Istorijos-pedagogikos fakulteto penkto kurso studentai pirmakursių „krikštynose“ 1983 m. rudenį. Nuotrauka iš B. Šetkaus archyvo
Benediktas Šetkus, www.voruta.lt
Pradėjus studijuoti 1979 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos-pedagogikos fakultete, iš aukštesnio kurso studentų išgirdome apie mus laukiantį didžiausią išbandymą – Mykolo Burokevičiaus dėstomą kursą „Mokslinis komunizmas“. Vyresnieji teigė, kad išleisti „mokslinio komunizmo“ vadovėliai netinka, nes dėstytojas pripažįsta tik savo paskaitų užrašus. Per paskaitas reikia užsirašyti skaitomą tekstą žodis žodin, nes kitu atveju per egzaminą galima susilaukti profesoriaus pastabos: „čia pats taip pridėjai, aš taip nesakiau“. Tokiu atveju aukšto įvertinimo jau gali nesitikėti.
Sklido kalbos, kad valstybinio egzamino metu M. Burokevičius per dieną egzaminuoja dažniausiai aštuonis studentus. Taigi kiekvienam studentui atsakinėti prie komisijos skiriama daug laiko. Norint atsakyti į išsitrauktą bilieto klausimą, reikėdavo pateikti tokia pat seka, kaip dėstytojas buvo per paskaitas skaitęs iš savo užrašų. Kiekvieno klausimo atsakymas susidėdavo iš tokių dalių: pirmiausia reikėjo pasakyti kelintais metais, kokiame veikale ir kokie marksizmo „klasikai“ arba kokiuose komunistinio judėjimo dokumentuose tuo klausimu yra rašoma. Įsiminti veikalų autorius ir pavadinimus bei kuriais metais jie parašė nebuvo kažkas neįprasto. Sunkiausia būdavo įsiminti ką jie rašė. Šiuo atveju reikėdavo detaliai atkartoti „klasikų“ išsakytas mintis. Taigi reikėdavo „iškalti“ ilgas citatas, nes antraip egzaminuotojui atrodydavo, kad esi nepasirengęs egzaminui. O juk vien tik apibrėžimas, kas yra komunizmas buvo beveik pusės puslapio apimties.
Vėliau ir patys įsitikinome, kad profesoriaus požiūris buvo išskirtinis. Jis pateikdavo tokius praeities įvykių ir asmenybių vertinimus, kurių negalėjai rasti kituose sovietmečiu išleistuose leidiniuose. Kaip pavyzdį galima pacituoti ištrauką iš jo paskaitos tema „Utopinis socializmas – teorinis mokslinio komunizmo pirmtakas“ apie vieną iš neva utopinio socializmo Lietuvoje atstovą kunigą Antaną Strazdą.
Lietuvoje atsirado utopinio socializmo idėjos, nes darbo žmonių padėtis buvo sunki. Tos idėjos išreiškė Lietuvos neturtingųjų sluoksnių viltis. Tai buvo neturtingųjų sluoksnių besiformuojanti ideologija. Utopinio socializmo idėjos atsispindi Antano Strazdo kūryboje ir veikloje. Jis parodė sunkią valstiečių būklę, baudžiavinio socialinio engimo esmę, priešpastatė viena antrai dvi feodalinės visuomenės dalis: iš vienos pusės – masė išnaudojamų valstiečių-baudžiauninkų ir kitos pusės – išnaudotojai, t. y. pasaulietiniai ponai ir dvasininkai. Strazdas iškelia socialinio išsivadavimo būtinybę. A. Strazdas pakilo iki priešakinių savo epochos revoliucinės minties nešėjų. Įveda ginkluotos kovos būtinumą, neišvengiamą išnaudotojų santvarkos žlugimą, pagrindžia valstiečių veržimasi išsikovoti nacionalinių ir pilietinių teisių. Jo kūryboje atsispindi feodalizmo epochos valstiečių išnaudojimo kovos palikimas. Kūrybos idėjinė prasmė atitiko liaudies interesus. Bet tas laikotarpis apsprendė ir A. Strazdo mąstymo ribotumus. Jis neturėjo nuoseklių pažiūrų į visuomenės vystymąsi. Religinės nuotaikos prasismelkia jo kūriniuose. Jomis A. Strazdas liaudžiai skiepijo susitaikymą su visuomenine padėtimi.
Papildant pateiktą ištrauką iš paskaitų užrašų, galima paminėti ir kitas Lietuvos asmenybes, kurias profesorius traktavo utopinio socializmo Lietuvoje atstovais. Tai – Jonas Goštautas, Kajetonas Rokas Nezabitauskis-Zabitis, Simonas Konarskis, Kostas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius bei keletas kitų mažiau žinomų asmenybių, gyvenusių skirtinguose Lietuvos miestuose.
