Algimanto Stankūno  asmeninio archyvo nuotr.

Gruodžio 15-ąją mus pasiekė liūdna žinia: mus paliko dar vienas partizaninio karo epochos liudininkas, pelnytai laikytas paskutiniuoju šios kovos simboliu Kėdainių rajone – Algimantas Stankūnas (1931-2024).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr .Arūnas Bubnys savo ir visos Centro bendruomenės vardu reiškia nuoširdžią užuojautą dėl partizanų kovų dalyvio, tremtinio, Laisvės kovų dalyvio Algimanto Stankūno mirties.

,,Šio žmogaus netektis mums primena garbingą ir labai sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį, kurio niekada neturime pamiršti. Sunkią netekties valandą nuoširdžiai užjaučiu Velionio šeimą, artimuosius, bendražygius, bendraminčius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendruomenę ir visus Lietuvos žmones, kuriems teko pajusti šios iškilios asmenybės šviesą“, – sako LGGRTC vadovas A.Bubnys.

Žmogus iš karo suluošintos kartos, kurią jaunystėje lydėjo ne jaunuoliškos pramogos ir svajonės apie meilę, o skurdas, teroras ir mirtis.

„Algimantas gimė 1931 m. Kupiškio valsčiuje, Palėvenėlės kaime. Nerūpestinga jaunystė jam baigėsi penktoje Kupiškio gimnazijos klasėje. 1948 m. gegužę jis ginkluotų sovietų buvo pagriebtas grįžęs iš pamokų ir su mama bei dvejomis sesutėmis ištremtas į Irkutsko sritį. Tuomet okupantai vykdė masinio trėmimo operaciją „Vesna“. Pakliuvę į tikrą vergiją, su buvusiu bendramoksliu iš tremties sugebėjo pabėgti. Paaugliai per mėnesį, slapstydamiesi nuo saugumo, įveikė apie 7000 kilometrų iki Lietuvos. Tačiau čia bėglių niekas nelaukė, teko slapstytis įvairiose Lietuvos vietose. Viena iš jų buvo palei Vandžiogalą, netoli Kėdainių apskrities, kur gyveno su tremties išvengusiu tėčiu. Galų gale keliai atvedė į Pandėlio partizanų būrį, vadovaujamą Alekso Puzino-Liudviko. Kovotojai tuo metu jau nenoriai priimdavo nepilnamečius – neturėdami daug iliuzijų dėl savo lemties, jaunuolių pagailėdavo. Tačiau Algimantas neturėjo kur dėtis ir kovotojai priėmė į savo gretas. Naujojo partizano, slapyvardžiu „Antanėlis“, kovos kelias buvo neilgas. 1950 m. gruodžio mėn. būrys papuolė į pasalą. Būrio vadas žuvo, Algimantas sprogstamosios kulkos buvo sunkiai sužeistas. Išrengtas ir numestas nakčiai ant gruodo NKVD kieme, atgavo sąmonę, ryte nustebindamas stribus. Šiems nepavykus partizano pribaigti dar ir nusviedžiant ant betono grindų nuo antro namo aukšto, teko pranešti saugumiečiams. Šie liepė vežti ligoninėn. Ne, kad pagailo – norėjo ištardyti. Vos gyvą vėl vežė į kankinimus, iš ten – vėl į ligoninę. Galų gale Panevėžyje buvo nuteistas ir be per kelis kartus ligoninėje nupjautos kojos išsiųstas į lagerius 25 metams. Čia mirties alsavimą jausdavo nuolat. Nepražūti padėjo Dievo apvaizda ir nepaprasti gabumai. Savo rankomis pasidarė kojos protezą.

Po lagerio iš tremties atvyko į Kauną, kur baigė kino mechanikų mokyklą. Siuntimas dirbti į Kėdainius vėl atvedė į vidurio Lietuvą, kur ir liko visam laikui. Apie 30 metų A. Stankūnas išdirbo Kėdainių elektros aparatūros gamykloje.

Prasidėjus Atgimimui ir įkūrus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, tapo jos aktyviu nariu. Tol, kol pajėgė, dalyvavo visuose Kėdainių skyriaus susirinkimuose. Taip pat buvo šaulys, 1992 m. gegužės 30 d., kartu su pirmaisiais 25 Kėdainių Povilo Lukšio kuopos nariais davė priesaiką Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus trečio laipsnio ordinu.“

Ištrauka iš šaulės Vidos Malinauskienės rašytos Kėdainių 205-osios Povilo Lukšio šaulių kuopos kronikos pagrindu 2019 m. sukurto filmo. Autorius šaulys Kęstutis Povilionis.

***

Atsisveikinti su Velioniu galima Kėdainiuose, „Gedulo namuose“ Baltojoje salėje, Radvilų g. 8b. Amžinojo poilsio išlydimas gruodžio 18 d., trečiadienį, 14 val.

LGGRTC pranešimas