Dr. Karina Firkavičiūtė dalyvavo Mokslinių tyrimų ir inovacijų dienose Briuselyje 2019 m. rugsėjį.  Nuotr. iš asmeninio Karinos Firkavičiūtės archyvo

Ona Jarmalavičiūtė, www.lrytas.lt

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ tęsia pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame pristato ryškiausius šios muzikų bendruomenės narius.

Karaimė ir lietuvė, kultūros veikėja ir muzikologė Karina Firkavičiūtė pritaria, jog šiais laikais universalumas yra neišvengiamas. Jos darbo patirtys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vilniaus universitete, Lietuvos kompozitorių sąjungoje, Lietuvos institute, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje bei Europos Komisijoje yra susijusios su meile muzikai ir gimtajam kraštui.

 „Turbūt jaučiuosi du kartus kultūriškai turtingesnė“, – apie savo šaknis sakė Karina Firkavičiūtė. Pokalbyje su jaunąja kolege Ona Jarmalavičiūte ji dalijosi įžvalgomis apie karaimų kultūrą, savitai girdimą muzikos kalbą ir ryškiausius gyvenimo laimėjimus.

– Kaip suvokiate muzikologo profesiją?

– Muzikologą suprantu kaip žmogų, gerai išmanantį muzikos teoriją ir istoriją, jos sistemą ir jos buvimo bei nagrinėjimo galimybes, būdus. Tokių žinių pritaikymas gali būti nepaprastai platus ir priklauso nuo individualių pomėgių, gebėjimų.

Muzikologas, manau, neišsivers be tokių savybių, kaip smalsumas, žingeidumas, kūrybingumas, kruopštumas. Jis kartu yra ir labai atsakingas žmogus, suprantantis, kad nuo jo teiginių kartais gali priklausyti tam tikros muzikos likimas ar jo nagrinėjamo objekto vieta, svarba visuomenėje.

– Kokios muzikologo savybės jums atrodo vertingiausios?

– Man muzikologija atvėrė muzikos pasaulio įvairovę ir atskleidė jos analizavimo, metodų, technikų įdomybes. Kiek daug ir skirtingai galima pamatyti, atrasti, žiūrint vienu ar kitu rakursu į muzikos reiškinį!

 Prie „rimtos“ muzikologijos jau senokai buvau prisėdusi – vienas iš paskutiniųjų mano šios srities darbų buvo knyga „Życie w pieśni karaimskiej“ („Gyvenimas karaimų dainose“, 2016). Dabar daugiau dėmesio skiriu šių užrašytų dainų populiarinimui.

Tačiau dar neatsisakiau savo svajonės vėl prisiliesti prie karaimiškų liturginių giesmių palikimo – tai buvo mano daktaro disertacijos tema. Norėčiau šia tema parengti knygą, gal su įrašais, rasti naujų priemonių įprasminti šį palikimą.

Mano muzikologinės veiklos tikslas ar labiau – noras būtų deramai moksliškai užfiksuoti šį repertuarą, bet kartu pateikti jį prieinamai, kad jis galėtų ir toliau gyvuoti, būti tinkamai panaudotas. Tai didžiausias muzikinis turtas, kurį turi Lietuvos karaimų bendruomenė.

 – Kokie jūsų profesiniai laimėjimai jums reikšmingiausi?

 – Iš muzikologijos srities – tai mano daktaro disertacija apie Lietuvos karaimų liturgines giesmes. Man pavyko užčiuopti tam tikrą tų giesmių sistemą ir jų originalumą, taip pat užrašyti jas natomis.

 Tai buvo pirmas iš esmės mokslinis prisilietimas prie šio repertuaro. Aš vertinu tai, ką man pavyko nuveikti, kad dabar giedamos ne šiaip kažkokios melodijos, bet tęsiama tradicija, kuri turi taisykles ir pagrindą.