Iš vyresnio kurso studentų girdėjome įvairiausių nutikimų. Kartą neva Mykolas Burokevičius susirgo ir gydėsi Antakalnyje esančioje spec. ligoninėje. Paprastai susirgusį dėstytoją pavaduodavo kitas katedros dėstytojas. Tačiau M. Burokevičius nesutikęs, kad kas nors jį pavaduotų. Todėl visi studentai ėję laikyti įskaitos į spec. ligoninę. Ligoninėje jie privalėjo apsivilkti baltus chalatus ir tuomet eidavo į palatą. Profesorius leisdavęs įeiti vienu metu dviem studentams. Juos klausinėdavęs ir spręsdavęs, ar tinkamai studentai yra pasiruošę. Buvo kalbama, kad tos ligoninės gydytojai stebėjosi, kad pas profesorių tiek daug lankytojų ateina… Iš įskaitą ligoninėje laikiusių studentų teko girdėti, kad M. Burokevičius palatoje prie lovos turėjo pasidėjęs keletą Vladimiro Lenino raštų tomų. Gal tos knygos buvusios laisvalaikio skaitymui?
Žemesnio kurso studentė kartą pasakojo, kad jos giminaitis yra pažįstamas su M. Burokevičiumi. Tarybinių švenčių proga – gegužės 1 d., lapkričio 7 d. ir kitomis progomis sulaukiantis profesoriaus atvirlaiškių su sveikinimais. Jam gėda prieš laiškininką ir kaimynus, kurie mato gaunamus tokius sveikinimus. Todėl jis sakęs, kad geriau būtų, jeigu M. Burokevičius sveikinimo atvirutes įdėtų į voką, nes tuomet niekas nematytų atvirlaiškių turinio.
Visiems buvo įdomu, kodėl M. Burokevičius yra toks „raudonas“. Taip tuomet buvo vadinami sovietinės ideologijos šalininkai. Tuo klausimu vėlgi sklido kalbos, kad profesorius yra sakęs, jog jis yra dėkingas tarybų valdžiai už savo likimą vaikystėje. Neva tai dėl to, kad 1941 m. birželio mėn. jis buvęs pionierių stovykloje Palangoje, kai prasidėjo karas. Iš Lietuvos pionierių stovyklų keli šimtai vaikų buvo išvežti į Rusijos gilumą. Taip jis atsidūrė Debiosų vaikų namuose Udmurtijoje. Ten išbuvo iki karo pabaigos. Šis laikotarpis ir nulėmęs jo tolimesnę poziciją. Už tai, kad juo rūpinosi tarybų valdžia, jis apsisprendęs jai tarnauti visą likusį gyvenimą.
Kadangi visi matėme, kad dėstytojas „labai raudonas“, tai savo tarpe mėgdavome ta tema pajuokauti. Vieną semestrą šeštadieniais net keturias valandas turėjome klausytis „mokslinį komunizmo“ paskaitų. Kartą dėstytojas per pertrauką išėjo auditorijoje ant katedros palikęs akinius ir paskaitų konspektus. Kurso draugui Antanui (buv. policijos komisarui) šovė į galvą mintis užsidėti tuos akinius ir pažiūrėti, ką per juos mato profesorius. Dairydamasis aplink jis ėmė komentuoti, ką mato per tuos akinius: aplinkui daug raudonų vėliavų ir, apskritai, viskas tarybų Lietuvoje atrodė daug gražiau nei buvo tikrovėje. Netrukus nusidriekė studentų eilė prie tų akinių – kiekvienas užsidėjęs juos dairėsi aplinkui ir komentavo, ką jis mato. Visiems buvo juokinga.
Prieš mums pradedant studijuoti „mokslinį komunizmą“ 1983 m. studentai žinojo, kas jų laukia per valstybinį egzaminą. Kadangi M. Burokevičius egzaminuodavo per dieną nedaug studentų, todėl nuo 8 val. ryto į auditoriją įžengdavo šeši pirmieji studentai. Jie turėdavo ruoštis visą valandą prižiūrint mokslinio komunizmo dėstytojui Kęstučiui Bernotui, kuris vesdavo seminarus. Studentai kalbėjo, kad jis pro pirštus žiūrėdavo į besiruošiančius studentus, tad šie turėdavo galimybę pasinaudoti „špargalkėmis“.
Devintą valandą atvykdavo M. Burokevičius su kitais komisijos nariais ir pradėdavo egzaminuoti. Sunkiausia būdavo likusiems įžengus į auditoriją, nes reikėjo pasiruošti egzaminui, paprastai tariant – nusirašyti, esant auditorijoje visiems komisijos nariams. Studentai juokaudami juos vadindavo „mirtininkais“. Dažniausiai pirmieji eidavo atsakinėti iš galinių suolų, nes į jų vietas atsisėsdavo į auditoriją įėję studentai. Jie kažkiek pasislėpdavo už kitų nugaros, todėl buvo mažiau profesoriui matomi – turėjo daugiau galimybių pasinaudoti paruoštukais.
Praėjus daug metų kartą istorikė prof. Aldona Gaigalaitė užsiminė, kad būdama komisijos narė stengdavosi kalbinti M. Burokevičių ir tuo būdu atitraukti jo dėmesį nuo studentų. Kartais auditorijoje atsistodavusi tarp egzaminuotojo ir studentų, kad profesorius nematytų, kaip studentai ruošiasi. Ji taip pat prisiminė, kad po kiekvieno studento atsakinėjimo, t. y. ilgų citatų atkartojimo, M. Burokevičiaus veide išvysdavo šypseną. Neretai pažvelgdavo į kitus komisijos narius ir šypsena jo veide bylojo: „pažiūrėkite, kaip jie moka mokslinį komunizmą, kaip aš juos išmokiau!“.
