Povilas Butkevičius (viduryje) Rumšiškių Liaudies buities muziejuje. Pirma iš kairės Ona Butkevičienė. XX a. 8 deš. Iš Butkevičių šeimos archyvo

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Povilas Butkevičius gimė 1923 m. gegužės 26 d. Kaune, Lietuvos kariuomenės karininko Prano Butkevičiaus ir gydytojos Marijos Butkevičienės šeimoje. 1940 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Rezistencinę veiklą pradėjo 1940 m. Dalyvavo mokytojo Kazio Baubos vadovaujamoje pasipriešinimo grupėje, kuri telkė vyresnių klasių moksleivius Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) užduotims vykdyti, vėliau dalyvavo ir rengiant 1941 m. Birželio sukilimą.

1941 m. birželio 22 d. vakare įsitraukė į Kaune Zanavykų g. mokykloje organizuoto sukilimo štabo veiklą, gavo ginklą ir saugojo štabą, o kitą dieną patruliavo štabo nurodytuose miesto rajonuose.[1] 1944 m. kovo 27–28 d. Vaikų akcijos metu iš Kauno geto į Butkevičių namus buvo slapčia atgabenta penkerių metų gydytojos Frumos Gurvičienės dukterėčią Noemi, kurią iki nacių okupacijos pabaigos savo namuose slėpė gydytoja Marija Butkevičienė ir jos vaikai Ona ir Povilas.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, P. Butkevičius įsijungė į antisovietinę veiklą. Nuo 1944 m. buvo aktyvus Lietuvos išlaisvinimo tarybos (toliau – LIT) narys, priklausė Vyriausiajam Lietuvos partizaninio sąjūdžio komitetui. Suėmus LIT vadovą Stasį Šinkūną, pats ėmė vadovauti LIT. P. Butkevičius buvo suimtas 1945 m. liepos 7 d., iki teismo kalintas Kaune ir Vilniuje. Apkaltintas priklausymu Lietuvos laisvės armijai, palaikęs ryšius su Lietuvos partizanais, teikęs jiems medikamentus. LSSR NKVD Karinio tribunolo nuosprendžiu 1945 m. gruodžio 20 d. nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalintas Komijos lageriuose, paleistas 1955 m. rugpjūčio 16 d.

1955 m. grįžusiam į Lietuvą P. Butkevičiui nebuvo leista toliau tęsti studijų Kauno medicinos institute. Negalėdamas dirbti gydytoju, 1955 m. įsidarbino felčeriu Pakuonyje (Prienų r.). Čia susipažino su mokytoja Ona Ginkute ir sukūrė šeimą. Pagaliau gavo leidimą tęsti mokslą. Studijas Kauno medicinos institute atnaujino 1956 m. Tačiau studijų metais du kartus buvo pašalintas iš instituto su įrašu „už amoralų elgesį”, nes nesidavė užverbuojamas KGB darbuotojų bei atsisakė rašyti propagandinius straipsnius į tarybinę spaudą. P. Butkevičius su šeima gyveno ir dirbo Kartenos (Kretingos r.) ligoninėje, vargais negalais jam buvo leista išlaikyti valstybinius egzaminus ir 1964 m. gauti gydytojo diplomą. Netrukus įsidarbino gydytoju Kazlų Rūdoje, o nuo 1972 m. su šeima persikėlė gyventi į Kauną.

Kunigo Alfonso Svarinsko paskatintas, 1974 m. ėmė bendradarbiauti LKB Kronikoje, rašė straipsnius į tautinės krypties Aušrą, šiuos pogrindinius leidinius P. Butkevičius taip pat ir platino. 1981–1983 m. redagavo jaunimui skirtą politinio pobūdžio leidinį „Lietuvos ateitis“. 1978 m. kartu su Algirdu Patacku ėmėsi įgyvendinti idėją leisti laisvos kultūrinės saviraiškos leidinį Pastogė. P. Butkevičius priklausė „Eucharistijos bičiulių“ judėjimui, aktyviai dalyvavo folklorinėje veikloje. Bendravo su jaunimu, dalyvaudavo jaunimo renginiuose, šventėse, žygiuose, organizavo diskusijas Lietuvos istorijos, religijos bei kitomis sovietinėje visuomenėje viešai nesvarstomomis temomis. Dėl visos šios veiklos P. Butkevičių nuolat sekė represinių struktūrų pareigūnai, sekamajam KGB suteikė slapyvardį „Užsispyrėlis“. Į antisovietinę veiklą buvo įsitraukusi visa Butkevičių šeima, namuose ne vieną kartą buvo saugumo kratos. Po jų vykdavo ilgi visų šeimos narių tardymai saugume. P. Butkevičiaus dukra Ramunė, kaip ir jis pats, už savo veiklą kurį laiką negalėjo gauti gydytojos diplomo.