O administracinėje srityje, kurioje tebedirbu, daugiausia reikšmės man turėjo pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybos mokslinių tyrimų darbo grupėje antrąjį 2013 metų pusmetį, Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu. Šis darbas leido man plačiau ir giliau suvokti bei „pačiupinėti“ ES veiklos mechanizmus, įtakų kelius ir būdus, politinių derybų subtilybes.

Pavyko „nuvairuoti“ 27 valstybių atstovus mokslinių tyrimų srityje reikiamu keliu, priėmėme programas, kurios sėkmingai veikė 2014–2020 metais. Buvau šios darbo grupės ES Taryboje pirmininkė, bet kartu dirbo ir kiti žmonės, visi prisidėjo, kad rezultatai būtų pasiekti.

Ši patirtis turėjo daug įtakos mano asmeninių būdo savybių ugdymui, sąmoningumo praplėtimui, vykdžiau kadaise man muzikologės Živilės Ramoškaitės išsakytą linkėjimą „auginti žvynus“ (juokiasi).

– Užsiimate daugybe skirtingų veiklų. Kaip jūsų profesinė veikla įtakoja kitokią veiklą?

 – Tikiu, kad, iš šalies žvelgiant, mano veiklos atrodo skirtingos, nors jos yra susijusios ir viena kitą įtakoja, papildo. Gal net sudėtinga būtų tą patirtį įvardinti kaip tarpdiscipliniškumą. Aš ilgą laiką dirbu administracinį darbą, tačiau dėl savo muzikologinio įdirbio žinau, kas yra moksliniai tyrimai (net jei tai „tik“ humanitarinė sritis).

O administracinio darbo patirtis, ypač paskutiniųjų metų Europos Komisijoje dirbant su teisiniais tekstais, padeda man „įveikti“ naujas temas, tokias, kaip genų redagavimas, kamieninių ląstelių naudojimas moksliniuose tyrimuose, kvietimų paraiškoms formulavimas siekiant įrengti ligoninę, maitinamą vien atsinaujinančiais energijos šaltiniais, naujų priemonių mokslinių tyrimų vystymui numatymas, nacionalinės mokslinių tyrimų sistemos įvertinimas ir pan.

Gal labiausiai nuo muzikologijos nutolusi tema, su kuria pastaraisiais metais intensyviau susidūriau, buvo moksliniai tyrimai energetikos srityje. Susipažinau su pagrindinėmis sritimis, iššūkiais, problemomis, europinių šios temos programų administravimu. Tačiau net ir čia atsirado sąsajų su muzikologine patirtimi, su humanitariniais mokslais!

Keli Jungtinės Karalystės universitetai įgyvendino projektą „Humanitariniai ir socialiniai mokslai energetikoje“, iš Europos Komisijos keliese buvome pakviesti dalyvauti darbo ir stebėsenos grupėse. Ir čia man nepaprastai pravertė ankstesnis domėjimasis įvairiais muzikos supratimo, nagrinėjimo būdais ir per tai gautos žinios apie semiotiką bei jos taikymą kalbotyrai, muzikai.

Projekte kaip tik buvo nagrinėjama energetikos, ypač atsinaujinančių energijos šaltinių, komunikacija visuomenėje, būdai ją tirti siekiant tą retoriką ateity formuluoti kryptingiau, kad atsinaujinantys energetikos šaltiniai taptų visuomenei priimtinesni.

– Ar būnant muzikologu XXI amžiuje tarpdiscipliniškumas yra neišvengiamas?

 – Manau, šiais laikais yra neišvengiamas. Ir ne tik muzikologijoje. Tačiau tik tuomet, kai norima daugiau, intensyvesnių, turiningesnių rezultatų. Beje, Europos Sąjungos mokslinių tyrimų programose tokias nuostatas jau senokai mėginama įtvirtinti, kvietimų atskirai tik socialiniams ar humanitariniams mokslams, išskyrus fundamentalius tyrimus, jau beveik nebėra.

– Kokį vaidmenį muzika vaidina jūsų kasdienybėje?