„Mokslinio komunizmo“ seminarus vedęs dėstytojas K. Bernotas buvo palankus studentams. Kartą ketvirtame kurse per seminarą buvo aptariama komunizmo samprata. Toje sampratoje buvo žodžių junginys: komunizme „materialinės vertybės trykš kaip iš gausybės rago“. Todėl dėstytojas paklausė studentų, kaip jie supranta tą išsireiškimą. Bendramokslis Eugenijus Peikštenis (buv. Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus direktorius) pasisiūlė paaiškinti. Jis sakė suprantantis taip: visoje Sovietų Sąjungoje yra išdėlioti materialinių vertybių ragai. Didžiausias – Maskvoje, per kurį trykšta daugiausia materialinių vertybių. Kiek mažesni ragai yra sąjunginių respublikų sostinėse, tame tarpe ir Vilniuje. Iš to rago trykšta mažiau vertybių nei Maskvoje. Dar mažesni ragai yra visų rajonų centruose. O visai nedidelis ragas turėtų būti ir mūsų studentų bendrabutyje. Kadangi studentai dienomis yra paskaitose, tai išeidami iš bendrabučio į instituto rūmus kiekvieną rytą užkemša tą ragą, kad tos vertybės netrykštų – juk tuo metu niekam tų vertybių nereikia… O grįžę iš paskaitų vėl atsikemša vertybių ragą, nes jiems ko nors prireikia.
Studentai ir dėstytojas kvatojo už tokį įtikinamą paaiškinimą. Tai rodo, kad dėstytojas suprato humorą ir nesiėmė kokių nors sankcijų prieš „antitarybinius“ studentus. Tačiau situacija pasikeitė, kuomet minėtas K. Bernotas išėjo iš Vilniaus pedagoginio instituto, o jį pakeitusi dėstytoja D. P., laikėsi visai kitokių pažiūrų. Su visu rimtumu penkto kurso pradžioje vėl pradėjome gilintis į marksizmo klasikų veikalus ir TSKP dokumentus. Visi juokai baigėsi.
Kartą per seminarą mūsų grupės bendramoksliui Algiui iškilo klausimas, kuo skiriasi valstybinio sektoriaus valdymas kapitalistinėse šalyse nuo ūkio valdymo socialistinėse valstybėse. Dėstytoja nežinojo, ką atsakyti. Tačiau pažadėjo per pertrauką paklausti M. Burokevičiaus. Po pertraukos atėjusi į auditoriją ji perskaitė iš lapelio profesoriaus padiktuotą atsakymą. Mūsų nustebimui po kelių minučių į auditoriją įžengė profesorius, kuris pareiškė, kad tokio pobūdžio klausimai yra provokaciniai, o mes esame Vakarų priešiškos ideologijos paveikti. Išbarė mus kaip reikiant ir įvarė baimės. Todėl per kitus seminarus jokių klausimų mums daugiau nekildavo. Kai dėstytoja klausdavo „ar turite klausimų“, visuomet atsakydavome, kad neturime, o kai klausdavo „ar viskas aišku“, atsakydavome „viskas aišku“.
Kitų fakultetų studentams labiau pasisekė, nes „mokslinį komunizmą“ dėstė ne tokie sovietinės ideologijos fanatikai. Audrius Narvydas (buv. Prienų savivaldybės administracijos atstovas) kartą prisiminė, kaip jiems – būsimiems fizikos mokytojams tą kursą dėstė V. K. Jis ilgą laiką buvo Vilniaus pedagoginio instituto partinės organizacijos sekretorius. Matomai, siekdamas stiprinti būsimųjų mokytojų ideologines nuostatas, kartas nuo karto studentų klausdavo: „Kaip jūs paaiškinsite tokį faktą: Tarybų Sąjunga yra aukštesniame išsivystymo lygyje nei JAV, tačiau pas mus mėsos trūksta, o Jungtinėse valstijose jos netrūksta“. Iš pirmo karto studentai nežinojo, ką atsakyti. Tačiau po kiek laiko dėstytojas nurodė teisingą atsakymą: “Nesvarbu, kad pas juos yra daugiau mėsos, užtat pas juos yra išnaudojimas, o pas mus jo nėra“. Net ir per valstybinį egzaminą minėtas dėstytojas kartas nuo karto pateikdavo tą klausimą. Ir visi studentai nedvejodami atkartodavo „teisingą“ atsakymą.
Taigi 1983 m. rudenį supratome, kad per valstybinį egzaminą mums likimas nebus palankus, kadangi dėstytoja D.P. mums nepadės. Iškalti ilgų citatų tikrai negalėjome. Beje, 1983 m. po valstybinio „mokslinio komunizmo“ egzamino teko girdėti kalbant, kad mūsų fakulteto komjaunimo organizacijos sekretorius E. L. bandė iškalti tas citatas atmintinai, ir nors turėjo fenomenalią atmintį bei vartojo atmintį stiprinančius vaistus, tačiau nepajėgė visko įsiminti. Buvo kalbama, kad M. Burokevičius per egzaminą nusistebėjęs, kad jis taip prastai pasirengęs egzaminui, lyginant su kitais (kurie nusirašė). Tačiau vis dėlto parašęs jam aukštą įvertinimą. Gal jau tada žinojo, jog tas studentas ruošiasi dirbti Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje?
