Raimundo Kaminsko nuotraukose – renginio dalyviai

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresn.patarėjas, www.voruta.lt

2022 m. rugsėjo 7 d.  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų dvaro (oficinoje) Konferencijų salėje vyko konferencija-minėjimas „Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimo kelias – nuo Gulago kalinio iki Vilniaus arkikatedros klebono“. Renginys buvo skirtas paminėti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922-2001)  100-ąsias gimimo metines.

Konferencijos-minėjimo dalyvius sveikino ir savo įžvalgomis apie mons. K. Vasiliausko gyvenimo likiminius įvykius bei iškilios asmenybės bruožus dalinosi LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Pagrindinius pranešimus skaitė LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyrius vedėjas doc. Artūras Grickevičius „Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir jos kunigas K. Vasiliauskas raudonuoju laikotarpiu (1944–1988 m.)“, Vilniaus universiteto prof. dr. Arūnas Streikus  „Lietuvos katalikų dvasininkų elgsenos modeliai vėlyvuoju sovietmečiu“ bei LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vyriausiasis istorikas Arvydas Gelžinis  „Kun. Kazimiero Vasiliausko gyvenimo kelio atspindžiai KGB dokumentuose“.

Knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė Ramunė Sakalauskaitė remdamasi dokumentiniais šaltiniais pristatė savo apmąstymų refleksijas „Artimo meilės šauklys“ apie iškilaus dvasininko gyvenimo vingius.

Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas Juozas Dingelis dalinosi savo atsiminimais apie mons. K. Vasiliauską kaip šios draugijos atkūrėją ir renginio dalyviams pristatė dailininkės Sofijos Veiverytės nutapytą paveikslą „Lietuvos ąžuolas, nepalūžęs Sibiro lageriuose“.

Renginyje dalyvavo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas,  Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bei bendrijos, Lietuvai pagražinti draugijos atstovai, mons. K. Vasiliausko kraštiečiai, Žirmūnų bendruomenės atstovai, LGGRTC darbuotojai, miestiečiai ir jų svečiai.

Konferencijos-minėjimo, kurią papuošė  Lauros Ignatavičiūtės meninės programos pristatymas, moderatoriais buvo dr. Juozas Banionis ir  Gaudentas Aukštikalnis.

Renginio dalyviai turėjo išskirtinę progą susipažinti su mons. K. Vasiliausko asmeniniais daiktais, kurie saugomi  LGGRTC ,  e-paroda „Kazimieras Vasiliauskas. Mylinčių širdžių monsinjoras“, kurią suteikė Lietuvos valstybės naujasis archyvas, bei LGGRTC Leidybos skyrius knygynėlyje įsigyti knygų ar suvenyrų.

Konferencijos-minėjimo pabaigoje  vyko Audriaus Juzėno dokumentinio filmo „Tėve mūsų“ peržiūra bei pokalbiai prie kavos/arbatos.

2022-uosius LR Seimas paskelbė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Šiais metais sukanka 100 metų, kai gimė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, politinis kalinys ir tremtinys, visuomenės veikėjas, pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, Vilniaus miesto garbės pilietis. Vilniuje, kuriame jis  gyveno nuo 1975 m.,  primena prie Šv. Rapolo bažnyčios įrengtas monsinjoro K. Vasiliausko skveras ir skulptūra, o ant Pylimo gatvės Nr. 6 namo, kuriame gyveno, –  atminimo lenta.

Doc. dr Artūras Grickevičius: K. Vasiliauskas yra prilygintinas jo žymiajam konfratrui ir bičiuliui Algirdui Mykolui Dobrovolskiui, tėvui Stanislovui OFM Cap.

Mons. K. Vasiliausko istorija yra panaši į daugelio kitų jaunuolių idealistų, kurie sunkiu Bažnyčiai ir Tėvynei metu pasirinko dvasinės tarnystės kelią ir kurie, šiuo keliu eidami, nešė sunkų ištikimybės amžinosioms vertybėms kryžių, t. y. buvo sekami, tardomi, verbuojami, kalinami, tačiau nepalūžo ir tarnavo šalia esančiam žmogui.

Vis dėlto ne visi šių dvasininkų tapo plačiai žinomi. Pagal svarbiausius – tarnystės, represavimo, žinomumo ir (galbūt) įtakos – požymius K. Vasiliauskas yra prilygintinas jo žymiajam konfratrui ir bičiuliui Algirdui Mykolui Dobrovolskiui, tėvui Stanislovui OFM Cap.

Kokie gi yra kunigo, už nuopelnus gavusio monsinjoro titulą, K. Vasiliausko išskirtiniai bruožai? Vienas – po bausmės atlikimo, kai nuvyko apsigyventi netoli Lietuvos esančiame Daugpilyje, buvo atstumtas vietinių kunigų, ilgą laiką gyveno tarp pasauliečių ir nėjo dvasinių pareigų, tačiau kunigystės neatsisakė. Tai – gilaus tikėjimo bei ištikimybės Bažnyčiai ir savo pasirinkimui ženklas. Kitas bruožas – kone per visą dvasinės tarnystės raudonąjį laikotarpį ėjo žemiausio rango – vikaro – pareigas. Tai yra raudonosios valdžios nepasitikėjimo juo ir nepalankumo jam požymiai.

Tarnaudamas Varėnoje ir Vilniuje (Šv. Rapolo bažnyčioje), nebijojo pasirašyti raštų, kuriais buvo kreipiamasi į raudonąją valdžią dėl Katalikų Bažnyčios (atskirų dvasininkų ar religijos praktikavimo) laisvės, taip pat religinės literatūros leidimo. Sykiu nevengė bendrauti su lietuvių bei rusų disidentais, vieniems ir kitiems bei jų artimiesiems pagal išgales padėdavo. Šio kunigo akivaizdus nuoširdumas ir vertingi pamokslai Vilniuje pelnė žinomumą ir populiarumą.

Jis nuoširdžiai ir be kompromisų skleidė tikėjimą ir viltį, buvo drąsos bei ištvermės pavyzdys, daugeliui – paguoda ir pagalbininkas, tapo dvasingumo židiniu ir bendrai – raudonosios tikrovės priešprieša. Kaip toks prisidėjo prie lietuvių dvasinės, kultūrinės ir politinės rezistencijos šiai tikrovei, buvo vienas šios rezistencijos pamatinių akmenų.

Lietuvai bekovojant už laisvę, K. Vasiliauskas buvo paskirtas garbingoms Vilniaus arkikatedros klebono pareigoms, vėliau porą metų buvo Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. Šiuo laikotarpiu vis labiau ir plačiau buvo matomas jo krikščioniškasis humanizmas, tolerancija kitokiems ir atlaidumas klydusiems. Už nuopelnus buvo apdovanotas Gedimino ordinu, išrinktas Lietuvai pagrąžinti draugijos garbės pirmininku, taip pat Vilniaus miesto, o po mirties ir Biržų rajono garbės piliečiu. Jis visada liks žinomas kaip vienas iškiliausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios XX a. antrosios pusės dvasininkų.