– Kad ir ką sakytume, tebesu muzikė profesionalė, nors savo profesinėje veikloje dabar su muzika tiesiogiai nesusiduriu. Muziką gerbiu ir myliu, ji mano kasdienybėje gyvuoja pačiomis įvairiausiomis formomis ir būdais, net ir labai asmeniškais – mano partneris yra pianistas.

 Muzika dabar iš dalies tapo mano hobiu – jos klausausi, pati sau pagroju, vaikštau į koncertus ir operos spektaklius. Gyvendama Briuselyje labai džiaugiuosi, kad turiu visą spektrą galimybių. Ten skamba ir yra lengvai pasiekiama muzika iš viso pasaulio, ne tik klasikinė.

Labai mėgstu pasiklausyti „world music“ ar džiazo koncertų. Karaimiškoje veikloje irgi neužmirštu muzikos, siekiu ją kuo plačiau perteikti, galvoju apie kitus galimus leidinius, žanrus. Darbe su kolegomis netikėtai išsiaiškinome, kad dauguma jų laisvalaikiu muzikuoja, tai ir kelis „naminius“ koncertus surengėme – dalyvavau kaip solistė ir akompanavau smuikui bei balsui. Labai įdomus buvo potyris.

– Ar yra muzikos kūrinių, kuriuos norėtumėte dar kartą išgirsti kaip pirmą kartą?

– Man atrodo, kad kas kartą klausantis bet kurio kūrinio, net ir gerai pažįstamo, jis girdimas tarsi pirmą kartą. Kiekvieną kartą vis išgirsti tai, į ką anksčiau nebuvai atkreipęs dėmesio ar ko nebuvai iš viso išgirdęs. Kiekvienos minutės nauja patirtis keičia taip pat ir muzikos kūrinio suvokimą.

 – Studijavote pas Joną Bruverį ir Algirdą Ambrazą. Kokie studijų prisiminimai ir pamokos šiandien atrodo prasmingiausios, turėjusios didžiausią įtaką jūsų tolimesniam gyvenimui?

 – Labai gerbiu ir myliu abu profesorius. Jie buvo specialybės mokytojai, bet man dėstė taip pat ir atskiras muzikologijos disciplinas. Nepaprastai vertinu abiejų profesorių erudiciją, norą ir gebėjimą diskutuoti su studentais, filosofuoti.

 Man asmeniškai prasmingiausia buvo kūrybinė laisvė, kurią abu šie iškilūs žmonės suteikdavo savo mokiniams, kartu pateikdami labai taiklių pastabų, literatūros nuorodų, kas tą laisvę pakreipdavo reikiama linkme ir duodavo naujų postūmių. Jie abu mokė kruopštumo, atsakomybės už savo žodžius, išvadas, teorijas, gebėjimo stilistiškai teisingai rašyti, argumentuotai mąstyti.

Malonu prisiminti jų atvirą, šiltą ir labai artimą bendravimo stilių. Nebuvau jokia išimtis, man kaip ir visiems specialybės studentams, jie buvo nepaprastai dėmesingi, skyrė laiko pokalbiams, darbų aptarimams, noriai visame kame padėdavo.

Niekad neužmiršiu, kaip kartą buvome vokiečių kalbos paskaitoje, – staiga atsidarė durys, įėjo profesorius Bruveris ir padėjo man ant stalo krūvelę knygų, kurias man būtų naudinga paskaityti. Beje, tai buvo mano pirmieji kursai, tokių knygų užsienio kalbomis ir ypač religinėmis temomis bibliotekose dar nebuvo – profesorius man atnešė knygų iš savo asmeninės bibliotekos.

Taip pat esu dėkinga abiem profesoriams už jų dvasios atvirumą ir pakantumą kitoms kultūroms, už mano nelietuviškų temų toleravimą. Prof. Jonas Bruveris buvo vienas iš pirmųjų žmonių, kuris labai drąsiai ir tolerantiškai elgėsi dar sovietmečiu – 1981 m. kovo 11 d. Vilniaus Valstybinėje konservatorijoje jo iniciatyva įvyko susitikimas, kuriame mano tėvai buvo pakviesti konservatorijos dėstytojams ir studentams papasakoti apie karaimų istoriją ir muzikinį paveldą. Mano, tuo metu dešimtmetės mergaitės, vaidmuo buvo padainuoti kelias karaimų dainas. Tada dar tikrai nežinojau, kad ateityje šiai temai skirsiu daugiau dėmesio.