1983 m. rudenį mes, bendramoksliai – Gintaras Šileikis, Sigitas Kanišauskas, Rimas Vasiliauskas ir šių atsiminimų autorius, išvykome į kelionę, kurios metu norėjome aplankyti Vidurinės Azijos respublikas ir Azerbaidžaną. Kol traukiniu pasiekėme Uzbekijos sostinę Taškentą, prabėgo kelios paros. Traukinyje mums kilo mintis, kad turime kažką daryti dėl M. Burokevičiaus dėstomo kurso. Sumanėme, kad reikia parengti prašymą pakeisti M. Burokevičių kitu dėstytoju. Prašymas turėjo būti pagrįstas. Tada man kilo mintis, jog reikia pasiremti 1983 m. TSKP CK birželio plenumo medžiaga, kur teigiama apie būtinumą šalinti dogmatinį mokymą. Tai buvo TSKP CK generalinio sekretoriaus Jurijaus Andropovo išsakyta mintis.
Grįžę iš kelionės apie savo idėją pasakėme kitiems kurso draugams. Absoliuti dauguma pritarė tokiam žingsniui. Studentų bendrabučio kambaryje grupelė draugų surašė rektoriui Jonui Aničui prašymą pakeisti M. Burokevičių kitu mokslinio komunizmo dėstytoju. Argumentas – dėstomas kursas yra dogmatiškas, o tokį mokymą kritikuoja pats J. Andropovas. Juk mums reikės dirbti į ideologinio fronto baruose, todėl turime sąmoningai išmokti „mokslinio komunizmo“ kursą. Žodžiu, mes pritariame TSKP CK generaliniam sekretoriui ir kartu norime, kad mūsų šalyje vyktų permainos.
Po parengtu prašymu pasirašė maždaug šimtas studentų. Iš viso mūsų kurse buvo keturios grupės, apie 120 studentų. Nepasirašė studentai galbūt dėl įvairių motyvų – vieni buvo TSKP nariai, kitų tėvai užėmė atsakingas pareigas arba galbūt buvo ir kitos priežastys.
Kuomet tariamės, kaip įteikti prašymą, kurso draugas Gintaras Šileikis (buv. LRS narys) išsakė mintį, kad prašymą kiekvieną kartą turi įteikti atsakingiems asmenims vis kiti studentai, kad būtų sunkiau išsiaiškinti organizatorius. Iš pradžių prašymą pirmiausia turėjome įteikti rektoriui Jonui Aničui. Tačiau nuspręsta apie tai informuoti Istorijos-pedagogikos fakulteto dekaną Zenoną Bajoriūną. Taip atsitiko, kad tuo metu dekanate fakulteto vadovo nebuvo. Buvo prodekanas teisininkas Eduardas Monkevičius. Jis išklausė studentų prašymą ir paklausė, ar negalime to išspręsti vietoje. Gavęs mūsų patikinimą, kad to nepavyks padaryti, pažadėjo ginti mūsų teisėtus reikalavimus ir neprieštaravo, kad prašymas būtų teikiamas rektoriui. Toks E. Monkevičiaus poelgis vėliau neįtiko dekanui Z. Bajoriūnui. Jis keletą kartų vėliau yra sakęs, kad būtų neleidęs studentams su tokiu prašymu eiti pas rektorių, neva būtų vietoje išsprendęs kilusią problemą. Po kiek laiko E. Monkevičius buvo atleistas iš prodekano pareigų.
Arūnas Bučnys (dab. LSMU gimnazijos Kaune direktorius) prisimena, kaip apie mūsų ketinimą dėl M. Burokevičiaus nušalinimo kalbėjosi tuomet su Vilniaus pedagoginio instituto dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ vadovu Juozu Jauniškiu.
Jis buvo patikimas ir patriotiškas žmogus. Kartu įspėjo, kad rektoriaus Jono Aničo poziciją parodys jo veido spalva. Jeigu ji taps violetine – reikalai prasti. Kartu su manimi, pas rektorių Joną Aničą ėjo Sigitas Kanišauskas, Dalia Brazaitytė (dab. Venckuvienė) ir gal Apolinaras Stonkus – nebepamenu. Turiu pripažinti, kad turėjau rektoriaus Jono Aničo prielankumą, nes buvau ansamblio „Šviesa“ tarybos pirmininkas ir ne kartą dalyvavau įvairiuose instituto renginiuose kaip vedantysis ar pranešėjas. Kuomet nunešėme prašymą rektoriui J. Aničui, jis tuo metu kalbėjosi su fiziku prof. Kazimieru Pyragu. Sekretorei pranešus rektoriui, kad atvyko grupė studentų su kažkokiu prašymu, J. Aničas maloniai pakvietė užeiti į kabinetą ir paragino K. Pyragą likti kartu – juk abiem būsią įdomu išklausyti, ko pageidauja studentai.
