamai laisvo laiko projektui, pakeitė darbą. Galiausiai Foti išsiruošė į gyvenimo kelionę Lietuvon – ieškoti tikrosios senelio istorijos. Kelionę lydi asmeninė drama: vis auga nuolat kalkuliuojamos asmeninės išlaidos, o šeimos reikalai, netgi dukters priklausomybė nuo heroino, nustumiami į šalį – dėl pažado motinai ir įsipareigojimo istorinei tiesai. Visas projektas yra asmeninė auka, jei ne didvyriškumas.
Kaip čia įšoka įsipareigojimas istorinei tiesai? Nagi, išauga iš Holokausto istorijos, o tiksliau, kaip dažnai nutikdavo išeivijoje gimusiems lietuviams – taip netyčia ir lyg per aplinkui. Holokausto užmarštis išties buvo būdinga Lietuvos išeivijai. Panašiai (tarsi netyčia) apie Holokaustą sužinojo ir, pavyzdžiui, Saulius Sužiedėlis, vienas pagrindinių Holokausto Lietuvoje tyrinėtojų, kuris iki paauglystės apie Lietuvos žydų likimą kaip ir nebuvo girdėjęs. Susidūrimai su amerikietiškoje popkultūroje išryškėjančiu žydų ir lietuvių vaizdiniu (lietuvis=žydšaudys) buvo itin nemalonūs ir net šokiruojantys, lydimi atradimų, kad iš tikrųjų šeimos nariai žinojo nemažai, tik nieko nepasakojo. Toks visai kartai būdingas susidūrimas su Holokausto istorija ištiko ir Foti, tik skaudžiau ir asmeniškiau – atskriejusiu „gandu“, kad žydai anaiptol jos senelio nelaiko didvyriu (p. 68). Gandas paskatino autorę išsiruošti į kelionę, nebepasitikėti jokiomis turėtomis žiniomis, pačiai apvažiuoti ir aprašyti vietas, kuriose gyveno ir dirbo garsusis senelis, palaipsniui lukštenant jo alternatyvią biografiją.
Taip senelio hagiografijos projektas išvirto į raganų medžioklę, patriotinio aristokrato karūną ant galvos pakeitė velnio šakė ir kanopos. Sunku pasakyti, ar šis virsmas įvyko pačios Foti galvoje, ar buvo pašnibždėtas nacių medžiotojų, su kuriais likimas ją suvedė netrukus. Bet panašu, kad kaip tik čia knygos pasakojimas netenka nuoširdumo, ar bent atsiranda pagrindo abejoti tyrimo autoryste, kelionės įvykių, archyvinių atradimų ir liudininkų parodymų chronologija.
2018 m. Foti ryžosi publikuoti savo pirmąjį tekstą gana sveikaprotišku pavadinimu „Mano senelis nebuvo kovotojas prieš nacius – jis buvo brutalus kolaborantas“ („My grandfather wasn’t a Nazi-fighting hero – he was a brutal collaborator“), ir iškart pakliuvo į istorijos ekstremalų akiratį, pirmiausia jau minėto Gochino, su kuriuo tada kaip susikabino už rankų, taip jau ir nebepasileido. Net ir knygos struktūroje Gochinas užima lygiavertę poziciją Noreikai ir pačiai Foti – kiekvienas skyrius, pateikiantis anūkės kelionę per senelio biografiją, užbaigiamas ištrauka iš Gochino teismo prieš LGGRTC.