– Kuo jums labiausiai įsiminė darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus universitete, Lietuvos kompozitorių sąjungoje, Lietuvos institute, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje, Europos Komisijoje? Ką labiausiai branginate tose patirtyse?

 – Kiekvienas iš tų darbų suteikė labai vertingos, įvairialypės patirties. Iš jos visos semiuosi jėgų dabarties veiklai. Visuose darbuose vadovai manimi pasitikėjo, tuo labai džiaugiausi ir jiems už tai nepaprastai dėkoju. Tai man suteikdavo tokio būtino laisvės pojūčio ir leisdavo pasiekti geriausių rezultatų.

Darbas aukštosiose mokyklose buvo labai mielas širdžiai, suteikęs daug intelektualinių iššūkių, įdomaus bendravimo su studentais, praplėtęs mano psichologinius gebėjimus. Lietuvos kompozitorių sąjunga man atvėrė platų kultūros vadybos pasaulį, lietuvišką ir tarptautinį, leido susipažinti su Lietuvos kompozitoriais ir muzikologais asmeniškai.

Lietuvos institute šis laukas dar labiau prasiplėtė į įvairias kultūros ir meno sritis, taip pat nuodugniai susipažinau su biurokratinės sistemos veikimu. Darbo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje (tuomet jos pavadinimas buvo toks) dėka galėjau pažinti Europos Sąjungos mechanizmus, dirbti tarptautiniame kontekste, kuo labai džiaugiuosi ir šią patirtį nepaprastai vertinu.

Dabar ją tęsiu Europos Komisijoje. Tai kitoks darbas negu nacionalinėje sistemoje, bet savaip įdomus, keliantis savus iššūkius dėl temų įvairovės, trumpų terminų ir aukštų kokybės reikalavimų.

 – Kas jums yra kūrybiškumas ir kaip jis pasireiškia muzikologinėje veikloje bei kituose darbuose?

– Kūrybiškumas yra puiki savybė, leidžianti žmogui savo žinias, gebėjimus išreikšti ir panaudoti įdomiais, tikslingais ir su jo prigimtimi derančiais būdais. Kadangi kūrybiškumas yra nenuspėjamas ir neįmanoma jo sutelkti iš anksto, sunku būtų išvardinti, kaip jis gali pasireikšti muzikologinėje veikloje ar kur kitur.

Man asmeniškai nemažai kūrybiškumo iššūkių teko priimti kasmet nuo 2014 m. rengiant karaimų kalbos mokymo programas, skirtas Tarptautinei karaimų kalbos stovyklai. Į ją susirenka dažniausiai įvairaus amžiaus žmonės iš skirtingų šalių, skirtingu lygiu mokantys kalbą ir labai įvairios motyvacijos.

Kaskart vis naujai reikėdavo sugalvoti temas, veiksmus, kurie būtų visoms toms žmonių kategorijoms įdomūs ir naudingi. Vienas pavyzdžių, kaip išsprendžiau tą iššūkį 2019 metais – į galvą šovė mintis (manau, kūrybinga…) panaudoti gerai žinomas populiarias įvairių kultūrų dainas, sukurti joms originalo prasmę atitinkančius karaimiškus žodžius ir šitaip išmokti tas dainas padainuoti karaimiškai.

Taip atsirado miuziklo „Muzikos garsai“, Toto Cutugno, Alos Pugačiovos dainos su tekstu karaimų kalba – visiems patiko, šauniai dainavome kartu. Tikiuosi, dalyviai dar atsimena, kaip „Sono un italiano“ tapo „karaimu Trakuose“, ar kaip karaimiškai pasakyti „milijonas rožių“… Viena mano teta iki šiol dainuoja šias dainas.