Paėmęs į rankas prašymą J. Aničas ėmė skaityti tekstą ir jo veido spalva ėmė keistis…. į violetinę. Neliko šypsenos, įsivyravo spengianti tyla. Po trumpos pertraukėlės rektorius ištarė, kad toks prašymas „yra rimtas reikalas“. Tą gerai supratome ir mes, studentai. Juk buvo kalbama, kad M. Burokevičius rengia kalbas net LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Kiek tokie gandai turėjo pagrindą, sunku pasakyti. Tuo pirmas mūsų kurso atstovų susitikimas su rektoriumi ir baigėsi. Rektorius pažadėjo šį reikalą apsvarstyti ir išspręsti.
Susitikimui su VVPI vadovybe ruošėmės ir mes. Tarėmės, kad reikėtų susitikimo metu administracijos atstovų kalbas įrašyti diktofonu. Tais laikais Sovietų sąjungoje nebuvo ne tik portatyvinių įrašymo priemonių, bet negalėjome nusipirkti ir magnetofono kasečių. J. Jauniškis iš tuomečio „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio birbynininko Antano Jonušo pasiskolino diktofoną (ko gero, savininkas neįtarė, kam pasitarnavo jo iš užsienio gastrolių parsivežtas diktofonas) ir perdavė man. Kasečių deficitą padėjo išspręsti žemesnio kurso studentas Vidas Kelpša (tekstą įrašinėjome ant nepopuliarių dainų). Bendrabutyje pabandėme įrašyti pokalbį įsidėję diktofoną į portfelį. Atrodo, viskas veikė ir tuo būdu mes pasiruošėme.
Po kiek laiko vienos paskaitos metu, kuomet visi penkto kurso studentai (dvi grupės istorijos ir pedagogikos ir dvi grupės istorijos ir tarybinės teisės specialybės) buvome vienoje auditorijoje, įžengė pedagoginio instituto administracijos atstovai – rektorius, prorektorius, partinės organizacijos sekretorius, M. Burokevičius, mokslinio komunizmo katedros vedėja Leokadija Petkevičienė, dekanas Zenonas Bajoriūnas. Rektorius J. Aničas pradėjo savo kalbą, pabrėždamas, kad susitikimas yra svarbus, nes sprendžiamas klausimas sudėtingas.
Tą susitikimą Sigitas Kanišauskas (dab. žurnalistas Pasvalyje) po keturių dešimtmečių taip atsimena:
Iš anksto buvome ryžtingai apsisprendę, kad susitikimo metu svarbiausia – netylėti. Sutarėme, kad savo nuomonę trumpai ir aiškiai turi išsakyti kuo daugiau studentų. Nesvarbu, kad tos mintys kartotųsi. Rektorių ir jo palydą turėjome įtikinti, kad „maištui“ pritaria dauguma kurso studentų. Labiausiai įstrigo instituto partinės organizacijos sekretoriaus V. Kulvičiaus pakeltu tonu ištarti žodžiai: „Tarptautinė padėtis įtempta…“. Netrukome įsitikinti, jog instituto vadovybė labiausiai bijojo, kad apie būsimų mokytojų „maištą“ nesužinotų „Amerikos balsas“ ar „Laisvosios Europos radijas“. Rektorius J. Aničas, M. Burokevičius ir kiti kalbėjusieji stengėsi mus įtikinti, kad reikia „nusiraminti“. Jie nedviprasmiškai leido suprasti, kad nieko neketina keisti ir mus vis viena egzaminuos M. Burokevičius. Pats mokslinio komunizmo apologetas buvo ryžtingai nusiteikęs mūsų atžvilgiu ir nuolat kartojo tuomečio Sovietų Sąjungos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro Viačiaslavo Jeliutino kažkokias direktyvas.
Dekanas Zenonas Bajoriūnas dar kartą patikino, kad „mus myli“, kad mes, ko gero, esame suklaidinti pogrindžio spaudos ir pan. Po tokios instituto vadovybės ir asmeninio M. Burokevičiaus „griežto atkirčio“ instituto atstovai pasiūlė mums pasisakyti, ko gero, tikėdamiesi, kad mes išsigąsime ir tylėsime.
Kaip minėjau, iš anksto buvome sutarę, kad aš pirmas tarsiu žodį. Be abejo, labai jaudinausi. Dabar pamenu tik tiek, jog pasakiau, kad neišgirdome atsakymų į mūsų rašte išdėstytas problemas. Po to vienas paskui kito pasisakė bendrakursiai, atrodo, Gediminas Urbonas (dab. Naujininkų progimnazijos direktorius), Virginija Mikutavičiūtė, Arūnas Bučnys ir kiti. Jie pakartojo tai, kas išdėstyta mūsų reikalavime. Ypač įsiminė Rimanto Jokimaičio (dab. ŠMSM vyr. specialistas) pasisakymas: “Marksas yra vienas, Engelsas yra vienas, Leninas yra vienas, tad koks skirtumas, kas Mokslinį komunizmą dėstys“.