Vadovėlyje KGB darbuotojams KGB pirmininko pavaduotojas generolas mjr. Henrikas Vaigauskas 1986 m. pateikė P. Butkevičiaus veiklą kaip kenkėjiškos, antitarybinės pavyzdį:

Pradėjome gauti duomenis, kad „Užsispyrėlis” stengiasi plėsti kontaktus su buvusiais lagerininkais, antitarybiškai nusiteikusiais kunigais, vienuolėmis, esančiais KGB akiratyje ir susijusiais su „LKB Kronikos” leidimu ir platinimu. „Užsispyrėlis” ne kartą aptarinėjo su jais straipsnius, kurie turėjo būti įtraukti į šį leidinį, svarstė tolesnių antitarybinių veiksmų metodus ir formas. Konkrečiai rekomendavo organizuoti veiklą, formuojant grupes po 2-3 asmenis, kad vieniems pakliuvus, toliau veiktų kiti. „Užsispyrėlis” bandė veikti per turistinius ir kraštotyrinius būrelius… „Užsispyrėlio” bute padarytos kratos metu buvo konfiskuota „Einamųjų įvykių kronika” (Nr. 40), „Katalikų bažnyčios kronika” (Nr. 25), jo rankraščiai, iš kurių 3 buvo publikuoti „Aušroje”, rašomoji mašinėlė, 20 panaudotų kalkių ir kt.[2]

P. Butkevičiaus daugiau kaip keturis dešimtmečius trukusi antisovietinė veikla nutrūko 1985 m. balandžio 4 d., kai jį, šalia savo namų stovintį ant šaligatvio, neaiškiomis aplinkybėmis mirtinai partrenkė automobilis ir prispaudė prie medžio. Jo laidotuvės Kauno Eigulių kapinėse tapo savotiška antisovietine manifestacija, kurioje dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, buvo sakomos viešos kalbos, pabrėžiančios P. Butkevičiaus antisovietinę veiklą, įgytą autoritetą.[3] Neatmetama nuomonė, kad P. Butkevičiaus gyvenimo tragiškos baigties paslaptis slypi tarp mums neprieinamų KGB dokumentų.

Knygos apie P. Butkevičių sudarytoja Vanda Ibianska jautriai ir taikliai rašė:

Povilas Butkevičius, retai pasitaikanti asmenybė, išauklėjęs ir parengęs rezistencijai ir dorovės ugdymo darbui daugybę žmonių, pasirinko gydytojo profesiją. Kaip medikas jis gydė pasiligojusius, kaip Lietuvos sūnus tapo tautos savimonės Gydytoju. Jame buvo persipynę viskas: Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajoro kilnumas, mūsų sodžiaus vertingiausios tradicijos, milžiniškas intelektas, plati erudicija, tvirta tikroji katalikybė, didžiulis pareigos ir atsakomybės už Tėvynę ir jos jaunimą jausmas, tobula vertybių skalė, nepaprastas asmeninis žavesys.[4]

1998 m. spalio 8 d. P. Butkevičiui už dalyvavimą 1941 m. Birželio sukilime suteiktas Kario savanorio teisinis statusas. Už nuopelnus siekiant Lietuvos nepriklausomybės ir tautos savimonės žadinimą, 1999 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 311 apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties). Už žydų gelbėjimą nuo Holokausto 2019 m. rugsėjo 18 d. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).

[1] Vytautas Jurkus, Pasipriešinimas politiniam režimui Lietuvoje 6–9 dešimtmetyje: Abezės lagerio politinių kalinių atvejis, Kaunas, 2016.

[2] Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja: Vadovėlis praktikams, red. gen. majoras H. K. Vaigauskas, Maskva, 1986, p. 86.

[3] Vytautas Jurkus, Pasipriešinimas politiniam režimui Lietuvoje 6–9 dešimtmetyje: Abezės lagerio politinių kalinių atvejis, Kaunas, 2016.

[4] Vanda Ibianska, Gydytojas: atsiminimai apie Povilą Butkevičių, laiškai, dienoraščiai, Kaunas, 1996.