 Beje, parašyti nenuobodų, prasmingą tekstą būsimai komisaro ar generalinio direktoriaus kalbai, kuri be kitko dar turi būti ir teisinga faktiškai, parodyti vykdomos politikos kryptį, įrodyti rezultatyvumą, manau, taip pat yra gan kūrybinga ir sudėtinga užduotis. Tokių taip pat teko atlikti ne vieną.

– Kaip suvokiate muzikos kalbinį aspektą – ar muzika yra kalba? Galbūt abi šios išraiškos yra pernelyg viena nuo kitos nutolusios? Pagal kokius principus reiškiate muziką žodžiais?

 – Visa tai priklauso nuo teorijos, nuo požiūrio, kuriuo sekama. Turbūt galima šia tema ilgai ir nuobodžiai ginčytis ir vis vien nesusitarti. Aš prie jos prisiliečiau per savo mokslinį darbą ir karaimų liturgines giesmes.

Religinė sritis ir rytietiška tradicija gan griežtai nusako, koks yra muzikos ir kalbos santykis. Rašto tradicijų kultūrose tai, kas susiję su tikėjimu, yra tik kalba, prasmė, muzikos kaip tokios ten nėra. Kitaip tariant, net ir skambanti malda yra tik tokiu būdu pasakytos mintys.

Muzika, garsas religinėje sferoje nėra įvardijami kaip atskiras reiškinys ar išraiškos priemonė. Bet, žinoma, kai tik keičiasi kontekstas ir tolstama nuo religijos – atsiranda muzika ir skambesys. Muzika tradiciškai suvokiama kaip malonumą teikiantis reiškinys, įmanomas visame kame, tik ne religiniuose ritualuose. Išimtis čia būtų mistikų ritualai, bet tai tikrai atskira tema.

Profesionalioje kūryboje gali būti visaip. Mano įsitikinimu, abi šios išraiškos priemonės yra gana artimos. Muzika gali būti suvokiama kaip kalba, tik labai abstrakti. Kiekvienas tą kalbą tuomet išgirsta skirtingai.

Išreikšti muziką žodžiais nėra paprasta, viskas priklauso nuo konteksto, nuo tikslo, nuo klausytojų. Jei nekalbame apie profesionalią kritiką, vertinimą, manau, kad emocijos toje išraiškoje taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

– Ar jums svarbu skatinti susidomėjimą lietuviška muzika? Kokie būdai tam veiksmingiausi?

 – Žinoma, tai yra svarbu, įvairūs būdai yra priimtini – natų, įrašų sklaida, asmeniniai draugiški kontaktai. Esu sutikusi nemažai smalsių žmonių, kurie ir patys prašė atsiųsti jiems lietuviškos muzikos natų. Siunčiau. Gerai, kad dabar jau yra gan lengvai prieinama ir išsami natų biblioteka Lietuvos muzikos informacijos centre.

– Kaip vertinate Lietuvos ir kartu karaimų muziką globaliame kontekste? Kaip jas veikia globalizacija?

– Globalizacija, viena vertus, yra labai pozityvus iššūkis viskam. Tačiau, kita vertus, ji „klibina“ tradicinius įsitikinimus ir tarsi tikrina jų tvirtumą, sukuria pavojų. Pozityvumas atveria galimybes skleistis, kisti, susipažinti su kitais ir leistis pačiam būti kitų pažintam. Jei esi tvirtas, jei žinai, kas esi ir kodėl, tada išlaikysi, patobulėsi, išliksi savimi, būsi įdomus kitiems.

Manau, kad koks netolygus bebūtų Lietuvos ir karaimų muzikos sugretinimas, abi jos ateina iš tam tikrų tradicijų ir turi tvirtas šaknis. Tikiuosi, dėl to jos pajėgs nugalėti pavojus ir neištirpti globalizacijoje. Nes bet kuriuo atveju, poreikis būti įdomiam, kažkuo išsiskirti, žmogui ar reiškiniui, išlieka. Tokia yra mūsų pačių ir mus supančių reiškinių esmė.