Tokios studentų ryžtingos reakcijos, atrodo, nei rektorius, nei jo palyda nesitikėjo. Sėdėjau pirmame suole ir mačiau kaip tarsi balionas bliuško M. Burokevičiaus ryžtas. Nors iš pradžių dar bandė šūkalioti vis minėdamas tą Jeliutiną. Manau, kad mūsų pasisakymai apie dogmatinio dėstymo žalą jam prilygo smūgiui žemiau juostos…. Paskutiniaisiais rektoriaus Jono Aničo gyvenimo metais daug kartų teko su juo bendrauti. Turiu daugiau nei poros valandų diktofono įrašą. Ilgai kalbėdavome apie mūsų abiejų gimtojo Pasvalio krašto istoriją, kultūrą. Kalbai pasisukus apie vadovavimo pedagoginiam institutui laikus, kelis kartus diplomatiškai bandžiau priminti mūsų kurso „maištą“. Tačiau rektorius vengdavo apie tai kalbėti ir nukreipdavo pokalbį kita linkme. Tik kelis kartus yra prasitaręs, kad su V. Kulvičiumi siejo didelė draugystė.
Instituto administracijos atstovai bandė padėtį taikiai išspręsti, tačiau žibalo į ugnį šliūkštelėjo pats M. Burokevičius, pareikšdamas, kad dabar per valstybinį egzaminą reikalavimus tik dar labiau mums padidins. Rektorius ėmė raminti įsikarščiavusį „mokslinio komunizmo“ dėstytoją ir tuo mūsų susitikimas pasibaigė, dialogas nutrūko. Dekanas informavo, kad po savaitės instituto vadovybė pateiks mums atsakymą.
Arūnas Bučnys prisimena: sėdėjau suole su Eugenijumi Peikšteniu, priekyje buvo plati kurso draugo Albino Šniro (ilgametis Pilaitės seniūnas) nugara, todėl diktofoną laikėme ant suolo. Įrašėme dvi kasetes. Labai gaila, bet per visą sovietmetį tėvų namuose paslėptos kasetės neišliko. Jas paslėpiau, nes po kelių mėnesių informacija apie įrašą pasklido ir vienas kito fakulteto dėstytojas (galimai, gavęs užduotį iš saugumo struktūrų) privačiame mūsų pokalbyje gyrė mūsų veiksmus ir minėjo, kad jam būtų įdomu pasiklausyti tuos įrašus. Praėjus dvidešimt penkiems metams po baigimo, kurso draugų susitikimo metu kasečių originalą padovanojau tuometiniam Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto muziejui. Uždarius fakultetą dingo ir šios kasetės, o įrašo kopijos nepadariau. Gaila, kad taip nutiko.
Po savaitės pas mus į auditoriją atėjo dekanas Z. Bajoriūnas ir, ko gero, instituto partinės organizacijos sekretorius V. Kulvičius. Jie informavo, kad įvyko pokalbis katedroje ir buvo sutarta, kad M. Burokevičius pakeis dėstymo metodus, kad valstybiniame egzamine bus komisija, kuri mus apsaugos, o įskaitos laikyti nereikės arba ją atliks seminarų dėstytoja D.P. Supratome, kad instituto vadovybė bando tokiomis priemonėmis mus nuraminti. Dar sudėtingiau pasidarė, kai dalis kurso draugų pradėjo siūlyti eiti į kompromisą – pasitenkinti duotais pažadais.
Tuo tarpu bendrabutyje gyvenantys susibūrėme į nuolat veikiantį „maištininkų štabą“. Vakarais susieidavome į vieną kambarį, kuriame visi keturi studentai buvo iš mūsų grupės ir bandėme tartis kaip reikalinga toliau elgtis. Labiausiai liūdino, kad dalis kurso draugų pradėjo abejoti, bet „maištininkų štabe“ buvo nutarta nesitraukti. Mus pasiekdavo visokios žinios. Ne paslaptis, kad kai kurių tėvai ar giminaičiai išgirsdavo tai, ko mes negalėjome žinoti. Antai pasklido žinia iš vienos studentės (jos tėvas buvo kolūkio pirmininkas, artimai bendravo su tuometiniu LKP CK sekretoriumi bei kt. ), kad LTSR KGB pirmininkas Juozas Petkevičius pasakė, kad išmes visą kursą studentų iš Vilniaus pedagoginio instituto, jeigu jie bandys reikšti priekaištus jo žmonai, kuri tuo metu buvo Mokslinio komunizmo katedros vedėja, profesorė. Išgirdę tokias kalbas nei viename rašte ar kalboje nepaminėjome katedros vedėjos Leokadijos Petkevičienės.
Arūnas Bučnys prisimena:
Kai dalis buvo nusiteikusi ir toliau klausytis paskaitų ir sutikti su instituto vadovybės siūlymu, žibalo į ugnį šliūkštelėjo pats M. Burokevičius. Per seminarą, ko gero, R. Jokimaitis ir jo kompanija pasišaipė iš dėstytojos diskutuodami apie „komunizmą“. Ji pasiskundė M. Burokevičiui. Profesorius, atėjęs į bendrą paskaitą moralizavo visam kursui ir dar pareiškė, kad „mes patys turėsime susirinkti visas penkiasdešimt šešias citatas“ ir pan. Tai išgąsdino svyruojančius ir nutarėme, kad reikia kreiptis į Aukštojo ir specialiojo mokslo ministrą Henriką Zabulį.