Noreikos biografijos rekonstrukciją knygoje labiausiai trikdo istorinio tyrimo stoka. Skaitome, kaip autorė keliauja per Lietuvą, specialiai čia atsibeldžia aukodama savo šeimos gerovę, eina per bibliotekas, užsuka į archyvus. Tačiau jos tekstą aplenkia beveik visos rimtesnės Holokausto tyrimų istoriografinės pozicijos, lieka nelabai aišku, kam ta kelionė į Lietuvą išvis buvo reikalinga, kai visi svarbiausi faktai imami iš namuose (šeimos archyve) laikomos Noreikos KGB baudžiamosios bylos kopijos ir ten pat dar mamos sukauptos literatūros – nuo sovietinių propagandinių „Faktai kaltina“ dokumentų rinkinių iki senelio bičiulių leidinukų, viską papildant internetiniais šaltiniais. Nėra kritinio darbo su šaltiniais ir istoriografija, apskritai nedaroma jokio skirtumo – kas, kieno ir kada parašyta; yra raidės tekste – yra ir faktas.Tiesa, panaudojami Noreikos pasirašyti žydų turto nusavinimo ir tolesnio tvarkymo dokumentai, kuriuos autorė sakosi atradusi Vrublevskių bibliotekoje. Labiau tikėtinas variantas, kad šiuos dokumentus jai perdavė Gochino nusamdyti istoriografai Andrius Kulikauskas ir Evaldas Balčiūnas, sistemingai peržiūrėję Šiaulių apskrities viršininko fondą teismo procesui ir iškapstę kiekvieną dokumentą su Noreikos parašu (Kulikauskui Foti yra įrašiusi padėką už pagalbą). Ko gero, prasmingus Foti atradimus galima suskliausti iki vieno interviu su teta Aldona Budryte-Bužiene – paliudijimo, kad Plungėje Noreika gyveno nužudytų žydų šeimos name (p. 265–271). Faktas (jei tai faktas) skandalingas, tačiau kaip betempsi, netraukia iki senelio-nacio-pabaisos. Tačiau keisti ir groteskiški dalykų jungimai lydi Foti visos jos kelionės per praeitį ir dabartį metu:
„Išsigandau pamačiusi žodį „Akcija!“ prie kelių maisto produktų. Ar tai nebuvo tas pats žodis, kurį vartojo naciai perkeldami žydus į getus, žygiuodami į miškus ir žudydami? […] Kai kareiviai sušukdavo šį baisų žodį, žydai privalėjo bėgti į gatvę, susiburti į eilę ir laukti, kas iš jų bus paimtas ir sušaudytas. „Akcija!“ – rėkė maisto prekių lentynos. […] Kiti pirkėjai atrodė arba neišmanantys istorinės žodžio reikšmės, arba jai abejingi. […] Netrukus supratau, kad dabar šis terminas reiškia „išpardavimas“. Amoralūs kapitalistai pasirinko žodį su šlykščia potekste vien tam, kad paskatintų mases pirkti.“ (p. 170)
Jonas Noreika (1910-1947). LGGRTC nuotrauka
Ką daryti taip apkaltintai valstybei? Turbūt nieko, vargu ar verta rimtai reaguoti į nerimtą literatūrą, asmeninės dramos ir valstybiniai sąmokslai yra atostogų šezlongo lektūra. Yra nuogąstaujančių – kažkaip ir vėl daugiausia tarp radikalų, – kad, šiukštu, negalima taip visko palikti, būtina ginti ir gintis, ar nematėt, kad Foti istorija įšoko į pirmuosius anglosaksiškos žiniasklaidos puslapius, BBC HARDtalk? Galėtume pridėti – sulaukus ažiotažo ir paspirties, leidybinis projektas įsisiūbavo, įgavo kovos už žmogaus teises mastelį. Foti internetinis puslapis prisipildė edukacine medžiaga, jos paskaitomis apie Holokaustą, rengiamomis diskusijomis (pavyzdžiui, su Gochinu, Efraimu Zuroffu ir Rūta Vanagaite), įvairių organizacijų garbės raštais ir apdovanojimais už kovą dėl žmogaus teisių ir prieš antisemitizmą, viešųjų ryšių akcija renkant lėšas tam, kad būtų galima išsiųsti po knygos egzempliorių kiekvienam JAV Kongreso nariui ir pan. Žodžiu, verda nedidelis fabrikėlis, ir turbūt nekeista – tema „mano senelis buvo nacis“ yra labai populiari Vakaruose, per pastaruosius kelis dešimtmečius pasirodė dešimtys, jei ne šimtai panašių pasakojimų. Noreika net nėra pirmas lietuviškas senelis.
Na, jei vis tik baisiai maga kas nors būtinai daryti, tai nėra jokio kito būdo, nei daryti tą patį, ką darė istorikai, LGGRTC paviešinus istorinę pažymą apie Noreiką-žydų gelbėtoją, taip papiktinusią žydų bendruomenę – ramiai ir kantriai aiškinti, kad taip naudojami šaltiniai, taip jų pagrindu sudėtas tekstas yra niekai. Neturime apie ką diskutuoti.