– Kas yra jūsų kūrybiniai „tėvai“ – muzikologai, muzikantai ar šiaip kultūros žmonės, kurių darbuose randate atramą?

– Profesorė Ona Narbutienė, tuomet mūsų brangioji mokytoja M. K. Čiurlionio meno mokykloje, buvo pirmoji, paskatinusi mane atkreipti dėmesį į karaimišką muzikinį palikimą dar mokyklos suole. Ji ir vėliau manimi rūpindavosi, man patardavo. Ją nuoširdžiai myliu ir gerbiu.

Profesoriai Kazimieras Kalibatas, Laima Burkšaitienė taip pat mane smarkiai kūrybiškai palaikė. Esu dėkinga ir prof. Juliui Juzeliūnui, leidusiam pirmųjų kursų laikais ateiti ir klausytis įvairių kultūrų muzikos įrašų jo namų archyve.

Dr. Karina Firkavičiūtė prie parodos, skirtos Lietuvos karaimų kultūros bendrijos 30-mečiui,  su mama dr. Halina Kobeckaite, 2018.  Nuotr. iš asmeninio Karinos Firkavičiūtės archyvo

Vėlesniais laikais palaikiusių, paskatinusių ir įkvėpusių žmonių taip pat buvo ir yra nemažai, nebūtinai susijusių su karaimiška tema. Tai kompozitoriai Šarūnas Nakas, Arūnas Dikčius, Tomas Juzeliūnas, Nijolė Sinkevičiūtė, Gintaras Sodeika, muzikologės Juratė Gustaitė, Jūratė Trilupaitienė, Zita Kelmickaitė, Živilė Ramoškaitė, Rūta Stanevičiūtė, Živilė Stonytė, Jonas Vilimas, teatrologė profesorė Irena Aleksaitė, kalbininkai Aleksandr Dubinski, Tapani Harviainen. Tai jokiu būdu nėra baigtinis sąrašas.

– Esate kilusi iš ryškios, gilias tradicijas puoselėjančios šeimos, įsitraukusios į kultūrinę veiklą, muzikavimą ir karaimų tautos tradicijų išsaugojimą. Ar jautėte turinti laisvą pasirinkimą, kuo tapsite, ką nagrinėsite, kokiomis temomis rūpinsitės?

 – Esu labai dėkinga savo tėvams už atmosferą, kurioje augau. Jų pavyzdžiu buvau visko išmokyta – karaimiškų tradicijų, karaimų kalbos, pagarbos kitam, darbštumo, atsakomybės ir kitų dalykų. Tai buvo mano „namų universitetas“.

Kita vertus, man buvo suteikta visiška laisvė rinktis. Iš vaikystės prisimenu epizodą, kai į klausimą, ko norėčiau – broliuko ar pianino, pasirinkau pastarąjį… Dabar manau, kad galėjau tiesiog būti truputį godesnė ir norėti abiejų (juokiasi).

Niekada nejaučiau jokio spaudimo iš tėvų, – jie mane palaikydavo, patardavo, bet niekad nebuvo jokios prievartos. Dėl to taip pat esu jiems dėkinga. Kita vertus, manau, kad jiems nebuvo ko bijoti – įdėję į mane tokį smarkų „karaimišką užtaisą“, jie galėjo manimi pasitikėti ir žinojo, kad esu sąmoningas žmogus, nuo tikrojo kelio neleisiu sau nukrypti, ką beveikčiau gyvenime.

Iš tiesų ypač tėčio tėvai ir protėviai – visi jo šeimoje – turėjo gerą klausą, buvo balsingi, gražiai grodavo (tėtis – bandža, dėdė – smuiku) ir dainuodavo (dažniausiai šeimos rate). O tėčio pusseserė Halina Mickievič, sopranas, buvo Varšuvos operos solistė. Tad aš taip pat pradėjau muzikos mokslus. Eidama šiuo keliu niekad neabejojau, netroškau nieko keisti. Kelias šakotis pradėjo jau kiek vėliau, bet tik ekonominėms sąlygoms verčiant.