Užsiregistravome pas ministrą ir gavome paskirtą laiką. Atrodo, kad su manimi buvo Gintaras Šileikis, galbūt Romanas Jasulaitis (buv. ilgametis Kauno mokyklos direktorius) ir Apolinaras Stonkus (dab. Mažeikių r. švietimo skyriaus vedėjas). Prieš aštuntą valandą buvome ministro laukiamajame. Belaukiant netikėtai pasirodė prancūzų kalbos dėstytoja J., kuri priėjo prie mūsų ir ėmė kalbinti. Ministro referentė informavo, kad ministras šiandien mūsų nepriims, nes išvyko tvarkyti aukštojo mokslo reikalų į Vilkaviškį. Grįžome į bendrabutį. Po pusvalandžio pas mus į „maištininkų štabą“ atėjo kurso draugas iš instituto komjaunimo komiteto ir pranešė, kad mane kviečia dekanas Z. Bajoriūnas. Supratome, kas atliko žvalgybos vaidmenį ministerijoje. Dekanas sutiko mane nemaloniai: paklausė, kodėl mes ėjome pas ministrą. Man atsakius, kad Mykolas Burokevičius per paskaitą vėl mums grasino (prisipažinsiu, toje paskaitoje nebuvau, nes tuo metu buvau bendrabutyje) man atšovė, kad „tokių žioplių ministras nepriims“. Tiesa, dar paklausė, ką toliau planuojame daryti. Pasakiau, kad „kreipsimės į Lietuvos Komunistų partijos Centro komitetą“. Tuo mūsų pokalbis pasibaigė.
Po kiek laiko atėjęs į auditoriją rektorius J. Aničas pareiškė, kad per valstybinį „mokslinio komunizmo“ egzaminą egzaminuos jis pats. Kurso draugas Sigitas Kanišauskas paklausė: „kur garantijos, kad taip bus?“. Su aukštaitišku išdidumu rektorius atšovė: “Ar rektoriaus žodis Jums ne garantijos?“.
Kadangi paskaitas ir toliau skaitė M. Burokevičius, tikėjomės, kad jis per paskaitas vėl pradės mus gąsdinti. Buvo nutarta įrašinėti jo paskaitas diktofonu. Sumanymas slapta įrašyti profesoriaus galimus grasinimus nebuvo sėkmingas. Per pirmą paskaitą M. Burokevičius skaitė paskaitą apie materialinę techninę komunizmo bazę ir nesileido į jokias diskusijas. Buvo bandoma kažką paklausti, tačiau jis tiesiog nekreipė į tai dėmesio.
Kaip buvo minėta, šis atvejis buvo žinomas Lietuvos KGB vadovybei. Tos institucijos „globą“ patyrėme nuolat. Antai grupės draugas Gintaras Šileikis pasiuntė sveikinimą Vasario 16-sios proga („Tikėkime ir laukime“) savo draugui L. Vyšniauskui, su kuriuo 1977 m. prie Lenino paminklo Panevėžyje išmėtė antitarybinius atsišaukimus ir kuris tuo metu tarnavo Rygoje. Netrukus sulaukė kvietimo atvykti į KGB rūmus, o mes po to savo grupės komjaunimo organizacijos susirinkime turėjome svarstyti jo elgesį ir jį pasmerkti. Tiesa, mums įsiminė gudriai sumanyta Gintaro versija dėl sveikinimo („pastebėjau, kad man atkeliauja atplėšti vokai ir norėjau įsitikinti, ar kas nors juos skaito“). Įdomu tai, kad rektorius ir dekanas buvo sutarę už tokį elgesį pašalinti iš pedagoginio instituto, tačiau bendramoksliams parodžius iniciatyvą jį „perauklėti“, KGB atstovas J. Rimkus priėmė netikėtą sprendimą – leido jam pasitaisyti ir leido tęsti studijas institute. Beje, jis ilgai mus įtikinėjo, kad Tarybų Sąjungoje niekas laiškų neturi teisės skaityti, nebent prokurorui leidus.
Kitas atvejis – Arūnas Bučnys kartą bendrabutyje padeklamavo Jono Strielkūno eilėraštį „Lietuva“ ir po kelių dienų turėjo dėl to aiškintis KGB atstovui institute bei parašyti kokius eilėraščius deklamuoja studentų vakarėliuose. Kartu gavo rekomendaciją visada deklamuojant pasakyti eilėraščio autorių. Matyt, kilo įtarimas, kad tai buvo Bernardo Brazdžionio eilėraštis. Beje, tuomet ant Pedagoginio instituto sienos buvo rastas užrašas Vasario – 16-osios proga „Lietuvi, ar tau negaila vargstančių tavo vaikų“.
Nežiūrint į tai, kad rektorius J. Aničas davė pažadą per valstybinį egzaminą pakeisti M. Burokevičių kitu egzaminuotoju, tapo aišku, kad jis nežada to pažado vykdyti. Keletą mėnesių regėjome lentoje pateiktą informaciją apie „mokslinio komunizmo“ valstybinio egzamino komisiją, kurios nariai buvo nurodyti, tačiau egzaminatoriaus pavardė nenurodyta. Taigi gerai suvokėme, kad turėsime atsakinėti M. Burokevičiui, kuris faktiškai vienas įvertindavo studentus per valstybinį egzaminą. Kitų komisijos narių nuomonė mažai ką lėmė.
Praėjus maždaug pusei metų nuo pateikto prašymo rektoriui ir suvokiant, kad mūsų klausimas nėra sprendžiamas, nutarėme vėl kreiptis į Aukštojo ir specialiojo mokslo ministrą Henriką Zabulį. Šį kartą ėjo kiti mūsų kurso atstovai, tarp jų ir aš. Kuomet nuėjome į ministro priimamąjį, mūsų paprašė užsiregistruoti. Tačiau kilo klausimas, ką mums dabar daryti. Jeigu mus už tokį elgesį prašalins iš instituto, tai mes trys – Gintaras Šileikis, Sigitas Kanišauskas ir aš, galime atsidurti sovietų kariuomenėje. Tuo metu vyko karas Afganistane ir niekas nenorėjome atsidurti kur nors prie Kandagaro. Gerai, kad mūsų tarpe buvo Romanas Jasulaitis, kuris buvo atlikęs karinę tarnybą (jo tarnybos vieta buvo Namibijoje, Afrikoje) ir todėl jis pasisiūlė užsiregistruoti vien tik savo vardu. Žodžiu, jeigu išmes iš instituto, tai bent į kariuomenę antrą kartą neišsiųs.
Nustebino ministro H. Zabulio elgesys. Įėjus į jo kabinetą pirmiausia į akis krito tai, kad ministras… krimto nagus ir spjaudė! Pažvelgdamas kartas nuo karto į mus, jis neleido mums kalbėti. G. Šileikiui pradėjus sakyti, kokiu reikalu pas jį atėjome, ministras pertraukė: „aš žinau, ko jūs atėjote“. Ministras pareiškė, kad M. Burokevičiaus nebus valstybinio egzamino komisijoje. Kažkuris pradėjo sakyti, kad rektorius J. Aničas irgi buvo davęs pažadą, tačiau nėra linkęs jo vykdyti, H. Zabulis vėl pertraukė: „ar jūs netikite ministro duotu žodžiu?“. Davė mums suprasti, kad reikalas išspręstas. Taigi mūsų apsilankymas pas ministrą užtruko gal tik tris minutes.
Šį kartą ministro žodis buvo lemiamas – mums pranešė, kad „mokslinio komunizmo“ komisijos pagrindinis egzaminuotojas bus rektorius J. Aničas. Kadangi rektorius mums dėstė „mokslinį ateizmą“, kuris tikrai nebuvo panašus į mokslinį, bet panašėjo į populiarią propagandą, toks sprendimas mus tenkino. Per baigiamąjį egzaminą aiškinome apie „mokslinio komunizmo“ tiesas ir neprireikė atmintinai mokytis ilgų citatų. Pakako pasiskaityti „mokslinio komunizmo“ vadovėlį. Dalis buvome įvertinti aukštais pažymiais, neišlaikiusių valstybinį egzaminą buvo vos keletas.
Tuo mūsų ilgai trukusi istorija su Mykolo Burokevičiaus nušalinimu ir baigėsi. Tačiau tas nutikimas turėjo tam tikrų pasekmių kitiems. Iš prof. Aldonos Gaigalaitės sužinojau, kad po to pedagoginiame institute buvo susirūpinta ideologiniu darbu. Ji tuo metu dėstė Lietuvos istorijos kursą Istorijos-pedagogikos fakultete ir keletą kartų jos paskaitas stebėjo pats M. Burokevičius. Kitų istorikų paskaitas lankė iš kitų fakultetų paskirti dėstytojai. Vyko instituto partinės organizacijoje posėdžiai, kur buvo priimti kažkokie sprendimai. Tačiau akivaizdu viena – iš vėliau baigusių studijas girdėjome, kad M. Burokevičius labai pasikeitė. Jis ir toliau dėstė „mokslinį komunizmą“, tačiau nereikalavo mintinai išmokti ilgų citatų ir vertindavo studentus aukštais pažymiais. Mums tai buvo sunkiai suvokiamas dalykas.
Praėjus dviem dešimtmečiams buvęs Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto mokymo – auklėjimo reikalų prorektorius Jonas Pranas Banys prisiminė tą įvykį ir teigė, kad apie tai buvo informuotas net „Maskvos CK“. Kitaip tariant, TSKP centro komitetas. Kodėl mes už sukeltą „maištą“ likome nenubausti? Ko gero, lemiamą vaidmenį čia suvaidino veiksnys, apie kurį užsiminė rektorius J. Aničas – buvo vengiama aštrinti konfliktą, kad tokia žinia nebūtų ištransliuota per Amerikos radijo laidas ar Vakarų spaudą, arba pogrindinę spaudą.
Tuometinis mūsų grupės seniūnas Alius Kižys (buv. istorijos mokytojas Utenoje) dar pirmame kurse mėgdavo sakyti, jog „nereikia šokti su šakėmis prieš traukinį“. Jis buvo vyresnis ir jau tuomet buvo matęs pasaulio – buvęs jūreivis. Ir vis dėlto jaunatviško ryžto vedami mes tąkart šokome su šake prieš traukinį – didelį „mokslinio komunizmo“ traukinį… Tas traukinys kažkiek sudrebėjo, mes jo negalėjome sustabdyti. Tačiau svarbiausia, kad mes likome sveiki!
